Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimo, kuriuo M. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, 124¹ straipsnio 8 dalį, 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. 2015 m. gruodžio 13 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 155, 101 ir 102 punktus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. lygiareikšmių kelių sankryžoje, įvažiuodamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės, prieš pradėdamas važiuoti į kelią iš šalikelės, nedavė kelio kitiems eismo dalyviams, t. y. nepraleido automobilio „Opel Monterey“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvažiuojančio iš dešinės pusės, ir su juo susidūrė, dėl to buvo apgadinti abu automobiliai. Po autoįvykio M. K. pasišalino iš įvykio vietos. M. K. vairuotas automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo draustas įstatymo nustatyta tvarka, jam neatlikta privaloma techninė apžiūra, o sustabdžius vairuotoją M. K., šis tikrinančiam policijos pareigūnui nepateikė vairuotojo pažymėjimo.

Antra, teismas neatkreipė dėmesio į labai reikšmingas ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, kurios sutampa su M. K. ir S. B. parodymais, jog būtent automobilio „Opel Monterey“ vairuotojas taranavo M. K. – ekspertizės akto 6 puslapyje nurodyta, jog „tolimesnio kontakto metu, esant į kairę pasuktiems „Opel Monterey“ ratams, kairės pusės ratas padangos protektoriaus išoriniu kraštu, pradedant ties automobilio „VW Passat“ dešinės pusės priekinių ir galinių durelių sandūra, kiek žemiau durelių rankenos, pradėjo slystamai kontaktuoti su automobilio galinėmis durelėmis ir galinio sparno šoniniu paviršiumi, ant jo padarydamas lanko formos, išlenkto automobilio „VW Passat“ priekio kryptimi, pavienius dryžius“, kas akivaizdžiai parodo, kad automobilio „Opel Monterey“ vairas buvo susuktas į kairę, t. y. į M. K. vairuojamą automobilį „Volkswagen Passat“. Asmuo, vengdamas susidūrimo, tikrai nebūtų pasukęs ir laikęs taip ilgai (pagal liudytojų parodymus, 20–30 metrų) pasukto vairo į automobilį „Volkswagen Passat“, o priešingai, atsargus ir rūpestingas vairuotojas būtų sukęs vairą į priešingą pusę ir stabdęs automobilį. Pažymėtina, kad ekspertizės akte automobilio „Opel Monterey“ stabdymo žymių nei ant kelio, nei ant automobilio „Volkswagen Passat“ šoninio kėbulo detalių nenustatyta (esant sustabdytiems priekiniams ratams, dryžiai būtų buvę pailgi (horizontalūs).

Trečia, pabrėžtina, jog ekspertizės akto 7 puslapyje esančiame 13 paveiksle yra aiškiai nurodyta automobilio „Opel Monterey“ važiavimo trajektorija, pagal kurią matyti, jog M. B., vairuodamas automobilį „Opel Monterey“, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą / kelio pusę dar prieš įvykstant susidūrimui. Ekspertizės akto 6 lape nurodoma, jog „automobilio „Opel Monterey“ slystamo kontakto metu, automobilis „VW Passat“ važiavo (duomenys neskelbtini) g. žole apaugusia šalikele nuotraukose matomų jo ratų pėdsakų trajektorija, o automobilis „Opel Monterey“ važiavo ties gatvės žvyro dangos kairiuoju pakraščiu, žiūrint (duomenys neskelbtini) g. kryptimi“, kas dar kartą patvirtina, kad eismo įvykis (susidūrimas) įvyko kairėje (priešpriešinėje eismo juostoje) kelio dalyje. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl Šilutės rajono apylinkės teismas šių aplinkybių nenagrinėjo detaliau ir nepašalino abejonių, kuomet akivaizdžiai buvo matyti, kad palyginus ekspertizės akto schemą su E. G., V. V. ir M. B. duotais parodymais, pastarųjų teiginiai, kad susidūrimas įvyko viduryje kelio, yra melagingi ir prieštaraujantys ekspertizės akte nustatytoms eismo įvykio aplinkybėmis. Taip pat nebuvo išsiaiškinta, ką reiškia E. G. eismo įvykio schemoje nurodyti skaičiai, kadangi ten jų reikšmių nebuvo pažymėta. Skunde pažymima ir tai, kad nebuvo apklaustas kaip liudytojas ekspertas, po kurio apklausos galėjo paaiškėti kitos reikšmingos aplinkybės.

