Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu, bausmės subendrintos ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš A. V. priteista Valstybinei ligonių kasai 158,60 Lt ir A. A. 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2009-11-07 apie 20 val. viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) kultūros namuose vykusioje šventėje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliais veiksmais, t. y. tyčia suduodamas A. A. ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą nosyje, nosies kaulo lūžį, sutrikdžiusį alsavimą per nosį, lydimą „akinių“ tipo poodinių kraujosruvų, bei poodinę kraujosruvą kairėje rankoje, tuo padarydamas A. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas tik nukentėjusiojo, jo žmonos A. A. ir nuo nukentėjusiojo priklausomų D. T. bei S. P. parodymais, kurios yra nukentėjusiojo įmonės darbuotojos, todėl teismas privalėjo šių asmenų parodymus vertinti kritiškai.

Apeliantas deklaruoja manymą, kad visos jo skunde paminėtos aplinkybės rodo, jog jis neperžengė būtinosios ginties ribų, veikė gindamasis nuo nukentėjusiojo užpuolimo, kuriuo pavojingai buvo pasikėsinta į jo sveikatą, todėl turėjo teisę į būtinąją gintį (BK 28 str.).

Be to, skunde nurodoma, kad teismas nustatė aiškiai neteisingą neturtinės žalos dydį, taip sureikšmindamas konfliktą sukėlusio paties nukentėjusiojo interesus bei tinkamai neįvertindamas jo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas A. Juška prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai A. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiojo ir nuo jo priklausančių asmenų (žmonos, darbuotojų) parodymais. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tarp jų A. V., jo žmonos L. V. parodymai ir kt. įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl apelianto kaltės.

Nuteistasis savo skundu, prašydamas jo atžvilgiu bylą nutraukti, argumentuoja tuo, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.) – gynėsi nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, pažeisti viešosios tvarkos nenorėjo ir nesiekė padaryti tokių sužalojimų, kurie buvo konstatuoti nukentėjusiajam. Kaip teisiamajame posėdyje, taip ir apeliaciniame skunde nuteistasis deklaravo savitą įvykių versiją, tvirtindamas, kad konfliktą tarp jo ir A. A. išprovokavo pastarasis, kuris pirmas jam sudavė smūgį į veidą, o jis, gindamasis, galėjo taip pat sužaloti nukentėjusįjį. Taigi, iš esmės, nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu neneigia nei kilusio konflikto fakto viešoje vietoje, nei to, jog padarė nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, tačiau ginčija savo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – motyvą, kuris konkrečiu atveju yra itin svarbus teisingai kvalifikuojant A. V. veiksmus.

Nustatant A. V. nusikalstamo sumanymo turinį, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis A. A. nurodė, kad dar iki konflikto A. V. buvo priešiškai nusiteikęs, elgėsi neadekvačiai kitų į šventę susirinkusių žmonių atžvilgiu – tampė moteris, nenorinčias su juo šokti, kvietė išeiti jį į lauką ,,...vyriškai pasikalbėti....“, lauke provokavo muštynes ir pan. (b. l. 167-168). Iš esmės, pats nuteistasis teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde deklaravo, kad buvo supykęs ant nukentėjusiojo, nes pastarasis, neva reguliavo ,,...kam ir su kuo šokti.“. (b. l. 166-167). Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. tik mėgino užstoti moteris, sėdėjusias prie vieno stalelio, kurios nenorėjo eiti šokti su girtu A. V.. Liudytoja N. P. aiškiai nurodė, kad pašokusi su A. V. du kartus trečią syki kviečiama eiti nebenorėjo, tačiau nuteistasis vis tiek tempė ją už rankos, o A. A. ją užstojo (b. l. 170). Tą patį teisiamajame posėdyje patvirtino liudytoja D. T., kuri prieš tai taip pat vieną kartą pašoko su A. V., o po to eiti su juo nebenorėjo, nes šis buvo girtas (b. l. 169). Pasak D. T., N. P., A. V. kviečiama šokti aiškiai atsisakė, sakydama – ,,...nenoriu.“. Kiekvienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui toks atsakymas turėtų būti suprantamas, kaip neigiamas, tačiau to nenorėjo suprasti A. V., vis tiek tempė N. P. už rankos, kol neįsikišo nukentėjusysis A. A.. Liudytojai M. B., D. T., N. P. ir nukentėjusysis vienodai nurodė, kad tada A. V. A. A. pasikvietė išeiti į lauką pasikalbėti, ir abu išėjo. Pasak M. B., kuris su A. A. ir A. V. taip pat išėjo į lauką, nuteistasis puolė nukentėjusįjį, o jis keletą kartų nustūmė apeliantą nuo A. A., tačiau tada muštynių išvengti pavyko ir jie grįžo prie savo stalelio (b. l. 181-182). Nei pats A. V. neneigia, kad buvo supykęs ant A. A., antrą kartą vėl priėjo prie nukentėjusiojo stalelio ir dar sykį pakvietė jį išeiti į lauką pasikalbėti, tačiau vėlesnė įvykių raida rodo, kad apelianto tikslas buvo ne pasikalbėti lauke.

