- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- e2S-1283-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07333-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Pareiškėjas
- J. B.
- Suinteresuotas asmuo
- L. B., D. Z.
- Kategorijos
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eFB-8793-907/2015 pagal pareiškėjo J. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. B., D. Z., antstoliui Arturui Bložei, antstolei E. R., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas J. B. pateikė teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prašydamas jam iškelti bankroto bylą, paskirti administratorių, patvirtinti bankroto administravimo ir išlaidų sąmatą.
Pareiškėjas nurodė, kad santuoka su suinteresuotu asmeniu L. B. nėra nutraukta, santuokoje gimusių bendrų vaikų neturi. 2008 m. jau turėjo II invalidumo grupę dėl kraujo spaudimo, 2012 m. atlikta širdies šuntavimo operacija, o 2013-11-18 transplantuotas inkstas. Turi automobilį, tačiau jis skirtas dėl invalidumo. Visas nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktinei, gyvenamasis namas buvo sudegęs, dabar atstatė. Su sutuoktine nuo (duomenys neskelbtini) yra sudarę vedybų (povedybinę) sutartį, jų turtas atskirtas. Turėjo IĮ B. reklamos įmonę, ji bankrutavo, gyvena iš sutuoktinės lėšų. Sutuoktinė dirba kosmetologe. Yra įkūręs MB „Augintis“, dirba vienas darbuotojas, jis kaip savininkas jokio atlyginimo negauna. Nekilnojamojo turto neturi, gyvena pas sutuoktinę, per mėnesį gauna apie 170 Eur netekto darbingumo pensiją. 2008 m. sudarė su D. Z. sutartį dėl statybos darbų atlikimo, yra priimtas teismo sprendimas, dėl to ir susidarė visa ta skola. Jam būtiniausiems poreikiams per mėnesį reikia apie 170 Eur. Kas mėnesį sutuoktinei į sąskaitą perveda po tam tikrą sumą, kažkur nuo 50 iki 100 Eur, taip atiduoda jai skolą – prisideda prie žmonos jam skiriamo išlaikymo. Neseniai pirko žiemai kurą gyvenamojo namo šildymui, sumokėjo virš 300 Eur. Banko sąskaitose pinigų neturi. Baigė (duomenys neskelbtini) politechnikumą. Gyvenamasis namas sutuoktinės, automobilis pirktas lizingu. Nurodė, kad nėra sąlygų, neleidžiančių teismui iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi prašė paskirti UAB „Administravimas LT“, jam ruošiasi mokėti po 350 Eur per mėnesį, iš kokių pinigų žada atsiskaityti su kreditoriais ir mokėti bankroto administratoriui, nežino, mano, kad neturi iš ko mokėti, todėl visai nemokės. Papildomų pajamų gauti neketina.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo L. B. su pareiškimu sutiko, nurodė, kad yra pareiškėjo sutuoktinė, susituokė (duomenys neskelbtini), santuoka nenutraukta, bendrų vaikų neturi. Ji automobilio neturi. Turi nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Gauna 150 Eur senatvės pensiją, dirba pagal verslo liudijimą grožio salone (duomenys neskelbtini) kosmetologe, per mėnesį jos pajamos apie 400 Eur. Turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Serga onkologine liga (III – IV stadija), nuolat lankosi pas gydytojus. Nurodė, jog sutinka tik leisti pareiškėjui pas ją gyventi ir duoti jam valgyti, už jį skolas mokėti nesutinka ir prie jų mokėjimo neprisidės.
Suinteresuotas asmuo D. Z. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, kad skola atsirado dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir sukčiavimo, pasisavino pinigus, tačiau už juos neatliko darbų, kuriuos turėjo atlikti. Tai teismas konstatavo įsiteisėjusiu sprendimu. 2010-09-02 bankrutavo pareiškėjo įmonė. Niekada jis oficialiai pajamų neturėjo, ir dabar nėra iš ko mokėti skolą. Nesutinka, kad bankroto administratorius būtų paskirtas iš Vilniaus, jų yra ir Šiauliuose. Be to, nesutinka, kad bankroto administratoriui būtų mokama per mėnesį po 350 Eur administravimo išlaidų, nes tai nėra protinga suma. Tegul jai pareiškėjas moka 5 metus kas mėnesį po 350 Eur, tai skola bent pamažės, nes dabar neina į jokias derybas ir gera valiai nesiruošia su ja atsiskaityti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjo J. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė.