Šilutės rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad M. K., kaip matyti iš ekspertizės akto medžiagos ir jo paties bei S. B. parodymų, net nebuvo įvažiavęs į kelią iš šalikelės, todėl ir neturėjo prievolės praleisti keliu važiuojantį automobilį. Iš ekspertizės akto 7 puslapyje esančio 13 paveikslo, iš ekspertizės akto 6 lape esančios išvados, jog automobilis „Volkswagen Passat“ važiavo (duomenys neskelbtini) g. žole apaugusia šalikele, ir administracinėje byloje esamų nuotraukų darytina pagrįsta išvada, kad automobilis „Volkswagen Passat“ į (duomenys neskelbtini) g. kelią įvažiavo tik po susidūrimo, todėl šiuo atveju negalima taikyti KET 101, 102 ir 155 punktuose numatytų taisyklių.

Apeliantas pabrėžia, jog teismas, remdamasis liudytojo E. G. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, kintantys ir prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms. Parodymų metu jis nurodė, kad M. B. vairuojamas automobilis „Opel Monterey“ sustojo kelio viduryje, pamatęs šalikelėje stovintį automobilį, o 2016 m. kovo 4 d. tvirtino, kad pats susidūrimas įvyko kelio viduryje, vėliau teigė, jog M. B. automobilis stovėjo dešinėje kelio pusėje, o teisme pripažino, kad buvo tamsu ir jis tiksliai nematė, kur įvyko avarija. Tuo tarpu, M. K., atsitrenkus į jo automobilį visureigiui „Opel Monterey“, patyrė šoką, išsigando ir pradėjo bėgti nuo asmenų, kuriuos palaikė užpuolikais (medžiotojais, kuriems priklausė M. K. paimto nugaišusio briedžio kūno dalys). Dėl galimo susidorojimo su juo ir dėl M. B. sukeltos avarijos M. K. mėgino susisiekti su policijos pareigūnais, tačiau mobilusis telefonas buvo išsikrovęs. Taigi matyti, kad M. K. nesąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, viskas įvyko staiga ir netikėtai, todėl tuo metu dėl visų susiklosčiusių nepalankių aplinkybių buvo pasirinktas toks elgesio variantas.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje daugiau nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių M. K. veiksmus, prieštaraujančius KET ir ATPK, manytina, kad Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai, surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, ir Šilutės rajono apylinkės teismas, priimdamas nutarimą paskirti baudą, pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų pakankamumo ir jų neprieštaringumo. Apelianto vertinimu, nėra įrodyta, jog būtent jis padarė pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

M. K. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 123 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad M. K. ginčija savo kaltę tik dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų, argumentų dėl jo nubaudimo pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, 124¹ straipsnio 8 dalį nepateikia, su šių pažeidimų padarymu sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, M. K. apeliacinio skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantas padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.

Dėl M. K. padarytų administracinių teisės pažeidimų

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių M. K. kaltę dėl KET pažeidimo, nulėmusio kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimą.

