Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 6 mėn. viešųjų darbų bausme ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam V. J. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. J. priteista 482 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. P. bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė G. P.. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. J., 2015 m. kovo 26 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, vieną kartą peiliu dūrė G. P. į krūtinės sritį, tuo padarydamas G. P. kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu. Tokiu būdu V. J. dėl chuliganiškų paskatų nužudė G. P..

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., paskirtos bausmės, taip pat ir dėl priteistos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems.

Jo nuomone, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik keliais abejotinais faktais. Byloje nėra surinkta jokių nenuginčijamų įrodymų, kad būtent jis, V. J., nužudė G. P.. Be to, valstybinis kaltintojas teisiamajame teismo posėdyje neįrodė, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., todėl buvo pažeistos BPK 1 str. 1 d. ir 44 str. 6 d. nuostatos, įpareigojančios valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėm traukiamo asmens kaltę.

Apeliaciniame skunde dėstomos BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. ir 301 str. 1 d. nuostatos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Taip pat neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį. Skunde pažymima ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš baudžiamosios bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. V. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Kvalifikuojant pripažintą įrodytą V. J. nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė irgi tinkamai.

Nors, kaip ir minėta, nuteistasis V. J. savo kaltę neigia, ją patvirtina visuma byloje surinktų ir ištirtų kitų įrodymų.

Liudytojas A. P. teisme parodė, kad 2015 m. kovo 26 d., apie 18val., V. J. su M. G. buvo atėję parūkyti. Jie galbūt buvo šiek tiek išgėrę, bet nesvirduliavo. Nespėjo surūkyti cigaretės, kai atvažiavo D. G. sūnus ir jie išėjo. Liudytojas taip pat parodė, kad kai jis ėjo į tualetą, N. R. pasakė, kad V. J. sulaikė dėl įtarimų. Išgėrusi N. R. daug pasako. Kitą dieną M. G. pasakė, kad V. J. sulaikė dėl įtarimų. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su D. G. gyvena (duomenys neskelbtini). 2015 m. kovo 26 d., apie 17 val. 40 min., pas juos parūkyti atėjo V. J. ir M. G.. Jie atėjo išgėrę. V. J. surūkė pusę cigaretės ir padavė M. G.. Pastarasis nespėjo surūkyti cigaretės, nes atvažiavo D. G. sūnus Š. G., kuris V. J. ir M. G. liepė išeiti. Jie išėjo. D. G. sūnus atvažiavo 17 val. 50 min. Jis žino tiksliai, nes D. G. pažiūrėjo į laikrodį. Daugiau tą vakarą V. J. ir M. G. neatėjo. 2015 m. kovo 27 d. koridoriuje susitiko N. R., kuri paklausė, ar nėra V. J. pas juos. Jis atsakė, kad nėra ir nebuvo. Po to N. R. praeidama tyliai pasakė, kad V. J. nužudė žmogų trečiame aukšte. Jis tuo nepatikėjo. Tačiau 2015 m. kovo 28 d., apie 17 val., pas jį atėjo M. G. ir pasakė, kad buvo policijoje, jį apklausė dėl G. P. nužudymo. M. G. papasakojo, kad 2015 m. kovo 26 d. su V. J. gėrė pas V. N., taip pat papasakojo, kaip N. N. pasigėrė, jie atėjo pas juos, kai D. G. sūnus juos išvarė, jis su V. J. išsiskyrė. M. G. nuėjo į namus, o kur nuėjo V. J., nežino (1 t., b.l. 175).

Liudytoja D. G. teisme parodė, kad 2015 m. kovo 26 d., apie 17 val. 40 min., pas ją buvo atėjęs V. J.. Nežino, ar V. J. buvo išgėręs, gal kažkiek ir buvo, bet normaliai laikėsi. M. G. kalbėjo, o V. J. nekalbėjo.

Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo Š. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2015 m. kovo mėn., tikslios dienos neatsimena, vakare nuvežė D. G. maisto. Ji gyvena su A., kurio pavardės nežino, (duomenys neskelbtini). Atėjęs pas motiną pamatė fotelyje sėdinčius du vyrus, kurių jis nepažįsta. Jis net nepažiūrėdamas į juos griežtai liepė jiems išeiti. Vienas iš jų, kuris negali pasakyti, burbėdamas išėjo (1 t., b.l. 191).

