Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko ir įkeisto turto savininko M. J. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-711-839/2012 pagal pareiškėjo – kreditoriaus AS Parex banka (toliau – Bankas) pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas prašė areštuoti Bankui įkeistos pirties priklausinį – lieptą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Zarasų r. Nurodė, kad AB Parex bankas ir skolininkas M. J. 2008-01-15 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/808, pagal kurią skolininkui buvo suteiktas 720 000 EUR kreditas, iš kurio – 144 810 EUR – žemės sklypo pirkimui iš AB DnB Nord banko refinansavimui ir 575 190 EUR – kaimo sodybai statyti. Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį užtikrinimui skolininkas 2008-01-25 hipotekos lakštu, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitė šiuos nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamosios paskirties pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio paskirties pastatą kaimo turizmui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtį, unikalius Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Zarasų r. AB Parex bankas kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriuo prašė areštuoti minėtą Bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009-09-28 nutartimi areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausantį bankui įkeistą turtą bei įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką, kad negrąžinus skolos per 1 mėnesį nuo įspėjimo įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. AB Parex bankas 2009-12-07 kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. AB Parex bankas, susipažinęs su Nekilnojamojo turto registro duomenimis, išsiaiškino, kad skolininkui priklauso ir kiti įkeisto žemės sklypo priklausiniai, t. y. 1) takai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) vandentiekio tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) nuotekų valymo įrenginiai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Bankas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę 2010-03-15 kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriuo prašė areštuoti ir šiuos įkeisto žemės sklypo priklausinius. Utenos rajono apylinkės teismas 2010-03-20 nutartimi areštavo aukščiau nurodytą turtą bei įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką, kad negrąžinus skolos per 1 mėnesį nuo įspėjimo įteikimo dienos įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių.

Nurodė, kad pagal 2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutartį ir šios sutarties Priedą Nr. 1, pradinis kreditorius AB Parex bankas savo, kaip kreditoriaus, reikalavimo teises, kylančias iš 2008-01-15 kreditavimo sutarties Nr. KS/808 su visais jos pakeitimais ir papildymais, su visomis užtikrinimo priemonėmis, perleido Latvijos įmonei AS Parex banka. AS Parex banka 2010-10-07 kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-10-19 nutartimi nutarė išieškoti skolą iš M. J. priverstinai parduodant iš varžytynių bankui įkeistą turtą su visais priklausiniais. AS Parex banka, susipažinęs su Nekilnojamojo turto registro duomenimis, išsiaiškino, kad skolininkui priklauso ir kiti įkeistos kaimo turizmo sodybos priklausiniai, t. y. lieptas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Banko manymu, Bankui įkeistos pirties į ežerą nutiestas lieptas savo esme tarnauja kaimo turizmo sodybą sudarančių nekilnojamojo turto vienetų visumai, todėl turi būti laikomas įkeistu AS Parex banka naudai.

Utenos rajono apylinkės teismas 2012-04-03 nutartimi skolos grąžinimo kreditoriui užtikrinimui areštavo hipotekos lakštu, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įkeisto skolininkui ir įkeisto turto savininkui M. J. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinį, nuosavybės teise priklausantį M. J., - lieptą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Zarasų r. sav. Įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką M. J., kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo įspėjimo įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Uždraudė M. J. perleisti šį turtą kitiems asmenims, įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktą, reikalauti padalyti turtą ar atskirti priklausinius nuo šio turto. Areštuoto turto saugotoju paskyrė įkeisto turto savininką M. J..

Teismas iš pateikto VĮ „Registrų centras“ išrašo, Turto vertinimo ataskaitos bei joje esančių duomenų nustatė, kad lieptas yra suprojektuotas ir pastatytas ant įkeisto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2009-09-28, t. y. po pastato ir žemės sklypo įkeitimo įregistravimo 2008 m. kreditoriaus reikalavimams užtikrinti pagal hipotekos lakštą, id. kodas (duomenys neskelbtini). Sprendė, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti liepto, kaip priklausinio, statusą ir jo nuolatinį funkcinį ryšį su pagrindiniais daiktais (žeme, gyvenamuoju namu ir priklausiniais – pirtimi ir kt.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2008-01-15 kreditavimo sutarties Nr. KS/808 specialiosios dalies 4.1 p., 4.2 p. skolininkas ir įkeisto turto savininkas prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui sutarė įkeisti minėtą žemės sklypą, gyvenamą namą, ūkio pastatą, pirtį, lieptą, o 6.7 p. šalys susitarė, kad kredito gavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2008-03-30 įkeisti bankui statomą sodybą su visais priklausiniais, t. y. nurodyta, kad sodyba statoma, o ne pastatyta, sprendė, jog šalys susitarė dėl visų būsimų statinių ant įkeisto žemės sklypo įkeitimo. Kadangi pagrindinių daiktų hipoteka įregistruota nustatyta tvarka, teismas laikė, kad ji tuo pačiu metu yra įregistruota ir pagrindinių daiktų minėtiems priklausiniams (CK 4.187 str.).

