Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimo R. U. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014-09-04 00.05 val. Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime vairavo D. U. priklausantį automobilį Renault Safrane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus (nustatytas 2,20 promilės girtumas), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 129 str.

Atsiliepimų į D. U. apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

D. U. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo priimto nutarimo, byla buvo išnagrinėta rengiant žodinį bylos nagrinėjimą, kuriame buvo apklausti administracinėn atsakomybėn traukimas asmuo R. U. ir suinteresuotas asmuo, automobilio „Renault Safrane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė D. U., tačiau byloje nėra teismo posėdžio protokolo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, jog teismo protokolas yra itin reikšmingas dokumentas, ypač svarbus ir būtinas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tuo atveju kai byloje kyla ginčas dėl įrodymų vertinimo, tačiau šiuo atveju ginčo dėl įrodymų vertinimo, pažeidėjo kaltės ar kitų aplinkybių, kurioms išspręsti būtų reikšmingi teisme apklaustų asmenų parodymai, nekilo. Skundžiamame nutarime išdėstyta pažeidėjo ir suinteresuoto asmens parodymų esmė, kurių neginčija nė viena bylos šalis. R. U. pripažino savo kaltę, įvykio aplinkybių neginčija, jos yra pakankamai aiškios, todėl toks medžiagos trūkumas nelaikomas besąlygiška priežastimi bylos grąžinimui apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Paprastai byla tokiu atveju grąžinama nagrinėti iš naujo tik tuomet, kai apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių dėl atlikto įrodymų tyrimo ir pan., (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N62-383/2011, N-444-729/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių abejonių nekyla, jokių naujų aplinkybių byloje nereikia ištirti, ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas nuobaudos individualizavimo klausimas, todėl byloje nustatytas trūkumas nelaikytinas esminiu, trukdančiu tinkamai ir teisingai išnagrinėti apeliacinį skundą. Toliau byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

ATPK 129 straipsnis, inter alia, numatyto atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti tos rūšies transporto priemones, ir užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Nagrinėjamu atveju, D. U. automobiliu „Renault Safrane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padarytas R. U. inkriminuotas pažeidimas, numatytas ATPK 129 straipsnyje. Šis automobilis atitinka ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius ir yra pažeidimo padarymo įrankis, o ATPK 26 straipsnio 1 dalis numato išimtinę teisę konfiskuoti ir kitam asmeniui, ne pažeidėjui, priklausančią transporto priemonę, jei ji buvo ATPK 129 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo įrankis.

R. U. nubaustas 4000 litų bauda su automobilio Renault Safrane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruoto D. U. vardu, konfiskavimu, motyvuojant tuo, kad jis ne pirmą kartą vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus, nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kaltę dėl padaryto pažeidimo pripažino. Byloje nepateikta jokių duomenų, dėl kurių nebūtų galima taikyti transporto priemonės konfiskavimo. Iš esmės skirdamas tokią nuobaudą, apylinkės teismas įstatymo nuostatų nepažeidė ir formaliai nuobauda paskirta laikantis bendrųjų nuobaudos skirimo taisyklių, numatytų ATPK 30 straipsnyje, tačiau administracinė nuobauda yra individuali atsakomybė ir atsakyti turi tik kaltas asmuo, o trečiųjų asmenų teisės neturėtų būti nepagrįstai pažeidžiamos ir suvaržomos skiriant administracinę nuobaudą kaltininkui, o taip pat ir papildomą nuobaudą – transporto priemonės, kuria buvo padarytas teisės pažeidimas, konfiskavimą. Nuobauda skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, administracine nuobauda siekiama ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų, todėl administracinė nuobauda turi atitikti padaryto pažeidimo pavojingumą ir, užtikrinant administracine nuobauda siekiamų tikslų realizavimo, turi būti proporcinga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonės konfiskavimas gali būti netaikomas, kai automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudojo daiktą, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją.

Taigi, sprendžiant klausimą dėl straipsnio, pagal kurį kvalifikuotas pažeidimas, sankcijoje numatyto daikto, buvusio pažeidimo padarymo įrankiu ir nesančio pažeidėjo nuosavybe, konfiskavimo, yra būtina išsiaiškinti ar šis daiktas buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t.y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilis yra pirktas 2013-06-05, po to, kai Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-12-17 sprendimu buvo nutraukta santuoka tarp D. U. ir R. U., taigi jis buvo asmeninis D. U. turtas ir R. U. negalėjo juo disponuoti be savininkės leidimo. Byloje nėra duomenų, kad D. U. buvo suteikusi teisę R. U. paimti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Renault Safrane“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. U. nurodo gyvenantis tuo pačiu adresu, kaip ir apeliantė – (duomenys neskelbtini), Alytus. Kaip nurodė D. U., R. U. prižiūri namuose mažametį jų vaiką, todėl turi priėjimą prie visų daiktų, ir galėjo paimti automobilio raktelius bei dokumentus kol ji buvo darbe. Pirmosios instancijos teisme D. U. paaiškino, kad buvęs sutuoktinis viską neša iš namų. Jai grįžus 17.30 val. iš darbo, namuose R. U. nebuvo, nebuvo ir automobilio. Į policijos komisariatą dėl savavališko automobilio paėmimo ji nesikreipė, nes įtarė, kad automobilį apėmė buvęs sutuoktinis. Ji skambino jam, šis pripažino paėmęs automobilį ir pažadėjo tuoj grįžti.