Liudytojas K. S. teisme parodė, kad įvykio dieną jis su V. J. išgėrė vieną butelį alaus, kuris yra 6 proc. stiprumo. Neapgirto. Jis išėjo į namus, kur V. J. išėjo, nežino.

Liudytojas G. V. teisme parodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą sulaikė V. J., kuris buvo įtariamas G. P. nužudymu. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų V. J. tapo pagrindiniu įtariamuoju. Jis ieškojo V. J., taip pat jį ir sulaikė. Nuvažiavo į V. J. gyvenamąją vietą – bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini). Buto durys buvo užrakintos, koridoriuje susitiko V. J. sugyventinę N. R.. Ji nurodė, kad V. J. yra bendrabutyje. Žinojo, kaip atrodo V. J., turėjo jo nuotrauką. Iš ketvirto aukšto pamatė panašų asmenį, einantį per parką. Ir kiti pareigūnai pastebėjo. Pareigūnai pamatė, kad V. J. bėga. V. J. bėgo, nes pamatė pareigūnus, nors jie buvo neuniformuoti. Jis pradėjo bėgti, kad V. J. sulaikytų. J g. ir L al. sankryžoje jį sulaikė. Jis atbėgo į jį. Pasakė, kad V. J. yra sulaikomas. V. J. nieko nesakė, nesipriešino, buvo neblaivus. Uždėjo antrankius ir pristatė į policijos areštinę. V. J. apie įvykį nieko nesakė, neaiškino. Po V. J. sulaikymo buvo atlikta krata jo motinos V. J. bute. Ji paaiškino, kad dieną prieš V. J. sulaikymą jis buvo atėjęs persirengti, o drabužius, kuriuos persirengė, išsinešė. Kratos metu nerado V. J. drabužių. Liudytojas G. V. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus. Liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu G. V. buvo parodęs, kad atliekant kratą V. J. priklausančiame bute, ji paaiškino, kad 2015 m. kovo 27 d. ryte, tikslaus laiko neatsimena, buvo atėjęs jos sūnus V. J. persirengti kitus drabužius. Grįžęs V. J. vilkėjo juodos spalvos odinę striukę, mėlynos spalvos džinsus ir rudos spalvos megztinį. Ji neatsiminė, kokiais drabužiais persirengė. V. J. taip pat paaiškino, kad V. J. pas ją paliko tik rudos spalvos megztinį ir juodos spalvos kepurę, kuriuos, V. J. nurodymu, ji išnešė į bendro naudojimo balkoną ir padėjo ant drabužių džiovyklos, o mėlynos spalvos džinsus jis išsinešė (1 t., b.l. 186).

Liudytojas I. Š. teisme parodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą sulaikė V. J.. Praėjus kelioms dienoms po įvykio nustatė, kad įtariamas yra V. J. ir jo ieškojo. Žinojo, kad reikia sulaikyti V. J., turėjo jo nuotrauką. Nuvyko į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini). Kažkuris iš bendrabučio gyventojų pasakė, kad V. J. išėjo į parduotuvę „N“ ar „A“. Nuėjo į parduotuvę „N“, tačiau jo nebuvo. Pamatė, kad parku bėga vyras, panašus į V. J.. Jį pasivijo prie rajono poliklinikos, esančios (duomenys neskelbtini). Kažkas telefonu V. J. pranešė, kad jo ieško, todėl jis bėgo. J g. ir L al. sankryžoje jis su G. V. sulaikė V. J.. Jį paguldė ant žemės, uždėjo antrankius. V. J. buvo neblaivus, turėjo nusipirkęs alaus, taip pat turėjo ir telefoną. V. J. pristatė į policijos komisariatą. Kai nuvažiavo į bendrabutį, nevilkėjo uniformos, tačiau jie dažnai ten nuvažiuodavo, juos pažįsta, kad yra pareigūnai. Jo nuomone, M. G. galėjo pranešti V. J., kad jo ieškoma. Jie paaiškino V. J., kad jį sulaiko dėl nužudymo. V. J. sakė, kad jis nėra prisidėjęs, neprisipažino. Liudytojas I. Š. iš esmės tokius pačius parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu, tie parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Iš 2015 m. kovo 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matosi, kad apžiūrėta įvykio vieta – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Kambaryje ant grindų rastas vyriškos lyties lavonas, gulintis ant pilvo. Jo rankos sulenktos per alkūnes, plaštakos pakištos po krūtine, kairė koja ištiesta, dešinė – sulenkta per kelį ir klubą. Lavonas guli ant čiužinio. Ant jo rasta rausvos spalvos dėmė, panaši į kraują. Ant lavono pilvo matyti rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują. Ant lavono kaktos dešinės pusės, prie plaukų linijos, rastas sukrešėjęs kraujas. Ant lavono rankų matyti rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują. Ant viršutinių lavono drabužių rasta skylė, kurios ilgis iki 16 milimetrų, o plotis iki 6 milimetrų. Teismo medicinos specialistas nustatė lavono krūtinės ląstoje, dešinėje pusėje, durtinę žaizdą (1 t., b.1. 3-24).