Nukentėjusysis A. A. sutiko pasikalbėti su A. V., tačiau, pasak nukentėjusiojo, atsikėlus nuo stalo ir žengus kelis žingsnius paskui apeliantą link išėjimo durų, A. V. trenkė jam šoninį smūgį į nosį, pasipylė kraujas, besigindamas dar susistumdė su nuteistuoju prie durų kabyklos (b. l. 167-168). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja S. P., kuri teigė aiškiai mačiusi muštynes ir nurodė, kokiu būdu apeliantas smūgiavo nukentėjusiajam – ,,...A. V. dešine ranka iš kairės pusės sudavė A.....“, po to jie abu nuvirto į rūbų kabyklą (b. l. 170). Savo parodymus liudytoja patvirtino įvykio vietoje (b. l. 72-74) ir nėra pagrindo jais netikėti, nes dėl esminių aplinkybių jie sutampa su kitais įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo kaltę. Kad ne A. A., o A. V. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam, patvirtino liudytoja A. A., kuri tą sykį išleido nukentėjusįjį iš už stalo eiti su A. V. pasikalbėti, todėl nėra pagrindo abejoti, kad įvykio aplinkybes matė ir ji (b. l. 168-169). Liudytoja D. T. taip pat tvirtino mačiusi, kaip A. V. trenkė nukentėjusiajam ir jie nugriuvo ant rūbų kabyklos (b. l. 169).

Tiesa, A. V., kaip jau minėta, baudžiamojo proceso metu neigė pirmas sudavęs smūgį A. A., tvirtino gynęsis nuo nukentėjusiojo smurto, tačiau tokių jo aiškinimų nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Liudytoja apklausta nuteistojo žmona L. V. teigė nemačiusi, kaip A. A. susimušė su jos vyru, tačiau pripažino, kad puolė skirti susimušusiuosius (b. l. 182). Liudytojas A. B. negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių (b. l. 182-183), tačiau liudytojas M. B. patvirtino, kad jis padėjo jam išskirti į rūbų kabyklą kruvinus suvirtusius A. V. ir A. A. (b. l. 181-182), o A. B. pripažino, kad buvo išsikruvinęs rūbus.

