Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 176 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 70 (septyniasdešimties) MGL dydžio, t.y. 9100 Lt. (devynių tūkstančių vieno šimto litų) bauda.

Priteista iš K. K. 10 000 neturtinės žalos atlyginimo S. J..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. K. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nuteistas už tai, kad jis, būdamas K. K. IĮ savininku ir vadovu, ir tiesiogiai atsakingu už darbų saugą įmonėje, pažeidė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe teisės aktuose nustatytus reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ir žuvo žmogus, t.y. netinkamai organizavo ir vykdė pavojingus darbus statybvietėje, prieš pradedant griauti pastatą-sandėlį, Nr. (duomenys neskelbtini), neparengė darbų technologijos (vykdymo) projekto, neįformino paskyros-leidimo ar kito dokumento, nurodančio griovimo tvarką, ir taip pažeidė saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000-12-22 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), (Žin., 2001, Nr. 3-74) 11 p. reikalavimą, kad darbų vykdymui pavojingose zonose, kuriose nuolat veikia ar gali veikti (atsirasti) rizikos veiksniai, nepriklausantys nuo atliekamų darbų pobūdžio, turi būti išduota paskyra-leidimas; įmonėje turi būti sudarytas darbo vietų ir darbų, atliekamų pagal paskyrą-leidimą sąrašas, kurį tvirtina darbdavys; paskyrą-leidimą darbų vadovui išduoda darbdavio paskirtas asmuo, kuris privalo kontroliuoti, kad būtų įgyvendintos paskyroje-leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės; darbų vadovas privalo supažindinti darbuotojus su būtinomis saugos ir sveikatos priemonėmis ir instruktavimą įforminti paskyroje-leidime, 2002-04-30 Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu Nr. 211 patvirtintų Dėl statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 Statybos darbai (Žin., 2002, Nr. 54-2150) 43 p. nuostatas, kurios nurodo, kad statybos darbų technologijos projektas turi būti rengiamas visiems statiniams, išskyrus nesudėtingus statinius ir statinio paprastąjį remontą, 2002-12-05 Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (Žin., 2002, Nr. 119-5372) 15 p. nuostatas, kurios nurodo, kad statinio nugriovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – suardyti arba išardyti (išmontuoti) visas statinio (jo dalies) konstrukcijas bei elementus, paverčiant juos atliekomis arba panaudojant statybos produktus kitiems statiniams statyti, rekonstruoti ar remontuoti (pakeistas 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-824, Žin., 2010, Nr. 116-5942), nepažymėjo pavojingos zonos ir taip pažeidė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos 1998-05-05 įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų (Žin., 1998, Nr. 44-1224) 15.1 p. įtvirtintą reikalavimą, kad pavojingos zonos būtų aiškiai pažymėtos, 25.4 p. reikalavimą, kad ant stogų, padarytų iš nepakankamai tvirtų medžiagų, turi būti draudžiama užlipti, išskyrus atvejus, kai naudojami įrenginiai užtikrina darbuotojų saugų darbą; P. J. neaprūpino asmeninėmis apsaugos priemonėmis – apsauginiu šalmu ir taip pažeidė 2007-11-26 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-331 Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų patvirtinimo (Žin. 2007, Nr. 123-5055) 5 p.,5 priedo 1.1 p. ir 6 priedo 1.1 p. reikalavimus, kurie nurodo, kad apsauginiai šalmai naudojami statybų aikštelėse ir, kad apsauginiai šalmai naudojami griovimo darbuose, Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 18 p. nuostatą, kuri nurodo, kad visi asmenys, esantys statybvietėje, privalo dėvėti apsauginius šalmus; pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, (galiojusi redakcija nuo 2010-12-18 iki 2011-12-14), 27 str. 1 d. nuostatas, kurios nurodo, kad darbdavys negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neinstruktuotas saugiai dirbti jam pavestą darbą, lentpjūvės medienos pjovimo staklių operatoriaus P. J. neinstruktavo statybos (pastato griovimo) darbų atlikimui saugos ir sveikatos darbe klausimais, nesiėmė priemonių organizuoti darbą pagal saugos darbe norminių aktų reikalavimus, nekontroliavo kaip laikomasi saugos darbe norminių aktų reikalavimų, atliekant demontavimo darbus bei valant statybines atliekas ir šiukšles adresu Švenčionių g. 33, Ignalina, neužtikrino darbuotojams saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, (galiojusi redakcija nuo 2010-12-18 iki 2011-12-14), 25 str. 1 d. reikalavimus; neapmokė saugiai atlikti pastato griovimo darbų, pažeisdamas Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. A1-22/D1-34 (galiojusi redakcija nuo 2008-01-25, Žin., 2008, Nr. 10-362) 4 priedo 43.1 p., 43.2 p. reikalavimus, kurie nurodo, jei pastato arba statinio griovimas gali sukelti pavojų, turi būti imtasis tinkamų atsargumo priemonių ir saugių darbo metodų bei tvarkos, darbai turi būti planuojami ir atliekami tik kompetentingam asmeniui prižiūrint, nesiėmė tinkamų atsargumo priemonių ir saugių darbo metodų bei tvarkos, bei statinio griovimo darbų neplanavo ir atliko neprižiūrint kompetentingam asmeniui bei minėto įsakymo 46.2 p. reikalavimus, kurie nurodo, jeigu darbuotojas turi dirbti ant arba arti stogo ar kito paviršiaus, pagaminto iš trapių medžiagų, kurios gali įlūžti ar kitaip suirti, būtina imtis atsargumo priemonių, kad darbininkas netyčia neužliptų ant trapios medžiagos arba nenukristų ant žemės, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir tai lėmė, kad 2011 m. spalio 24 d., apie 11 val. 30 min., įmonės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Ignalinoje, P. J. užlipęs ant pastato-rampos Nr. (duomenys neskelbtini) stogo, kuris dengtas asbocementinio šiferio danga, esančio prie ardomo pastato-sandėlio Nr. 4599-4001-2147 galinės sienos, dirbdamas aukštyje, įlūžus asbocementinio šiferio dangai nukrito ant betoninio grindinio iš 4,7 m aukščio ir dėl patirtų traumų 2011 m. spalio 29 d. Visagino ligoninėje mirė.

