Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago,

J. L., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

nedalyvaujant nukentėjusiojo M. M. įstatyminiams atstovams ir civiliniams ieškovams D.ir J. M., jų atstovei advokatei Janinai Umbrasienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. M. įstatyminių atstovų ir civilinių ieškovų D. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. nutarties, kuria J. L., padariusiam nepakaltinamumo būsenoje baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublik?s baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Iš civilinio atsakovo UADB (duomenys neskelbtini) įstatyminiams atstovams ir civiliniams ieškovams D. ir J. M. priteista 100 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Įstatyminių atstovų ir civilinių ieškovų Donaldo ir J. M. prašymas priteisti turėtas išlaidas, susijusias su advokato paslaugų teikimu, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

J. L. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kad būdamas nepakaltinamumo būsenoje, 2016 m. liepos 29 d., apie 12.50 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimą, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į eismo juostą perėjoje įėjusius pėsčiuosius M. M. ir M. P., dėl ko jo vairuojamam automobiliui nutrenkus šiuos pėsčiuosius, eismo įvykio metu nukentėjusiajam M. M. dešinėje kaktinėje -viršugalvinėje dalyje buvo padarytas trauminis kraujo išsiliejimas tarp galvos smegenų dangalų, smakro srities muštinė žaizda bei kairio raktikaulio lūžimas, dėl ko M. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajam M. P. buvo padarytas dešinio kelio sąnario vidinio paviršiaus nubrozdinimas, dėl ko M. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo M. M. įstatyminiai atstovai ir civiliniai ieškovai Donaldas ir J. M. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir pripažinti, kad J. L., nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas pakaltinamas. Taip pat prašo tenkinti pareikštą civilinį ieškinį visa apimtimi. Nesutikdami su J. L. pripažinimu nepakaltinamu, nurodo, kad byloje esančių duomenų bei ekspertizės metu nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog J. L. nei eismo įvykio metu, nei prieš jį, jokia psichikos liga nesirgo. Mano, jog diagnozuota negalia yra ne psichinė, o fizinė, todėl abejoja jo gebėjimu nesuvokti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti. Abejoja ekspertizės akto išvadomis, kadangi jame nėra nurodytas laikotarpis nuo kada ir kiek laiko tęsiasi nustatyta negalia, kokia ligos stadija, kaip ji paveikė asmenį įvykio metu ir pan. Mano, jog privalėjo būti atlikta pakartotinė ekspertizė, kad būtų galima visiškai įsitikinti J. L. nepakaltinamumu.Nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai ir civiliniai ieškovai taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų civilį ieškinį nustatęs, jog tėvams neturtinė žala apskritai neatlygintina, kadangi nukentėjusiajam buvo išmokėta draudiminė išmoka. Nurodo, kad įvykio metu jų sūnui buvo padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai, dėl ko jis buvo gydomas ligoninėse bei ambulatoriškai, be to, sūnus pradėjo jausti nuovargį, nesusikaupia, suprastėjo mokymosi rezultatai mokykloje. Pažymi, kad dėl sūnaus sužalojimų jie patyrė didelį stresą bei neigiamus išgyvenimus, todėl mano, kad teismas nepagrįstai atmetė civilinį ieškinį tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, tiek jiems.Teismo posėdyje J. L., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjas advokatas bei prokurorė prašė apeliantų skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo M. M. įstatyminiai atstovai ir civiliniai ieškovai D. ir J. M. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir pripažinti, kad J. L., nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas pakaltinamas. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tiek nukentėjusiam jų sūnui, tiek jiems, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nepakaltinamumo

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų. Atveju, kai nustatoma, kad veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamumo būsenoje, jis baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas ir nebaudžiamas. Nesuvokdamas savo veiksmų esmės ar negalėdamas jų valdyti, asmuo negali suvokti ir jam skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės esmės. Tokiu atveju teismas asmeniui gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, numatytas BK 98 straipsnyje. Šiuo atveju teismas J. L. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (pagal gyvenamąją vietą). Pažymėtina, kad nesveika psichika yra tuomet, kai suyra visuma, sutrinka procesų koordinacija. Psichikos sutrikimai apima psichikos ligas, silpnaprotystę ir kitus psichinės veiklos sutrikimus, numatytus pagal pataisytą ir papildytą 10-os redakcijos tarptautinę statistinę ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikaciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 23 d. Nr. V-164 „Dėl Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM) įdiegimo“. Psichikos sutrikimai įvairiai pažeidžia žmogaus jutimą, atmintį, intelektą, sąmonę ir asmenybę, todėl žmogus, turintis psichikos sutrikimų, neadekvačiai suvokia ir vertina aplinką, nepakankamai joje orientuojasi ir nepajėgia tinkamai pasirinkti elgesio variantą. Psichikos sutrikimai nepriklauso nuo žmogaus valios, todėl negali būti pripažįstamas asmuo pakaltinamu, jei jis negali suprasti savo veiksmų esmės, jų valdyti. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad J. L. (duomenys neskelbtini) ligoninės neurologijos skyriuje gydėsi dar 2012 m., jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) pasėkoje, paūmėjimo stadija. Be to, 2016 m. gydytas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, diagnozė – (duomenys neskelbtini). Taip pat konsultuotas pas psichiatrą, nustatytas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į išdėstytą bei kilus abejonėms dėl J. L. pakaltinamumo pavojingos visuomenei veikos padarymo metu, buvo kreiptasi dėl ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo (t. 1, b. l. 185-186). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. sausio 19 - vasario 3 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad J. L. nei jam inkriminuojamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu, negalėjo ir negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. J. L. rekomenduotinas priverstinis ambulatorinis stebėjimas (2 t., b. l. 15-17). Teismo posėdžio metu teismo psichiatras – ekspertas patvirtino ekspertizės aktą ir papildomai paaiškino, jog J. L. pažinimo sutrikimas yra sunkus, kadangi sergant šia liga sutrinka dėmesys, atmintis, procesai yra negrįžtami. (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), kuri vystėsi nuo 2011 m. – 2012 m. pasekmė.Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrinę -psichologinę ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu, todėl sprendžia, jog pakartoti minėtą ekspertizę taip pat nėra jokio pagrindo. Be to, apeliantai, prašydami J. L. pripažinti pakaltinamu, nepateikė minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų, o savo nuomonę apie neva fizinę J. L. ligą grindė išimtinai subjektyviais argumentais. Ekspertizės akte padarytos išvados paneigia apeliantų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog J. L. įvykio metu suvokė savo veiksmų reikšmę, ir galėjo juos valdyti. Kiti skundo argumentai, susiję su psichinės ligos trukme, jos stadija ar poveikiu asmeniui, taip pat nėra pagrįsti, kadangi apie tai pakankamai aiškiai pasisakyta minėtame ekspertizės akte. Kita vertus, nustatytas ligos poveikis asmeniui savaime suprantamas, kitu atveju jis nebūtų pripažintas nepakaltinamu. Taigi, nors J. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau ją padarė nesuprasdamas savo veiksmų reikšmės, negalėdamas jų valdyti, todėl nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jį pripažino nepakaltinamu ir taikė priverčiamąją medicinos priemonę.