Teismas nustatė, kad pagal skolinius įsipareigojimus, kurių mokėjimo terminai suėję, pareiškėjas J. B. yra skolingas kreditoriams: valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM – 1345,08 Eur, D. Z. -27620,11 Eur, antstolės E. R. kontorai - 173,77 Eur, antstolio A. B. kontorai - 246,76 Eur, viso – 29385,72 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma akivaizdžiai viršija 7500 Eur (25 MMA).
Teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, vertino tai, kad pareiškėjas J. B. (duomenys neskelbtini) yra įregistravęs santuoką su L. B. (S.), (duomenys neskelbtini) sudarė vedybų (povedybinę) sutartį kurioje nurodyta, kad visos kiekvieno sutuoktinio pajamos, gautos po santuokos sudarymo, yra asmeninė to sutuoktinio nuosavybė. Nepilnamečių vaikų, kitų išlaikytinių pareiškėjas neturi. Gyvena su sutuoktine L. B. jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto neturi. Jam nuosavybės teise priklauso apie 1000 Eur vertės automobilis „Hyundai Tucson“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. gamybos, kuris pareiškėjo, kaip neįgaliojo ir specialiųjų nuolatinės slaugos bei nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikių turinčio asmens, buvo įsigytas už lėšas, kurios buvo kompensuotos. 2008 m. pareiškėjas turėjo automobilį Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bet jį išregistravo. Po to transporto priemonių savo vardu įregistruotų pareiškėjas neturėjo. Jo sutuoktinei šiuo metu nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas ir du automobiliai (vieno – naudotoja, kito – valdytoja). Pareiškėjo vardu buvo registruota J. B. firma „Ekstra Tur Gaja“, kuri išregistruota 2003-09-15. Pareiškėjas turėjo J. B. IĮ, kuriai 2009-09-07 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o 2010-09-22 sprendimu šios įmonės veikla buvo nutraukta. Pareiškėjas turi sąskaitą banke, į kurią pervedama netekto darbingumo pensija – 182,85 Eur, santaupų nėra. Yra įkūręs MB „Augintis“, kurioje, pasak pareiškėjo, dirba vienas darbuotojas, o jis savininkas, bet negauna jokio atlyginimo. Tokiu atveju pareiškėjas jokių kitų pajamų, išskyrus netekto darbingumo pensiją, neturi. Todėl šios nustatytos aplinkybės teismui patvirtino, jog pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, tuo tarpu minėtų skolinių įsipareigojimų suma akivaizdžiai viršija 25 MMA, todėl konstatavo, kad pareiškėjas yra nemokus.
Bylos duomenimis teismo nustatyta, kad pareiškėjo pagrindinis kreditorius yra fizinis asmuo – D. Z.. Skola atsirado Šiaulių apygardos teismui iš dalies tenkinus ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui J. B., pareiškėjui nemokant priteistos pinigų sumos, pradėtas skolos išieškojimas, taip pareiškėjo skola ėmė augti. Pareiškėjas, neturėdamas tinkamo išsilavinimo, patirties, sąlygų, jau tuomet būdamas neįgalus (2008-05-22 jam buvo nustatytas 35 procentų darbingumo lygis), sutiko pastatyti D. Z. namą, kas teismo vertinimu neatitinka apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus standarto, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, savo įsipareigojimų pagal žodinį susitarimą D. Z. neįvykdė, dėl ko ir buvo pradėtas teisminis procesas, o vėliau – priteista skola. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jo nemokumą sąlygojo sveikatos problemos, kaip nepagrįstą, nes jis jau prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus buvo labai riboto darbingumo. Kaip tik tuo pačiu metu (duomenys neskelbtini), prieš pat susitarimą su D. Z. tarp pareiškėjo J. B. ir jo sutuoktinės L. B. buvo sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, kurioje sutuoktiniai atskyrė savo gaunamas pajamas ir turtą, kas teismui patvirtino, kad pareiškėjas iš anksto ruošėsi prisiimti didelius įsipareigojimus ir jų nevykdyti, sąmoningai siekė padaryti, kad ateityje nebūtų į ką nukreipti skolos išieškojimo. Minėta aplinkybė teismui tik patvirtino pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.
