Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, kad Vilniaus rajono PK 2010 m. sausio 12 d. raštu Nr. 10-57-S-1063 pripažino, kad duomenys dėl minėtų dienų įvykių yra užregistruoti, visi duomenys bei pokalbių įrašai saugomi Vilniaus rajono PK Operatyvaus valdymo poskyryje, jie gali būti pateikti teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. II-317-281/2010 nagrinėjimo posėdyje 2010 m. vasario 9 d. atsakovo atstovas E. J. teismui nurodė, kad pokalbių įrašai saugomi tik 6 mėnesius ir yra sunaikinti. Atsakovas nurodė du pagrindus, kodėl informacija ir duomenys neteiktini: duomenys apie riboženklių sunaikinimą nagrinėjimui išsiųsti į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių ir pareiškėjas buvo informuotas apie tai; vidinio tarnybinio naudojimo duomenys nėra viešai prieinami tam leidimų neturintiems asmenims. Atkreipė dėmesį, kad jo 2009 m. gruodžio 4 d. ir 2008 m. birželio 3 d. raštuose nurodyti kiti dalykai, dėl kurių prašoma pateikti duomenis ir informaciją. Pabrėžė, kad jam buvo reikalingi duomenys apie tokių neteisėtų ir nusikalstamų veikų prieš jį ir jo nuosavybę, padarytų 2008 m. gegužės 21 d., 2008 m. gegužės 28/29 d., 2008 m. gegužės 30 d., kad galėtų įsitikinti, jog valstybės institucijos atliko tinkamą teisinį procesą, o tokio nesant – ginti savo teises. Pažymėjo, jog atsakovo buvo prašoma pateikti duomenis ir informaciją, t. y. nurodytos abi informacijos rūšys. Pareiškėjo manymu, atsakovui turėjo būti aiškus prašymų pateikimo turinys: ar buvo pranešimo apie tariamai pareiškėjo įvykdyto nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį faktas, užregistruotas 2008 m. gegužės 21 d. Institucijos budėtojų tarnyboje; ar šio pranešimo tikrinimas ir nagrinėjimas buvo vykdomas, o jeigu ne – dėl kokių priežasčių; ar buvo panašaus pobūdžio pranešimai apie tariamai pareiškėjo atliktas nusikalstamas ar neteisėtas veikas užregistruoti Institucijoje 2008 m. gegužės 28/29 d., 2008 m. gegužės 30 d. Nurodė, kad šie duomenys jam reikalingi dėl asmens ir būsto saugumo teisių įgyvendinimo kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pažymėjo, kad minėtų asmenų melagingo apkaltinimo pagrindu jam iškelta baudžiamoji byla Institucijoje Nr. 57-1-0731-09. Teigė, kad duomenų prašė 2008 m. birželio 3 d., turėdamas informacijos, jog tarp D. šeimos ir Vilniaus rajono PK galimai yra neteisėtas susitarimas, nukreiptas prieš pareiškėją ir jo šeimos narius. Nurodė, kad 2008 m. birželio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjo manymu, laiku pateikus prašomus duomenis, visi minėti įrodymai turėtų būti vertinami administracinių teisės pažeidimų kontekste, įrodant, kad pareigūnai privalėjo pradėti ikiteisminius tyrimus. Pažymėjo, kad 2008 m. gegužės 21 d. įteikė pareiškimą atvykusiam policijos ekipažui, o 2008 m. birželio 22 d. ? Vilniaus rajono PK budėtojų tarnybai, tačiau atsakovo pateiktuose dokumentuose teismui 2008 m. gegužės 21 d. pareiškimo nėra, taip pat nėra pareiškėjo pranešimo apie riboženklių sunaikinimą budėtojų tarnybos telefonu ir jo registravimo duomenų. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo pateiktame 2008 m. gegužės 21 d. įvykio registracijos išraše, užregistruotame pagal R. D. telefonu padarytą pranešimą, nurodomi ne tie duomenys, kurie buvo pranešti teisėsaugai, ? tariamai įvykdytas grasinimas nužudyti. Pareiškėjo nuomone, visi šie veiksmai buvo sąmoningi ir tyčiniai, siekiant nuslėpti pirminį 2008 m. gegužės 21 d. nusikalstamą susitarimą. Konstatavo, kad 2008 m. gegužės 21 d. įvykio tyrime atsakovas netyrė nusikalstamos veikos pagal BK 298 straipsnį, netyrė ir nuslėpė nusikaltimą pagal BK 236 straipsnio 1 dalį bei suklastojo duomenis įvykių registre, nepateikė pareiškėjui jo teisių gynimui būtinų duomenų. Pagal atsakovui pateiktą 2008 m. gegužės 28 d. darytą garso įrašą ir skaitmenines nuotraukas matyti, kad buvo vykdomos nusikalstamos veikos ir tai negalėjo būti vertinama, kad „viešosios tvarkos pažeidimų nėra“. Darė išvadą, jog iš atsakovo įvykių registro išrašų matyti duomenų klastojimas. Be to, tyrėjo tarnybiniame pranešime dėl pareiškimo tikslinimo nėra jokios išvados dėl 2008 m. gegužės 28 d. veikų vertinimo. Darė išvadą, kad atsakovas netyrė nusikalstamų veikų pagal BK 187, 129, 145, 165, 155 straipsnius, nepateikė šių įvykių tyrimo dokumentų ir garso įrašų. Nurodė, kad ne kartą buvo pareiškęs, jog situacija turi būti sprendžiama, įpareigojant R. D. pasižymėti savo sklypo ribas pastoviais riboženkliais, tačiau R. D. ir policijos pareigūnai pasiūlymus atmetė. Darė išvadą, kad pareigūnai nesiekė pašalinti nusikalstamos veikos priežasties. Pareiškėjo manymu, jo 2008 m. birželio 9 d. skundo nepateikimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nėra techninė klaida, kaip siekia įrodyti atsakovas, teigdamas, kad skundas buvo išsiųstas, bet teismo nepasiekė. Po pareiškėjo 2009 m. gruodžio 4 d. kreipimosi į Prezidentę ir 2009 m. gruodžio 8 d. kreipimosi į Generalinį prokurorą buvo pradėti tyrimo veiksmai, pareigūnai 2009 m. gruodžio 30 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d. padarė pakeitimus 2008 m. gegužės 21 d. ir 2008 m. gegužės 28 d. įvykių registravimo įrašuose. Teigė, kad įrodžius 2008 m. gegužės 21 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2008 m. gegužės 30 d. nusikalstamų veikų netinkamą tyrimą, duomenų nepateikimo pagal pareiškėjo 2008 m. birželio 3 d. pareiškimą ir 2008 m. birželio 9 d. skundo neperdavimo teismui tiesioginį ryšį su pasekmėmis, būtų įrodyta ir moralinė žala. Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą iš elektroninio ryšio paslaugų teikėjų paimti elektroninio ryšio duomenis, kurie galėjo atskleisti 2009 m. gegužės 2 d. ir 2009 m. gegužės 3 d. nusikaltimų tikrąsias aplinkybes, tačiau atsakovas šio prašymo nepaisė ir į elektroninio ryšio tiekėjus nesikreipė. Atsakovas 2009 m. liepos 22 d. vykdė kratą, bet ikiteisminio tyrimo pagal telefone saugojamą 2008 m. gegužės 28 d. įvykių garso įrašą nepradėjo, o telefoną be pagrindo laikė iki 2010 m. sausio 6 d. Teigė, kad jis ir jo šeima prarado saugumą, pareiškėjas buvo priverstas stabdyti profesinę veiklą. Nurodė, kad dėl 2009 m. gegužės 2 d. ir 2009 m. gegužės 3 d. įvykių ir neteisėtų tyrėjos veiksmų bei melagingų kaltinimų pareiškėjo motina K. G. patyrė infarktą ir 2009 m. liepos 19 d. mirė. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų moralinę ar kitokio pobūdžio žalą ar paneigtų neteisėtą veikimą – netinkamą 2008 m. gegužės 21 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2008 m. gegužės 30 d. įvykių tyrimą, skundo dėl šių įvykių tyrimo neperdavimą teismui ir duomenų nuslėpimą.