Dėl civilio ieškinio

Nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai ir civiliniai ieškovai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tiek nukentėjusiajam, tiek jiems, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais sutikti negali. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo asmens patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgiama į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs tai, kad civilinis atsakovas UADB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam M. M. atlygino 2 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat atsižvelgęs į nepakaltinamo asmens padarytos veikos sukeltas pasekmes, sužalojimų liekamuosius reiškinius, teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusiesiems dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo paprastai priteisiama nuo 579 Eur iki 2 900 Eur, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei nuostata, kad nukentėjusiojo nelaimė negali būti pasipelnymo šaltiniu, o prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė, padarė išvadą, civilinio atsakovo 2 900 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam yra pakankamas, su kuo visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nors nukentėjusiojo tėvai teigia, jog sūnus po įvykio jaučiasi nuolat pavargęs, sunkiau susikaupia, suprastėjo jo mokymosi rezultatai, ir šios aplinkybės sudaro pagrindą civiliniu ieškiniu priteisti prašomus likusius 4200 Eur, visgi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, visos minėtos aplinkybės, kaip liekamieji reiškiniai, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą nukentėjusiajam pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įsigilino ne tik į aplinkybes nurodytas apeliaciniame skunde, tačiau ir į faktines bylos aplinkybes apskritai, atsižvelgė į BK 281 straipsnio 1 dalyje nuostatomis saugomų vertybių svarbą, ir teisingai įvertino J. L. veikos padarinius, nukentėjusiojo interesus, taip pat teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo tėvų reikalavimą priteisti kiekvienam iš jų po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą taip pat atmetė remdamasis ne tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi, CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, kai numatyta teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo tik tam asmeniui, kuris nukentėjo įvykio metu, tačiau ir vadovaudamasis teismų praktika, jog panašaus pobūdžio bylose neturtinė žala tretiesiems asmenims priteisiama išimtiniais atvejais (pavyzdžiui jei eismo įvykio metu žūva artimas žmogus). Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad yra visiškai suprantama ir natūralu, kad tėvai išgyvena dėl savo vaikų, ypač, jei juos ištinka nesėkmės ar nelaimės, tačiau kiekvienu atveju traktuoti, jog tokiu būdu yra patirta neturtinė žala ir siekti, jog ji būtų atlyginta trečiųjų asmenų atžvilgiu nėra nei visiškai teisinga, nei racionalu. Dar kartą pažymėtina, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi tik tas asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos, ir teisė tretiesiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą paprastai įstatymo yra ribojama. Kitas fizinis asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tuo atveju, kai asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, miršta. Nagrinėjamu atveju matyti, kad įstatyminiai atstovai ir civiliniai ieškovai D. ir J. M. įvykyje nedalyvavo ir tiesiogiai dėl nepakaltinamo asmens - J. L. padarytos veikos nenukentėjo. Todėl atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo tėvai tiesiogiai dėl įvykio nenukentėjo, taip pat į tai, kad draudimo bendrovė iš esmės, su eismo įvykiu susijusią žalą, tiek turtinę, tiek, esamu atveju, neturtinę, nukentėjusiajam betarpiškai atlygino, teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo tėvų civilinį ieškinį dalyje ir dėl neturtinės žalos jų atžvilgiu, negalima. Šiuo atveju būtina pažymėti ir tai, kad draudiminės išmokos nėra pasipelnymo šaltinis, todėl kiekvienas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, turi būti motyvuotai pagrįstas, šiuo atveju, tėvų skundo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo remiami bendro pobūdžio teiginiais, neišimtinėmis aplinkybėmis. Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu, atmetė visiškai pagrįstai, todėl nėra visiškai jokio pagrindo tenkinti tėvų civilinio ieškinio dar didesne apimtimi nei jis patenkintas pirmosios instancijos teismo. Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais kolegija neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nukentėjusiųjų įstatyminių atstovų ir civilinių ieškovų D. ir J. M. apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.