- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-07
- Bylos Nr.
- A-261-35-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Muitinės departamento, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinės muitinės
- Advokatai
- Ingrida Jurgelevičienė
- Kategorijos
- 69.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui A. R., jo atstovei advokatei Ingridai Jurgelevičienei, atsakovo Muitinės departamento atstovei Zitai Bareišienei, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Janinai Meškevič,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
A. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:
Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. S-151 (7-125/2007) dalį, kuria panaikinus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2007 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-231 skundas grąžintas Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo;
Vilniaus teritorinės muitinės 2007 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 2TR-19-222/10000071472, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 3100 Lt muitą, 6138 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 1190 Lt delspinigius ir paskirta 924 Lt bauda; 3. panaikinti Muitinės departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-401.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. S-151 (7-125/2007) perduoti skundą pakartotiniam nagrinėjimui. Mano, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendime nebuvo atsakyta į dalį teisinių argumentų, kurie nesusiję su pakartotinio skundo nagrinėjimo skyrimu. Pareiškėjas paaiškino, kad remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVMĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu importo PVM neapmokestinami nuolatinę gyvenamąją vietą keičiančių ir persikeliančių iš kitos valstybės į Lietuvos Respubliką fizinių asmenų asmeniniai daiktai. Muitinės departamento sprendime nėra nurodyta teisės norma, kurios pagrindu automobilis buvo apmokestintas importo PVM, o Vilniaus teritorinės muitinės sprendime nurodytos PVMĮ nuostatos, reglamentuojančios tarifą, apmokestinimo momentą, tačiau nėra nurodyta teisės norma, numatanti importuotos prekės apmokestinimą, netaikyta teisės norma, numatanti mokesčio lengvatą. PVMĮ importo PVM lengvatos taikymui nėra numatyta analogiškų sąlygų, kaip minėtame 1983 m. kovo 28 d. Tarybos reglamente, nustatančiame Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą. Mokestinių ginčų komisija savo sprendime remiasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 918/83 3 straipsniu, kuris nereglamentuoja apmokestinimo importo PVM ir atleidimo nuo importo PVM, nes šis reglamentas skirtas tik muitų administravimui. Mano, kad Mokestinių ginčų komisija susiaurino „naudojimo“ sąvoką ir eliminavo „pateisinamų aplinkybių“ taikymą. Mokestinių ginčų komisija, spręsdama klausimą dėl atleidimo nuo importo PVM, daro nuorodą į Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 918/83, nes tokią taikymo galimybę numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, priimtas PVMĮ 40 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tačiau šio teisės akto galiojimo klausimas kelia abejonių dėl savo konstitucingumo. Pareiškėjas teigia, kad importo PVM šioje byloje turi būti panaikintas.
Pareiškėjas mano, kad prekės muitinės vertės nustatymui atsisakyta taikyti sandorio vertės metodą nepagrįstai, nes netaikyti sandorio vertės metodo galima tokiais atvejais, kai prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti. Tai, kad muitinė nenurodė jokios aplinkybės ar sąlygos, kuri turi įtaką deklaruotai prekių vertei, rodo, kad sandorio metodą taikyti atsisakyta nepagrįstai. Importuotojas pateikė įrodymus, kad deklaravo „kainą, faktiškai sumokėtą už prekę, parduodamą eksportui į importuojančią šalį“. Jokių kitokių atsiskaitymų jokia forma, kitokių įsipareigojimų ar susitarimų nėra. Įrodinėjimo naštos perkėlimas importuotojui yra nepagrįstas, nes kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi.