Pareiškėjo sutuoktinei reguliariai pervedamas 100-115 Eur sumas, bei 300 Eur sumokėjimą įsigyjant kurą namo šildymui žiemai, teismas laikė ženklias pareiškėjui, kai mažas pajamas ganančiam asmeniui, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo rodomų visų gaunamų pajamų per mėnesį dydžio. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nesąžiningumas ir apgaule vengimas atsiskaityti konstatuotas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nuosprendžiu.
Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas pažeidė AB Turto bankas kreditoriaus teises, kadangi turėdamas vertingo nekilnojamojo turto, turėjo galimybę padengti dalį įsiskolinimo kreditoriams, todėl šį pareiškėjo veiksmą pripažino nesąžiningu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas ne tik paskutinius tris metus iki bankroto bylos iškėlimo, bet jau ir daug anksčiau ir toks jo elgesys dėsningai vedė link nemokumo būsenos.
Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sukėlusių jo nemokumą. Jau 2010-09-22 J. B. IĮ likviduota dėl bankroto, pareiškėjas įsipareigodamas D. Z. pastatyti namą, jau turėjo finansinių sunkumų, o neturėdamas žinių ir patirties šiuose darbuose, jau tada turėdamas ribotą darbingumą, realiai neturėjo galimybių tai atlikti, todėl teismas vertino ir ankstesnius veiksmus, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jis planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismui buvo akivaizdu, kad pareiškėjui sudėtinga būtų sudaryti mokumo atkūrimo planą, nenurodė, kaip numato skirti 350 Eur per mėnesį bankroto administratoriui. Jokių teigiamų poslinkių ir galimybių, kad gautų didesnes pajamas, pareiškėjas nenurodė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nors ir turėdamas sveikatos problemų, nedėjo pastangų nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismas laikė, kad pareiškėjas nevykdė ir FABĮ 16 str. 1 d. numatytų pareigų.
Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjas savo pajamas slepia, todėl negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruojamas gaunamas pajamas, atsižvelgiant į suvokiamą atsakomybę atsiskaityti su kreditoriais, teismas vertino kaip neatitinkančias protingumo ir sąžiningumo kriterijų, o duomenų, jog jie būtų ėmęsi realių pastangų, protingų veiksmų, siekdami gauti pajamų išieškomai skolai padengti, nepateikė. Vedybų sutartį sutuoktiniai sudarė būtent tada, kai pareiškėjas su D. Z. sudarė statybos rangos sutartį, tuo metu pareiškėjas jau jokio turto neturėjo, visas turtas priklausė jo sutuoktinei, visą laiką pareiškėjas dirbo arba pagal verslo liudijimą, arba steigė įmones, tačiau jokių realių pajamų iš jo veiklos oficialiai rodoma nebuvo, nors buvo įsigyjami brangūs daiktai, kurie netrukus būdavo parduodami. Tai teismui rodė, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė jau tada siekė išvengti galimų skolinių įsipareigojimų, o tokie pareiškėjo siekiai nesuderinami su sąžiningumo reikalavimais.
Nors pareiškėjas yra neįgalus, bet tai netrukdė jam prisiimti atsakomybę užsiimti statybos rangos darbais, nuo 2007-12-06 iki 2010-10-20 būti individualios įmonės savininku, o nuo 2014-03-27 įsteigti MB „Augintis“, vystyti veiklą, samdyti darbuotoją, ir pačiam negauti jokių pajamų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2008-05-23 iki 2010-05-24 pareiškėjas turėjo 35 procentų darbingumą, nuo 2010-05-12 iki 2012-05-11 40 procentų darbingumą, nuo 2012-03-15 iki 2013-03-14 15 procentų darbingumą, nuo 2013-03-08 iki 2015-03-07 10 procentų darbingumą, o nuo 2015-03-05 iki 2022-05-01 25 procentų darbingumą, todėl sprendė, kad šiuo metu pareiškėjo sveikatos būklė yra pagerėjusi, pareiškėjas gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, trukdžiusių jam gauti kitų pajamų iš kitų šaltinių, nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui, nenurodė jokių motyvų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą.
Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma teismui leido padaryti išvadą, kad pareiškėjas buvo pernelyg aktyvus savo mokumui pabloginti, nes sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ir pernelyg pasyvus, nes nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti ir dėl to tapo nemokus, todėl toks jo veikimas/neveikimas pripažintinas nesąžiningu, nes jis suvokė, kad neturėdamas turto, kai turtas registruotas tik sutuoktinės vardu, nuo (duomenys neskelbtini) sudarydamas vedybų sutartį ir atskirdamas savo turtą nuo sutuoktinės, kaip tik tuo pačiu metu prisiėmė tokius įsipareigojimus, kurių realiai negalėjo įvykdyti, nuslėpdamas gautas pajamas ir nemokėdamas kreditoriams, nesiekdamas gauti daugiau pajamų, pateikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir net teismo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti jo gaunamos netekto darbingumo pensijos tikslaus dydžio, nors nuolat teigė, kad tai jo vienintelės pajamos, todėl teismas pareiškėją FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme laikė nesąžiningu, akcentuojant, kad jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Šių išdėstytų aplinkybių visuma teismui sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjo nesąžiningų veiksmų (pastangų gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais nedėjimas ir tikrųjų pajamų neatskleidimas) atlikimas rodo, kad jo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas, todėl teismas atsisakydamas kelti bankroto bylą pareiškimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba išspręsti klausimą iš esmės.
Apeliantas yra įsitikinęs, kad nutartis priimta nepagrįstai, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus ieškinyje išdėstytų ir ieškinio prieduose nurodytų aplinkybių bei neobjektyviai įvertinus bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus ir parodymus. Apeliantas atitinka būklę, nurodytą LR FABĮ 2 str. 2 dalyje, t. y. yra nemokus, nėra ir kitų LR FABĮ 5 str. 8 dalies 2-6 punktuose nurodytų aplinkybių.
Apelianto manymu teismas neteisingai ir neobjektyviai vertino tris sąžiningumo aspektus: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, dėl nemokumo priežasčių (atskleidžiant pilną informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu (neslepiant pajamų, vykdant FABĮ nustatytas skolininko pareigas).
1. Teismas vertindamas pareiškėjo sąžiningumą dėl nemokumo priežasčių, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl apelianto nesąžiningumo kreditorės D. Z. skolos atsiradimo momentu. Apelianto teigimu, žodinės sutarties pagrindu jis įsipareigojo ne pastatyti namą, o tik padėti supirkti reikiamas medžiagas ir pan., o savo įsipareigojimo negalėjo įvykdyti dėl pablogėjusios sveikatos. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tuo metu turėdamas 35 procentų darbingumą, iš anksto turėjo ketinimų nevykyti įsipareigojimų D. Z.. Atkreipia dėmesį į tai, kad LR Fizinių asmenų bankroto įstatymas priimtas tik 2012 m. gegužės 10 dieną, o sutartis su D. Z. sudaryta dar 2008 metais, todėl jokiu būdu apeliantas negalėjo turėti kokių tai išankstinių ketinimų išvengti (nurašyti) savo skolas. Teismo išvados pagrįstos prielaidomis, nes teismas išsamiai neanalizavo nei apelianto išsilavinimo, nei darbo patirties ir sugebėjimų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl jo nesąžiningumo sudarytos povedybinės sutarties aspektu. Pažymi, kad povedybinė sutartis sudaryta dar iki žodinės sutarties su D. Z. sudarymo, teismas netinkamai vertino ir šios sutarties sudarymo tikslą. Apeliantas įsitikinęs, kad bylą nagrinėjęs teismas visiškai nevertino tikrosios jo nemokumo priežasties – apelianto sveikatos pablogėjimo.
