Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo bei jo priedų matyti, kad pareiškėjas E. L. Alytaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (b. l. 9, 14)., taigi pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalies reikalavimus dar nėra praėjęs trijų metų ieškinio senaties terminas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus bei galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius ieškinio senatį, sprendžia, kad laikotarpiui nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. nėra taikytinas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad Alytaus PN neaprūpino jo drabužiais.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 97 straipsnį, 112 straipsnio 3 dalį, nuteistieji dėvi savo arba pataisos įstaigos išduotus drabužius. Asmeninius drabužius ir avalynę nuteistieji gauna pašto arba perduodamame siuntinyje, pasimatymų metu arba perka pataisos įstaigos parduotuvėje.

BVK 137 str. 3 d. nurodyta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nurodyta ir aprūpinimo higienos priemonėmis tvarka (toliau – ir Aprašas). Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Aprašo redakcijos 1.2 punktu buvo patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šias normas nuteistieji turėjo būti aprūpinami sezoniniais drabužiais. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d., aprūpinimo sezoniniais drabužiais. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus PN neaprūpino pareiškėjo drabužiais. Taigi teisės aktų reikalavimai šiuo atveju buvo pažeisti.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Aprašo 2 punkte nurodyta, kad suimtuosius (nuteistuosius), neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos administracija. Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (Aprašo 5 p.).

Nuteistųjų aprūpinimą drabužiais ir avalyne Alytaus pataisos namuose taip pat reglamentuoja Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 (toliau – ir Alytaus PN Aprašas) (b. l. 21-23), kurio 2 punkte nurodyta, jog nuteistuosius, neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną jais pagal Aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina Pataisos namų administracija. Drabužiai, avalynė, ir higienos reikmenys išduodami nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui (prašyme turi būti nurodyti tik tie drabužiai ir higienos reikmenys, kurie nurodyti Aprašo 1 priede, taip pat turi būti nurodyti drabužių dydžiai). Pagal Alytaus PN aprašo 6 punktą, nuteistojo prašymą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas pristato Buhalterinės apskaitos skyriui, kuris patikrina nuteistojo mokumą ir uždeda žymą dėl mokumo. Buhalterinės apskaitos skyrius prašymą su žyma „nemokus“ atiduoda Ūkio skyriui, kuris, gavęs tokį prašymą, aprūpina nuteistuosius prašyme nurodytomis priemonėmis ir drabužiais (atsižvelgdamas į Aprašo 1 priede nurodytas normas ir dėvėjimo ar naudojimo terminus).

Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog nuteistieji nuo 2017 m. sausio 1 d. turi teisę pasirinkti dėvėti savo ar pataisos įstaigos išduotus drabužius ir (ar) avalynę, tačiau nuteistieji, kurie neturi savo nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną ir yra nemokūs, turi teisę pateikę prašymą nemokamai gauti pataisos įstaigos išduodamus darbužius ir (ar) avalynę.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai dėl drabužių išdavimo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas buvo laikomas mokiu (b. l. 17-19). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją drabužiais laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kalinimo laikotarpiu jam nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai ir kt.).

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Minėtoje aprūpinimo normoje nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems be aukščiau paminėtų higienos priemonių (skalbiamojo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus) kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Aprašo 2 punkte bei 4-5 punktuose nustatyta, jog nuteistuosius neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos administracija, taip pat, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės bei higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.

Dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetukas ir skutimosi peiliukai nebuvo išduoti. Atsakovo atstovo teigimu, šių higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems iki 2017-01-01 nebuvo numatytas galiojusiuose teisės aktuose, be to, pareiškėjas dėl šių priemonių išdavimo į administraciją raštu nesikreipė.

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017-04-03 nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986-07-08 sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties (žr. EŽTT 2011-12-13 sprendimą L. prieš Slovakiją).

Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad higienos priemonių trūkumas sulaikytam asmeniui yra nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, tai aktualu ir sprendžiant dėl valstybės pareigos higienos priemonėmis aprūpinti ir nuteistąjį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. LVAT 2017-04-03 nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017) suformavo praktiką, pagal kurią Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2008-04-16 sprendimą byloje Nr. A444-619/2008), valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismo vertinimu, šioje byloje taip pat yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovo atstovo – Alytaus pataisos namų – neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.

Kaip jau buvo minėta, pagal 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems nuo 2017 metų tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 atvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte (b. l. 21-23).

Byloje nėra duomenų jog pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) išdavimo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas buvo laikomas mokiu (b. l. 17-19). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimo higienos normomis analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetuku, skutimosi peiliukais, tualetiniu popieriumi, muilu) bei drabužiais (apatiniu trikotažu, sportiniu kostiumu, striuke ir kt.) todėl konstatuotina, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, kas pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) neišdavimo jis jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo pradėjo juos skaudėti, buvo žeminamas jo orumas, patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sąlygoti išimtinai tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis bei drabužiais. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl darytina išvada, kad atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

CK 6.250 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių ar drabužių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 100,00 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.