Specialisto išvadoje Nr. M 131/15(05) nurodyta, kad G. P. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu. Tai nurodo kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje su aklu durtiniu – pjautiniu dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu. Lavoninių reiškinių būklė konstatuota lavono apžiūros įvykio vietoje metu, t. y. 2015 m. kovo 27 d., 10 val. 40 min. – 11 val. 20 min. laikotarpyje, ir lavono radimo aplinkybės rodo, kad nuo G. P. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone galėjo praeiti 12-18 valandų. G. P. lavone nustatyta, kad kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje su aklu durtiniu – pjautiniu dešinio plaučio pažeidimu, pagal makroskopinį vaizdą, padaryta plokščiu, duriančiu – pjaunančiu, labiausiai tikėtina, vienašmeniu įrankiu, vienu trauminiu poveikiu, keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties. Durtinės – pjautinės žaizdos ilgis yra 1,7 cm – 2,2 cm. Bendras sužalojimo kanalo ilgis kūne yra apie 10 cm. Sužalojimo kanalo kryptis – iš priekio į užpakalį, nežymiai iš kairės į dešinę ir žemyn. Šie sužalojimai, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, pagal makroskopinį vaizdą, padaryta kietais bukais daiktais (paviršiais), dviem trauminiais poveikiais, odos nubrozdinimas – neužilgo iki mirties, kraujosruva gleivinėje – 3 parų laikotarpyje iki mirties. Šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. G. P. lavone kovos, savigynos pėdsakų nenustatyta. G. P., po kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje su aklu durtiniu – pjautiniu dešinio plaučio pažeidimu padarymo, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki tol, kol neprarado sąmonės dėl vidinio ir išorinio nukraujavimo. G. P., po minėto sužalojimo padarymo, galėjo gyventi apie keliasdešimt minučių. Po G. P. mirties jo lavono poza buvo keičiama. G. P. lavono kraujyje rasta 3,11 promilių etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį (1 t., b.1. 84-86).

Iš 2015 m. balandžio 30 d. garso įrašo apžiūros protokolo matosi, kad V. M. paskambino Nr. 112 ir pranešė, jog bute, adresu (duomenys neskelbtini), yra miręs žmogus, kurio vardas G., o pavardės – nežino. Paklaustas, ar tas vyras tikrai nekvėpuoja, V. M. atsako, kad pačiupinėjo, jau šaltas (2 t., b.l. 54).

Specialisto išvadoje Nr. 97 TPK-184/2015 nurodyta, kad V. J. inkriminuojamą nusikaltimą padarė paprasto pasigėrimo būsenoje, nustatoma diagnozė: lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra. Psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (2 t., b.l. 187).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nuteistasis V. J. ir nepripažįsta savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina jo kaltę, jog nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje V. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties vieną kartą peiliu dūrė G. P. į krūtinės sritį, tuo padarydamas G. P. kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu. Tokiu būdu V. J. dėl chuliganiškų paskatų nužudė G. P..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltė grindžiama tik suinteresuotų, girtaujančių bei prasigėrusių liudytojų parodymais, taip pat ir pareigūnų parodymais. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos matosi, jog 2015 m. kovo 26 d. tiek liudytojai V. N., V. G., tiek nukentėjusysis G. P., tiek ir pats nuteistasis V. J. girtavo, tačiau liudytojų V. N. ir V. G. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų. Be to, liudytojos V. N. parodymai ne tik nuoseklūs, bet ir išsamūs. Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Todėl netikėti liudytojų parodymais vien dėl to, kad įvykio dieną kartu su nuteistuoju vartojo alkoholinius gėrimus, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Be to, liudytojų parodymai apie aplinkybes iki nužudymo sutampa ne tik tarpusavyje, bet iš dalies ir su paties V. J. parodymais.

