- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-3917-428/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00197-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolanta Medvedevienė (pirm.), Asta Urbonienė, Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus (toliau – ir Kauno rajono skyrius) 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1509 dalį, kuria nutarta neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui E. R. (toliau – ir Sprendimas), bei įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdyje advokato padėjėja panašiai paaiškino, kad Sprendimu buvo nutarta neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui pareiškėjai, kadangi savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.).
Nurodė, jog pareiškėja nuo 2005 metų vykdo veiklą pagal verslo liudijimą: kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla. Pareiškėja augina sūnų, gim. (duomenys neskelbtini)., todėl kirpėjos darbą derina su sūnaus priežiūra, kurią dalijasi kartu su vyru, verslo liudijimą dažniausiai perka mėnesiui, konkrečiomis darbo dienomis. Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d., t. y. per 12 mėnesių iki karantino paskelbimo pradžios, pareiškėja verslo liudijimą įsigijo ir savarankišką veiklą vykdė 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais. Taip pat įsigijo verslo liudijimą ir vykdė veiklą 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2020 m. gruodžio 16 d. uždraudė kirpyklų veiklą.
Pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybos Kauno rajono skyrių su prašymu dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo. Atsakovė 2020 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui Nr. SSI(19.2)-1509, nurodydama teisinį neskyrimo pagrindą: asmuo neturi teisės gauti išmokos – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Atsakovė nurodė, kad, įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis, nustatyta, jog asmuo nevykdė savarankiškos veiklos, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 2 straipsnio 9 dalyje, ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (per laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.), t. y. pareiškėjos savarankiška veikla vykdyta tik 2019 m. lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis, 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 29 dienomis, 2020 m. sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis, 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis, o tai nesudaro 3 mėnesių per anksčiau nurodytą 12 mėnesių laikotarpį.
Atsakovė, priimdama sprendimą, visų pirma, turėjo veikti vadovaudamasi įstatymais – Užimtumo įstatymu bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, sprendimą pagrįsti teisės normomis, faktinėmis aplinkybėmis, motyvuoti taip, kad jis būtų aiškus ir suprantamas asmeniui, kuris pateikė prašymą.
Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis apibrėžia išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną. Šio straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) numato, jog kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
Pagal VSDĮ 2 straipsnio 9 dalį, savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, įskaitant ir savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą <...>.
Užimtumo įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtinta savarankiškai dirbančio asmens sąvoka: tai yra fizinis asmuo, kuris užsiima šia pagal savo pobūdį ir turinį neturinčia darbo santykiams ar darbo santykiams prilyginamiems teisiniams santykiams būdingo darbą atliekančio asmens pavaldumo asmeniui, kurio naudai yra atliekamas darbas, požymio veikla, kuriai būdingas tęstinumas ir (ar) kartotinumas bei galimybė tokią veiklą vykdyti ateityje: 1) individualia veikla; 2) veikla įsteigus juridinį asmenį ar kitą organizacinę struktūrą arba vykdant veiklą, kitaip susijusią su veikla juridiniame asmenyje; 3) veikla pagal paslaugų kvitus teikiant žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir miškininkystės paslaugų teikimo pagal paslaugų kvitą įstatymo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, netinkamai interpretavo pacituotų teisės aktų normas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jos vykdyta savarankiška veikla nesudaro 3 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį ir dėl to ji neturi teisės gauti išmokos.
Šiuo atveju atsakovės priimtas Sprendimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. savarankišką veiklą vykdė 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais bei 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais, tam tikromis konkrečiomis dienomis, tačiau tai nesudaro 3 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį, yra nesuprantamas. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Tačiau minėta teisės norma nenurodo, kad savarankiškai dirbančiam asmeniui reikalinga išdirbti konkretų darbo dienų skaičių, o aiškiai nurodo, kad savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Sprendime nėra nurodyta jokio kito teisės akto, kuriame įtvirtinta, kad savarankiškos veiklos terminas būtų skaičiuojamas ne mėnesiais, o dienų skaičiumi. Pareiškėjos pateikti verslo liudijimai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d., t. y. per 12 mėnesių laikotarpį iki karantino paskelbimo pradžios, jos savarankiška veikla buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais, t. y. iš viso 4 mėnesius.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad savarankiškai dirbančio asmens sąvoka apima ir veiklą pagal verslo liudijimus. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, asmuo įgyja teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Pareiškėja nuo 2005 metų vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimus, t. y. tęstinį laikotarpį, jos veikla buvo registruota ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. savarankiška veikla buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais), veikla nėra išregistruota, o sustabdyta tik dėl šalyje paskelbto karantino (savarankiška veikla registruota 2020 m. lapkričio, gruodžio mėn., 2021 m. sausio–balandžio mėn.). Veiklą pareiškėja planuoja tęsti, kai Vyriausybė leis kirpykloms teikti paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovė su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Užimtumo tarnyba, prieš priimdama sprendimą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ar neskyrimo, remiasi ne tik asmens prašymu išmokai gauti, bet taip pat duomenimis, gautais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SODRA).