Pareiškėjas nurodė, kad jei Muitinė disponuoja duomenimis apie tapačias ar panašias prekes, ji privalėjo taikyti tapačių ar panašių prekių muitinės vertės nustatymo metodą (Muitinės kodekso 30 str. 2 d. a p.), tačiau buvo taikytas Muitinės kodekso 31 straipsnis, ir taip pažeistas prekių muitinės vertės nustatymo metodų taikymo eiliškumas. Žinynas (katalogas) „Automobilių importo kainos“ neteikia informacijos apie sugadintas transporto priemones, todėl jame nėra informacijos apie prekes, tapačias pareiškėjo importuotai prekei ar į ją panašias. Todėl nėra jokių prielaidų teigti, kad pareiškėjo deklaruota muitinė vertė skiriasi nuo tapačių ar panašių prekių kainų. Pareiškėjui taikytas žinynas nėra aprobuotas. Susisiekimo ministerija 1999 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 227 yra aprobavusi tik žinyną „Automobilių rinkos kainos“. Tačiau šis įsakymas priimtas remiantis Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 897 patvirtinta Laikinąja prekių muitinio įvertinimo tvarka, kuri, remiantis to paties nutarimo 6 punktu, nebegalioja nuo 2000 m. Muitinės taikomas metodas (žinyno taikymas), pareiškėjo nuomone, prieštarauja GATT (bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) VII straipsniui įgyvendinimo nuostatose įtvirtintam principui, kad pagrindas prekių muitiniam įvertinimui yra sandorio vertė ir jokia forma kontrolinės kainos, palyginamosios kainos negali būti naudojamos apskaičiuojant prekių muitinę vertę.
Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 25 straipsnio 1 dalies 16 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 11 punktas bei 27 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina mokesčių administratoriaus pareigą bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju gaunant iš kito mokesčių administratoriaus reikiamus dokumentus, jei mokesčių mokėtojas visas savo turimas priemones išnaudoja. Analogiška nuostata įtvirtinta Įgyvendinimo nuostatų 2 skyriaus 2 straipsnyje. Pareiškėjas mano, kad jam iš esmės išnaudojus visas savo galimybes gauti informaciją, Muitinė nepakankamai pasinaudojo savo turimomis teisėmis ir nepagrįstai įregistravo skolą muitinei.
Muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalis numato teisines pasekmes už muito nesumokėjimą, tačiau baudos taikymas už muito neapskaičiavimą Muitinės kodekse nėra numatytas. Remiantis MAĮ 14 straipsnio 6 dalimi muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Šiuo atveju Muitinės kodeksas numato tik delspinigių apskaičiavimą, o MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos remiantis MAĮ 14 straipsnio 6 dalimi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ((Nr. IX-751 Valstybės žinios, 2002 m. balandžio 5 d., Nr. 35-1271), 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija (Valstybės žinios, 2004 m. sausio 31 d., Nr. 17-505)) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu ir 127 straipsnio 3 dalimi nustatytam išimtinės kompetencijos principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria ginčo norma suteikia teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti konkrečias įstatymo nuostatų taikymo/netaikymo sąlygas ir apribojimus bei suteikia teisę poįstatyminiu aktu nustatyti siauresnę asmenų, kuriems taikoma mokesčio lengvata, ratą ir mokesčio objekto, kuriam taikoma mokesčio lengvata, apimtį, nei numatyta įstatyme, bei ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo „Dėl importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu“ Nr. 438 (toliau – ir Metodika) (Valstybės žinios, 2004 m. balandžio 21 d., Nr. 58-2048 ) 4 ir 5 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio 3 dalimi nustatytam išimtinės kompetencijos principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974 (Valstybės žinios, 1995, Nr. 61-1525) 2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. 1-974 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 2 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 5 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktui ta apimtimi, jog ginčijamomis normomis susiaurinamas asmenų, kuriems taikoma mokesčio lengvata, ratas ir mokesčio objekto, kuriam taikoma mokesčio lengvata, apimtis bei pagrindiniai mokesčio elementai – mokesčių mokėtojas ir mokesčio objektas reglamentuojami poįstatyminiu aktu.