Pirmiausia, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog negalima konstatuoti KET 155 punkto pažeidimo, kadangi abiejų transporto priemonių – „Opel Monterey“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – susidūrimas įvyko ne pačioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, o jau už sankryžos, šalia jos. Taigi M. K., remiantis minėtu KET 155 punktu, neturėjo pareigos lygiareikšmių kelių sankryžoje duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms. Tačiau ši aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, kad apskritai nebuvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. K. padarė KET 101 ir 102 punktų pažeidimus, tačiau tai nepakeitė jo veiksmų kvalifikavimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Nuosekliai aptariant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad ekspertizės akte nustatyta aplinkybė, jog automobilis „Opel Monterey“ pradėjo braukti per greičiau judėjusio automobilio „Volkswagen Passat“ priekines dešinės pusės dureles, ant jų paviršiaus padarydamas išilgines kreivalinijines braukimo trasas (b. l. 177–178), nesuteikia jokio pagrindo M. K. padarytai išvadai, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog jis išsigandęs padidino greitį, kadangi siekė pasprukti nuo užpuolikų. Ekspertizės akte nurodytos aplinkybės lygiai taip pat gali reikšti ir tai, kad automobilio „Opel Monterey“ vairuotojas M. B. užstojo automobiliui „Volkswagen Passat“, vairuojamam M. K., kelią ir nenorėjo jo praleisti dėl anksčiau susiklosčiusios situacijos – M. B., būdamas valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius, įvykio vakarą sužinojęs, kad rastas negyvas briedis, kaip medžiotojų būrelio narys, nuvykęs į nurodytą vietą, rado briedžio tempimo žymes, kurios vedė iki M. K. sodybos. Taigi byloje esantys duomenys ir įvykio aplinkybės leidžia teigto, kad M. B. važiavo link M. K. vairuojamo automobilio, siekdamas su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, gal M. K. kas nors žinoma dėl dingusio briedžio, tačiau pamatęs, kad M. K. bando bėgti, siekė jam užstoti kelią ir jį sustabdyti.

Aptartos aplinkybės yra susijusios ir su kitu apeliacinio skundo argumentu, jog ekspertizės akte nustatytas faktas, kad tolesnio kontakto metu automobilio „Opel Monterey“ ratai buvo pasukti į kairę (b. l. 148), neva įrodo, jog automobilio „Opel Monterey“ vairas buvo susuktas į kairę – į M. K. vairuojamą automobilį „Volkswagen Passat“, t. y. jog neva M. B. taranavo M. K. automobilį. Tačiau, apygardos teismo vertinimu, tokie nepagrįsti teiginiai yra tik M. K. bandymas ekspertizės akte nurodytais duomenimis patvirtinti savo duotus parodymus. Kaip jau minėta anksčiau, liudytojų E. G., V. V. ir paties M. B. parodymai patvirtina, kad M. B. į sodybą, kurioje buvo M. K., vyko norėdamas išsiaiškinti briedžio skerdienos dingimo aplinkybes, taigi, pamatęs išvažiuojantį M. K., M. B. savo automobilio ir neketino stabdyti, o siekė užkirsti kelią M. K., kad šiam nepavyktų išvengti galbūt gresiančios administracinės atsakomybės (aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai tvirtinti, jog M. B. galėjo padaryti išvadą, kad M. K. padarė ATPK 85 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir taip pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 44.28 punktą).

