Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. M. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo G. M. prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2013 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu – 650 MGL dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams ir 650 MGL dydžio (24479 Eur) bauda. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotas laikas, kurį G. M. išbuvo kardomajame kalinime nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d.

Nuteistasis G. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas pritaikyti jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nutartyje teismas pripažino, jog nusikaltimą jis padarė sukurstytas kito asmens, savo kaltę pilnai pripažino, labai gailėjosi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, procesas vyko supaprastinta tvarka. Be to, būnant laisvės atėmimo vietoje jis negalės įvykdyti dalies nuosprendžio – sumokėti baudą, kurią siekdamas padengti, nuteistasis dirba UAB „LITIRA“ automobilių šaltkalviu, nuolat kelia savo kvalifikaciją.

Prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir pritaikyti jo atžvilgiu BK 75straipsnio nuostatas, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. M. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. M. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu nuteistas už sunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje padarymą, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Taigi šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu.

BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo G. M. klausimą, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą bei nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, taip pat atsižvelgė į tai, kad G. M. nusikalto sukurstytas kito asmens. Tačiau vis dėlto, teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo G. M. atžvilgiu nėra materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tokią išvadą padarė įvertinęs tai, kad nusikaltimą, už kurį G. M. yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, praeityje ne kartą teistas, paskutinį kartą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. baudžiamuoju įsakymu 8 MGL bauda (2 t. b. l. 150-157, 174-180), nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo. Taip pat teismas teisingai pažymėjo, kad G. M. praeityje ne kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas, ir nors tie ankstesni teistumai šiuo metu yra išnykę, visgi aplinkybių visuma rodo, kad nuteistasis G. M. dėl savo elgesio bei ankstesnių teistumų išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti, bausmių vykdymo atidėjimas bei paskirtos baudos įtakos taip pat neturėjo. Tai dar patvirtina aplinkybė, kad jis nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Todėl teigti, kad G. M. supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekia įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų, pagrindo nėra. Taigi iš pirmiau išdėstytų aplinkybių daroma išvada, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog G. M. bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

Skunde nuteistasis nurodo, kad teismo procesas vyko supaprastinta tvarka, jis kaltę pripažino, nusikaltimą padarė sukurstytas kito asmens, ir šios aplinkybės, anot nuteistojo, gali suteikti jam galimybę likti su šeima bei įrodyti pasitaisymą geru darbu bei tinkamu elgesiu. Minėtos aplinkybės jau buvo įvertintos teismo, o apie nuteistojo pasitaisymą būnant laisvėje jau pasisakyta šioje nutartyje. Dar kartą pabrėžtina, kad G. M. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, be to, nė kiek nesumokėjęs Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos 650 MGL dydžio baudos, kurią teismas nustatė sumokėti per metus, ir toliau darė nusikalstamas veikas.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nuteistojo skundas atmetamas ir skundžiama teismo nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.