2. Apeliantas įsitikinęs, kad sandoris prieš šešis metus su dukra neturėjo jokios įtakos dabartinių kreditorių D. Z. ir VMI prie LR FM, kreditorinių reikalavimų dydžiui ir nepažeidė bei nepažeidžia dabartinių kreditorių interesų, be to kaip teisingai nustatė teismas, skolininkas buvo bankrutavusi įmonė, o kreditorius AB Turto bankas. Mano, kad dėl praeityje įvykdytų sandorių ar padarytų nusikalstamų veikų, visą gyvenimą negali būti konstatuojamas pareiškėjo nesąžiningumas. Skundžiamoje nutartyje nurodyti nusikaltimai nėra įtraukti į FABĮ 5 str. 8 d. 4 p. nurodytus nusikaltimus ir juo labiau apeliantas neturi teistumo. Todėl teismas vertindamas pareiškėjo sąžiningumą dėl nemokumo priežasčių atskleidžiant pilną informaciją, neturėjo pagrindo teiginiui, kad apeliantas nebuvo sąžiningas.
3. Apeliantas akcentuodamas savo sąžiningumą bylos nagrinėjimo metu ir vykdant skolininko pareigas, nesutinka su teismo išvada, kad pervesdamas savo sutuoktinei dalį lėšų slėpė pajamas, tai yra apeliantas buvo nesąžiningas. Apelianto teigimu, antstoliams atskaičius dalį gaunamos pensijos, lieka 109 Eur, o tokios sumos nepakanka pragyventi. Todėl apelianto teigimu, toks sutuoktinių padėjimas vienas kitam, vertinant abiejų sutuoktinių turimas sveiktas problemas, padeda pragyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo vardu surašyti dokumentai kuro, kuris reikalingas namo šildymui, įsigijimui, dar nereiškia, kad buvo panaudotos vien apelianto lėšos. Nors apeliantas savo vardu yra įsteigęs keletą įmonių, tačiau dėl sveikatos problemų negalintis vykdyti veiklos. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šiuo metu sveikata yra pagerėjusi ir apeliantas gali dirbti mažindamas skolinius įsipareigojimus. Nepagrįstu apeliantas laiko teismo teiginį, kad buvo įsigyjami brangūs daiktai ir tuoj pat parduodami. Apeliantas pažymi, kad visomis galimomis priemonėmis stengiasi kaip nors realiai pagerinti savo finansinę padėtį, kad galėtų grąžinti turimas skolas. Be to, teismo posėdžio metu, pareiškėjas sutiko su bet kokio administratoriaus paskyrimu, kad tik reiktų mokėti mažesnes administravimo išlaidas, ir kuo daugiau lėšų skiriant kreditorinių reikalavimų patenkinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo D. Z. prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nutartį.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, neprieštarauja suformuotai teismų praktikai, todėl nėra pagrindo šios nutarties naikinti skunde nurodytais motyvais. Nors yra didžiausia pareiškėjo kreditorė, nesuprantamas apelianto nenoras sudaryti taikos sutartį, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo pasyvus elgesys tik įrodo, jog bankroto procese pareiškėjas jokio atsiskaitymo su kreditoriais nevykdytų, o jo gaunamos pajamos būtu panaudotos tik administravimo išlaidoms dengti ir patiems pareiškėjo poreikiams tenkinti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kokių lėšų mokės už administravimo paslaugas, taip pat iš kokių lėšų atsiskaitys su kreditoriais. Teismas tinkamai nustatė pareiškėjo nesąžiningus veiksmus, nulėmusius jo nemokumą. Šiuo atveju pareiškėjo elgesys ir veiksmai, dėl kurių pablogėjo pareiškėjo materialinė padėtis, neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standartų. Pareiškėjas, užuot skyręs lėšas atsiskaitymui su kreditoriais, įsteigė mažąją bendrija „Augintis“, investuodamas į ją 11 584,80 Eur, įmonė vykdo veiklą, tačiau pareiškėjas įmonės gaunamų pajamų neskiria savo skolinių įsipareigojimų dengimui. Bankroto bylos iškėlimu pareiškėjas siekia ne dalinai atsiskaityti su kreditoriais, tačiau siekia, kad būtų nurašytos jo turimos skolos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 str. 8 d. 2 p. atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 str. 1 d. numatyta, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. FABĮ 2 str. 2 d. numato, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto J. B. skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 7500 Eur (25 MMA), esanti turtinė padėtis neleidžia įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, todėl konstatavo, kad apeliantas yra nemokus.
Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardytais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardytoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardytų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto skundžiamą teismo sprendimą, rėmėsi pareiškėjo J. B. nesąžiningumu, kaip savarankišku pagrindu atsisakyti iškelti šiam asmeniui fizinio asmens bankrotą bylą – FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.
Apeliantas nesutikdamas su teismo išvadomis dėl jo nesąžiningumo, apeliacinį skundą iš esmės grindžia esminiu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neobjektyviai vertino tris jo sąžiningumo aspektus.
Kriterijai ir taisyklės, kuriais remiantis turi būti sprendžiama dėl siekiančio bankrutuoti asmens (ne) sąžiningumo, yra suformuoti kasacinio teismo praktikoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatomas vertinant ne tik aplinkybes, ar buvo sudaryti nesąžiningi sandoriai, nurodyti CK 6.67 straipsnyje. Bendroji sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Vertintini trys sąžiningumo aspektai: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant pilną informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu (neslepiant pajamų, vykdant FABĮ nustatytas skolininko pareigas).
Kadangi iš esmės apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pakartotinai jų neatkartoja. Tačiau apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisako esminiais asmens sąžiningumo aspektais, t. y. ar pareiškėjas, kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją ir jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl jo nesąžiningumo kreditorės D. Z. skolos atsiradimo momentu. Nors apelianto teigimu, žodinės sutarties pagrindu jis įsipareigojo ne pastatyti namą, o tik padėti supirkti reikiamas medžiagas ir pan., o savo įsipareigojimo negalėjo įvykdyti dėl pablogėjusios sveikatos, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių visuma įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-09 nutartyje nėra paneigta (1 t., 21-33 b. l.). Apeliantas nesutinka su teismas išvada, kad tuo metu turėdamas 35 procentų darbingumą, iš anksto turėjo ketinimų nevykyti įsipareigojimų D. Z.. Bylos duomenys patvirtina, kad žodinę statybos rangos sutartį pareiškėjas sudarė 2008 metų rudenį, o 2008 m. pavasarį apeliantui jau buvo nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, todėl sutikdamas kreditorei pasatyti namą ir neįvykdydamas prisiimtų įsipareigojimų, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, toks apelianto elgesys neatitinka apdairaus, protingo ir rūpestingo žmogaus standarto, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jo sveikos stovis neleido jam pabaigti prisiimtų įsipareigojimų, nėra ir negali būti pagrindu atleidžiančiu nuo atsakomybės, nes pareiškėjas galėjo rangos sutarties atsisakyti, ar darbų atlikimą pavesti subrangovams. Nors apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas išsamiai neanalizavo nei apelianto išsilavinimo, nei darbo patirties ir sugebėjimų, tačiau pareiškėjo turimas aukštesnysis išsilavinimas baigus (duomenys neskelbtini) politechnikumą, ir nesant kitų duomenų apie statybos srityje įgytą išsilavinimą, neleidžia daryti priešingų, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, išvadų.
Apeliantas nesutina su teismo išvada dėl jo nesąžiningumo sudarytos povedybinės sutarties aspektu. Pažymi, kad povedybinė sutartis sudaryta dar iki žodinės sutarties su D. Z. sudarymo, be to įsitikinęs, kad teismas netinkamai vertino šios sutarties sudarymo tikslą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad vedybų sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), žodinė statybos rangos sutartis sudaryta 2008 metų lapkričio mėnesį, o 2008-11-28 buvo atliktas pirmas lėšų pervedimas rangos sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į statybų pobūdį (projektas, leidimų gavimas ir pan.), apelianto nurodoma aplinkybė, kad povedybinė sutartis yra sudaryta anksčiau už žodinę statybos rangos sutartį, nepaneigia apelianto nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šios vedybinės sutarties sudarymo tikslą, pastebi, kad apeliantas su savo sutuoktine susituokė dar 1990 metais, todėl teiginys, kad abu sutuoktiniai turi vaikų iš pirmos santuokos ir tai lėmė vedybinės sutarties sudarymą, atsižvelgiant į 25 metų santuokinį laikotarpį, tik patvirtina teismui povedybinės sutarties sudarymą tikslu išvengti turimų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad vedybinė sutartis, kurioje sutuoktiniai atskyrė savo gaunamas pajamas ir turtą, rodo, kad pareiškėjas iš anksto ruošėsi prisiimti didelius įsipareigojimus ir jų nevykdyti, sąmoningai siekė padaryti, kad ateityje nebūtų į ką nukreipti skolos išieškojimo. Minėta aplinkybė tik patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nepagrįstai bando susieti fizinių asmenų bankroto įstatymo priėmimą 2012 m. su 2008 m. sudaryta rangos sutartimi, todėl šis argumentas nėra teisiškai reikšmingas.