Būtina aptarti ir kitą apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog M. B. vairuojamas automobilis „Opel Monterey“ išvažiavo į priešingą eismo juostą / kelio pusę dar prieš įvykstant transporto priemonių susidūrimui. Šis apelianto teiginys, atsižvelgiant į tikėtinas abiejų transporto priemonių padėtis kontakto pradžios momentu ir jų judėjimo trajektorijas iki susidūrimo pagal ekspertizės akte pateiktą schemą (b. l. 149), yra teisingas. Tačiau tai neturi reikšmės transporto priemonių susidūrimo mechanizmui bei priežastinio ryšio konstatavimui. Kaip jau buvo nurodyta, M. K. nepadarė KET 155 punkto pažeidimo. Tačiau ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, taiga būtina aptarti ir kitus nagrinėjamai situacijai aktualius Kelių eismo taisyklėse numatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nutarime buvo pažymėjęs, jog pagal Kelių eismo taisyklių 101 punktą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, o pagal 102 punktą įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms). Taigi Šilutės rajono apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. K., prieš pradėdamas važiuoti ir norėdamas įvažiuoti į kelią, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitoms keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Jei M. B. vairuojamas automobilis sudarė jam kliūtį, nors ir galbūt nevažiuodamas arčiau dešiniojo kelio krašto, kaip reikalauja KET, M. K. privalėjo jį praleisti, o nepraleidęs M. K. pažeidė minėtus KET 101 ir 102 punktus. Tokie M. K. veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu. Jei M. K., iš šalikelės įvažiuodamas į kelią, būtų elgęsis kaip atsakingas, apdairus ir rūpestingas vairuotojas, būtų praleidęs M. B. vairuojamą „Opel Monterey“, abiejų transporto priemonių susidūrimas nebūtų įvykęs, t. y. eismo įvykį sukėlė būtent neteisėti M. K. veiksmai. Taip pat teismas pažymi, kad nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog M. K. nebuvo įvažiavęs į kelią iš šalikelės, todėl ir neturėjo prievolės praleisti keliu važiuojančio automobilio. Iš ekspertizės akte pateiktos schemos (b. l. 149) matyti, kad automobilis „Volkswagen Passat“ transporto priemonių susidūrimo metu jau buvo šiek tiek įvažiavęs į kelią. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog pareiga praleisti keliu važiuojančius automobilius kyla dar iki išvažiavimo į kelią, t. y. vairuotojai prieš pradėdami važiuoti privalo įsitikinti, kad nesudarys kliūties kitiems eismo dalyviams, ir suteikti pirmenybę keliu važiuojantiems vairuotojams. Nagrinėjamu atveju M. K. elgėsi visiškai priešingai įstatyme numatytiems reikalavimams, užtikrinantiems saugų eismą keliuose.

Apibendrindamas visa tai, kas aptarta anksčiau, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir visą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingas išvadas, negu 2016 m. gruodžio 8 d. nutarime padarė Šilutės rajono apylinkės teismas, taigi konstatuotina, jog M. K. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje.

Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, jog M. K. nepripažino, kad sukėlė eismo įvykį, ir nurodė, kad po įvykio pasišalino tik dėl to, jog buvo išsigandęs asmenų, buvusių automobilyje, su kuriuo susidūrė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal KET 219 punktą, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis turi tam tikrų pareigų ir negali pasišalinti iš įvykio vietos. Tai, kad M. K. išsigando asmenų, kurie, jo manymu, gali veikti neteisėtai, nepašalina jo atsakomybės už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kadangi byloje nėra duomenų, jog M. K. gyvybei ar sveikatai būtų grėsęs realus pavojus. Skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pasišalinimas iš eismo įvykio vietos buvo sąmoningai pasirinktas elgesio variantas – M. K. siekė išvengti administracinės atsakomybės tiek dėl savo paties neteisėtų veiksmų paimant žvėries skerdieną (tai teisme patvirtinto pats apeliantas, b. l. 40), tiek dėl sukelto eismo įvykio. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai – nustatyta, jog M. B. vairuojamas automobilis neatsitrenkė į M. K. stovintį automobilį, kas būtų galėję jį išgąsdinti, todėl akivaizdu, kad M. K. pasišalino iš eismo įvykio vietos, siekdamas išvengti savo atsakomybės.

Taigi apygardos teismas konstatuoja, kad M. K. pirmosios instancijos teismo nutarime teisingai yra inkriminuotas pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymas.