Tai, kad 2015 m. kovo 26 d. V. J. tikrai buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir vartojo alkoholinius gėrimus kartu su V. N., V. G., M. G. ir G. P., patvirtina ne tik liudytojų V. N. bei V. G. parodymai, bet ir paties nuteistojo V. J. parodymai. Jis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2015 m. kovo 26 d., po 17 val., nuėjo pas V. N., kurios bute prie stalo sėdėjo pati V. N., V. G., M. G. ir G. P.. Jie gėrė apie valandą. Po to jis su M. G. išėjo. Tačiau apie aplinkybes, kas vyko po to, kai V. J. ir M. G. išėjo iš V. N. buto, nuteistasis ir liudytojai parodė skirtingai. Nuteistasis V. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis, su M. G. išėjęs iš V. N. buto, nuėjo į bendrabučio ketvirtą aukštą, kuriame gyveno M. G., kartu su juo parūkė, M. G. pasiūlė nueiti pas kitą kaimynę, tačiau jis atsisakė, nes jam jau užteko gerti ir nuėjo į autobusų stotelę. M. G. paliko koridoriuje, o pats išvažiavo pas brolio žmoną, nes ten jo sugyventinė N. R. prižiūrėjo vaiką. Jis parodė, kad į butą Nr. X grįžęs nebuvo. Šie nuteistojo parodymai ne tik neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, bet juos ir paneigia kiti bylos įrodymai.

Apie tai, kad nuteistasis V. J., išėjęs iš V. N. buto, parūkęs su M. G. ketvirtame aukšte, išvažiavo pas brolio žmoną, kur jo sugyventinė saugojo vaiką, paneigia liudytojų A. P., D. G., Š. G., V. N. ir V. G. parodymai.

Liudytojai A. P., D. G., Š. G. parodė, kad 2015 m. kovo 26 d., apie 17 val. 40 min., pas juos buvo atėję V. J. ir M. G.. Liudytojai A. P. ir D. G. parodė tikslų laiką, kadangi laukė atvažiuojančio Š. G., taip pat jie parodė ir tikslų V. J. ir M. G. išėjimo laiką – 17 val. 50 min. Iš kitos liudytojos V. N. parodymų taip pat matosi, kad V. J., išėjęs iš jos buto, parūkęs ketvirtame aukšte su M. G., neišėjo į autobusų stotelę, o dar du kartus buvo grįžęs į V. N. butą. Liudytojas V. G. taip pat parodė, kad V. N. jam pasakė, jog V. J. buvo grįžęs dar du kartus.

