- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- A-204-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01073-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis, Ramutė Ruškytė, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- E. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto, buvo drėgna, šalta, tamsu (pakenkta akims), nebuvo ventiliacijos, tualetai neatitverti. Kameroje buvo nemalonus kvapas, ant sienų buvo užsidėjęs pelėsis, nuo lubų byrėjo kalkės, sienos sutrūkinėjusios. Pareiškėjas negaudavo pakankamai higienos priemonių (skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetėlio). Dušai buvo be pertvarų, todėl jis turėjo kęsti kitų suimtųjų patyčias dėl nuogo kūno. Stomatologas netinkamai gydė dantis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui prasidėjo odos bėrimai, nugaros, galvos skausmai.Pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. teismui pateikė kitą skundą, kuris buvo prijungtas prie šios bylos, prašydamas iš atsakovo priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. Pareiškėjas paaiškino, jog laikino sulaikymo kameros ir priėmimo paskirstymo kameros buvo rūsyje, jose nebuvo vėdinimo, nuolat tvyrojo drėgmė, smarvė, purvas. Šiose kamerose buvo laikomas ilgiau nei 3–4 valandas. Kamerose buvo patalpinama po 7–10 asmenų, jose trūko vietos, oro. Sienos buvo nelygios, nuo jų byrėjo dulkės. Šiose kamerose pareiškėją apimdavo baimė ir nerimo jausmas. Dėl per mažo apšvietimo pareiškėjui skaudėdavo akis. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti, nebuvo praustuvių (kriauklių), tik vandens čiaupas virš tualeto kanalizacijos. Tualeto kanalizacijos skylė atvira. Dušo patalpose buvo itin slidi grindų danga, todėl jis patyrė nepatogumus ir baimės jausmą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2 kv. m iki 21,5 kv. m ploto. Asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerose Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15, Nr. PK-4, Nr. PK-5 nustatė higienos normų pažeidimus, kameroje Nr. 94 pažeidimų nenustatyta. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiaisiais buvo nepagrįsti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu, išnagrinėjęs abu pareiškėjo E. E. skundus, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., pareiškėjas 102 dienas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidusiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.Teismas akcentavo, jog laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Higienos norma HN 76:2010.Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų Nr. EP-104, Nr. EP-340, Nr. EP-14 matyti, kad trumpalaikio laikymo kameros bei paskirstymo kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Iš patikrinimo aktų Nr. EP-406 ir Nr. EP-224 matyti, kad patalpose, kuriose atliekama atvykstančių ar išvykstančių asmenų krata, higienos normos pažeidimų nenustatyta. Iš patikrinimo aktų Nr. EP-340, Nr. EP-126, Nr. EP-58, Nr. EP-8 matyti, kad gyvenamosios kameros Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų; kameroje Nr. 94 pažeidimų nenustatyta. Iš patikrinimo aktų Nr. EP-224 ir Nr. EP 447 matyti, kad patikrinimų metu dušo patalpose higienos normos pažeidimų nenustatyta. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Teisės aktai neįpareigojo Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15 bei trumpalaikio laikymo kamerose ir paskirstymo kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas atkreipė dėmesį į pažymą „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Tačiau ši pažyma buvo abstrakti, joje aprašyta apibendrinta informacija apie visas Šiaulių TI gyvenamas kameras, neindividualizuojant kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo atitvėrimą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, ar šiose patalpose sanitarinis mazgas buvo atitvertas ir toks atitvėrimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, ar sanitarinių mazgų atitvėrimu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, teko atsakovui, šios aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis teismas pastebėjo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 312 dienų. Iš Asmeninės sąskaitos matyti, kad pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius buvo išduoti du kartus po vieną vienetą, atitinkamai 2014 m. sausio 2 d. ir 2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintame „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše“ numatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, taip pat suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jam buvo išduodama per mažai higienos priemonių (skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetėlių), todėl šios aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.Dėl stomatologo paslaugų teismas akcentavo, jog, pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnį, dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Ši komisija buvo privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, priėjo išvadą, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog sveikata pareiškėjui pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tekusio kameros ploto dydis nuolat kito. Nuspręsta, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 900 Eur.
III.
Pareiškėjas E. E. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 120-121) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimu ir prašo jo skundą išnagrinėti iš naujo.Pareiškėjas pažymi, kad jis, teikdamas skundą, rėmėsi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, konkrečiau – 3 straipsniu, kuriame jokie senaties terminai nenumatyti. Teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kurį jis buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Skunde pareiškėjas prašė jam taikyti 4 kv. m ploto vienam asmeniui (atskaičiavus baldus) standartą. Pareiškėjas neprašė vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo motyvais, kurių pagrindu buvo atmesti jo skundo argumentai. Teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais orientaciniais dydžiais dėl kompensacijų.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 124-126) prašo jį atmesti.Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai prašo, kad jo atžvilgiu būtų taikoma 4 kv. m minimali ploto norma. Pareiškėjo argumentai dėl taikytinos teisės neturi jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės, yra nevertintinos. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, neišskyrė jo iš kitų. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jis šių teiginių niekaip nedetalizuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais (nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, neužtikrino 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui, nepaisė Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto 2 valandų maksimumo laikyti asmenį laikino sulaikymo kamerose ir kt.).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino minimalios ploto normos (102 dienas), sąlygų gyvenamosiose (Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15), trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (privatumo naudojantis tualetu), pakankamo materialinio aprūpinimo (skutimosi peiliukais, tualetiniu popieriumi, dantų pasta, dantų šepetėliais), pareiškėjo pretenzijos dėl dušo patalpų (slidžių grindų) nepagrįstos. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip, juolab kad pareiškėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl jo atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto ieškinio senaties termino taikymo, kadangi toks terminas pareiškėjo reikalavimui nebuvo taikytas.Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. 102 dienas Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. 60/09-16990, I t., b. l. 107-115), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 102 dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 102 dienas teko nuo 2,09 kv. m iki 3,59 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 1-8 asmenimis, pažeidimai trukdavo ir mėnesį iš eilės. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Kitu metu pareiškėjui tekdavo iki 21,48 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (apytiksliai 5 mėn. ir 7 mėn. periodais su 1,5 m. pertrauka) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sąlygos daugelyje kamerų neatitiko higienos normų reikalavimų bei nesuteiktas pakankamas materialinis aprūpinimas. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 4-61; II t., b. l. 13-44) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, higienos sąlygų, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pakankamo materialinio aprūpinimo. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo sveikata (atsirado odos bėrimai, nugaros, galvos skausmai) ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Asmens sveikatos istorijoje 2016 m. sausio 26 d. įraše užfiksuota, kad pareiškėjas anksčiau į psichiatrus nėra kreipęsis. Asmens sveikatos istorijoje yra įrašai apie pareiškėjo nusiskundimus dėl galvos skausmų (pvz., 2014 m. vasario 25 d.), bėrimo (pvz., 2015 m. lapkričio 9 d.), nugaros skausmo (pvz., 2016 m. kovo 7 d.), tačiau nenurodyta, kad šie sutrikimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu neužtikrinimo. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. gegužės 4 d. pažymoje Nr. 61/04-1119 (I t., b. l. 118) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų laikino sulaikymo kamerose nesikreipė. Tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų laikino sulaikymo ir priėmimo–paskirstymo kamerose, nurodyta ir Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 61/04-1381 (II t., b. l. 64). Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 19 000 Eur (12 000 Eur + 7 000 Eur) suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 900 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui E. E. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.