Atskiruoju skundu skolininkas ir įkeisto turto savininkas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-04-03 nutartį ir jos pagrindu įregistruotą liepto, esančio (duomenys neskelbtini), areštą bei kitus jo disponavimo apribojimus. Nurodo, kad CPK 290-291 str., kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nekalba apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. CPK 558 str. taikytinas tik areštuojant įkeistą turtą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje lieptas nėra įkeistas. Kreditorius nepateikė jokių Hipotekos registro išrašų, kur būtų nurodytas liepto įkeitimas kreditoriui. Taip pat nepateikė Nekilnojamojo turto registro dokumentų, pagrindžiančių, jog lieptas yra įregistruotas kaip žemės sklypo ar pirties priklausinys. Be to, priimant ginčijamą nutartį nebuvo suteikta teisė skolininkui pasisakyti ir apginti savo teisių, nors buvo sprendžiama dėl skolininko turtinių teisių apribojimo. Šiuo atveju teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones skolininkui, privalėjo patikrinti, ar kreditoriaus pateikti įrodymai patvirtina kreditoriaus reikalavimų pagrįstumą. Apelianto teigimu, skolininko turtas buvo įkeistas kreditoriaus naudai dar 2008 m. sausio mėnesį. Todėl kreditorius turėjo ir galėjo jau prieš kelis metus kreiptis į teismą dėl liepto teisinio statuso pakeitimo, tačiau dėl liepto arešto kreipėsi tik 2012-03-14, kai buvo vykdomas išieškojimas iš liepto kitose bylose. Be to, teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes pareiškime kreditorius prašė areštuoti Bankui įkeisto pirties priklausinį – lieptą, tuo tarpu teismas ginčijamoje nutartyje nutarė areštuoti žemės sklypo priklausinį – lieptą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad lieptas yra antraeilis daiktas (CK 4.13 str.), kurį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai (4.171 str. 2 d.).

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 str. 1 d., 4.185 str.). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 str.).