Apeliantas įsitikinęs, kad bylą nagrinėjęs teismas visiškai nevertino tikrosios jo nemokumo priežasties – apelianto sveikatos pablogėjimo. Su tokia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Iš tiesų apeliaciniame skunde apeliantas nurodydamas visą eilę (10) turimų sveikatos sutrikimų, jų tinkamais įrodymais nepagrindė – CPK 178 straipsnis. Byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina tik 2012-09-06 atliktą širdies šuntavimo ir 2013-11-18 atliktą inksto transplantacijos, bei pareiškėjo 2015-01-28 būklę po inksto transplantacijos (1 t., 45-53, 2 t., 53 b. l.). Byloje pateikti vaistų įsigijimo kvitai laikotarpiu nuo 2014m. lapkričio mėn. – 2015m. rugpjūčio mėn. negali patvirtinti apelianto nurodomų susirgimų (2 t., 62-84 b. l.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su bylą nagrinėjusio teismo pastebėjimu, kad nuo 2008-05-23 iki 2010-05-24 pareiškėjas turėjo 35 procentų darbingumą, nuo 2010-05-12 iki 2012-05-11 40 procentų darbingumą, nuo 2012-03-15 iki 2013-03-14 15 procentų darbingumą, nuo 2013-03-08 iki 2015-03-07 10 procentų darbingumą, o nuo 2015-03-05 iki 2022-05-01 25 procentų darbingumą, todėl pritartina teismo išvadai, kad šiuo metu pareiškėjo sveikatos būklė yra pagerėjusi ir apeliantas gali dirbti mažindamas skolinius įsipareigojimus (1 t., 74-28 b. l.). Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms konstatuojant pareiškėjo nesąžiningumą dėl nemokumo priežasčių.
Spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningumo, teismas vertinto jo elgesį iki sutartinių santykių su kreditoriais atsiradimo, elgesį prisiimant įsipareigojimus bei elgesį vykdant kreditorinius įsipareigojimus.
Apeliantas įsitikinęs, kad sandoris prieš šešis metus su dukra neturėjo jokios įtakos dabartinių kreditorių D. Z. ir VMI prie LR FM, kreditorinių reikalavimų dydžiui ir nepažeidė bei nepažeidžia dabartinių kreditorių interesų, be to, kaip teisingai nustatė teismas, skolininkas buvo bankrutavusi įmonė, o kreditorius AB Turto bankas. Tačiau apeliacinės teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto nesąžiningumas apgaule ir vengimas atsiskaityti konstatuotas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nuosprendžiu (2 t., 23-49 b. l.). Tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti nusikaltimai nėra įtraukti į FABĮ 5 str. 8 d. 4 p., nepaneigia pareiškėjo nesąžiningumo dėl nemokumo priežasčių atskleidžiant pilną informaciją.
Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors teismas tokio pobūdžio bylose ir privalo būti aktyvus, tačiau ši aplinkybė neatleidžia šalių nuo įrodinėjimo pareigos.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pervesdamas savo sutuoktinei dalį lėšų slėpė pajamas, tai yra apeliantas buvo nesąžiningas. Apelianto teigimu, antstoliams atskaičius dalį gaunamos pensijos, jam lieka 109 Eur, o tokios sumos nepakanka pragyventi. Todėl apelianto teigimu, toks sutuoktinių padėjimas vienas kitam, vertinant abiejų sutuoktinių turimas sveiktos problemas, padeda pragyventi. Tokiai apelianto dėstomai pozicijai nepritartina.
