- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-04
- Bylos Nr.
- N-575-773-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimo A. C. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Institucija) 2009 m. sausio 9 d. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. C. leido dirbti jam priklausančiame sklype, esančiame sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), R. M., G. D., P. B. ir A. K.. 2008 m. gruodžio 5 d. Institucijoje buvo gautas R. M., o 2008 m. gruodžio 8 d. G. D., P. B. ir A. K. pranešimai dėl galimai nelegalaus darbo fakto ir neatsiskaitymo už atliktus darbus. Savo pranešimuose R. M., G. D., P. B. ir A. K. nurodė, kad UAB „Eduva“ vadovas E. D. rekomendavo juos A. C., kaip galinčius pastatyti medinių konstrukcijų namą. Pareiškėjai nurodė, kad medinių konstrukcijų namo surinkimo darbai buvo vykdomi sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esančiame sklype (duomenys neskelbtini). Buvo nustatytos konkrečios darbo funkcijos, t.y. medinių konstrukcijų iškrovimas, namo surinkimas ir instaliacijos įrengimas. Pareiškėjai nurodė, kad buvo sutarta dėl darbo laiko, dirbant aštuonias valandas per dieną šešių dienų darbo savaitėje, t.y. asmenys dirbo, paklusdami A. C. nustatytai darbo tvarkai. A. C. medinių konstrukcijų namo surinkimo ir instaliavimo metu taip pat teikė ir nurodymus dėl papildomų darbų atlikimo. Pareiškėjai nurodo, kad buvo aptartas darbo užmokestis, A. C. įsipareigojo nupirkti verslo liudijimus visiems dirbusiems asmenims bei sudaryti rangos sutartis, tačiau to nepadarė. Šalių tarpusavio santykius įrodo 2008 m. spalio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 01, kuria E. D. įsipareigojo parduoti A. C. surenkamą namo konstrukciją iš tekintų rastų, o A. C. įsipareigojo sumokėti nustatytą sumą. Įvertinus pateiktus dokumentus, konstatuota, kad A. C., R. M., G. D. ir A. K. siejo santykiai, atitinkantys Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 93 straipsnyje nurodytus darbo sutarties požymius, bei buvo dirbama nesudarius darbo sutarties, t.y. nelegaliai. Už šį pažeidimą numatyta administracinė atsakomybės Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą A. C. atžvilgiu nutraukė, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties. Įvertinęs visus įrodymus, ištirtus byloje, tai yra liudytojų parodymus, Valstybinės darbo inspekcijos paaiškinimus, byloje esančius ir teismo posėdžio metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra įrodyta A. C. kaltė dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41 ³ straipsnio 1 dalyje. A. C. dėl rąstinio namo pirkimo tarėsi su UAB „Eduva“ direktoriumi E. D.. E. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad tuo metu, kai su A. C. buvo tartasi dėl rąstinio namo pirkimo bei statymo, jis dar nebuvo įkūręs firmos, tačiau tai paneigia VĮ Registrų centras duomenys, iš kurių matyti, kad UAB „Eduva“ įregistruota 2007 m. kovo 16 d. (b. l. 87). Iš pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Eduva“ direktoriumi buvo E. D., darbų vykdytoju buvo R. M. (b. l. 20). 2007 m. balandžio – gegužės mėn. UAB „Eduva“ priskaitymų - išskaitymų žiniaraštyje nurodyti dirbę darbuotojai: A. K., E. D., P. B., R. M. (b. l. 21). Pateikta 2007 m. gruodžio 10 d. sutartis Nr. 01 ir jos 2008 m. vasario 21 d. papildymas dėl rąstinio namo pardavimo ir surinkimo, patvirtina, kad A. C. su E. D., kaip UAB „Eduva“ atstovu ir direktoriumi, siejo teisiniai santykiai. A. C. sudarė sutartį su UAB „Eduva“ ir dėl rąstinio namo pastatymo (b. l. 23 - 27). Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad civiliniai santykiai buvo tarp UAB „Eduva“ ir A. C., namo statyba vyko atlygintinai, susitarus su A. C., statant namą, darbininkai dirbo darbą, bet jiems A. C. nebuvo nustatęs darbovietėje darbo tvarkos ir jiems nevadovavo, t.y. jie dirbo savarankiškai ir savo įrankiais. Teismas pažymėjo, kad A. C., pasirašęs sutartį su UAB „Eduva“ kaip stipresniąja sutarties šalimi, bei, remiantis prieš tai jam pateiktais ir byloje esančiais dokumentais, būdamas įsitikinęs, jog bendrauja su UAB „Eduva“ darbų vykdytoju ir darbuotojais, neprivalėjo iš jų gauti papildomų įrodymų, kad darbuotojai nėra atleisti iš UAB „Eduva“. Remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas bylą nutraukė, nesant pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, požymių.