Ta aplinkybė, kad įmonėje nebuvo statinio ardymo darbų technologinio projekto ar paskyros leidimo, niekaip neįtakojo kaltinime aprašyto nelaimingo atsitikimo – įmonės darbuotojo P. J. nukritimo nuo statinio stogo. Tas pats pasisakytina ir apie nuosprendyje išdėstytus kaltinimo motyvus, kad nebuvo darbo vietų ir darbų, atliekamų pagal paskyrą-leidimą sąrašo.

Teigia, kad P. J. nurodymo lipti ant stogo nedavė, todėl supažindinti jį su darbo aukštyje reikalavimais nebuvo jokio reikalo. Tokiu būdu nuosprendžio motyvas, kad P. J. nebuvo tinkamai instruktuotas apie darbo saugos aukštyje reikalavimus, todėl įvyko nelaimingas atsitikimas - jis nukrito nuo stogo, nepagrįstas.

Tai, kad ardomas statinys nebuvo aptvertas apsaugine juosta, neturi jokio ryšio su įvykusiu nelaimingu atsitikimu, nes P. J. nukrito nuo visai kito - neardomo statinio stogo. Be to, aptverti statinio, nuo kurio nukrito P. J., neįpareigoja jokie norminiai aktai. Nepagrįstas ir teismo motyvas, kad P. J. nebuvo aprūpintas apsauginiu šalmu, nes byloje apklausti įmonės darbininkai parodė, kad šalmai jiems buvo nupirkti ir išduoti, nors dėl šalmų gavimo jie niekur nepasirašę, o liudytojas A. B. parodė, kad P. J. šalmo nešioti tiesiog nemėgo. Be to teisme apklaustas ekspertas L. D. paaiškino, kad žmogui krentant iš didelio aukščio, šalmo buvimas jokios reikšmės neturi. Vadinasi tai, kad P. J. nedėvėjo šalmo, neturi jokio ryšio su nelaimingu atsitikimu ir su P. J. susižalojimo laipsniu.