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas <...>. Taigi, kad savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų galima skirti išmoką, pirmiausia Užimtumo tarnyba turi įsitikinti, jog asmuo, besikreipiantis dėl išmokos gavimo, atitinka savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, ir tik tuomet įvertinti atitiktį visoms Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytoms sąlygoms, t. y. kad asmuo yra įgijęs teisę į išmoką.
Remiantis SODROS duomenimis, pareiškėja savarankišką veiklą vykdė 2019 metais lapkričio mėnesį 7 dienas (9, 13, 15, 21, 23, 27, 29), gruodžio mėnesį 7 dienas (3, 5, 11, 17, 19, 25, 27) ir 2020 metais sausio mėnesį 6 dienas (14, 18, 20, 22, 24, 30), balandžio mėnesį 4 dienas (3, 7, 9, 15). Pareiškėja vykdė veiklą, bet ji nebuvo vykdoma visus mėnesius. Pareiškėjos teiginys, kad ji vykdė veiklą 3 mėnesius, nėra pagrįstas, kadangi pati pateikia aiškius vykdymo laikotarpius nuo 4 iki 7 dienų per mėnesį. Veiklos vykdymas ne visą mėnesį negali būti traktuojamas kaip viso mėnesio veikla, kaip to reikalauja pareiškėja savo skunde. Pažymėtina, kad remiantis terminų skaičiavimo taisyklėmis 1 mėnuo atitinka 30 dienų, todėl 3 mėnesiai atitinka 90 dienų.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 2 straipsnio 22 punktą, verslo liudijimas – šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Verslo liudijimo išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ patvirtintos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 9 punktas numato, kad gyventojo pageidavimu verslo liudijimas, išduotas trumpesniam negu kalendorinių metų laikotarpiui, papildomai sumokėjus atitinkamą fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumą, gali būti pratęstas šių taisyklių 2 punkte nurodytam laikotarpiui. Prašymas pratęsti verslo liudijimo galiojimą turi būti pateiktas, kol verslo liudijimas dar galioja, tiesiogiai kreipiantis į teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją arba kreipiantis į Valstybinę mokesčių inspekciją elektroninėmis priemonėmis – prisijungus prie asmeninės mokesčių mokėtojo erdvės „Mano VMI“. Verslo liudijimo galiojimas pratęsiamas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo pratęsti verslo liudijimo galiojimą pateikimo.
Sistemiškai taikant teisės normas, galima daryti išvadą, kad verslo liudijimas yra terminuoto galiojimo dokumentas, todėl pasibaigus terminui, kuriam jis buvo išduotas, pasibaigia ir teisė užsiimti verslo liudijime nurodyta veikla. Pasibaigus pareiškėjos verslo liudijimo veiklos galiojimui, ji negalėjo vykdyti verslo liudijime numatytos veiklos, taigi, pareiškėja nevykdė veiklos visus mėnesius, o tik verslo liudijime numatytomis dienomis. Iš pareiškėjos pateikto SODROS rašto apie socialinio draudimo laikotarpius taip pat aiškiai matyti informacija, kada ji buvo drausta, nes ją siejo darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai, t. y. tik tomis dienomis, kai vykdė veiklą su verslo liudijimu. Kai pareiškėja nevykdė savarankiškos veiklos – ji nebuvo drausta socialiniu draudimu. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenys, kurie nevykdo savarankiškos veiklos ir nėra tuo metu drausti, arba vykdo veiklą, tačiau tarp vykdomos veiklos yra pertraukos, kaip tai darė pareiškėja, turi teisę registruotis Užimtumo tarnyboje ir tokiems asmenims yra suteikiamas bedarbio statusas (Užimtumo įstatymo 22 str. 1 d.), tai yra veiklos nevykdymo dienomis privalomuoju sveikatos draudimu juos draudžia valstybė, kitų mokesčių jie taip pat nemoka.
Taigi, verslo liudijime numatytos veiklos vykdymo dienos yra tiesiogiai susijusios su teise vykdyti veiklą tik numatytomis dienomis, t. y. jei asmuo numato, kad vykdys veiklą visą mėnesį – jis turi teisę ją ir vykdyti visą mėnesį, tačiau jei asmuo numato tik konkrečias veiklos vykdymo dienas verslo liudijime, jis neturi teisės veiklą vykdyti kitomis dienomis ir tuo metu nebus draustas socialiniu draudimu. Pažymėtina, jog savarankiškai dirbančio asmens išmoka gali būti skiriama tik esant visumai šių sąlygų: asmuo privalo būti savarankiškai dirbantis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d.), savarankiška veikla turi būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir neišregistruota iki karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.), jeigu dirba, asmeniui priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 2 p.), juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 3 p.).