Dėl M. K. paskirtos nuobaudos

Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas, ir nors apeliaciniame skunde nekeliamas paskirtos nuobaudos individualizavimo klausimas, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui (toliau ANK) (galiojanti redakcija, 2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos yra numatyta ANK 426 straipsnyje. Naujojo kodekso minėto straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą vairuotojams nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų. Taigi akivaizdu, kad naujame kodekse už M. K. padarytą teisės pažeidimą yra numatyta kur kas švelnesnė atsakomybė, nei buvo įtvirtinta ATPK. ANK 426 straipsnio 7 dalyje taip pat yra numatyta, kad už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus vairuotojams gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Nors M. K. teisės pažeidimus padarė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino dar galiojant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksui, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (galiojanti redakcija, 2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka Administracinių nusižengimų kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Švelnesne laikoma administracinė atsakomybė, kai už padarytą veiką Administracinių nusižengimų kodekse nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis, specialiosios teisės atėmimo trukmės vidurkis yra mažesnis negu nustatytas Administracinių teisės pažeidimų kodekse (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kadangi ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkis ((600 + 850) / 2 = 725) yra 288 Eur mažesnis nei baudos, numatytos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ((868 + 1158) / 2 = 1013), o specialiosios teisės atėmimo termino vidurkis, numatytas ANK 426 straipsnio 7 dalyje ((1 + 3) / 2 = 2), yra 2 metais trumpesnis nei numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ((3 + 5) / 2 = 4), konstatuotina, jog šioje normoje įtvirtinta švelnesnė administracinė atsakomybė. Taigi M. K. padarytos veikos turi būti perkvalifikuojamos iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir 127 straipsnio 2 dalies į ANK 426 straipsnio 1 dalį.

Būtina pažymėti tą aplinkybę, jog anksčiau kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimas (apgadinimas) buvo numatytas atskiroje įstatymo normoje (ATPK 127 straipsnio 2 dalis). Dabar galiojančiame ANK pasitraukimas iš eismo įvykio vietos ir žalos sukėlimas kitoms transporto priemonėms yra numatyti vienoje normoje (ANK 426 straipsnio 1 dalis). Šioje normoje numatyta atsakomybė taikoma tais atvejais, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Byloje yra duomenų, kad žala automobiliui „Opel Monterey“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padaryta, t. y. transporto priemonės techninės apžiūros aktuose nustatyti defektai – apgadintas priekinės kairės pusės buferis, priekinės kairės pusės sparnas, priekinės ir galinės kairės pusės durelės (b. l. 4, 62). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra tikslių draudimo pateiktų duomenų, kokio dydžio žala buvo padaryta automobiliui „Opel Monterey“, taigi abejonės aiškintinos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir konstatuojama, kad sukelta žala yra mažesnė nei penkiolika bazinių nuobaudų dydžių.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, kai asmuo padaro kelis administracinius teisės pažeidimus, galutinai asmeniui skiriama nuobauda parenkama neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribų. Pažymėtina, jog sunkiausias iš M. K. padarytų pažeidimų yra pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, o pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį už padarytą administracinį teisės pažeidimą jam buvo paskirta 1020 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams, t. y. administracinė nuobauda, didesnė nei sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o specialiosios teisės atėmimas buvo paskirtas minimaliam terminui. Taigi pažeidėjui ir pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį skiriama bauda, didesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis – 732 Eur, o specialioji teisė – teisė vairuoti transporto priemones – atimama minimaliam terminui – 1 metams.

Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas, tačiau, remiantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu, M. K. veikos perkvalifikuojamos iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir 127 straipsnio 2 dalies į ANK 426 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. K. apeliacinio skundo netenkinti. Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą:

M. K. administracinius teisės pažeidimus iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies ir 127 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į ANK 426 straipsnio 1 dalį ir skirti 732 (septyni šimtai trisdešimt du) Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, M. K. paskirtą nuobaudą pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį subendrinti su nuobaudomis, paskirtomis 2016 m. gruodžio 8 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimu pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, 124¹ straipsnio 8 dalį, ir skirti galutinę subendrintą nuobaudą 732 (septyni šimtai trisdešimt du) Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Kitą 2016 m. gruodžio 8 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.