Nurodo, kad visas savo darbines funkcijas vykdė, darbuotojus savalaikiai instruktuodavo ir jei P. J. nebūtų pažeidęs darbo drausmės - savavališkai pasišalinęs iš savo darbo vietos ir lipęs ant kito statinio stogo, kur nebuvo jo darbo vieta, nelaimingo atsitikimo nebūtų įvykę. Liudytojas A. B. parodė, kad jis ( apeliantas ) P. J. nurodė nelysti prie sugriuvusio pastato, nieko neardyti, lipti ant jo neliepė, o tik apačioje nuimti nuo sienų likusią vatą, būti su šalmais, ko P. J. lipo ant stogo, nežino. Kiti apklausti liudytojai nežinojo P. J. užlipimo ant stogo priežasties, tik dėstė prielaidas. Neįvykus nelaimingam atsitikimui, P. J. atžvilgiu būtų fiksavęs darbo drausmės pažeidimą (LR Darbo kodekso 228 straipsnis) - savavališkus veiksmus lipant ant stogo ir būtų jam skyręs drausminę nuobaudą.

Teigia, kad įvykio dienos rytą darbininkams davė aiškius nurodymus, ką reikės tą dieną dirbti: buvo nurodymas vieninteliam darbui - ardomo statinio apačioje nuimti nuo sienų vatos likučius. Daugiau jokių darbų A. B. ir P. J. atlikti nenurodė, sprendimą lipti ant stogo priėmė pats P. J.. Liudytojo darbo inspektoriaus S. K. parodymai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko todėl, kad niekas nevadovavo darbams, nebuvo specialaus darbuotojų apmokymo dirbti aukštyje, nebuvo reikiamų saugos priemonių, neatitinka realybės.

Ekspertas T. D., kurio ekspertizės aktu rėmėsi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, parodė, kad jo surašyto akto išvados yra sąlyginio pobūdžio, tyrimo medžiagoje nėra vienareikšmiškai nustatytas tiriamo įvykio mechanizmas ir aplinkybės, o tai įtakojo ir įvykio priežasčių nustatymo detalumą bei patikimumą. Ekspertas negalėjo vienareikšmiškai nustatyti, ar sandėlio konstrukcijas ardę darbininkai privalėjo lipti ant kito pastato stogo, ar jiems tai daryti buvo draudžiama. Ekspertas negalėjo nustatyti, kokie konkretūs projektiniai sprendimai privalėjo būti įgyvendinti, kad užtikrintų saugų darbą. Tokiu būdu nuosprendžio motyvai apie konkrečius apelianto neteisėtus veiksmus ir konkrečių norminių aktų pažeidimus, neparemti byloje surinktais įrodymais, prieštarauja ekspertizės akto išvadoms, nes apelianto konkrečių atliktų neteisėtų veiksmų ekspertas įvardinti neįstengė.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių ekspertas surašė sąlygines ekspertizės akto išvadas, kurios apima du atvejus: 1. jei darbuotojams nebuvo uždrausta lipti ant stogo - tai tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastimi yra tai, jog nebuvo imtasi atsargumo priemonių, kad darbuotojas netyčia neužliptų ant santykinai silpnos stogo dangos, o nustatyti, kokios konkrečiai atsargumo priemonės ir saugūs darbo metodai bei tvarka privalėjo būti naudota tiriamuoju atveju, negalima, nes neparengtas Statybos darbų technologijos projektas. Tačiau apeliantas dėl šio punkto teigia, kad darbuotojams ant stogo lipti draudė. 2. jei darbuotojams buvo uždrausta lipti ant stogo, tai privalėjo būti panaudotos atitinkamos techninės priemonės, kad jie neturėtų techninės galimybės patekti ant stogo. Kaip pavyzdį ekspertas nurodė, kad prie pastato, ant kurio stogo kopėčiomis užlipo P. J., neturėjo būti tų kopėčių. Tokiu būdu apeliantas teigia, kad šioje byloje iš esmės jis kaltinamas tuo, kad nepatraukė prie statinio, ant kurio stogo užlipo P. J., buvusių kopėčių. Tačiau byloje nustatyta, kad P. J. neturėjo leidimo lipti ant stogo ir ten kažką dirbti, užlipimas ant stogo neįėjo į P. J. darbo sąlygas, kurių saugą apeliantas privalėjo užtikrinti. Todėl kaltinimas dėl kopėčių nepatraukimo, nepagrįstas.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad nesant neginčijamų įrodymų, kad P. J. nuo statinio stogo nukrito dėl jo (apelianto) kaltų veiksmų, prašo jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kad šio nusikaltimo subjektas – darbdavio arba darbdavio įgaliotas asmuo, atsakingas už darbų saugą ir sveikatos apsaugą, pažeidė konkrečius darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų, poįstatyminių bei lokalinio pobūdžio teisės aktų reikalavimus, kad darbe įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokie sunkūs padariniai ir kad tarp nusikaltimo subjekto padarytų teisės normų pažeidimų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pastaroji išvada reiškia, kad, jei darbdavys ar jo įgaliotas asmuo būtų laikęsis jam privalomų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe teisės aktų reikalavimų, straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės nebūtų kilusios, o jei nelamingas atsitikimas įvyko, nors darbdavys ar jo įgaliotas asmuo įvykdė visus teisės aktų jiems keliamus reikalavimus, toks asmuo dėl įvykio nebūtų kaltas, t.y. jam atsakomybė pagal BK 176 straipsnį nekiltų.