Teismo posėdyje pareiškėjas atsisakė nuo skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti Muitinės departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimą (b. l. 106), taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad Muitinės departamentui pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad automobilis pagamintas 2002 m. Muitinės departamentas teigia, kad automobilis pagamintas 2003 m. gruodžio 30 d. ir kad pareiškėjas jį pirko anksčiau, nei jis buvo pagamintas. Nurodė, kad automobilis buvo apgadintas, defektacijos aktą pateikė po nagrinėjimo Muitinės departamente.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė palikti skundą nenagrinėtą. Paaiškino, kad MAĮ 159 straipsnio 3 dalis numato, kad skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos. Muitinės departamentas šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė, o jį įvykdė: vadovaudamasis Muitinės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir Mokesčių administravimo įstatymo 150 straipsniu, pakartotinai išnagrinėjo A. R. 2007 m. kovo 1 d. skundą bei Mokestinių ginčų komisijos su sprendimu atsiųstus papildomus dokumentus ir priėmė 2007 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-401 „Dėl A. R. skundo“. Muitinės departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 1A-4.14-401 Muitinės departamento 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1A-4.14-431 buvo pripažintinas negaliojančiu ir 2007 m. spalio 26 d. registruotu laišku Nr. 3B-4.10-9528 išsiųstas A. R. bei Vilniaus teritorinei muitinei.
Pagal kad PVMĮ 40 straipsnį Vyriausybei nesuteikiama teisė nustatyti atskiras išimtis PVMĮ 40 straipsnio normos taikyme. Importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisykles patvirtinančio Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 438 nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, kadangi nutarimas mokesčių mokėtojams nesukuria nei naujų pareigų, nei sukelia kitokių teisių, negu nustatyta įstatyme, taip pat nesusiaurina PVMĮ taikymo ribų. Nurodė, kad Konsoliduotų Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo sutarčių 249 str. 2 d. nustatyta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei nariai, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Importo mokesčio lengvata A. R. įvežtam automobiliui panaikinta vadovaujantis PVMĮ ir 1983-03-28 Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 918/83, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą, 3 ir 4 straipsnių nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Muitinės kodekso 36 b straipsnio 3 dalis nustato prievolę asmeniui, įvežusiam prekes į Bendrijos muitų teritoriją arba prisiėmusiam atsakomybę už tokių prekių gabenimą, pateikti muitinei bendrąją deklaraciją, kurios 37 langelyje turi būti ir mokesčių apskaičiavimas. Apmokestinimo pagrindą BAD Nr. 5VR10404740 37 langelyje muitinei deklaravo pats muitinės procedūros vykdytojas (pareiškėjas), tačiau nepagrįstai nurodė lengvatinį 0 procentų mokesčio tarifą, todėl priimdama sprendimą perskaičiuoti importo mokesčius, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai vadovavosi įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis ne apmokestinimo pagrindą, kadangi jo nekeitė, o apmokestinimo momentą ir mokesčių tarifų normas. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintų Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punktas nustato, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą. Deklaruodamas muitinei automobilį pareiškėjas 31 langelyje nurodė, kad tai „persikeliančio gyventi asmens turtas“, o siuntėjas ir gavėjas yra tas pats asmuo – A. R.. Joks komercinis sandoris nebuvo deklaruotas, nebuvo pardavimo sandorio eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, todėl Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai netaikė sandorio vertės metodo. Pareiškėjas nepateikė muitiniam įforminimui sumokėtą arba priklausančią sumokėti pagal konkretų sandorį pardavėjui pinigų sumą pagrindžiančių dokumentų. Automobilis buvo įsigytas naudotis pareiškėjui gyvenant JAV, todėl iki išvykstant iš šios šalies šio automobilio vertė, lyginant su pirkimo kaina, galėjo pakisti. Muitinė negali taikyti ir Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų muitinės vertės nustatymo metodų, vadovaujantis Metodikos 8, 9 punktais, netaikytinas Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas metodas, kadangi sumavimo metodas gali būti taikomas tik naujų automobilių muitinės vertės nustatymui. Metodikos 19 punkte nurodyta, kad jeigu vadovaujantis Metodikos 7 punktu pripažįstama, kad sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas negali būti taikomas muitiniam įvertinimui, minėtų automobilių muitinė vertė nustatoma remiantis turto vertintojų apskaičiuota importuoto automobilio rinkos verte. Metodikos 27 punktas nustato, kad jeigu importuotojas per Metodikos 26 punkte nustatytą laiką nepateikia teritorinei muitinei nurodytų dokumentų, tada importuojamų automobilių, apgadintų (sužalotų) autoavarijos metu, dėl vandens, ugnies ar kitokio gamtos stichijos poveikio, muitiniam įvertinimui minėtų automobilių muitinė vertė gali būti nustatoma taikant naudotų automobilių importo kainas, kurios pateikiamos įmonės „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ kas ketvirtį rengiamame žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“. BAD rinkinyje Nr. 5VR10404740 automobilis „Chrysler Sebring“ nebuvo deklaruotas kaip apgadintas ar kaip nors sužalotas, deklaracijos 31 langelyje aprašant importuojamą prekę apgadinimai nebuvo pažymėti. Pareiškėjas Vilniaus teritorinei muitinei nepateikė informacijos, kad įvežamas automobilis apgadintas, taip pat nepateikė Metodikos nustatyta tvarka turto vertintojo parengtos turto vertinimo ataskaitos, todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2007 m. vasario 13 d. sprendime Nr. 2TR-19-222/10000071472 pagrįstai ir teisėtai nustatė muitinę vertę taikant importo kainas, kurios pateikiamos įmonės „Transporto mokslinis tiriamasis centras“ kas ketvirtį rengiamame žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“ ir pagal tai apskaičiavo mokesčius.
Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, numatytas tiek Muitinės kodekse, tiek MAĮ. Baudos skyrimo Muitinės kodeksas nereglamentuoja, kadangi tai yra valstybės narės nustatyta sankcijos rūšis už netinkamą prievolių vykdymą bei pažeidimus, tačiau ši nuostata neprieštarauja nei Muitinės kodeksui, nei kitiems Bendrijos reglamentams.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad automobilio pagaminimo data nurodoma deklaracijos 31 langelyje, kurį pildo pats procedūros vykdytojas. Pareiškėjas deklaracijos, kurioje nurodyta, kad automobilis pagamintas 2003 m. gruodžio 31 d., keisti neprašė. Paaiškino, kad defektacijos aktas buvo pateiktas tik po Mokestinių ginčų komisijos posėdžio.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad konkrečias šio straipsnio 1 dalies 1-23 ir 25 punktų taikymo sąlygas, tvarką ir apribojimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tokia taikymo tvarka yra numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 438 patvirtintose Importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklėse. Ginčo metu buvo remtasi šių taisyklių 4, 5 punktais, kuriuose teigiama, kad taikant PVM lengvatą, nustatytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 str. 1 d. 1 punkte, importo PVM neapmokestinami fizinio asmens, gyvenusio už Europos Bendrijų teritorijos ne trumpiau kaip 12 paskutinių mėnesių, keičiančio nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikeliančio iš ne Europos Bendrijų valstybės į Lietuvos Respubliką, asmeniniai daiktai ir šie asmeniniai daiktai turi atitikti 1983-03-28 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 918/83 3 straipsnio (a) ir (b) punktuose nustatytus reikalavimus. Pastarųjų reikalavimų importuotas automobilis neatitiko. Mano, kad Vyriausybė turi teisę leisti poįstatyminius aktus mokesčių įstatymams įgyvendinti ir reglamentuoti įstatymo įgyvendinimo tvarką, kai to reikalauja paties įstatymo atskiros dalys.
Muitinės sprendime yra išsamiai aprašytos galimybės taikyti naudotiems automobiliams muitinio įvertinimo metodus. Pareiškėjo automobilis buvo įvertintas, taikant Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodiką, patvirtintą Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1 B-1198. Kaip nurodo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnis, sandorio vertė tai yra pinigų suma faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus koreguojama pagal Muitinės kodekso 32 ir 33 straipsnius. Pareiškėjas, deklaravęs minėtą automobilį, nei muitinio įforminimo metu, nei vėliau nepateikė muitinės institucijoms neprieštaraujančių dokumentų apie sudarytą sandorį ir, kad automobiliu JAV naudojosi ne trumpiau kaip 6 mėnesius iki palikdamas šią šalį. Įformintame BAD importo rinkinyje 5VR10404740 (2005-06-22) tiek automobilio eksportuotoju, tiek gavėju yra nurodytas tas pats asmuo, t. y. A. R.. Taigi, negalima teigti, kad buvo sudarytas sandoris eksportui iš trečiosios šalies į Bendrijos muitų teritoriją, todėl ir šiuo aspektu, muitinė pagal turimus įrodymus automobilio muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo negalėjo taikyti.
Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsnis įpareigoja kiekvieną asmenį, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusį su atitinkamomis prekybos prekėmis operacijomis, muitinės reikalavimu ir per jos nustatytą laiką pateikti jai visus būtinus dokumentus ir informaciją. Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Taigi, muitinės surinktus prieštaringus duomenis paneigti arba įrodyti turėjo pats mokesčių mokėtojas.
Muitinė, taikydama Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias baudų skyrimą, prieštaravimo Bendrijos teisės aktams neįžvelgia. Nors Bendrijos muitinės kodeksas nereglamentuoja baudų skyrimo už muitų nesumokėjimą klausimų ir procedūros, tačiau, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, baudos ar kitos sankcijos mokesčių mokėtojui nėra draudžiamos.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, kad mokestinių ginčų nagrinėjimo metu mokesčių mokėtojas su skundu turi pateikti visus turimus dokumentus. Todėl yra neteisėta skųsti dėl to, ko Vilniaus teritorinė muitinė neišnagrinėjo, nes neturėjo atitinkamų dokumentų. Muitinės kodekso 78 straipsnyje numatyta muitinės teisė atlikti pakartotinį patikrinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą dalyje dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimo „Dėl A. R. 2007 m. liepos 4 d. skundo“ Nr. S-151 (7-125/2007) dalies, kuria pareiškėjo skundas gražintas iš naujo nagrinėti Muitinės departamentui, ir dėl 2007 m. vasario 13 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222/10000071472 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą; bylą dalyje dėl pareiškėjo A. R. skundo dėl 2007 m. spalio 2 d. Muitinės departamento sprendimo „Dėl A. R. skundo“ Nr. 1A-4.14-401 panaikinimo nutraukė ir netenkino pareiškėjo A. R. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsniu patikrino 2005 m. birželio 22 d. bendrojo administracinio dokumento importo rinkinio Nr. 5VR10404740 įforminimo teisingumą ir nustatė, kad pareiškėjas iš Jungtinių Amerikos Valstijų importavo automobilį „Chrysler Sebring“, K/NR (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus teritorinėje muitinėje įformino 2005 m. birželio 22 d. BAD importo rinkinį Nr. 5VR10404740, kuriame deklaruota automobilio muitinė vertė 3555,00 Lt, paskaičiuota 0,00 Lt importo mokesčių.
Nuo 2002 m. kovo 2 d. iki 2005 m. kovo 23 d. pareiškėjas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Muitinė, išnagrinėjusi muitinio įforminimo metu pateiktus dokumentus ir po muitinio įforminimo pateiktą informaciją, nustatė, kad A. R. 2005 m. birželio 22 d. BAD importo rinkinyje Nr. 5VR10404740 deklaruotu automobiliu trečiojoje šalyje naudojosi mažiau kaip 6 mėn. iki palikdamas savo nuolatinę gyvenamąją vietą trečiojoje šalyje, todėl mokesčio lengvata negali būti taikoma. Papildomo patikrinimo metu nustatyta, kad 2005 m. birželio 22 d. BAD importo rinkinyje Nr. 5VR10404740 deklaruoto automobilio muitinė vertė žymiai skiriasi nuo tapačių ar panašių naudotų automobilių kainų, nurodytų žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“. Muitinė nustatė, kad minėti dokumentai nepagrindžia sandorio vertės, papildomų dokumentų, pagrindžiančių deklaruotą sandorio vertę, A. R. nepateikė, todėl sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas. Deklaruoto automobilio vertė nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsniu taikant naudotų automobilių importo kainas, nurodytas žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“, automobilių muitinė vertė 3555,00 Lt taisytina į 31000,00 Lt. 2007-02-13 Vilniaus teritorinės muitinės sprendime „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222 pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 3100 Lt muitą, 6138 Lt pridėtinės vertės mokestį, 1190 Lt delspinigius ir paskirta 924 Lt bauda (b. l. 55–59, Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007), b. l. 32–33, 35, 45–49).
