Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 str. 1 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. S. paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu J. S. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas ir įskaičiuotas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį.

Nuspręsta paskelbus nuosprendį, panaikinti J. S. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

UAB „K“ (duomenys pakeisti) civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš J. S. priteista 212,36 eur.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš J. S. priteista 359,99 eur.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš J. S. priteista 127,25 eur.

Nukentėjusiosios J. U. civilinis ieškinys dėl moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš J. S. jai priteista 300 eur.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus daiktinių įrodymų saugykloje laikomus daiktus: voką, alaus skardinę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2014-10-15, apie 20.28 val., prekybos centre PC26 „Express Market“, esančiame Savanorių pr. 68, Vilnius, iš kasos Nr. 1 atvirai pagrobė 156,39 eurų ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) padarė turtinę žalą.

J. S. taip pat nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. už tai, kad jis 2014-10-19, apie 20.04 val., prekybos centre PC26 „Express Market“, esančiame Savanorių pr. 68, Vilnius, iš kasos pagrobė 55,97 eurų, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, panaudojo fizinį smurtą ir nuo savęs rankomis atstūmė jį bandžiusią sulaikyti parduotuvės darbuotoją J. U., padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešiniame ausies kaušelyje, dešiniame žaste, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) padarė turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikų kvalifikacijos, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, prašo patikrinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendį ir skirti jam mažesnę laisvės atėmimo bausmę.

BK 178 str. 2 d. numatyta, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK 180 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

J. S. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d.), iš kurių vienas smurtinis – plėšimo metu J. U. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, minėti nusikaltimai baigti. Reikia pažymėti, kad J. S. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 6 kartus (daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei), nagrinėjamą nusikaltimą apeliantas padarė esant neišnykusiam teistumui (t. 2, b. l. 148-151). Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis po nuosprendžio priėmimo J. S. 9 kartus patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 50 str. už smulkųjį svetimo turto pagrobimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė J. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Vertinant apeliacinio skundo pagrįstumą, šiuo atveju reikšmingos BK 27 str. 1 d. nuostatos. Minėtas straipsnis nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis J. S. skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus, todėl jis yra recidyvistas ir tai neigiamai apibūdina jo asmenybę. Taigi nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumo vertinimui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo J. S. paskirta bausmė tiek už atskiras veikas, tiek ir subendrinta savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinus, jog J. S. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 6 kartus (daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei), nagrinėjamą nusikaltimą apeliantas padarė esant neišnykusiam teistumui, kad jo atžvilgiu buvo du kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, konstatuotina, jog nuteistasis nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nenori paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, toliau linkęs nesilaikyti teisės normų, nusikalsti. Taigi švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti ir jam pagrįstai paskirtos griežčiausios įstatymų sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis yra mažesnis nei galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos ir paskirta subendrinta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu ir J. S. paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu J. S. paskirta bausmė pagrįstai subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, paskiriant ją atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. spalio 22 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-2874, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 26,06 Eur iš nuteistojo J. S.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Aleksandr Palamarčuk nuteistajam J. S. buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo J. S. atmetamas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo J. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.