Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą (toliau BK) 228 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgesniam nei septynerių parų laikui.

Iš nuteistojo T. A. priteista 641600,00 Lt AB (duomenys neskelbtini) naudai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad dirbdamas AB (duomenys neskelbtini) įmonių valdymo skyriaus viršininku, ir privalėdamas darbe vadovautis 1997-12-31 patvirtintais pareiginiais nuostatais, tyčia pažeisdamas šių nuostatų 7 punkto 2.2. papunktį, kuriuo jis įpareigojamas „analizuoti bendrų bei dukterinių įmonių veiklą, finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, veiklos perspektyvas“, 2.5. papunktį, kuriuo jis įpareigotas, „atlikus bendrų ir dukterinių įmonių veiklos rezultatų analizę, koreguoti šių įmonių veiklos planus dalyvaujant bendrų ir dukterinių įmonių valdymo darbe, ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, bendrovių įstatams ir kitiems įmonių veiklą reglamentuojantiems teisiniams aktams“, 2000-08-30 AB (duomenys neskelbtini) ir firmai (duomenys neskelbtini) nutraukiant 1999-03-30 AB (duomenys neskelbtini) ir firmos (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) bendradarbiavimo sutartį Nr. 98/02/256 K, kurioje antrame straipsnyje numatyta, kad firma (duomenys neskelbtini) atlieka pavedimus ir užduotis tik pateikus raštiškus užsakymus ir tik tokiu atveju už juos gali būti apmokėta, ir atstovaudamas AB (duomenys neskelbtini) turimus 33 procentus akcijų firmos (duomenys neskelbtini) įstatiniame kapitale, 2000-08-25 suteikto įgaliojimo Nr. 7968 pagrindu, veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams ir savo tarnybos pareigoms, t. y. aiškiai žinodamas, kad per visą bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpį raštiškų užsakymų firmai (duomenys neskelbtini) pateikta nebuvo ir jokios užduotys nebuvo vykdomos, žinodamas, kad firma (duomenys neskelbtini) pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus ir esant vienašališkam firmos (duomenys neskelbtini) veiklos įvertinimui, t. y. nesant atliktų AB (duomenys neskelbtini) naudai darbų įvertinimo sąmatų, turėtų išlaidų pirminių apskaitos dokumentų, aiškiai matydamas, kad jokie darbai bendrovės naudai nebuvo nei užsakyti, nei atlikti, pažeisdamas 1999-03-30 sutarties Nr.98/02/256 K antrąjį straipsnį, priėmė sąrašą susirašinėjimo bendrais klausimais laiškų, kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus, ir nesant raštiškų pavedimų papildomiems darbams atlikti, pavedimo veiksmų ataskaitos bei išlaidas pateisinančių pirminių apskaitos dokumentų, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei veikdamas priešingai tarnybos pareigoms ir įmonės interesams ant firmos (duomenys neskelbtini) pateiktų dviejų 2000-08-30 išrašytų sąskaitų - faktūrų Nr. 5/2000 ir Nr. 6/2000, iš viso 160 400 JAV dolerių sumai, 2000-08-31 užrašė „darbai atlikti“ ir tai patvirtino savo parašu. Dėl šių T. A. veiksmų visumos firmai (duomenys neskelbtini) nepagrįstai buvo pervestos AB (duomenys neskelbtini) priklausančios piniginės lėšos - 641 600 Lt ekvivalentas JAV doleriais - ir dėl to AB (duomenys neskelbtini) patyrė didelės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą bei nuteistojo T. A. apeliacinį skundą, taip pat dar kartą atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad T. A. kaltu dėl BK 228 str. 1 d. nusikaltimo padarymo pripažintas pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo ar baudžiamojo įstatymo taikymo nepaneigia.

Dėl BPK pažeidimų perkvalifikuojant veiką

Kitas įstatymo reikalavimas yra tai, kad tokiu atveju turi iš esmės nesikeisti faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Iš kaltinamojo akto ir nuosprendyje išdėstytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaltinimas papildytas žodžiais ,,ir savo tarnybos pareigoms“, kurie seka po kaltinamajame akte nurodyto teiginio ,,veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams“. Nekyla abejonių, kad nustačius, jog apeliantas nesilaikė konkrečių pareiginių nuostatų reikalavimų, kurie buvo nurodyti ir kaltinamajame akte, toks patikslinimas nelaikytinas esminiu faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimu. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės - AB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto iššvaistymo stambiu mastu - 641 600 Lt sumai, nurodyta, kad dėl T. A. veiksmų visumos ši bendrovė patyrė didelės žalos. Kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarinių atžvilgiu faktinės aplinkybės nesikeičia, nes tiek turto iššvaistymo atveju, tiek didelės žalos padarymo atveju kalbama apie tą patį ir tokios pačios vertės turtą - 641 600 Lt pinigines lėšas. Atsižvelgiant į AB (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį 2000 metais, laikytina, kad tokio dydžio žala yra didelė.

Kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad jam inkriminuojamą veiką ir veiką, už kurią T. A. nuteistas, jis padarė dirbdamas AB (duomenys neskelbtini) įmonių valdymo skyriaus viršininku. Taigi, ir šiuo atveju faktinės aplinkybės, apibūdinančios aptariamų nusikaltimų subjektą, nepasikeitė. Klausimas, ar pagal užimamas pareigas apeliantas gali būti laikomas nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d. subjektu, plačiai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. A. yra nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 228 str. 1 d., subjektas. Kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir todėl jų plačiau neaptarinėja. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal 2000 m. BK 228 str. 1 d., jokių naujų nusikaltimo subjektą apibūdinančių požymių, kurie būtų nesusiję su T. A. pareigybe, nenurodė ir teisės į gynybą nesuvaržė, nes tiek pareikštame kaltinime, tiek skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodyta kokių pareiginių nuostatų reikalavimų, susijusių su viešojo administravimo funkcijomis, apeliantas nevykdė arba netinkamai vykdė.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl žalos, kaip nusikaltimo sudėties požymio, vertinimo skirtumų, perkvalifikavus T. A. veiką. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, jog veikos padarymo metu AB (duomenys neskelbtini) dirbo nuostolingai, įmonės patirta žala tuo metu viršijo 250 MGL sumą, todėl įmonei padaryta žala vertintina, kaip didelė BK 228 str. 1 d. prasme.

Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į T. A. pareikšto kaltinimo ir teismo nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, jog jos nesiskiria nei laiko, nei vietos, nei veikos apimties ar padarinių, nei subjekto ar subjektyvinės pusės prasme, t. y. sutampa visi esminiai nusikaltimo sudėties požymiai, pagrįsta. Iš tiesų, skiriasi tik šių faktinių aplinkybių vertinimas ir juridinis kvalifikavimas, todėl tokių faktinių bylos aplinkybių nustatymas, negali būti laikomas BPK 256 str. ar 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimu.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad vertinant T. A. veiksmus šioje byloje esminę reikšmę turi dvi aplinkybės. Pirma, būtina nustatyti, ar AB (duomenys neskelbtini) vadovai susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir jo priedą Nr. 1 pasirašė todėl, kad buvo T. A. prierašas ant sąskaitų-faktūrų „Darbai atlikti“ ir jo parašas, ar atvirkščiai – T. A. prierašą ant sąskaitų-faktūrų „Darbai atlikti“ ir jo parašą sąlygojo įmonės vadovų pasirašytas darbų priėmimo-perdavimo aktas. Antra – svarbu išsiaiškinti, ar visgi buvo teisinis ir faktinis pagrindas apmokėti susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priede Nr. 1 nurodytus darbus.

Susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedo Nr. 1 pasirašymo bei T. A. prierašo ant sąskaitų-faktūrų apie darbų atlikimą ir jo parašo eiliškumas yra labai svarbi bylos aplinkybė, nes pagal nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes būtent T. A. prierašas ir parašas sudaro jo nusikalstamos veikos turinį.

Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad nepaisant nustatyto formalaus dokumentų pasirašymo eiliškumo, byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad ne AB (duomenys neskelbtini) vadovybės pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir jo priedas buvo pagrindas T. A. ant sąskaitų-faktūrų užrašyti „darbai atlikti“ ir taip suteikti pagrindą finansų skyriui šias sąskaitas apmokėti, tačiau atvirkščiai, T. A. veiksmai sąlygojo AB (duomenys neskelbtini) vadovybės sprendimus pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir jo priedą, todėl ir vėlesnis T. A. prierašas ant sąskaitų-faktūrų iš esmės buvo nulemtas ne įmonės vadovybės nurodymų ar prieš tai pasirašytų dokumentų, kurie būtų apriboję T. A., kaip pavaldaus darbuotojo veikimo galimybes, tačiau buvo jo paties sąmoningų veiksmų tąsa.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad J. M. , tuometinis (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkas, po 2000-08-25 akcininkų susirinkimo, kuriame priimtas sprendimas patvirtinti atstovavimo išlaidas, patirtas per (duomenys neskelbtini) veiklos laikotarpį nuo jos įsteigimo iki sutarties nutraukimo momento, ir per 7 dienas suderinti atsiskaitymo dydį ir būdą (šiame susirinkime dalyvavo ir T. A. ), skubiai paskaičiavo AB (duomenys neskelbtini) ir kitų akcininkių mokėtinas sumas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš liudytojo J. M. parodymų matyti, kad skaičiuodamas, kiek kiekviena įmonė akcininkė turi sumokėti (duomenys neskelbtini), jis skaičiavo ne išlaidas, bet nuostolius. Anot liudytojo, visa per (duomenys neskelbtini) veiklos laikotarpį patirtų nuostolių suma buvo apie 1,5 mln. Lt ir šią sumą, liudytojo manymu, privalėjo padengti visos trys įmonės steigėjos, tarp jų ir AB (duomenys neskelbtini). Tačiau pažymėtina, kad 1998-09-03 (duomenys neskelbtini) steigimo sutartyje nebuvo numatyta, kad jos steigėjai atlygins bendrovės patirtus nuostolius, be to, ribotos atsakomybės bendrovė, kokia buvo ir (duomenys neskelbtini), už savo prievoles atsako tik savo turtu. Kita vertus, kaip minėta, 2000-08-25 akcininkų susirinkime taip pat buvo nutarta atlyginti ne (duomenys neskelbtini) nuostolius, bet patirtas išlaidas, susijusias su bendrovės veikla akcininkių naudai, bei su faktinėmis išlaidomis ir akcininkių duotais pavedimais suteikti apibrėžtas paslaugas (t. 1, b. l. 68-77). Kad J. M. atliktuose ir T. A. , kaip AB (duomenys neskelbtini) atsakingam už šį klausimą darbuotojui pateiktuose paskaičiavimuose buvo nurodytos ne (duomenys neskelbtini) išlaidos, susijusios bendrovės veikla akcininkių naudai, bei su faktinėmis išlaidomis ir akcininkių duotais pavedimais suteikti apibrėžtas paslaugas, įrodo byloje surinkti duomenys.

Taigi, kaip matyti iš aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ne AB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir jo priedas lėmė tai, kad T. A. ant pateiktų apmokėti (duomenys neskelbtini) sąskaitų faktūrų užrašė „darbai atlikti“, bet priešingai, T. A. veiksmai, o tiksliau neveikimas, nevykdant nustatytų pareigų, prieš minėto susitarimo ir jo priedo pasirašymą, sąlygojo tai, kad bendrovės vadovybė pasirašė tokį susitarimą bei darbų suderinimo aktą, o vėliau nepagrįstai buvo apmokėtos (duomenys neskelbtini) pateiktos sąskaitos-faktūros.

Nuosprendyje iš tiesų nenurodyta kieno pasitikėjimu piktnaudžiavo T. A. . Tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, numatytu BPK 369 str. 3 d., nes asmenys, kurių pasitikėjimu apeliantas piktnaudžiavo įvardinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Juos netiesiogiai nurodo ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad ši kaltinimo dalis T. A. buvo suprantama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendimas nutraukti sutartį su nuostolingai dirbusia bendrove (duomenys neskelbtini) buvo ekonomiškai pagrįstas, nors ir pavėluotas. Todėl šia prasme apelianto teiginiai, esą jis nėra atsakingas už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą, yra teisingi, tačiau neturintys jokio ryšio su nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu. T. A. yra nuteistas už pasekmes, t. y. už jo veiksmais ir neveikimu padarytą turtinę žalą bendrovei, dėl nepagrįsto apmokėjimo firmai (duomenys neskelbtini) pagal sąskaitas-faktūras Nr. 5/2000 ir Nr. 6/2000. Iš T. A. pareiginių nuostatų ir byloje esančių įgaliojimų prasmės ir turinio aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad jis, nors ir nebūdamas įtrauktas į (duomenys neskelbtini) valdymo organus, turėjo visus įgaliojimus dalyvauti firmos darbe ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių AB (duomenys neskelbtini) interesams. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojo J. M. parodymai. Šis liudytojas patvirtino, kad apeliantas turėjo visus įgaliojimus atstovauti bendrovę ir būtent jis vedė derybas sprendžiant mokėtinos sumos dydį. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 1, 3, 8, 9, 10 lapuose pakankamai išsamiai ir motyvuotai išdėstyta kokių konkrečiai pareigų apeliantas nevykdė ar vykdė netinkamai ir koks yra priežastinis ryšys su bendrovei padaryta žala. Dar kartą aptarinėti šias aplinkybes nėra prasmės.