Pareiškėja vykdė savarankišką veiklą karantino paskelbimo dieną, tačiau jos nevykdė 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį (sudėjus vykdytos veiklos dienas, suma siekia 24 dienas iki karantino paskelbimo dienos (laikotarpis 2019 m. lapkričio 6 d. – 2020 m. lapkričio 7 d.). Kadangi pareiškėja neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos, kitos sąlygos nebebuvo vertinamos.
Neatitikęs nors vienos sąlygos, numatytos Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje, asmuo neįgyja teisės į savarankiškai dirbančio asmens išmoką.
Pažymėjo, jog išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems savarankiškai dirbantiems asmenims, įstatymo leidėjo valia buvo tokia, kad šia pagalba gali naudotis tik tie savarankiškai dirbantys asmenys, kurie vykdė veiklą bent 3 mėnesius iki karantino paskelbimo dienos, taip siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir nepagrįstam valstybės lėšų naudojimui.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėja ginčą byloje kelia dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1509 dalies (Sprendimo 2 punkte nurodyto 2 priedo eil. Nr. 2), kuria nutarta neskirti išmokos pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2020 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybą su prašymu paskirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno rajono skyriaus vedėjas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SSI(19.2)-1509 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio atitinkamomis dalimis, nurodytomis šio sprendimo prieduose, E. R. neskyrė išmokos.
Nurodyta, jog asmuo neturi teisės gauti išmokos – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis, nustatyta, kad asmuo nevykdė savarankiškos veiklos, kaip ji apibrėžta VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje, ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (laikotarpiu nuo 2019-11-06 iki 2020-11-07), t. y. pareiškėjos savarankiška veikla vykdyta tik 2019 m. lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis, 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 29 dienomis, 2020 m. sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis ir 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis, o tai nesudaro 3 mėnesių per anksčiau nurodytą 12 mėnesių laikotarpį.
Užimtumo tarnybos Kauno rajono skyrius 2021 m. sausio 15 d. raštu informavo pareiškėją, jog Sprendimu jai nebus skirta išmoka, kadangi neatitiko Užimtumo tarnybos 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 7 d.) nuo 2020 m. lapkričio 7 d. buvo paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantinas.
Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną apibrėžia Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis.
Ginčui aktuali Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 2020-08-01 iki 2021-01-01) numatė, jog, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, prie savarankiškai dirbančių asmenų, be kita ko, yra priskirti individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys) <...>.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nurodyta, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla (2 str. 7 d.). Individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn (GPMĮ 10 str. 1 d.).
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 punkte įtvirtintą sąvoką, verslo liudijimas apibrėžtas kaip šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą.
Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.), 4.1 punkte numatyta, kad norint įsigyti verslo liudijimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, be kita ko, pateikiamas prašymas (jame nurodoma, kurios rūšies veiklos verslo liudijimą norima įsigyti, veiklos vykdymo teritorija, laikotarpis, kuriam norima įsigyti verslo liudijimą, veiklos vieta, kai norima įsigyti verslo liudijimą verstis veikla, kuri pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatorių priskiriama prie stacionarioje vietoje vykdomos veiklos rūšies (toliau – stacionarioje vietoje vykdoma veikla), pasirinktas savivaldybės tarybos patvirtintas mažesnis fiksuoto dydžio pajamų mokestis, šių taisyklių 3 punkte nurodyto fizinio asmens, kurį gyventojas, įsigyjantis verslo liudijimą, prašo įrašyti į verslo liudijimą, duomenys).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-62-3884/2009 yra nurodęs, kad tam tikrų rūšių individualios veiklos pajamos gali būti apmokestinamos įsigyjant verslo liudijimą, t. y. iš anksto sumokant fiksuoto dydžio gyventojų pajamų mokestį. Tačiau GPMĮ nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų, kad verslo liudijimas yra dokumentas, kuris suteikia teisę vykdyti konkrečią veiklą kaip tokią, bei kad verslo liudijimas yra besąlygiškai būtina tam tikros veiklos vykdymo prielaida. Gyventojas neprivalo įsigyti verslo liudijimo veiklai, kuriai jis gali būti išduodamas, nes jis gali pasirinkti vykdyti individualią veiklą ir be jo. Tokiu atveju jam būtų taikomos bendrosios individualios veiklos pajamų apmokestinimo ir jos vykdymo tvarkos taisyklės. Taigi verslo liudijimas – tai tik dokumentas, kuris suteikia teisę taikyti specialią jame nurodytos individualios veiklos pajamų apmokestinimo tvarką, inter alia, skirtingai nei kitos individualios veiklos vykdymo atveju, mokėti tik fiksuoto (konkrečiai apibrėžto) dydžio gyventojų pajamų mokestį, nepriklausantį nuo gautų verslo liudijime nurodytos individualios veiklos pajamų sumos.