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. birželio 13 d. sprendime „Dėl A. R. skundo“ Nr. 1A-4.14-231 atmetė A. R. skundą ir patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2007 m. vasario 13 d. sprendimą „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222/10000071472 (b. l. 12–13).
Pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendime „Dėl A. R. 2007 m. liepos 4 d. skundo“ Nr. S-151 (7-125/2007) nusprendė panaikinti Muitinės departamento 2007 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-231 ir perduoti Muitinės departamentui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Mokestinių ginčų komisija pažymėjo, kad mokesčių administratorius neturėjo galimybės įvertinti 2005 m. gegužės 3 d. Nepriklausomų ekspertų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės ataskaitos Nr. 05-105-19, todėl pareiškėjo skundas kartu su minėta ataskaita perduotinas Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo (b. l. 15–22).
Muitinės departamentas pakartotinai išnagrinėjo 2007 m. kovo 1 d. A. R. skundą ir 2007 m. spalio 2 d. priėmė sprendimą „Dėl A. R. skundo“ Nr. 1A-4.14-401, kuriame nusprendė palikti galioti Vilniaus teritorinės muitinės 2007 m. vasario 13 d. sprendimą „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222/10000071472 (b. l. 76-78). 2007 m. spalio 25 d. Muitinės departamentas sprendime „Dėl Muitinės departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimo“ Nr. 1A-4.14-431 pripažino negaliojančiu Muitinės departamento 2007 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-401 „Dėl A. R. skundo“ (b. l. 94).
Šalies argumentai
Kadangi teismo posėdyje pareiškėjas pateikė atsisakymą nuo skundo dalies, kurioje prašoma panaikinti 2007 m. spalio 2 d. Muitinės departamento sprendimą „Dėl A. R. skundo“ Nr. 1A-4.14-401 (b. l. 106, 108–110), teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punktu byla šioje dalyje nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad nekyla abejonių, ar pareiškėjo nurodytos LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo „Dėl importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu“ Nr. 438 nuostatos atitinka Konstitucijos, LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir LR mokesčio administravimo įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Teismas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendime inter alia nusprendė, kad pareiškėjui pagrįstai atsisakyta taikyti persikeliančio gyventi asmens importo muito ir PVM lengvatą, 10 procentų 924 Lt bauda pareiškėjui skirta pagrįstai. Kadangi pareiškėjas šios Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalies neskundžia, ši Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalis nėra tyrimo dalykas nagrinėjamoje byloje.
Teismas nurodė, kad pagal 2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punktą, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą,visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą. Pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijai pateikė JAV įmonės 2003 m. gruodžio 6 d. komercinę sąskaitą Nr. 31598 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007), b. l. 32–33), 2004 m. lapkričio 16 d. Merilendo išgelbėto turto pažymą Nr. 988603 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007, b. l. 48–49) bei raštą dėl nuosavybės pažymos pakartotinio perdavimo ir licencijuoto Niudžersio prekybos agento Nr. II 681955 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007), b. l. 61–64). Šiuose dokumentuose nurodomi skirtingi automobilio „Chrysler Serbing“ savininkai, neaiški apmokėjimo už automobilį data, neaiškios automobilio pristatymo ir draudimo sąlygos. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei Vilniaus teritorinėje muitinėje, nei Muitinės departamente, teismas padarė išvadą, kad jas būtina išnagrinėti ir įvertinti tam, kad būtų galima nustatyti, koks prekės (automobilio „Chrysler Serbing“) muitinės vertės metodas turi būti taikomas, ar teisingai mokesčių mokėtojui buvo apskaičiuoti mokesčiai.
2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 153 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.