Apeliantas teisus skunde nurodydamas, kad pagal savo pareigas jis neatsakė už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jis ir nebuvo kaltinamas bei nėra nuteistas pagal 1961 m. BK 322, 333 str.str. ar 2000 m. BK 222, 223 str. str. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas sprendimas šalinti iš kaltinimo buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą yra beprasmis ir neturintis jokios juridinės reikšmės, nes tokios aplinkybės T. A. pareikštame kaltinime nėra. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad darbų įvertinimo sąmatų, turėtų išlaidų pirminių apskaitos dokumentų nebuvimas yra faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės, iliustruojančios nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., padarymo mechanizmą. Už šių dokumentų tinkamą įforminimą buvo atsakingi (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Tačiau analizuoti bendros įmonės finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą ar atlikti sąnaudas patvirtinančių dokumentų peržiūrą (už tai buvo atsakingas T. A. pagal pareiginių nuostatų 7 punkto 2.2 papunkčio reikalavimus ir 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimą) galima buvo tik esant atliktų darbų įvertinimo sąmatoms ir turėtų išlaidų pirminiams apskaitos dokumentams. Tokių dokumentų T. A. nereikalavo. Jų ir nebuvo pateikta. Apie tai, kad tokių dokumentų negauta, T. A. bendrovės vadovų neinformavo. Priešingai, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu bei melagingai patikindamas V. P. ir R. V. , kad turi visus atliktus darbus patvirtinančius dokumentus ir tai patvirtindamas savo parašu ir prierašu, kad darbai atlikti, sudarė sąlygas bendrovės vadovams ir kitiems bendrovės atsakingiems asmenims vizuoti bendradarbiavimo sutarties ir priedo Nr. 1 projektus, pasirašyti susitarimą dėl šios sutarties nutraukimo bei priedą Nr.1 ir pervesti pinigus pagal firmos (duomenys neskelbtini) pateiktas sąskaita-faktūras.

Kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, kita šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas apmokėti susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priede Nr. 1 nurodytus darbus.

Nuteistasis, ginčydamas kaltę, teigia, jog apmokėti (duomenys neskelbtini) atliktus darbus buvo nuspręsta dar 2000-08-25 vykusiame (duomenys neskelbtini) akcininkų susirinkime, todėl vėlesni jo sprendimai ir parašai neturėjo jokios įtakos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais. Kaip matyti iš minėto akcininkų susirinkimo protokolo 4 punkto, dalininkai (AB „Achema“, AB „Alytaus tekstilė“ ir AB (duomenys neskelbtini)), konstatavo, kad jie sutinka su (duomenys neskelbtini) turėtomis išlaidomis, susijusiomis su bendrovės veikla jų naudai, „sutinkamai su patvirtintais biudžetais, faktinėmis išlaidomis ir jų duotais pavedimais atlikti tam tikras paslaugas“, nuo (duomenys neskelbtini) veiklos pradžios iki 2000-09-01. Taigi, šis sprendimas rodo, kad akcininkai sutinka apmokėti (duomenys neskelbtini) turėtas išlaidas, teikiant įmonių akcininkių naudai tam tikras paslaugas ar atliekant darbus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalbama apie faktines išlaidas ir išlaidas, turėtas vykdant pavedimus suteikti tam tikras paslaugas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog susirinkimo protokole vartojant sąvoką „faktinės išlaidos“, be abejonės turimos galvoje išlaidos, pagrįstos reikiamais dokumentais. O kalbant apie išlaidas, turėtas vykdant pavedimus suteikti tam tikras paslaugas, AB (duomenys neskelbtini) atveju turimos galvoje išlaidos, turėtos vykdant bendradarbiavimo sutarties Nr. 98/002/256 K 2 paragrafe numatytus raštiškus AB (duomenys neskelbtini) pavedimus, už kuriuos, pagal minėtą sutartį, turėjo būti atlyginama papildomai.