Liudytoja V. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad V. J. po to, kai jis su M. G. išėjo iš jos buto, buvo grįžęs du kartus. Liudytoja V. N. parodė, kad po to, kai V. J. ir M. G. išėjo iš jos buto, po kiek laiko V. J. grįžo ir pasiėmęs butelį išėjo, po to vėl V. J. grįžo ir pradėjo G. P. sakyti, jog jis tvarkytųsi, sakė, kad jis „mukamoras“, pakeiksnojo, G. P. nieko nesakė. Kai G. P. stojosi eiti, V. J. griebė peilį nuo stalo ir staigiai dūrė G. P., o pats greitai išėjo. Ji parodė, kad įvykis įvyko apie 18 val. Liudytoja V. N. savo parodymus patvirtino ir įvykio vietoje. Iš 2015 m. liepos 1 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad V. N. parodė įvykio vietą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas yra apie 11 m². Ji parodė savo, V. G., G. P. padėtis, kai V. J. dar kartą buvo atėjęs į butą. Ji gulėjo lovoje priešais duris, šalia stalo, V. G. miegojo prie sienos, nusisukęs į sieną, o G. P. sėdėjo fotelyje prie stalo, priešais duris, kai prie jo žodžiais priekabiavo V. J., taip pat parodė kėdę ant kurios atsisėdo dar kartą atėjęs V. J.. Liudytoja V. N. parodė ir vietą ant stalo, kurioje buvo padėtas peilis, taip pat ir tai, kaip V. J. vieną kartą tuo peiliu dūrė stovinčiam G. P.. Liudytojos V. N. parodymus patvirtina ne tik parodymų patikrinimo vietoje protokolas, bet ir liudytojų V. G., V. K., V. M. parodymai, taip pat specialisto išvada Nr. M 131/15(05). Nors liudytojas V. G. pats įvykio nematė, tačiau liudytoja V. N., kuri tiesiogiai matė įvykį, šeštadienį, t. y. 2015 m. kovo 28 d., jam pasakė, kad V. J. nudūrė G. P.. V. G. teisme parodė, kad V. N. jam pasakė, jog V. J. buvo grįžęs du kartus, pirmą kartą – pasiėmė alų, kitą kartą – nudūrė G. P.. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltė grindžiama suinteresuotų, girtaujančių, prasigėrusių liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad įvykio dieną alkoholinius gėrimus vartojo ne tik liudytojai V. N. ir V. G., bet ir pats nuteistasis V. J.. Be to, nuteistasis alkoholinius gėrimus vartojo ne tik V. N. bute, bet ir dar prieš ateinant į jos butą. To neneigia ir pats nuteistasis V. J., taip pat ir liudytojas K. S. teisme parodė, kad įvykio dieną jis su V. J. išgėrė vieną butelį alaus, kurio stiprumas yra 6 proc. Po to jis išėjo į namus, o kur nuėjo V. J., nežino. Iš bylos matosi, kad V. J., pabuvęs pas D. G. ir A. P., po to nuėjo būtent į V. N. butą. Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė ir tai, kad ne tik jis prieš ateinant pas V. N. buvo išgėręs, bet ir V. N. bute buvę asmenys jau buvo apgirtę, kai jis atėjo. Nors iš tikrųjų liudytojai iki V. J. atėjimo ir jam atėjus vartojo alkoholinius gėrimus, kaip ir pats nuteistasis, tačiau liudytojų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme išsamūs ir nuoseklūs. Pats nuteistasis V. J. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, o apeliacinės instancijos teisme parodė apie aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. J. neatsiminė, ar įvykio vakarą persirenginėjo, nežino, ar tą vakarą buvo nuvažiavęs pas motiną. Nors liudytojas G. V. teisme parodė, kad atliekant kratą V. J. motinos bute, ji paaiškino, jog V. J. dieną prieš jo sulaikymą, t. y. 2015 m. kovo 26 d., buvo atėjęs pas ją persirengti, tačiau drabužius, kuriuos persirengė, išsinešė. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, V. J. arba įvykio dieną buvo tiek girtas, kad neprisimena visų reikšmingų bylos aplinkybių, arba, bandydamas nuslėpti savo kaltę, apeliacinės instancijos teisme nurodė kitokias aplinkybes nei nustatytos byloje. Priešingai, nei nuteistojo parodymai, liudytojų V. N. ir V. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra išsamūs ir nuoseklūs bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti liudytojų V. N. ir V. G. parodymais, nors jie įvykio dieną ir vartojo alkoholinius gėrimus. Be to, ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo V. J. kaltės padarius nusikaltimą. Teisėjų kolegija, peržiūrėjus bylą apeliacine tvarka, nenustatė ir šių liudytojų suinteresuotumo, taip pat ir apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su liudytojų suinteresuotumu, nenurodė ir pats nuteistasis. Iš liudytojų V. N. ir V. G. parodymų matosi, kad 2015 m. kovo 26 d. V. N. bute, vartojant alkoholinius gėrimus, tarp liudytojų ir V. J. jokių konfliktų nebuvo, net ir pats nuteistasis parodė, jog V. N. pažinojo iki įvykio, kartu gerdavo, jokių piktumų nebuvo. Todėl apeliacinio skundo argumentus, kad V. J. kaltė grindžiama tik suinteresuotų, girtaujančių bei prasigėrusių liudytojų parodymais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Kaip jau minėta, liudytojos V. N. parodymus patvirtina ir liudytojų V. K. ir V. M. parodymai. Ji apie tai, kad matė, jog V. J. peiliu dūrė G. P., papasakojo ne tik V. G., bet ir V. K. bei V. M.. Liudytojai V. K. ir V. M. teisme neprisiminė parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl jų parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. N. pasakė, jog ji žino, kas mušė G. P., jam dūrė. Kitas liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. N. pasakė, jog V. J. peiliu dūrė G. P.. Nors šis liudytojas teisme parodė, kad jis taip nesakė, tačiau iš byloje esančio liudytojo apklausos protokolo (1 t., b.l. 126) matosi, jog V. M. pasirašė po protokolu bei pats nurodė, jog perskaitė, surašyta teisingai. Todėl nėra abejonių, kad jis ikiteisminio tyrimo metu būtent ir parodė, kad V. N. jam pasakė, jog V. J. peiliu dūrė G. P.. Be to, ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. J. sugyventinė N. R. jam pasakė, jog V. J. nužudė žmogų trečiame aukšte. Visų šių liudytojų parodymai patvirtina, kad būtent V. J. peiliu dūrė G. P.. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad V. N. bute galėjo būti ir pašaliniai asmenys, kurie nužudė G. P.. Ir šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Bylą peržiūrėjus apeliacine tvarka jokių duomenų apie tai, kad V. N. bute įvykio dieną buvo kiti asmenys, negu nustatyti šioje byloje, nėra. Pats nuteistasis taip pat nepateikia jokių duomenų apie kitus asmenis, kurie galimai buvo V. N. bute, o tik kelia nepagrįstą versiją. Nors iš bylos duomenų tikrai matosi, kad durys buvo nerakintos, tačiau tai nepaneigia nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, V. N., mačiusi įvykį iš arti, negalėjo V. J. sumaišyti su kitu asmeniu. Pirmiausia, įvykio vieta, t. y. butas, yra 11 m², todėl ji įvykį matė iš labai arti, taip pat liudytoja su V. J. buvo pažįstama, kartu gerdavo, net ir įvykio dieną kartu girtavo. Todėl nuteistojo V. J. versija, kad V. N. bute galėjo būti ir pašaliniai asmenys, yra ne tik nepagrįsta, bet ir paneigta bylos įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nuteistojo V. J. sulaikymą. Iš liudytojų G. V. ir I. Š. parodymų matosi, kad V. J., pamatęs, nors ir civiliniais drabužiais apsirengusius, policijos pareigūnus, pradėjo bėgti. Nors nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis pradėjo bėgti, nes pagalvojo, jog jį vejasi dėl skolos, tačiau iš pareigūnų parodymų matosi, jog jie bendrabutyje, kuriame buvo nužudytas G. P., lankėsi dažnai ir juos bendrabučio gyventojai pažinojo. Todėl aplinkybė, kad V. J., pamatęs policijos pareigūnus pradėjo bėgti, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat patvirtina jo kaltę, nors ir netiesiogiai.