Pareiškėjas kartu su skundu Mokestinių ginčų komisijai pateikė Nepriklausomų ekspertų biuro „Marleksa“ 2005 m. gegužės 3 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 05-105-19 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007), b. l. 2–6, 10–26). Teismas pažymėjo, kad deklaruodamas muitinei automobilį pareiškėjas 31 langelyje nurodė, kad tai „persikeliančio gyventi asmens turtas“, nurodytas automobilio pavadinimas, pagaminimo metai, kėbulo numeris (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-04-(7-125/2007), b. l. 46–47). Nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo apmokestinimo Vilniaus teritorinėje muitinėje ir Muitinės departamente nebuvo pateikti įrodymai, kad automobilis „Chrysler Sebring“ buvo apgadintas, pats mokesčių mokėtojas nenurodė šios aplinkybės deklaruodamas automobilį BAD rinkinyje Nr. 5VR10404740, todėl siekiant nustatyti ir įvertinti apmokestinimo pagrįstumą būtina išnagrinėti šias aplinkybes.
Įvertinęs bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad 2005 m. gegužės 3 d. Nepriklausomų ekspertų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 05-105-19 anksčiau mokesčių administratoriui nebuvo pateikta dėl svarbių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad 2007 m. rugsėjo 7 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendimas „Dėl A. R. 2007 m. liepos 4 d. skundo“ Nr. S-151 (7-125/2007) dalyje, kurioje Muitinės departamentas prie LR finansų ministerijos įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą, nes būtina atlikti papildomą aplinkybių tyrimą – iš naujo įvertinti 2003 m. gruodžio 6 d. komercinę sąskaitą Nr. 31598, 2004 m. lapkričio 16 d. Merilendo išgelbėto turto pažymą Nr. 988603 ir raštą dėl nuosavybės pažymos pakartotinio perdavimo iš licencijuoto Niudžersio prekybos agento Nr. II 681955, taip pat įvertinti po mokesčių administratorių sprendimų priėmimo pareiškėjo pateiktą 2005 m. gegužės 3 d. Nepriklausomų ekspertų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 05-105-19, yra teisėtas ir pagrįstas, jos naikinti nėra teisinio pagrindo.
Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama 2007 m. vasario 13 d. sprendimą „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222/10000071472, neturėjo galimybės įvertinti ir neįvertino visų dokumentų, pagrindžiančių apmokestinimo teisingumą. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo panaikinti 2007 m. vasario 13 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo „Dėl prekių muitinės vertės taisymo, importo mokesčių perskaičiavimo, mokestinės prievolės įregistravimo, BAD importo rinkinio taisymo“ Nr. 2TR-19-222/10000071472 ir klausimas dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo turi būti išspręstas centrinio mokesčio administratoriaus – Muitinės departamento – iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo A. R. skundą.
Kadangi pareiškėjo skundo teismas netenkino, tai vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo.
III.
Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tenkančias dėl reikalavimo patenkinimo atsisakyto skundo daliai, ir priteisti 100 Lt žyminio mokesčio bei skundo dėl Muitinės departamento prie FM 2007 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 1A-4.14-401 surašymo išlaidas, kurios patvirtintos mokėjimo dokumentų originalais su nurodyta mokėjimo paskirtimi ir sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir patikslintas skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodė:
1. Teismas priėmęs atsisakymą nuo skundo dalies administracinę bylą toje dalyje nutraukė. Tačiau atmetė reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors atsisakymas buvo motyvuotas geranorišku skundžiamo akto panaikinimu, suponuojančiu skundo padavusio asmens teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tokiu atveju. Teismui buvo pateikti visi įrodymai dėl patirtų išlaidų konkrečioje byloje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas nutrauktoje administracinės bylos dalyje, pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas.
2. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas inter alia neskundžia Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalies, kuria konstatuota, kad Muitinės departamentas teisėtai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą importuotos prekės vertei nustatyti, tačiau mokesčių mokėtojas skunde Vilniaus apygardos administraciniam aiškia nurodė su tuo nesutinkąs. Teismas nurodė, kad netyrė šio klausimo ryšium su jo neskundimu, tačiau mokesčių mokėtojas savo skunde išdėstė nesutikimo su sandorio vertės metodo netaikymu motyvus, kurie liko nagrinėti.
3. Kadangi iš esmės pareiškėjo skundas liko nenagrinėtas, neatsakyta nei į vieną skundo motyvą, apsiribojant Mokestinių ginčų komisijos sprendimo perrašymu.
