Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. gruodžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas, A. A. iš R. D. priteista 105400 Lt (vieną šimtą penkis tūkstančius keturis šimtus litų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. gruodžio 7 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2354 Lt (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad atsakovas R. D. yra jo giminaitis – pusbrolis (motinos brolio sūnus), kuriam ne kartą, įvairiomis sumomis yra skolinęs pinigų. Visais atvejais surašydavę paskolos sutartis, pinigus grąžinus šias sutartis suplėšydavę. 2003 -2004 m. R. D. prašymu paskolinęs jam 105400 litų. 40000 litų Remigijui davęs grynais savo namuose, 50000 Lt kartu su draugu S. V. atvežęs į R. D. tėvų namus, esančius (duomenys neskelbtini), pinigus perdavęs matant tėvams. Po dviejų savaičių Remigijui paskambinus ir paprašius paskolinti dar 20000 Lt ūkio reikmėms, jis turėjęs ir galėjęs paskolinti tik 15400 Lt, kuriuos Remigijui nuvežęs ir perdavęs taip pat tėvų namuose. Paskolos sutartį 105400 Lt sumai R. D. užpildęs savo ranka ir pasirašęs. Ši sutartis nesunaikinta, kadangi R. D. pinigų jam negrąžino.

Preliminaraus teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo kilus ginčui.

Šioje byloje teismas nėra įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, taigi, įrodinėjimo procese, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje rašytinės formos paskolos sutartis šalių buvo sudaryta. Iš paskolos gavimo sutarties (b.l. 5) matyti, kad atsakovas R. D. skolinasi iš A. A. 105400 Lt, kuriuos R. D. įsipareigojo grąžinti mėnesio laikotarpyje nuo tos dienos, kurią ieškovas pareikalaus, ši šalių pasirašyta sutartis beprocentinė. Tai susitarimas dėl paskolos teisinio santykio subjektų, dėl šios sutarties dalyko, dėl prievolės, kuri atsiranda šios sutarties pagrindu, dėl jos įvykdymo būdo ir termino. Visos esminės sutarties sąlygos, reikalingos sutarties vykdymui, yra nurodytos, datos neįrašymas nedaro šios sutarties negaliojančia.

Ieškovas sandorio faktą įrodinėjo sąskaitos išrašu (b.l. 97), liudytojo S. V. parodymais. Iš AB SEB banko pažymos (b.l. 97) matyti, kad ieškovas iš savo asmeninės sąskaitos 2004 m. balandžio 1 d. atsakovui pervedė 50000 Lt, 2004 m. gegužės 17 d. – 28000 Lt.

Liudytojas S. V. parodė, kad prieš 8-9 metus jis kartu su A. A. vykęs į A. A. pusbrolio Remigijaus tėvų namus, kai Almantas vežė pinigus. Kiek konkrečiai vežęs pinigų, jis neskaičiavęs, kitų, skaičiuojančių pinigus, nematęs, tačiau iš A. A. girdėjęs, kad suma siekia apie 50000 Lt, kuriuos jis skolina Remigijui. Kartu su A. A. važiavęs saugumo sumetimais, nes buvo vežama didelė pinigų suma. Matė, kaip A. A. perdavė pinigus, kam konkrečiai, negali pasakyti, nes prie stalo, kur vyko pinigų perdavimas, buvo ir Remigijus, ir jo tėvai.

Atsakovas, pateikdamas prieštaravimus teismui (b.l. 27-30), neigė skolinęsis iš ieškovo tokią sumą, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis patvirtino, kad, pasirašant ieškovo pateiktą paskolos gavimo sutartį (b.l. 5), jis pripažino tokio dydžio skolą, tai patvirtindamas savo parašu. Teisme atsakovas neneigė gavęs iš ieškovo asmeninės sąskaitos išraše nurodytas pinigų sumas, pervestas į jo sąskaitą pavedimais, tačiau tvirtino skolintus pinigus yra grąžinęs. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, atsakovas neįrodė, kad pavedimais iš ieškovo pinigus gavęs ne paskolos sutartinių teisinių, bet kitokių santykių pagrindu. Nors atsakovo pozicija dėl pinigų skolinimosi iš ieškovo keitėsi, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis iš esmės pripažino paskolos sutarties teisinių santykių egzistavimą.

Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vadovaudamasis CPK 185 str., teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą.

Iš aptartų įrodymų visumos darytina išvada, kad paskolos sutartinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo patvirtina raštiška abiejų pasirašyta paskolos gavimo sutartis (b.l. 5). Duomenų, kad prieš atsakovą būtų naudota prievarta, įkalbinėjimas pasirašant šią sutartį, ar jis ją pasirašytų dėl kokių nors susidėjusią jam nepalankių sunkių aplinkybių, ar dengiant neteisėtus kokius nors ieškovo veiksmus, nenustatyta. Priešingai, abi šalys patvirtino, kad jų santykiai buvo giminiški, draugiški, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Pinigų skolinimo faktą patvirtina bankiniai pavedimai (b.l. 97), A. A. R. D. pinigų perdavimo faktą patvirtino ir liudytojas S. V.. Netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo – jis nėra nei vienos iš šalių giminaitis ar šeimos narys, pavaldumo santykiais nei su viena šalių nėra susijęs, nesuinteresuotas bylos baigtimi.