Byloje pateikti įvairūs dokumentai, neva patvirtinantys bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priede Nr. 1 nurodytų darbų bei paslaugų atlikimą – tai (duomenys neskelbtini) laiškai AB (duomenys neskelbtini) įmonių skyriaus valdymo viršininkui T. A. , marketingo direktoriui V. P. , pasiūlymai inžinerinei tarnybai, (duomenys neskelbtini) susirašinėjimas su Lenkijos firmomis (duomenys neskelbtini), gamybos prekybos įmone (duomenys neskelbtini) ir kitomis firmomis, AB (duomenys neskelbtini) pranešimai Lenkijos Respublikos spaudai, įmonės (duomenys neskelbtini) valdybos nutarimai dėl J. M. komandiruočių į Lietuvos Respubliką, naftos produktų skyriaus viršininko M. J. verslo planai dėl importinių degalų platinimo Lenkijos Respublikos rinkoje, 1999-07-19 Lenkijos Respublikos Energetikos reguliavimo tarnybos pirmininko sprendimas suteikti koncesiją verstis prekyba suskystintu kuru, identifikavimo numerio suteikimo pažymėjimas, kiti susirašinėjimo dokumentai. Iš šių dokumentų turinio iš tiesų galima spręsti, jog tam tikras bendradarbiavimas, tiesa labiau iš (duomenys neskelbtini), nei iš AB (duomenys neskelbtini) pusės, vyko ir (duomenys neskelbtini) vykdė tam tikrą veiklą, atstovaudama AB (duomenys neskelbtini) (ieškojo naftos produktų pirkėjų, finansavimo galimybių ir pan.). Tačiau byloje atlikus dokumentinę reviziją, o vėliau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ir kompleksinę buhalterinę ir finansų ekspertizę, neabejotinai nustatyta, kad tarp visų pirmiau išvardinti dokumentų nėra mokėjimų pavedimų, nurodymų-paklausimų, prekybinių kontraktų, ketinimų protokolų, derybų su bankais dokumentų kopijų bei kitų dokumentų, fiksuojančių finansines operacijas ir turinčių privalomų rekvizitų, kaip nustato LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas.

Ekspertas, atlikęs ekspertizę, taip pat pateikė išvadą, jog tarp ekspertiniam tyrimui pateiktų (duomenys neskelbtini) buhalterinių dokumentų nėra dokumentų, kurie patvirtintų darbus, nurodytus išrašytose sąskaitose faktūrose Nr. 5/2000 ir Nr. 6/2000. Darbų atlikimo taip pat nepatvirtina ir dokumentai, kurie pateikti prie darbų priėmimo-perdavimo akto. Todėl tikėtina, kad šie darbai galėjo būti neatlikti (t. 11, b. l. 2-15). Suprantama, jog ekspertas negalėjo pateikti kategoriškos išvados, ar darbai buvo atlikti, ar ne, remdamasis vien tik pateiktais dokumentais, kadangi darbai iš tiesų galėjo būti atlikti, tik tinkamai neįforminti. Taigi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepavyko kategoriškai nustatyti ar buvo faktinis pagrindas apmokėti (duomenys neskelbtini) pateiktas sąskaitas-faktūras, t. y. ar jose nurodytos paslaugos buvo realiai atliktos. T. A. teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju esminis klausimas yra tai, kad apmokėti šias sąskaitas nebuvo teisinio pagrindo, kadangi, kaip nurodyta ekspertizės akte, nebuvo pateikti reikiami įstatymo reikalavimus atitinkantys dokumentai, patvirtinantys tų darbų atlikimą. O būtent tai, ar yra ne tik faktinis, bet ir teisinis pagrindas apmokėti pateiktas sąskaitas-faktūras, ir privalėjo nustatyti tiesiogiai už šią sritį atsakingas nuteistasis T. A. , kuris šios pareigos neatliko.

Kalbant apie kitas išlaidas, kurias akcininkų susirinkime įsipareigojo apmokėti akcininkai, t. y. išlaidas, susijusias su akcininkų duotais pavedimais atlikti tam tikras paslaugas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2001-10-31 rašte Nr. 10569 (t. 1, b. l. 37-39), AB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius J. E. S. pripažino, jog bendradarbiavimo sutarties 2 paragrafo nuostatos, numatančios papildomų paslaugų teikimą pagal atskirą raštišką pavedimą, nebuvo taikomos ir raštiški pavedimai nebuvo forminami, taip pat nurodyta, jog AB (duomenys neskelbtini) siunčiami laiškai ir informacija nebuvo laikomi raštiškais pavedimais bendradarbiavimo sutarties 2 paragrafo prasme. Taigi jokie papildomi darbai bendrovės naudai be raštiškų pavedimų negalėjo būti atliekami, o jei ir būtų atlikti, AB (duomenys neskelbtini) neprivalėtų jų apmokėti. Iš šių duomenų akivaizdu, kad papildomos paslaugos, numatytos bendradarbiavimo sutarties 2 paragrafe, už kurias AB (duomenys neskelbtini) buvo įsipareigojusi apmokėti papildomai, nebuvo teikiamos, todėl nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo apmokėti ir tokias paslaugas, taigi apmokėjimas ir šiuo atveju buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