Pareiškėja, nesutikdama su priimtu Sprendimu, motyvuoja tuo, jog teisės aktai nenumato, jog pareiškėja turi išdirbti konkretų darbo dienų skaičių, kad gautų išmoką. Teisės aktai konkrečiai nurodo, jog savarankiška veikla turi būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebūti išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Teigė, jog pateikti verslo liudijimai patvirtina, jog per laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. savarankiška veikla buvo registruota 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2020 m. sausio ir balandžio mėnesiais. Taip pat pažymėjo, jog individualią veiklą pareiškėja vykdo nuo 2005 metų, t. y. tęstinį laikotarpį.
Į bylą pateikti 2019–2020 m. verslo liudijimai patvirtina, jog pareiškėja verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme pagal jai, kaip mokesčių mokėtojai, išduotus verslo liudijimus (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04). Pareiškėja skunde patvirtinusi, jog veikla buvo vykdoma tik verslo liudijime nurodytomis konkrečiomis dienomis. Kitomis dienomis pareiškėja individualios veiklos, kaip ji apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, nevykdė.
Pagal verslo liudijimus pareiškėja veiklą vykdė 2019 metais lapkričio 9, 13, 15, 21, 23, 27, 29 dienomis (7 dienas), 2019 m. gruodžio 3, 5, 11, 17, 19, 25, 27 dienomis (7 dienas) ir 2020 metais sausio 14, 18, 20, 22, 24, 30 dienomis (6 dienas), 2020 m. balandžio 3, 7, 9, 15 dienomis (4 dienas). Laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. pareiškėja savarankišką veiklą vykdė ir iš jos gavo pajamų ar kitokios ekonominės naudos 24 dienas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Taigi ir įstatymų leidėjo valia aiškintina ne tik aiškinant vieną teisės akto straipsnį, bet ir atsižvelgiant į įstatymu reguliuojamų teisinių santykių specifiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Išmokos skyrimo ir mokėjimo savarankiškai dirbantiems asmenims tikslas yra sumažinti neigiamus padarinius asmenims, kurie nustatytą ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių vykdė pasirinktą savarankišką veiklą iki karantino pradžios (Užimtumo įstatymo 1 str., 2 str. 3 d., 5¹ str.).
Užimtumo įstatymo leidėjas, sudarydamas prielaidas sumažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, numatė savarankiškai dirbantiems asmenims ir tam tikras sąlygas gauti išmoką, siekdamas apriboti ir sumažinti piktnaudžiavimo riziką. Būtent Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, jog pretenduojantis gauti išmoką asmuo privalo ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos vykdyti pasirinktą savarankišką veiklą, nes, priešingai, įstatymo leidėjui nenumačius jokių išmokos gavimo sąlygų ir išmokų gavėjų ratui nepagrįstai išsiplėstus, teisę gauti išmoką įgytų net jokios veiklos realiai nevykdę ir nemokėję privalomų socialinių įmokų asmenys.
Vertinant nurodytų teisės aktų nuostatas šiuo atveju pareiškėjos individuali veikla buvo vykdoma tik verslo liudijime numatytomis dienomis, kadangi tik tomis dienomis pareiškėja galėjo vykdyti individualią veiklą bei gauti už tai pajamas ar kitokios ekonominės naudos (GPMĮ 2 str. 7 d.), todėl pateikti byloje duomenys (verslo liudijimai, informacinės sistemos išrašai apie pareiškėjos vykdytus savarankiškos veiklos pagal verslo liudijimą laikotarpius) patvirtina, kad pareiškėjos individuali veikla nebuvo vykdoma (registruota) ilgiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d.) iki Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, todėl ji neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų visų sąlygų, kurioms esant yra skiriama išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims. Teismas sprendžia, jog šiuo atveju pareiškėjos savarankiška veikla buvo registruota tik verslo liudijime numatytomis dienomis, kadangi tai atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies sąvoką, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį <...>.
Nustačius, kad bent vienos iš minėtų aplinkybių savarankiškai dirbantis asmuo neatitinka, nėra teisinio pagrindo skirti išmoką (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Konstatuojama, kad Sprendimas (dalis dėl pareiškėjos) atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl teismas sprendžia, jog atsakovė pagrįstai priėmė skundžiamo sprendimo dalį dėl išmokos neskyrimo pareiškėjai. Kadangi Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai neskirta išmoka, laikytina teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtinas, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, savo išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas galutinis sprendimas byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.