CK 4.171 str. išdėstytos hipotekos objekto nustatymo taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipotekos objektu gali būti atskiri viešajame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti varžytynėse. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys, sudarant hipotekos lakštą ir nukreipiant skolos išieškojimą į įkeistą turtą, yra svarbūs, nes hipotekos sutartimi gali būti įkeičiami tik tokie žemės sklypai, statiniai, butai ir patalpos, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatyme nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Kai įstatyme nenustatyta kitaip, būtent daikto savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui – suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti savarankišku (pagrindiniu) daiktu ar šį daiktą įregistruoti kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio) – priklausiniu, jeigu tai leidžia daikto prigimtis. Taigi, sprendžiant dėl daikto likimo, teisiškai reikšmingas ir sukuriantis teisinius padarinius yra daikto savininko apsisprendimas, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui. CK 4.171 str. 2 d. nustatyta, kad kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, jog įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Ši įstatymo nuostata yra pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinio ryšio taisyklių (CK 4.12 – 4.14, 4.19 str.) išraiška hipotekos santykiuose. Pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Tokios nuostatos dėl CK 4.171 str. įtvirtintų hipotekos objekto nustatymo taisyklių aiškinimo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-3-171/2010, ir kt. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.171 str. 2 d. gali būti taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12 str.), turintis ir galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka CK 4.19 str. 1 d. dispozicijoje pateiktus požymius – savarankiškumą, paskirtį tarnauti pagrindiniam daiktui, nuolatinę sąsają su pagrindiniu daiktu. Atvejai, kada hipotekos objektas yra žemė, specialiai reglamentuojami CK 4.171 str. 12 d., kurioje įtvirtinta nuostata dėl teisinės žemės sklype esančių statinių padėties nustatymo. Vertinant CK 4.171 str. 2 ir 12 d. santykį, pažymėtina, kad jų lingvistinė konstrukcija (2 dalis ,,laikoma, kad yra įkeičiami“ ir 12 dalyje ,,kaip priklausiniai įkeičiami“) reiškia, jog pagal 2 dalį pagrindinio daikto priklausiniai visais atvejais laikomi įkeistais, nors jie hipotekos lakšte nenurodyti, o pagal 12 dalį – statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, turi būti įkeisti hipotekos lakštu kaip jo priklausiniai, jeigu šalys nesutaria kitaip. Todėl sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne. Byloje nustatyta, kad AB Parex bankas 2008-01-15 kreditavimo sutartimi Nr. KS/808 skolininkui suteikė 720 000 EUR kreditą. Kredito paskirtis – 144 810 EUR – žemės sklypo pirkimui iš AB DnB Nord banko refinansavimui ir 575 190 EUR – kaimo sodybai statyti. Sutarties specialiosios dalies 4.1 p., 4.2 p. šalys prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui sutarė įkeisti žemės sklypą, statomą sodybą bei priklausinius – gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, pirtį ir lieptą, esančius (duomenys neskelbtini) Zarasų r. Be to, sutarties specialiosios dalies 6.7 p. šalys susitarė, kad kredito gavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip iki 2008-03-30 įkeisti bankui statomą sodybą su visais priklausiniais. Būtent Hipotekos lakšte nurodyta, jog įkeitimu užtikrinta prievolė – 2008-01-15 kreditavimo sutartis Nr. KS/808. Taigi, iš sutarties teksto matyti, kad šalys numatomą pastatyti lieptą laikė kaimo turizmo sodybos priklausiniu. Pažymėtina, jog Hipotekos lakšto pasirašymo metu (2008-01-25) lieptas dar nebuvo pastatytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (lieptas įregistruotas 2009-10-19). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui. Šiuo atveju iš AS Parex banka pateiktų teismui dokumentų – ištraukos iš UAB „Ober – Haus“ 2007-11-07 vertinimo ataskaitos, sodybos foto nuotraukų, ištraukos iš UAB „Ober – Haus“ 2007-12-20 vertinimo ataskaitos matyti, kad lieptas nutiestas nuo AS Parex banka įkeistos pirties Bankui įkeistame žemės sklype į vandens telkinį. Lieptas yra skirtas patekti būtent iš pirties į vandens telkinį. Pažymėtina, kad kaimo turizmo sodybos paskirtis – rekreacinių reikmių tenkinimas. Lieptas yra vienas iš kaimo turizmo sodybos elementų, reikalingas tam, kad sodyba galėtų būti naudojama pagal paskirtį. Taigi, lieptas yra susietas su pirtimi ir visa kaimo turizmo sodyba funkciniu ryšiu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo liepto, kaip priklausinio, statusą ir jo nuolatinį funkcinį ryšį su pagrindiniais daiktais (žeme, statoma sodyba ir jų priklausiniais – pirtimi ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentus dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo. Pažymėtina, jog turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinio ieškinio reikalavimo dydį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje aktualus įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 str. 1 d. pagrindu, klausimas. Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 str. reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 str. nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra. Skirtingai nei spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos teisėjas privalo patikrinti, ar kreditoriaus reikalavimas pradėti išieškojimą yra pagrįstas. Įkeisto daikto areštas yra privaloma šios procedūros dalis, tačiau neatskiriama jos dalis yra ir skolininko bei įkaito davėjo įspėjimas apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą – nurodytos teisės normos pagrindu priimta nutartimi hipotekos teisėjas ne tik areštuoja įkeistą daiktą, bet ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduodamas iš varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Įspėjimas, kuris suteikia skolininkui galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti jam įteiktas, ir tai taip pat yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti. Hipotekos teisėjo nutartis, priimama vadovaujantis CPK 558 str., skirtingai, nei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sukelia kitokius padarinius – ne vien turto disponavimo apribojimą. Taigi, nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Teismas konstatuoja, kad įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 str. 1 d. pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 str. prasme.

Priešingai nei teigia apeliantas, jog jam nebuvo suteikta teisė pasisakyti ir apginti savo teisių, teismas, spręsdamas bylas dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių, bylas nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 544 str.). Pažymėtina ir tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti CPK 290-291 str. yra bendro pobūdžio, taikomi priimant nutartis ir rezoliucijas. Todėl pirmosios instancijos teismas šiais straipsniais vadovavosi pagrįstai.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą, nes skolininko skolinis įsipareigojimas iš esmės buvo apsaugotas įkeitimu, kreditorius pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė visus būtinus nurodyti duomenis, todėl hipotekos teisėjas pagrįstai ir teisėtai priėmė CPK 558 str. 1 d. numatytą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.