II.

III.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad S. G. teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę (moralinę) žalą, jog netinkamas atsakovo veiksmas, t. y. jo 2008 m. birželio 9 d. skundo teismui neperdavimas laiku ir tinkamai, sukėlė pareiškėjui pergyvenimus, įtampą ir nerimą dėl būsto, nuosavybės, savo ir jo šeimos narių saugumo praradimo, kas tiesiogiai sukėlė nusikalstamas veikas, kurios nebuvo tinkamai ištirtos, neužkardytos ir tie asmenys nebuvo atgrasyti nuo vis augančio masto nusikaltimų prieš juos vykdymo: 1) patirti pergyvenimai, įtampa ir nerimas dėl būsto, nuosavybės, jo ir jo šeimos narių saugumo praradimo, kuriuos sukėlė būtent institucijos, vykdančios valstybės įsipareigojimą užtikrinti minėtą saugumą, neteisėti veiksmai – netinkamas tyrimas ir savalaikis neperdavimas laiku pateikto kreipimosi į teismą; 2) tokio pobūdžio pergyvenimai, kad dėl saugumo atkūrimo arba žalos atlyginimo teko kreiptis į teismą ir bylinėtis su valstybės institucijomis, kurios paprastai įvardijamos kaip „represinės“, t. y. pati teisminė konfrontacija su jomis sukelia didžiulę grėsmę ir pergyvenimus. Dėl nurodytų veiksnių sukeltų išgyvenimų pareiškėjas į gydytojus nesikreipė ir to negalėjo patvirtinti jokiais įrodymais. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir absoliučiai nepateikė jokių įrodymų, kaip atsakovo veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Byloje nenustatyta jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą. Realizavęs savo teisę į atsakovo neteisėto sprendimo apskundimą, pareiškėjas daugiau kaip 1,5 metų šiuo klausimu nesidomėjo. Teisėjų kolegija vertino, kad S. G. nebuvo pakankamai rūpestingas, nes domėtis pateiktu skundu turėjo per protingą laiką. Teismas, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje tokių įrodymų, jog pareiškėjas tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, nepateikta. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies laikė pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į pažeidimo trukmę ir dėl to kilusių dvasinių išgyvenimų pobūdį, taip pat pareiškėjo elgesį (pateikęs skundą tolesne proceso eiga nesidomėjo), S. G. neturtinę žalą teismas atlygino minimaliai. Įvertinusi neturtinės žalos kilimo aplinkybes bei remdamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė, priteisdama 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

IV.

V.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad aplinkybės, kurias pareiškėjas įvardija naujomis, galėjo būti žinomos pareiškėjui dar bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Todėl, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios pareiškėjui negalėjo būti žinomos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog minėtosios aplinkybės negali būti pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2010 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 ir 2011 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1504/2011, kurią pareiškėjas prašė atnaujinti, buvo nagrinėjami Vilniaus rajono policijos komisariato neteisėti veiksmai (duomenų ir/ar informacijos pagal pareiškėjo pareiškimus/prašymus pateikimo vilkinimas) bei neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimas. Žemės sklypo ribų ar nuosavybės teisės į žemę klausimas iš esmės nebuvo sprendžiamas. Todėl konstatuota, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nesusijusios su prašomoje atnaujinti administracinėje byloje nagrinėtais klausimais, jų neįtakoja ir negali iš esmės pakeisti, todėl nelaikytinos paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, dėl kurių procesas turėtų būti atnaujinamas.

VI.

Taip pat prašymas priimti atskirąsias nutartis ABTĮ 108 ir 109 straipsnių nustatyta tvarka persiųsti medžiagą dėl prašyme nurodytų šmeižimo nusikalstamų veiktų tyrimo kompetentingoms institucijoms bei prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 47 straipsnio 1 ir 3 dalies ir ABTĮ 156 straipsnio galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Prašyme remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir daro išvadą, kad ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintas naikinamasis prašymo atnaujinti procesą terminas ir procesiniai terminai prieštarauja konstitucinei doktrinai, pagal kurią neteisingi teismų baigiamieji aktai turi būti šalinami iš teisės sistemos, t. y. naikinami. Taip pat teigia, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 ir 3 dalys prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principams, konstitucinei doktrinai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintai teisei į veiksmingas teisinės gynybos priemones ta prasme, kad baigiamąjį aktą pagrįsdamas objektyvios tiesos neatitinkančiais argumentais teisėjas atlieka tiesiogines nusikalstamas šmeižimo veikas, tačiau nukentėjęs nuo to asmuo neturi teisės pasinaudoti BPK 407 straipsnyje įtvirtinta teise kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Prašymą atnaujinti procesą administracinėse bylose Nr. P261-136/2012 ir Nr. I-1238-602/2010 (A662-1504/2011) grindžia tuo, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis pagrįsta prasimanytu motyvu, nukopijuotu iš 2012 m. gegužės 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS602-373/2012, kad „pareiškėjas dėl minėtų veiksmų (žemės naudojimo patikrinimo) atlikimo į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių nesikreipė anksčiau“. Teigia, kad teismas šį motyvą turėjo pagrįsti tyrimo medžiaga, t. y. įsitikinti ar visose pareiškėjo nurodytose bylose nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į minėtą įstaiga laiku ir tinkamai. Taip pat teigia, kad teismas nutartyje neteisėtai motyvavo, kad prašyme nurodytos aplinkybės nesusijusios su byloje nagrinėtais klausimais. Atkreipia dėmesį, jog pats teismas šiam motyvui prieštarauja nurodydamas minėtą prasimanytą motyvą bei kitas aplinkybes, išdėstytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, pagrindžiamas faktais, kurie paneigiami pareiškėjo pateiktais aktais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad policijos veiksmai buvo neteisėti tik dėl nesavalaikio pareiškėjo skundo perdavimo teismui, tačiau nebuvo neteisėti kiti pareiškėjo nurodyti pareigūnų veiksmai. Būtent šios neteisėtos išvados buvo grindžiamos aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi ir teismas, kylančiomis iš suklastoto Žemės naudojimo akto, kurias panaikino 2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 22 d. aktai. Teigia, kad šios aplinkybės ir argumentai įrodo, jog administracinėje byloje Nr. P261-136/2012 teismas padarė pažeidimus, kurie yra proceso atnaujinimo pagrindai atnaujinti procesą dėl proceso atnaujinimo byloje Nr. I-1238-602/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą ne tik administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010, tačiau ir byloje dėl pastarosios bylos proceso atnaujinimo ? Nr. P261-136/2012, kuria pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas. Šios proceso stadijos yra savarankiškos, todėl teisėjų kolegija atskirai pasisako ne tik dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 galimybės, tačiau ir dėl galimybės atnaujinti procesą byloje dėl proceso atnaujinimo.