Apeliaciniame skunde neginčijama, kad apeliantas, būdamas tiesioginiu P. J. darbdaviu, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perdavęs savo funkcijų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų laikymosi srityje, t.y. apeliantas neginčija, kad būtent jis buvo atsakingas už darbų saugą įmonėje. Apeliaciniame skunde neginčijama ir kita skundžiamu nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, t.y. kad P. J. mirė dėl nelaimingo atsitikimo darbe, t.y. dėl sužalojimų, kuriuos patyrė savo darbovietėje, nukritęs nuo statinio stogo, tačiau apeliantas nesutinka su nuosprendžio išvada, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad jis pažeidė nuosprendyje nurodytus teisės aktus, nes nagrinėjamo įvykio dieną apeliantas P. J. buvo davęs nurodymą tik baigti nuimti nuo sugriuvusio metalinio arkinio pastato likusių stovėti konstrukcijų apšiltinimo medžiagą bei skardą ir šį darbą žuvusysis turėjo atlikti nelipdamas ant gretimo statinio stogo. Anot apelianto, būtent dėl to, kad P. J. dėl nežinomų priežasčių užlipo ant stogo, ko daryti atliekant jam pavestą darbą, nereikėjo, ir lėmė jo žūtį, o, kadangi apeliantas įvykio metu buvo išvykęs, jis neturėjo jokios galimybės imtis kokių nors priemonių, kad įvykio būtų išvengta.

Šioje vietoje pažymėtina, kad tokios gynybos pozicijos apeliantas laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, todėl apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus, liečiančius išimtinai apelianto kaltę.

Apeliantas neginčija, kad įvykio metu P. J. dirbo jam pavestus atlikti statinio ardymo, t.y. griovimo darbus, kas, sutinkamai su skundžiamame nuosprendyje cituojama 2002-12-05 Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 15 punkto nuostata yra viena iš statybos rūšių.

2011 m. sausio 12 d. K. K. įmonės pastato – sandėlio avarijos tyrimo akte, kurį yra pasirašęs ir apeliantas, nurodyta, kad pastatas priskiriamas ypatingų statinių kategorijai. Sutinkamai su Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 43 punkto nuostata, tokio statinio statybai (kaip minėta, statinio griovimas yra statybos rūšis) privalomas statybos darbų technologijos projektas, kuris to paties teisės akto 42 punkte apibrėžiamas kaip „techninis dokumentas, kuris nustato konkretaus statinio statybos, kaip technologijos proceso, reikalavimus, nurodo statinio projekto įgyvendinimo būdus bei metodus ir numato konkrečius sprendinius bei priemones, užtikrinančius darbuotojų saugą ir sveikatą“.