Bendradarbiavimo sutarties 2 paragrafe buvo numatyta, kad (duomenys neskelbtini) gali vykdyti ir kitus bendrovės pavedimus už papildomą mokestį arba be jo, gavęs iš bendrovės vadovybės arba jos įgaliotų asmenų raštišką pavedimą. Toks pavedimas pripažįstamas kaip priedas prie šios sutarties. Paminėtos sutarties 17 paragrafe nurodyta, kad bet kokie šios sutarties pakeitimai gali būti daromi tik raštišku priedu, kuris yra suderintas bei abiejų šalių pasirašytas. Remiantis Lenkijos Respublikos Civiliniu kodeksu, kiekvienas šios sutarties priedas, pasirašytas abiejų šalių, turi kontrakto galią.

Sutarties 20-me paragrafe numatyta, kad tik ginčai, neapspręsti šioje sutartyje, turi būti sprendžiami vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir Lenkijos Respublikos Civiliniu kodeksu. Taigi, visos aplinkybės susijusios su sutarties teisine reikšme, šalių ketinimais bei jos pakeitimu (tai apima ir pavedimo formos pakeitimą) yra aptartos sutartyje. Jokių ginčų dėl pavedimų formos tarp šalių niekada nebuvo. Todėl apelianto samprotavimai apie pavedimų formos, o tuo pačiu sutarties tariamą pakeitimą ir šio pakeitimo galimą atitikimą Lenkijos civiliniams įstatymams ar jo (T. A. ) nežinojimą (turint visus su (duomenys neskelbtini) veikla susijusius dokumentus), kad bendra įmonė pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus, yra nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad dokumentinės revizijos akte aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad iš pridėtų susirašinėjimo dokumentų nustatyti ir įvertinti Priede Nr. 1 išvardytų darbų kainos negalima, nes (duomenys neskelbtini) nekaupė jokių pirminių išlaidas patvirtinančių dokumentų. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturi teisės pripažinti negaliojančiais aptariamų sandorių, juo labiau, kad šie sandoriai (bendradarbiavimo sutartis ir jos nutraukimas), kaip jau minėta, patys savaime nėra neteisėti. Neteisėtas yra tik apmokėjimas už darbus nurodytus Priede Nr. 1. Pagal savo pareigybines nuostatas ir 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimą įvertinti pateiktą susirašinėjimo medžiagą turėjo T. A. . Todėl dabar svarstyti, kas dar galėtų atsakyti už šios medžiagos vertinimą, kai beveik pusantrų metų apeliantas nereikalavo jokių darbus patvirtinančių dokumentų, nėra prasmės. Akivaizdu, kad kiekviena sutarties šalis, atlikusi savo įsipareigojimus, pageidauja kokiu nors dokumentu tai užfiksuoti ir tuo pagrindu reikalauti, kad antroji sandorio šalis įvykdytų savuosius. Todėl firma (duomenys neskelbtini) turėjo suteiktas papildomas paslaugas bendrovės naudai patvirtinti sąmatomis, paskaičiavimais. To firma nepadarė, o T. A. nereikalavo, kad šie dokumentai būtų pateikti. Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas nuosprendyje paminėdamas atskirus byloje esančius dokumentus (pranešimai Lenkijos spaudai, (duomenys neskelbtini) verslo planai, komandiruotės į Lietuvą, koncesijos gavimas), juos vertino kaip buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimų neatitinkančius bendro pobūdžio laiškus, o ne kaip atliktus darbus patvirtinančius pirminius apskaitos dokumentus. Todėl jokių senojo BPK 71 str. 4 p. ir naujojo BPK 305 str. 1 d. 1 p. pažeidimų byloje nėra.

Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad T. A. , žinodamas, kad priedas Nr. 1 prie susitarimo dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo, yra suformuluotas netinkamai, kad pavedimų atlikti konkrečius darbus, kaip numato sutarties 2 paragrafas, nebuvo, kad jokie papildomi darbai nebuvo užsakyti ir nebuvo AB (duomenys neskelbtini) naudai atliekami, patvirtino ir parašu ir žodžiu, kad darbai atlikti, t. y. tyčia netinkamai vykdė savo tiesiogines pareigas, sudarydamas sąlygas atlikti niekuo nepagrįstą apmokėjimą. Dėl tokių kaltininko veiksmų AB (duomenys neskelbtini) patyrė didelės turtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. A. kaltu dėl BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje turėjo būti nustatyta T. A. atsakomybę šalinanti aplinkybė (BK 33 str.). BK 33 str. 1 d. numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą.

Kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje pateiktų motyvų, bendrovės vadovų veiksmus, taigi ir nepagrįstą susitarimo dėl apmokėjimo už atliktus darbus pasirašymą, nulėmė būtent T. A. jiems pateikiama informacija apie (duomenys neskelbtini) veiklą ir jos rezultatus, o taip pat atliktus darbus. Be to, byloje nustatyta, kad niekas iš bendrovės vadovų nedavė T. A. nurodymo ant sąskaitų-faktūrų savo parašu ir prierašu ,,darbai atlikti“ melagingai patvirtinti darbų atlikimo faktą. Priešingai, pagal 2000 m. rugpjūčio 25 d. apeliantui išduotą įgaliojimą (duomenys neskelbtini) valdyba turėjo suderinti galutinę padengiamų atstovavimo išlaidų sumą su AB (duomenys neskelbtini) atstovais, atliksiančiais sąnaudas patvirtinančių bendrovės dokumentų peržiūrą iki 2000 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 178-179, t. 9). Taigi, tiek pagal šį įgaliojimą, tiek pagal pareiginių nuostatų 7 punkto 2.5 papunkčio reikalavimus T. A. , dalyvaudamas bendros įmonės valdymo darbe, pats, o ne bendrovės vadovai, turėjo užtikrinti, kad bendrovė neapmokėtų už vienašališkai įvertintus, tinkamai neįformintus ir, tikėtina, apskritai neatliktus darbus, nesant raštiškų darbų užsakymų ir jų (darbų) įvertinimo sąmatą bei pirminių apskaitos dokumentų.

Pažymėtina ir tai, kad T. A. nėra nuteistas už tai, kad nevertino ar netinkamai vertino bendrovės vadovų nurodymų. Tokios pareigos pagal pareiginius nuostatus jis neturėjo, tokios pareigos jam nenustatė ir apygardos teismas, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. T. A. niekieno neverčiamas sąmoningai suklaidino bendrovės vadovus ir tyčia padarė žalą bendrovės interesams. Todėl BK 33 str. 1 d. nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis, kad teismas bylą gali nagrinėti tik pareikšto kaltinimo ribose. Todėl nėra prasmės aptarinėti ir vertinti bendrovės vadovų funkcijų, atliktų veiksmų teisėtumo, juo labiau, kad tai atskirais atvejais jau padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Iš tiesų byloje dėl objektyvių priežasčių neapklaustas bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai, planavimui ir logistikai bei jo atžvilgiu nepriimtas joks procesinis sprendimas. Tačiau šios aplinkybės, nesant BK 33 str. 1 d. taikymo sąlygų, neturi jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apygardos teismas jame iš esmės bereikalingai analizavo AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) santykius bei įsipareigojimus bendradarbiavimo sutarties ir jos nutraukimo aspektu, nes pirmosios instancijos teismas bylą teisme nagrinėja tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Todėl vertinti galimą paminėtą bendrovių atsakingų darbuotojų nusikalstamą veiklą šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturi teisės. Bet kuriuo atveju, šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra pertekliniai, tačiau juos nurodant nebuvo padarytas esminių BPK pažeidimų.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad bendradarbiavimo sutarties sudarymas ar jos nutraukimas pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tačiau, tai nereiškia, kad esant tam tikroms sąlygoms, t .y. jei viena iš sutarties šalių ar ją atstovaujančių asmenų sąmoningais veiksmais padaro žalą šalies (šiuo atveju bendrovės) interesams, paminėti civiliniai teisiniai santykiai negali peraugti į baudžiamuosius. Būtent taip ir įvyko šiuo atveju.