Be to, vienintelės liudytojos, kuri tiesiogiai matė įvykį, V. N. parodymus, kuriuos ji patvirtino ir įvykio vietoje, apie nustatytų G. P. sužalojimų lokalizaciją bei pobūdį patvirtina specialisto išvada Nr. M 131/15(05). Specialisto išvadoje Nr. M 131/15(05) nustatyta, kad G. P. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu. Kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje su aklu durtiniu – pjautiniu dešinio plaučio pažeidimu, pagal makroskopinį vaizdą, padaryta plokščiu, duriančiu – pjaunančiu, labiausiai tikėtina, vienašmeniu įrankiu, vienu trauminiu poveikiu, keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties. Durtinės – pjautinės žaizdos ilgis yra 1,7 cm – 2,2 cm. Bendras sužalojimo kanalo ilgis kūne yra apie 10 cm. Sužalojimo kanalo kryptis – iš priekio į užpakalį, nežymiai iš kairės į dešinę ir žemyn. Specialisto išvadoje Nr. M 131/15(05) taip pat nustatyta, kad nuo G. P. mirties laiko iki lavoninių reikšminių tikrinimo, t. y. 2015 m. kovo 27 d., 10 val. 40 min. – 11 val. 20 min., galėjo praeiti 12 – 18 valandų.