4. Teismas nepagrindė savo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Šalies argumentai
Muitinės departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, bei išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad apeliantas nepagrįstai reikalauja atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi byla jo naudai nebuvo išspręsta. Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-4.14-431, kuriuo pripažintas negaliojančiu apelianto buvęs apskųstas 2007 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 1A-4.14-401, buvo priimtas ir A. R. registruotu paštu išsiųstas 2007 m. spalio 25 d., t. y. gerokai anksčiau iki 2007 m. lapkričio 9 d. skundo „Dėl Muitinės departamento prie FM 2007 10 02 sprendimo Nr. 1A-4.14-401“ padavimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas atsakovo Muitinės departamento buvo pripažintas negaliojančiu iki jo apskundimo teismui, t. y. patenkintas iki skundo padavimo teismui, todėl nereikėjo kreiptis į teismą su skundu dėl jo panaikinimo, tuo pačiu nėra pagrindo reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidų.
Taip pat nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies bei Importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 438, 4 ir 5 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė su apeliacinius skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kadangi jis priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes bei suteikiantis galimybę, kad apelianto skundas būtų dar kartą išnagrinėtas Muitinės departamente, apjungiant ir naujai pateiktus įrodymus. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio1 dalies nuostata, pagrįstai netenkino apelianto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismui nekyla abejonių, ar pareiškėjo nurodytos LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatos atitinka Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo „Dėl importuojamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu“ Nr. 438 nuostatos atitinka Konstitucijos, LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir LR mokesčio administravimo įstatymo nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teismo posėdžio metu prašymą dėl administracinės bylos sustabdymo paliko spręsti teismo nuožiūrai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl bylos sustabdymo tenkintinas.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir 2008 m. balandžio 16 d. gautas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (2008 m. balandžio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. I-2406-602/2008) ištirti, ar Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (Valstybės žinios, 2004 m. gruodžio 31 d., Nr. 188-7044) patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 5 punkto 3 papunkčio ir 10 punkto nuostatos, ta apimtimi, kiek prekių muitinei vertei apskaičiuoti leidžia taikyti Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos neaprobuotus naudotų automobilių kainų žinynus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 (Valstybės žinios, 2004 m. spalio 30 d., Nr. 158-5774) patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo taisyklių 18 punkto nuostatoms, leidžiančioms naudoti tik Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos aprobuotus žinynus.
Nagrinėjamoje byloje Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (Valstybės žinios, 2004 m. gruodžio 31 d. Nr. 188-7044) patvirtinta Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodika buvo taikyta nepripažįstant pareiškėjo deklaruotos sandorio vertės, atsisakant taikyti sandorio vertės metodą, nustatant prekės muitinę vertę. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė neglimumu naudoti žinyną „Automobilių importo kainos“, nes jis neaprobuotas ir nustatyta tvarka nepaskelbtas.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes daro išvadą, kad prašymas dėl bylos sustabdymo yra pagrįstas, nes procesinis sprendimas dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (Valstybės žinios, 2004 m. gruodžio 31 d., Nr. 188-7044) patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 5 punkto 3 papunkčio ir 10 punkto nuostatų teisėtumo ištyrimo gali turėti įtakos vertinant skundo reikalavimo pagrįstumą.
Esant šioms aplinkybėms byla stabdytina iki bus išnagrinėta byla dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (Valstybės žinios, 2004 m. gruodžio 31 d., Nr. 188-7044) patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 5 punkto 3 papunkčio ir 10 punkto nuostatų, ta apimtimi, kiek prekių muitinei vertei apskaičiuoti leidžia taikyti Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos neaprobuotus naudotų automobilių kainų žinynus, teisėtumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
sustabdyti administracinę bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta byla pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 (Valstybės žinios, 2004 m. gruodžio 31 d., Nr. 188-7044) patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos 5 punkto 3 papunkčio ir 10 punkto nuostatų, ta apimtimi, kiek prekių muitinei vertei apskaičiuoti leidžia taikyti Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos neaprobuotus naudotų automobilių kainų žinynus, teisėtumo.
Nutartis neskundžiama.