Ginčydamas teismo išvadas dėl vienašališko (duomenys neskelbtini) veiklos įvertinimo, nuteistasis šią aplinkybę sieja su sutarties rūšimi. Nekyla abejonių, kad bendradarbiavimo sutarties sudarymas ir šios sutarties nutraukimas yra dvišaliai sandoriai. Tačiau teigti, kad darbų įvertinimas taip pat buvo dvišalis, nėra jokio pagrindo, nes paprasčiausiai toks vertinimas iš bendrovės pusės (o tai pagal savo pareiginius nuostatus ir jau paminėtą įgaliojimą turėjo atlikti T. A. , o ne T. A. S. ) iš viso nebuvo ir negalėjo būti atliktas, nes firma (duomenys neskelbtini) nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių pirminių apskaitos dokumentų, t. y. sąmatos, paskaičiavimo, atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų ar kitokių darbų atlikimą, jų kainą patvirtinančių dokumentų. Galima daryti prielaidą, kad T. A. , dirbdamas įmonių valdymo skyriaus viršininku, nežinojo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 3 skirsnio 13 str. nuostatų, reglamentuojančių būtinus tokių dokumentų rekvizitus. Tačiau sprendžiant kaltės klausimą, į kurį neįeina nusikaltimo sudėties supratimas, teismas neprivalo aiškintis ar kaltininkas suprato veikos priešingumą teisei, nes to įstatymas nereikalauja. Pažymėtina tik tai, kad bent kuriam panašią gyvenimišką patirtį turinčiam asmeniui turi būti aišku, kad atliktų darbų įvertinimas be jokių pirminių išlaidas patvirtinančių dokumentų yra vienašališkas. Tam nereikia turėti jokių specialių teisinių ar buhalterinių žinių.

Analogiškai vertintini apelianto teiginiai apie būtinumą bendradarbiavimo sutarties vykdymui taikyti Lenkijos Respublikos CK. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje veikianti bendrovė – AB (duomenys neskelbtini), apmokėdama užsienyje veikiančiai firmai už atliktus darbus, turėjo vadovautis mūsų šalies, o ne Lenkijos įstatymais. Bendradarbiavimo sutarties 19 paragrafo nuostatos šiuo atveju galėjo būti taikomos tik sprendžiant ginčus bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau tokių ginčų nebuvo.

Apeliaciniame skunde T. A. taip pat teigia, jog teismas negalėjo vadovautis jo, apklausto bylos tyrimo metu liudytoju, parodymais, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatoms. Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., byloje esantiems įrodymams patikslinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 52, t. 9) matyti, kad T. A. parodymai, duoti 2001 m. gruodžio 11 d., apklausiant jį liudytoju (b. l. 180-182, t. 9) buvo teisme perskaityti. Teismas juos vertino ne kaip apelianto kaltę patvirtinantį įrodymą, bet kaip duomenis byloje esantiems įrodymams patvirtinti, siekiant jų tikslumo ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Taip vertindamas T. A. paminėtus parodymus, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. nuostatų nepažeidė.

Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 110 str. 1 d., 111 str. 1 d., nes nagrinėdamas prokuroro ieškinį neįtraukė civiliniu ieškovu AB (duomenys neskelbtini), o civiliniu atsakovu - įmonės (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BPK 117 str., prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės ar ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Tai reiškia, kad valstybinių įstaigų, įmonių ar organizacijų vadovams nevykdant savo pareigos reikalauti žalos, padarytos dėl nusikalstamos veikos, atlyginimo, tokį ieškinį savo iniciatyva privalo pareikšti prokuroras. Valstybė aptariamos bendrovės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir šiuo metu bendrovėje turi ženklų procentą akcijų. Be to, minėtu laikotarpiu bendrovė naudojosi kreditinėmis lėšomis, suteiktomis valstybės vardu ir su valstybės garantija. Todėl prokuroras turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą ginti valstybės interesus.

Apeliantas pažymi, kad nors prokuroras ir nurodė ieškovu AB (duomenys neskelbtini), tačiau teismas šios įmonės į procesą nekvietė. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad bendrovė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo iniciatyva ieškinio nepareiškė. Tai, kaip minėta, padarė prokuroras. Todėl bendrovės, kaip ieškovo neiškvietimas į teismo posėdį nesuvaržė T. A. teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

BPK 111 str. 1 d. nurodyta, kad civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje gali būti tėvai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurie pagal įstatymą materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Firma (duomenys neskelbtini) nėra atsakinga už T. A. nusikalstama veika padarytą žalą, todėl ji negali būti šioje byloje civiliniu atsakovu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.