R. U. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad savavališkai paėmė buvusiai sutuoktinei priklausantį automobilį, kuris stovėjo kieme. Jis turėjo jo raktus, o automobilio dokumentus buvusi sutuoktinė laikė namuose, todėl juos paėmė. Teisės vairuoti jis neturi, todėl pradžioje automobilį vairavo brolis. Vėliau išgėrus, kilo noras pačiam pavairuoti, todėl rizikavo ir paėmė iš brolio vairuoti automobilį, suko į šoną ir nuslydo nuo kelio. Jiems padėti buvo sustojęs kitas automobilis, bet tai nepavyko, todėl iškvietė policiją. Taigi, R. U., būdamas neblaivus, automobilį paėmė net ne tiesiogiai iš D. U., o iš savo brolio, kuris iš pradžių vairavo automobilį, todėl automobilio savininkė be abejonių negalėjo žinoti, jog automobilį R. U. brolis perduos vairuoti neblaiviam pažeidėjui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalį tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises. Nuosavybės teisė tik savininkui suteikia savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, taigi ji turi didesnę galią prieš kitas daiktines teises, tame tarpe ir valdymo teisę. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. U. buvo leidusi automobilį vairuoti R. U. ar jo broliui, taigi ir pastarasis neturėjo jokios teisės nei pats vairuoti svetimo automobilio, nei, tuo labiau, jo perduoti kitam, tuo labiau, neblaiviam asmeniui. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad transporto priemonės savininkė D. U. negalėjo užtikrinti jai priklausančios transporto priemonės saugumo ir tinkamo eksploatavimo dėl objektyvių priežasčių, nes tuo metu ji buvo darbe, o buvęs sutuoktinis turėjo priėjimą prie jos daiktų, todėl be kliūčių galėjo paimti automobilio dokumentus. Be to, būdamas neblaivus, automobilį vairuoti R. U. perėmė iš savo brolio, taigi automobilio savininkė negalėjo numatyti tokios aplinkybės, kad R. U. brolis leis automobilį vairuoti neblaiviam R. U., todėl laikytina, kad automobilį R. U. valdė neteisėtai. D. U. negali būti baudžiama už kito asmens – R. U. – neatsakingą ir teisę pažeidžiantį elgesį, nes objektyviai negalėjo numatyti tokių jo veiksmų. R. U. elgėsi savavališkai, neturėdamas automobilio savininko įgaliojimų valdyti automobilio, o pati automobilio savininkė nėra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Nors pagal teismų praktiką automobilio savininkė gali reikalauti iš teisės pažeidimą padariusio jos daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą – D. U. turi teisę išsireikalauti iš R. U. atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. U. niekur nedirba, jam už ATPK 129 straipsnyje numatytą pažeidimą paskirta ganėtinai didelė bauda, taip pat jis turi ir kitokių skolinių įsipareigojimų D. U. pagal 2012-12-17 sprendimą, kurių nevykdo, manytina, kad transporto priemonės vertės atlyginimo išsiieškojimas iš kalto asmens būtų ypač sudėtingas. Automobilio konfiskavimo tiesioginis neigiamas poveikis akivaizdžiai ir neproporcingai yra didesnė sankcija jo savininkei nei pažeidimą padariusiam asmeniui, o su pažeidimu automobilio savininkė nesusijusi. Dėl to manytina, jog šios transporto priemonės konfiskavimas neturės tiesioginio nubaudimo poveikio pažeidėjui ir nebus efektyvi prevencinė priemonė. Esant šioms aplinkybėms, automobilio konfiskavimas laikytinas akivaizdžiai neproporcinga priemone administracinės nuobaudos tikslams pasiekti ir turi būti panaikintas.

Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti automobilį, nepakankamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados dėl būtinybės konfiskuoti transporto priemonę nepagrįstos byloje surinktų įrodymų visapusišku, objektyviu vertinimu, todėl skundžiamo nutarimo dalis dėl D. U. priklausančio automobilio „Renault Safrane“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, naikintina.

Apeliantė prašo atleisti ją ir nuo mokesčio už automobilio saugojimą stovėjimo aukštelėje. ATPK 269 straipsnio 7 dalis, nurodo, kad padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213) 33 straipsnio 6 dalis nurodo, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus, ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Visgi solidarus išlaidų atlyginimo principas reiškia, kad įvykdžiusi prievolę sumokėti mokestį už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą, D. U. įgis atgręžtinio reikalavimo teisę į R. U. CK 6.9 straipsnio numatyta tvarka, tačiau tai turi būti sprendžiama civilinės, o ne administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka. Tai numatyta ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 5-V-229 patvirtintame „Dėl paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 37-1878) 43 punkte, kur nurodyta, kad kilę ginčai dėl paimtų daiktų saugojimo išlaidų apmokėjimo sprendžiami civiline tvarka.

Atsižvelgiant į tai, klausimo dėl atleidimo nuo mokesčio už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą nėra šio bylos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas negali net ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį dėl automobilio konfiskavimo, išspręsti dar ir atleidimo nuo mokesčių, susijusių su šio automobilio saugojimu iki bus priimtas byloje galutis sprendimas, klausimo, nes šis klausimas spendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtu.

Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog skundžiamu nutarimu priimdamas sprendimą konfiskuoti D. U. priklausantį automobilį „Renault Safrane“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakankamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir ne visiškai tinkamai individualizavo R. U. skirtą nuobaudą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti R. U. skiriant nuobaudą pagal ATPK 129 straipsnį netaikant automobilio konfiskavimo, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimas pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

D. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimą pakeisti:

panaikinti nutarimo dalį, kuria konfiskuotas automobilis Renault Safrane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas D. U. vardu ir jį grąžinti savininkei D. U., a. k. (duomenys neskelbtini)

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.