Ši specialisto išvada patvirtina jau išdėstytus ir aptartus liudytojų parodymus, kad V. J. peiliu vieną kartą dūrė G. P.. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad peilis nėra rastas, tačiau iš liudytojų V. N. ir V. G. parodymų matosi, jog 2015 m. kovo 26 d. vartodami alkoholį, raudonos spalvos peiliu pjaustė lašinius. Net ir apklaustas įtariamuoju V. G. parodė, kad gerai prisimena, jog įvykio dieną raudonos spalvos peiliu pjaustė lašinius. V. N. taip pat kategoriškai parodė, kad V. J., pasiėmęs peilį nuo stalo, dūrė G. P., todėl nėra abejonių, kad nusikaltimo įrankis, nors ir nerastas, buvo būtent peilis, kuriuo prieš nužudymą buvo pjaustyti lašiniai ir kuris buvo padėtas ant stalo. Tai, kad V. N., kuri tiesiogiai matė įvykį, neįsidėmėjo, kur V. J. padėjo peilį, gali būti paaiškinama tuo, jog situacija buvo netikėta, kito labai staigiai, todėl tam tikrų detalių liudytoja galėjo ir neįsiminti, tačiau ji aiškiai parodė, kad būtent V. J., paėmęs peilį nuo stalo, vieną kartą dūrė G. P.. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad jam kelia abejones minėtos specialisto išvados dalis, kurioje nurodyta, jog odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, pagal makroskopinį vaizdą, padaryta kietais bukais daiktais (paviršiais), dviem trauminiais poveikiais, odos nubrozdinimas – neužilgo iki mirties, kraujosruva gleivinėje – 3 parų laikotarpyje iki mirties. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie įtikinami argumentai, kurie leistų abejoti specialisto išvada Nr. M 131/15(05). Pažymėtina, kad G. P. kaktos dešinėje pusėje odos nubrozdinimai nėra tiesioginė jo mirties priežastis, o būtent V. J. veiksmai sukėlė G. P. mirtį. Be to, ši aplinkybė nėra inkriminuota nuteistajam. Nors ir G. P. po dūrio dar bendravo su V. N., jis nesiskundė, nedejavo, taip pat ir kraujo nebuvo, tačiau šios aplinkybės taip pat nepaneigia V. J. kaltės, nepaneigia, kad tarp nuteistojo veiksmų ir G. P. mirties yra priežastinis ryšys. Be to, ir specialisto išvadoje Nr. M 131/15(05) nustatyta, kad G. P. po kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje pusėje su aklu durtiniu – pjautiniu dešinio plaučio pažeidimu padarymo galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki tol, kol neprarado sąmonės dėl vidinio ir išorinio nukraujavimo. G. P. po minėto sužalojimo padarymo galėjo gyventi apie keliasdešimt minučių.

Įvertinus visus bylos įrodymus nėra abejonių, kad būtent nuo V. J. veiksmų mirė G. P.. Nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje V. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, vieną kartą peiliu dūrė G. P. į krūtinės sritį, tuo padarydamas G. P. kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu. Tarp nuteistojo V. J. veiksmų ir G. P. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudyti G. P. tokio motyvo ar tikslo neturėjo, jam nėra grasinęs nužudyti, nėra ir konfliktavęs ar susitikinėjęs su juo, tačiau pirmosios instancijos teismas V. J. kaltės formą ir rūšį, taip pat ir nusikaltimo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas teismas nustatė irgi teisingai.