Aptartų įrodymų kontekste yra nelogiški paties A. V. parodymai apie tai, kaip A. A. jam pirmas sudavė smūgį į veidą. Liudytojai, tarp jų nuteistojo žmona L. V., ir nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad pakvietus apeliantui išeiti į lauką – A. V. ėjo pirmas, o A. A. paskui. Iš esmės, tai pripažino ir pats apeliantas teisiamajame posėdyje. Taigi, einant link išėjimo durų tokia tvarka, A. A. dėl objektyvių aplinkybių negalėjo suduoti smūgio A. V. į veidą, o apelianto pasakojimai, kad jis smūgį gavo atsisukęs į A. A., yra paneigti aptartais bylos įrodymais ir net paties nuteistojo parodymais. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, būtent A. V. pakvietė A. A. išeitį į lauką pasikalbėti, nukentėjusysis sutiko, vadinasi, apeliantas suprato, kad A. A. eina iš paskos, todėl suvokdamas tikrąją situacijos esmę, tyčia smūgiavo nukentėjusiajam į veidą ir taip nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą (b. l. 24-25).

Taigi, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jie yra nuoseklūs ir, priešingai nei apelianto, patvirtinti kitais aptartais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Tai, kad konflikto metu ir nuteistajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (b. l. 28) nė kiek nemenkina nuteistojo kaltės ir jo veikos pavojingumo. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad konfliktą išprovokavo nuteistasis, vadinasi, dėl patirtų sužalojimų grumiantis atsitrenkus į rūbų kabyklą yra kaltas pats. Apylinkės teismas pasisakė dėl nuteistajam konstatuotų sužalojimų ir apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu taip pat nepagrįsti.

Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jokio akivaizdaus, realaus kėsinimosi į A. V. sveikatą ir gyvybę nebuvo ir jo apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų, apie nukentėjusiojo ar kitų asmenų veiksmus, pateisinančius nuteistojo smurtą prieš A. A. asmeniniais nesutarimais. Byloje yra duomenų, kad grumtynių metu A. V. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau neginčijamai nustačius, jog apeliantas pirmas pradėjo smurtauti prieš A. A., nuteistajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį A. V. galėjo patirti, kai po suduoto smūgio nukentėjusiajam kartu su pastaruoju įgriuvo į rūbų kabyklą, neturi reikšmės nei A. V. kaltės nustatymui, nei jo veikos kvalifikavimui. Apelianto teiginius apie jo atžvilgiu tyčia A. A. panaudotą smurtą kolegija vertina, kaip niekuo nepagrįstą jo gynybinę versiją, norint sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje neginčijamai nustatyta, jog A. V. nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Neginčijamai nustačius, kad A. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.) ir nėra pagrindo spręsti, ar nusikalstamą veiką pastarasis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. V. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis kiti asmenys.

Nuteistojo A. V. pavojingi veiksmai – smurtas prieš nukentėjusįjį A. A., buvo padaryti viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kultūros namuose, šventės metu, daugelio žmonių akivaizdoje. Nekyla abejonių, kad vieša rimtis ir susirinkusių asmenų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas, nes pagal liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, po A. V. sukeltų muštynių daugelis žmonių išvyko iš šventės, ,,...vakaras buvo sugadintas.“, atvyko greitoji medicinos pagalba, kuri išgabeno A. A. į medicinos įstaigą. Dėl visų aptartų aplinkybių, A. V. aiškinimai, kad jis viešosios tvarkos pažeisti nenorėjo, vertintini, kaip deklaratyvūs, nes yra niekuo nepagrįsti. Tokiu būdu kolegijai nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantas pagrįstai buvo nuteistas ir pagal BK 284 str. 1 d.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 2 d.).

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir CK 6.282 nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Apylinkės teismas nuosprendžiu nustatė, kad nukentėjusysis A. A. dėl tyčinių apelianto veiksmų patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą viešoje vietoje, nepatogumus negalint normaliai kvėpuoti dėl sužalotos nosies, bendravimo galimybių sumažėjimą dėl kraujosruvų veide, todėl iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, pastarąją sumažindamas nuo 20000 Lt iki 6000 Lt.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visas būtinas aplinkybes, o apeliantas, tik deklaravęs, kad neturtinė žala neteisinga, naujų aplinkybių, kurioms esant reikėtų keisti priteistos neturtinės žalos dydį, nenurodė, todėl nėra pagrindo tenkinti ir šio skundo reikalavimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.