Šalies argumentai
Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimą, pripažinti A. C. kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir skirti baudą sankcijoje numatytose ribose. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus, liudytojų duotus parodymus, naujai paaiškėjusias aplinkybes ir nebuvo aktyvus, nagrinėdamas administracinę bylą. Teismas netinkamai įvertino liudytojų R. M. ir E. D. parodymus. Netinkamai konstatavo, kad darbuotojai dirbo ne pagal A. C. tvarką, nes eskizus dėl darbų pateikdavo būtent šis asmuo. Darbdaviu šiuo atveju laikytinas ne E. D., o būtent A. C., darbuotojai dirbo, vadovaujami būtent A. C., kuris pagal poreikį nuolat koreguodavo projektą. Nurodo, kad A. C. veikė žinodamas, kad minėti asmenys nėra UAB „Eduva“ darbuotojai, bei samdė juos nelegaliai.
Atsiliepimas
A. C. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimą, o Institucijos apeliacinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos nutarime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.
A. C. dėl rąstinio namo pirkimo tarėsi su UAB „Eduva“ direktoriumi E. D.. Bylos medžiagoje esanti 2007 m. gruodžio 10 d. sutartis ir 2008 m. vasario 21 d. sutarties papildymas dėl rąstinio namo pardavimo ir surinkimo, patvirtina, kad A. C. su E. D., kaip UAB „Eduva“ atstovu ir direktoriumi, siejo teisiniai santykiai (b. l. 23 - 27). Iš 2008 m. vasario 21 d. sutarties papildymo matyti, kad A. C. UAB „Eduva“ įsipareigojo parduoti, atvežti, iškrauti ir surinkti rastinį namą bei sutvarkyti instaliaciją. Šio sutarties papildymo prieduose E. D. savo parašais patvirtino faktą, kad iš A. C. gavo avansus tiek už namą, tiek už paminėtus darbus (b. l. 26, 27). Nustatyta, kad minėtus darbus atliko R. M., G. D., P. B. ir A. K.. Iš pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Eduva“ direktoriumi buvo E. D., darbų vykdytoju buvo R. M. (b. l. 20). 2007 m. balandžio – gegužės mėn. UAB „Eduva“ priskaitymų - išskaitymų žiniaraštyje nurodyti dirbę darbuotojai: A. K., E. D., P. B., R. M. (b. l. 21). A. C. teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl namo statymo tarėsi su E. D.. Dalies pinigų nesumokėjo ir dalį paprašė grąžinti, nes nusprendė, kad jam nereikia namo antro aukšto. Liudytoja A. C., A. C. sutuoktinė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad jos sutuoktinis tarėsi su E. D., kad būtų pastatytas rąstinis namas, dirbo 4 darbuotojai, kuriuos E. D. kelis kartus atvežė surinkinėti namo. Liudytojas M. C., A. C. sūnus, teismo posėdžio metu paaiškino, kad žino, jog namą statė UAB „Eduva“, statybos vyko nuo 2007 m. iki 2008 m. gegužės mėnesio. Liudytojas H. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2008 m. gegužės mėnesį jis matė, kaip pas A. C. dirbo darbuotojai, kurie išvažiuodavo, kada norėdavo, girtuokliaudavo. A. C. jam paaiškino, kad sudarė sutartį su firma ir negali jų pakeisti, nes jau sumokėjo pinigus. Liudytoja G. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra A. C. sodo kaimynė, teismo salėje esantys vyrai dirbo kaimyno sode, nuolat girtuokliaudavo, į darbą atvažiuodavo 10 – 11 val., jų vadovas E. D. atveždavo ir išveždavo savo darbuotojus, jis nuolat vežiojo rastus (b. l. 81 – 89). Teisėjų kolegijos vertinimu šių įrodymų visuma, paneigia liudytojų R. M., G. D., P. B. ir A. K. paaiškinimus, kad juos samdė ir jų darbui vadovavo pats A. C., o ne E. D.. Be to, teismo kolegijos vertinimu šių asmenų, tarpusavyje susijusių bendro darbo organizavimu, parodymai laikytini šališkais, prieštaringais ir neobjektyviais, nes minėti asmenys su pranešimais dėl nelegalaus darbo į darbo inspekciją kreipėsi, kai, pagal juos, A. C. liko jiems skolingas už atliktus darbus. Šią poziciją patvirtina ir tas faktas, kad visų minėtų asmenų pranešimai surašyti identiškai vienodu tekstu (b. l. 4 – 7). Atkreiptinas dėmesys, kad G. D., P. B. ir A. K. savo pareiškimuose dėl nelegalaus darbo nurodė konkrečias sumas, kurias A. C. jiems sumokėjo ir kurias liko skolingas, tačiau teismo posėdžio metu visi minėti asmenys jau nurodė, kad pinigus jiems mokėdavo ne A. C., o R. M..
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. C. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta teisėtai ir pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos, vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.