LAT Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Šioje byloje išnagrinėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, vieną kartą peiliu dūrė G. P. į krūtinę ir taip atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad V. J., atvykęs į svetimą gyvenamąją patalpą ir jam iš matymo pažįstamų žmonių ratą, pavaišintas ir priimtas draugiškai, dėl visiškai nesuprantamos priežasties pradėjo smurtauti, panaudodamas po ranka pasitaikiusį peilį. Tokie jo veiksmai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neabejotinai vertintini kaip chuliganiški, nes jais kaltinamasis pademonstravo akivaizdžią nepagarbą kartu su juo alkoholį vartojusiems ir jį vaišinusiems, visiškai neagresyviems asmenims, siekė priešpastatyti save prieš juos, pademonstruoti savo pranašumą tokiu būdu žemindamas kitus. Todėl teismas pagrįstai įvertino V. J. veiką nužudymu dėl chuliganiškų paskatų ir šią nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Tame pačiame LAT nutarime taip pat išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Šioje byloje įrodyta, kad V. J., be jokios dingsties, peiliu dūrė nukentėjusiajam G. P. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. J. bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai), tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. J. G. P. nužudė veikdamas neapibrėžta tyčia. Todėl teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo ir apie pirmosios instancijos teismo tariamai padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 1 p., 2 p., 301 str. 1 d. Visi šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas BPK nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė, visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Apie liudytojų V. N. ir V. G., taip pat ir apie pareigūnų parodymus jau buvo pasisakyta šioje nutartyje. Teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė minėtų liudytojų parodymais, taip pat ir kitais įrodymais, kurie patvirtina nuteistojo V. J. kaltę padarius nusikaltimą. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl teismas nei BPK 1 str. 1 d., nei BPK 44 str. 6 d. įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nepažeidė. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Skirdamas bausmes teismas BK 41, 54, 61 straipsnių ir kitų BK normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmės V. J. paskyrimo motyvai. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką V. J. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. V. J. padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė neatstatomas pasekmes. Nužudęs G. P. nuteistasis padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Teismas taip pat atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarymo stadiją, ir kaltės formą bei nuteistojo asmenybę. Iš bylos matosi, kad V. J. nedirbo, darbo neieškojo, liudytojai jį apibūdino kaip greitai ir smarkiai supykstantį, impulsyvų, jam konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Be to, V. J. anksčiau teistas už smurto vartojimą ir turtinius nusikaltimus, už šiuos nusikaltimus teistumas išnykęs, tačiau nusikaltimo padarymo metu jo teistumas nebuvo išnykęs už nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teismas pagrįstai pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. nuteistajam V. J. paskyrė sankcijos vidurkiui artimiausią laisvės atėmimo bausmę. Teismas, subendrindamas paskirtą bausmę pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. bausmių apėmimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, taip pat baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Todėl įvertinus visumą jau aptartų aplinkybių ir tai, kad nenustatyta nuteistojo V. J. atsakomybę lengvinančių, o nustatyta tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 9 p.), ir už nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., ir galutinė subendrinta bausmė su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme nėra per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Teismas, subendrindamas bausmes, baudžiamojo įstatymo taip pat nepažeidė.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimus.

Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 str. 10 d., BPK 109-115 str.). Pagal BPK 109 str. baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturinė žala. Atlyginant turtinę žalą (CK 6.249 str.) taikomas visiško jos atlyginimo principas. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis D. P. pareiškė civilinį ieškinį 482 Eur turtinės žalos ir 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ( 1 t., b.l. 102-104), taip pat ir nukentėjusioji A. P. pateikė pareiškimą dėl ieškinio 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (1 t., b.l. 119). D. P. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino visiškai, nes patirtą turtinę žalą patvirtina byloje esantys nukentėjusiojo pateikti dokumentai (1 t., b.l. 105-106). D. P. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat ir A. P. pareiškimą dėl ieškinio tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiesiems D. P. ir A. P. po 3 000 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). V. J. tyčiniais nusikalstamais veiksmais nužudė G. P., kuris buvo D. P. ir A. P. tėvas, t. y. artimas giminaitis. Nėra jokių abejonių, kad dėl G. P. nužudymo jo artimieji giminaičiai patyrė dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą. Todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jiems buvo padaryta neturtinė žala. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino tai, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad nužudytasis gyveno asocialiai, buvo benamis, piktnaudžiavo alkoholiu, kas rodo, jog tėvo ir suaugusių vaikų santykiai nebuvo itin artimi. Sūnus ilgą laiką gyveno ir dirbo užsienyje, pykosi dėl tėvo gyvenimo būdo ir piktnaudžiavimo alkoholiu. Dukra ir jos vaikai su G. P. bendravo, tačiau jų bendravimas pasireiškė tik tam tikrų pareigų, atsirandančiu tarp tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų vykdymu (lankymas ligoninėje, smulkios dovanėlės anūkams). Atsižvelgus į šias aplinkybes, nustatytas po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas kiekvienam nukentėjusiajam D. P. ir A. P., teisėjų kolegijos nuomone, nėra per didelis, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. J. apeliacinis skundas nepagrįstas, visi juose dėstomi argumentai jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant nuosprendį, nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirtos bausmės ir priteistos turtinės ir neturinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems taip pat yra teisingi. Keisti nuosprendį nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.