Dėl prašymo atnaujinti procesą byloje dėl proceso atnaujinimo

Proceso atnaujinimo instituto taikymo ribas apibrėžia ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, jog šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka gali būti atnaujinamos bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas.

Vadinasi, procesas gali būti atnaujinamas bylose, kuriose ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas iš esmės, o byla baigėsi įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarimui ar nutarčiai, ir įgijus res judicata galią. Taip ginčas tarp šalių išsprendžiamas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tuo tarpu proceso atnaujinimas – specifinė administracinės teisenos stadija, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas, sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra vienas ar keli iš pagrindų procesui atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ABTĮ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikia galimybės peržiūrėti bylos, kurioje buvo spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas keletą kartų, tokiu atveju teismas kiekvieną kartą (jei prašymas pateiktas ABTĮ 156 straipsnyje numatytais terminais) tikrins ar neatsirado pagrindo procesui administracinėje byloje atnaujinti. Tačiau jei asmuo kartą pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jis buvo atmestas, naujas prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-158/2012).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nurodo, kad prašo atnaujinti procesą ir byloje Nr. P261-136/2012, t. y. byloje kurioje buvo spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo, todėl jo prašymas šioje dalyje atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl sprendimo šioje byloje buvo pateiktas apeliacinis skundas ir byla išnagrinėta apeliacine tvarka, o, kaip minėta, proceso atnaujinimas galimas tik dėl įsiteisėjusių galutinių teismų sprendimų, pareiškėjo pateiktas prašymas vertintinas kaip prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1504/2011 (numeris suteiktas apeliacinės instancijos teisme).

Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas yra išimtininė proceso stadija, todėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos, t. y. procesas gali būti atnaujinamas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus reglamentuoja ABTĮ 156 straipsnis. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikdamas prašymą, kuris Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2012 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 180), prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 (A662-1504/2011). Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais, t. y. pareiškėjas teigia, kad nutartis yra be motyvų ir padaryti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo skaičiuojamas nuo sužinojimo apie konkrečias aplinkybes, pagrindus momento. Nagrinėjamu atveju apie tai, jog, kaip teigia pareiškėjas, galutinė teismo nutartis yra be motyvų ir joje padaryti esminiai materialinės teisės normų taikymo pažeidimai pareiškėjas turėjo sužinoti susipažinęs su galutiniu teismo sprendimu administracinėje byloje. Kadangi, kaip minėta, neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1238-602/2010 buvo apskųstas apeliacine tvarka, galutinis sprendimas šioje ginčo byloje yra 2011 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartis byloje Nr. A662-1504/2011 (b. l. 131?138). Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo, remiantis šiais pagrindais, paduoti skaičiuojamas nuo šio momento.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas gerokai praleidus ne tik minėtą trijų mėnesių nuo aplinkybių sužinojimo terminą, tačiau ir vienerių metų nuo nutarties įsiteisėjimo terminą. Dėl šios priežasties, teismas, ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsisako atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1504/2011 (I-1238-602/2010) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.

Dėl kitų reikalavimų

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 ir 3 dalies ir ABTĮ 156 straipsnio galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai, todėl šis prašymas atmestinas.

Dėl pareiškėjo prašymo priimti atskirąsias nutartis ABTĮ 108 ir 109 straipsnių nustatyta tvarka ir persiųsti medžiagą dėl prašyme nurodytų šmeižimo nusikalstamų veiktų tyrimo kompetentingoms institucijoms, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 108 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Nagrinėjamoje byloje teismas jokių įstatymo pažeidimų nėra nustatyta, todėl kolegija neturi pagrindo priimti kokią nors atskirąją nutartį.

Pastebėtina, jog į bylą pateiktas R. D. atsiliepimas į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašoma pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, jog R. D. nėra šios administracinės bylos proceso šalimi, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo S. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Atmesti R. D. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.