Statybos darbų technologijos projekto sudėtis yra reglamentuota minimo Statybos techninio reglamento (duomenys neskelbtini) „Statybos darbai“ 3 priede, kur nurodyta, kad šiame dokumente be kita ko (kas aktualu nagrinėjamoje byloje) turi būti:

1.1.3. pavojingų zonų nustatymas ir jų plotų skaičiavimai;

1.1.8. darbų atlikimo esančiuose statiniuose technologiniai sprendiniai;

1.1.14. statybvietės ir pavojingų zonų aptvėrimo priemonės ir būdai;

1.1.15. labai pavojingų darbų statybvietėje sąrašas;

1.1.16. darbo vietų saugos ir sveikatos apsaugos ženklai, signalizacijos ir ryšių priemonės;

1.1.18. kolektyvinės ir individualios apsaugos priemonės;

1.1.22. paaukštinimo priemonių, kopėčių tipai;

1.2.1. statybvietės ir statybos sklypo ribos;

1.2.2. statybvietės sklype ir šalia jo esami bei statomi statiniai;

1.3.1. statybvietės ir statybos sklypo ribos;

1.3.3. statybvietės sklype esami bei statomi statiniai;

1.3.5. pavojingų zonų ribos;

1.6.1. technologinių operacijų aprašymas;

1.6.4. darbo vietų schemos, kuriose pažymėtas mechanizmų ir darbuotojų išsidėstymas, jų judėjimo kryptys;

1.6.5. technologinių operacijų atlikimo grafikas, kuriame nurodytas operacijų eiliškumas ir trukmė;

1.6.6. darbuotojų saugos ir sveikatos sprendiniai su nurodytomis kolektyvinėmis ir asmeninėmis apsaugos priemonėmis;

1.7. technologinės schemos yra technologinių kortelių sudedamosios dalys arba atskiri techniniai dokumentai technologinėms operacijoms atlikti. Jose grafiškai pažymima:

1.7.1. darbo vietų ribos;

1.7.2. mašinų, mechanizmų, darbuotojų išsidėstymas, parodytas sutartiniais ženklais;

1.7.3. mašinų, mechanizmų, darbuotojų judėjimo nuoseklumas;

1.7.4. trumpi technologiniai nurodymai, leistinieji nuokrypiai;

1.7.5. projektiniai darbuotojų saugos ir sveikatos sprendiniai“.

Taigi, apeliacinio skundo motyvas, kad statybos darbų technologijos projekto nebuvimas nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamu įvykiu, yra visiškai nepagrįstas, nes, būtent šiame dokumente, kuris nagrinėjamu atveju buvo būtinas ir su kuriuo pasirašytinai turėjo būti supažindinti statybos (griovimo) darbus atliekantys asmenys, taip pat ir P. J., turėjo būti konkrečiai apibrėžti darbus atliekančių asmenų konkretūs veiksmai bei jų atliekamos funkcijos atsižvelgiant į tai, kad darbai būtų atlikti saugiai, t.y. šiame dokumente turėjo būti nurodytas konkretus sprendimas kaip P. J. turėjo atlikti pastato ardymo (griovimo) darbus, kad tai būtų saugu.

Pažymėtina, kad P. J. K. K. įmonėje buvo priimtas dirbti pagal 2011 m. gegužės 2 d. darbo sutartį Nr. 38 lentpjūvės medienos pjovimo staklių operatoriumi, taigi nagrinėjamo įvykio metu P. J. dirbo ne darbo sutartyje numatytą darbą.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio nuostatomis darbai įmonėje turi būti organizuojami vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais, darbdaviui atstovaujantis asmuo turi rengti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), o darbuotojai privalo laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais supažindinami pasirašytinai, reikalavimų.

Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja darbdavio pareigą parengti darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, kuriuos darbuotojai, būdami su jais supažindinti pasirašytinai, privalo vykdyti.