Visų pirma, neįtikinamas apelianto argumentas, kad iš 109 Eur likusios gaunamos pensijos, jo pervedamos lėšos sutuoktinei yra padėjimas vienas kitam pragyventi. Nagrinėjamu atveju teismas vertina tai, kad sutuoktinė gauna apie 150 Eur pensiją, dirba pagal verslo liudijimą kosmetologe, jos pajamos per mėnesį apie 400 Eur, kas mėnesį moka po 250 Eur paskolos paimtos namo atstatymui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo į sutuoktinės sąskaitą reguliariai pervedamos 100 – 115 Eur sumos, pareiškėjui, kai mažas pajamas gaunančiam asmeniui, yra ganėtinai ženklios (1 t., 34-38 b. l.). Teismas pastebi ir tai, kad sąlygą dėl padėjimo pragyventi, nenumatyta ir sudarytoje vedybinėje sutartyje. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad 100 – 115 Eur sumos kasmėnesinis pervedimas savo sutuoktinei yra skola prie žmonos jam skiriamo išlaikymo. Apeliantas argumentui, kad pareiškėjo vardu išrašyti dokumentai kuro, kuris reikalingas namo šildymui, įsigijimui, dar nereiškia, kad buvo panaudotos vien apelianto lėšos, pagrįsti, nepateikė jokių įrodymų – CPK 178 straipsnis.
Nepagrįstu apeliantas laiko teismo teiginį, kad buvo įsigyjami brangūs daiktai ir tuoj pat parduodami. Kad buvo įsigyjami brangūs daiktai, kurie netrukus būdavo parduodami patvirtina VĮ registrų centras nekilnojamojo turto išrašai ( 1 t., 178-206 b. l.). Todėl sutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė jau tuomet siekė išvengti galimų skolinių įsipareigojimų, o tokie pareiškėjo siekiai nesuderinami su sąžiningumo reikalavimais.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad nors apeliantas savo vardu yra įsteigęs keletą įmonių, tačiau dėl sveikatos problemų negalintis vykdyti veiklos. Tačiau šiuos apelianto grumentus iš esmės paneigia pagrindinės kreditorės nurodytos aplinkybės, kad 2014 m. apeliantas įsteigė mažąją bendrija „Augintis“, investuodamas į ją 11 584,80 Eur. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nei šios aplinkybės, nei tai, kad tokio dydžio subsidija buvo skirta triušių augintojo darbo vietos įsteigimui asmeniškai pareiškėjui pagal savarankiškumo užimtumo rėmimo priemonę, nei teikiant pareiškimą teismui, nei bylą nagrinėjant teisme, nenurodė. Abejonių teismui kelia ir apelianto teiginys, kad iš šios įmonės jokių pajamų negauna. Todėl teismui akivaizdu, kad apeliantas vengia nurodyti papildomai gaunamų pajamų šaltinį. Atsižvelgiant į tai, toks apelianto elgesys nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimu.
Apeliantas argumentui, kad visomis galimomis priemonėmis stengiasi kaip nors realiai pagerinti savo finansinę padėtį, kad galėtų grąžinti turimas skolas, pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. FABĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti pridėti taip pat ir fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Todėl šiuo atveju apeliantas negali remtis argumentu, kad dėl savo sveikatos būklės, nėra pajėgus gauti papildomų pajamų. Pagal byloje esančius duomenis galima daryti išvadą, kad be kas mėnesį jam mokamos pensijos, apeliantas neketina ir neplanuoja gauti kitų pajamų.
Nors teismo posėdžio metu, pareiškėjas sutiko su bet kokio administratoriaus paskyrimu, kad tik reiktų mokėti mažesnes administravimo išlaidas, ir kuo daugiau lėšų skiriant kreditorinių reikalavimų patenkinimui, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo skirdamas bankroto administratoriui 350 Eur sumą, nepagrindė iš kokių lėšų tai ruošiasi padaryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės siekia tik skolų nurašymo, bet ne mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais bent iš dalies. Toks asmens elgesys nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimu ir neatitinka fizinių asmenų bankroto instituto paskirties bei tikslų.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, kadangi šiuo atveju bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų esminiam Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui – atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Į esminius klausimus, susijusius su fizinio asmens bankroto bylos iškėlimu, atsakyta, todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.