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, P. J., kuriam buvo pavesta vienkartinė užduotis atlikti pastato ardymo darbus, sutinkamai su nagrinėjamo įvykio metu galiojusios 2005 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. 1-107 patvirtintos Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 32.1 punktu, turėjo būti pravestas tikslinis instruktavimas, kuris turėjo būti atitinkamai įforminamas šio akto 32.2 punkte nurodytais būdais, tame tarpe ir paskyra-leidimu.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. K., pavesdamas P. J. pastato ardymo darbus, būtų instruktavęs jį, kaip pastarasis privalo jam pavestą darbą atlikti, kad tai būtų saugu, todėl akivaizdu, kad žuvusysis atlikdamas pavestą darbą elgėsi taip, kaip pats manė esant reikalinga norint šį pavestą darbą atlikti. Pažymėtina, kad P. J. pavestas ardyti pastatas buvo prisišliejęs prie statinio, nuo kurio stogo P. J. nukrito, todėl K. K., pavesdamas jam minimus ardymo darbus privalėjo numatyti darbuotojo, vykdančio tokį pavedimą, užlipimo ant šio stogo, prie kurio, be kita ko buvo, kaip K. K. nurodė, jo paties atneštos ir paliktos kopėčios, galimybę, numatyti tokio veiksmo pavojingumą darbuotojų sveikatai ir gyvybei bei imtis atitinkamų priemonių nelaimingam atsitikimui užkardyti. Todėl tai, kad, apelianto nuomone, P. J., atlikdamas pavestą darbą, neturėjo lipti ant gretimo statinio stogo, kai K. K. neįvykdė savo pareigos instruktuoti P. J., kaip pastarasis turi atlikti jam pavestą darbą, kad tai būtų saugu reiškia, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl to, kad P. J. užlipo ant stogo, nes tokiais veiksmais jis jokių teisės aktų, tame tarpe ir lokalių, su kuriais būtų buvęs supažindintas pasirašytinai, nepažeidė, o šis nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad K. K., pažeisdamas savo kaip darbdavio teisės aktuose įtvirtintą pareigą, P. J. neinstruktavo, kad pastarasis jam pavestą darbą atliktų saugiai. Nagrinėjamu atveju dėl to, kad K. K. įstatymo nustatyta tvarka pasirašytinai neinstruktavo P. J., kaip pastarasis turi atlikti jam pavestą darbą, kad tai būtų saugu, tame tarpe ir neuždraudė jam lipti ant šalia griaunamo statinio esančio kito statinio stogo, ar nesiėmė atitinkamų techninių priemonių, kad P. J. ant šio stogo neturėtų galimybės užlipti, ar nuo jo nukristi ir buvo tiesioginė nagrinėjamo įvykio pasekmių – P. J. mirties – priežastis. Taigi, kad nagrinėjamo įvykio kontekste, atsižvelgiant į norminių teisės aktų, reglamentuojančių darbų saugą reikalavimus svarbi yra ne aplinkybė, ar K. K. liepė (leido) P. J. lipti ant gretimo griaunamam statinio stogo, bet kad jis įstatymo nustatyta tvarka neinstruktuodamas neuždraudė P. J. to daryti ar, nesudarydamas techninių kliūčių, nesiėmė priemonių, kad pastarasis ant stogo su netvirta danga neturėtų galimybės užlipti, ar nesiėmė priemonių, kad šią stogo dangą sutvirtinti, kad ji nelūžtų nuo ant jos užlipusio žmogaus svorio.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad K. K. neva žodžiu nurodė tiek P. J., tiek su pastaruoju kartu dirbusiam A. B. „nelįsti prie sugriuvusio pastato, nieko neardyti“, pirmiausia negalima pripažinti instruktavimu, kaip saugiai atlikti jiems pavestą darbą, o, be to, jei tokį nurodymą K. K. minimiems darbuotojams davė, lieka neaišku, kaip tokiu apelianto nurodomu būdu, t.y. „nelįsdami prie sugriuvusio pastato ir nieko neardydami“, šie aplamai turėjo atlikti jiems pavestą darbą – sugriuvusio pastato ardymą.

Apibendrinant išdėstytą kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, K. K. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje visiškai įrodyta, todėl apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais tenkinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

K. K. apeliacinį skundą atmesti.