Rašytinių įrodymų, patvirtinančių skolos grąžinimą ieškovui, atsakovas nepateikė, todėl darytina išvada, kad atsakovas pinigų grąžinimo fakto neįrodė. Vadovaujantis LR CK 1.93 str. 2 d. nuostatomis, nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos ne tik sandorio sudarymo, bet ir jo įvykdymo faktą. Liudytojų J. D., S. D., E. D., J. A., P. A., E. N. parodymai nėra reikšmingi bylai, nes iš esmės nei vienas iš jų nepatvirtino paskolos gavimo sutarties tarp ieškovo ir atsakovo pasirašymo aplinkybių, pinigų gavimo ar grąžinimo faktų. Liudytojo J. D. parodymai vertinti itin kritiškai, nes jis – atsakovo tėvas, iš jo ieškovas A. A. taip pat reikalauja grąžinti paskolą (b.l. 104-106). Nors J. D. teisme tvirtino, kad jis tik vieną kartą skolinęsis iš A. A. 60000 Lt 2003 metais, tačiau tai paneigia rašytinis įrodymas – bankinis pavedimas, kuriuo ieškovas liudytojui J. D. 2004-05-17 pervedė 30000 Lt (b.l. 97), kas patvirtina ieškovo teiginį, kad J. ir R. D. ne kartą skolinosi iš ieškovo pinigų, o teismui yra pagrindo manyti, kad tiek atsakovas, tiek šioje byloje liudytoju apklaustas jo tėvas J. D. negali tiksliai nurodyti, nežino, kiek kartų ir kokiomis sumomis skolinosi iš ieškovo, rašytinių įrodymų, patvirtinančių pinigų grąžinimą, neturi. Atsakovo ir liudytojo J. D. parodymai kai kuriose aplinkybėse net prieštaringi. Nei atsakovas, nei liudytojas, tvirtindami, jog J. D. grąžinti A. A. 100000 Lt, negalėjo nurodyti, kodėl būtent tokia suma grąžinta, liudytojas tvirtino, kad tai sūnaus paskola, atsakovas, kad tai bendrai jo ir tėvo negrąžintų paskolų suma, galutinis atsiskaitymas su ieškovu. E. D. – atsakovo sutuoktinė, tačiau akivaizdu, kad jai taip pat nėra žinomos jos sutuoktinio pinigų skolinimosi aplinkybės, ji žinanti tik dėl 50000 Lt paskolos, kurią, kaip ji tvirtino teisme, grąžinęs J. D., nors atsakovas paaiškino, kad jis pats per du kartus atsiskaitęs su ieškovu. Esant tokiems prieštaringiems atsakovo ir jo naudai liudijančių liudytojų parodymams, nesant rašytinių įrodymų, teismas neturi galimybės nustatyti bendros atsakovo pasiskolintų pinigų sumos, pinigų grąžinimo faktų. Tokiu būdu, darytina išvada, kad atsakovo pateiktų įrodymų nepakanka įrodyti, kad jis 105400 Lt paskolą ieškovui grąžino. Esant tokioms aplinkybėms, teismui naikinti preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas, ir ieškinį atmesti nėra pagrindo.

Aplinkybių, kad ieškovas teiktų paskolas versliškai, nenustatyta, tokių duomenų atsakovas nepateikė, priešingai, iš šalių pasirašytos paskolos sutarties matyti, kad ieškovas atsakovui pinigus skolino už tai neimdamas palūkanų, todėl atsakovo atstovo prašymas taikyti CK 2.4 str. 3 d. nuostatas ir įpareigoti ieškovą pateikti duomenis ir visapusišką informaciją apie turtines teises ir pareigas nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos numato, kad skolininkas – fizinis asmuo – privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo A. A. reikalavimas priteisti nurodyto dydžio procesines palūkanas iš atsakovo R. D. taip pat yra pagrįstas ir tenkintinas.

Galutiniu sprendimu teismas išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 430 str. 7 d.). Pagal Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, todėl, ieškinį patenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susidedančios iš 1554 Lt sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 2). Iš atsakovo valstybei priteistina 38,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1) (Lietuvos Respublikos CPK 79 str., 80 str. 1 d. 4 p., 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Iš teismui pateiktos 2011 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. MLB11000341 (b. l. 8-9) ir 2011 m. gruodžio 5 d. kasos pajamų orderio Nr. 0038 (b. l. 7) matyti, kad ieškovas A. A. advokatui sumokėjo 2499,97 Lt už ieškinio dėl skolos priteisimo dokumentinio proceso tvarka paruošimą, kliento interesų atstovavimą. Ši suma neviršija Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, advokatas, atstovaujantis ieškovą, dalyvavo teismo posėdžiuose, dėl ko jam buvo būtina išvykti į kitą vietovę negu yra registruota jo darbo vieta, todėl tokios atstovavimo išlaidos laikytinos pagrįstomis ir teisingomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 str., 430 str. 6 d. 1 p., 7 d., teismas

nusprendė:

2011 m. gruodžio 19 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį tenkinti pilnumoje, priteisti A. A., a. k. (duomenys neskelbtini), iš R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), 105400 Lt (vieną šimtą penkis tūkstančius keturis šimtus litų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. gruodžio 7 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš R. D. bylinėjimosi išlaidas : 4050,86 Lt (keturis tūkstančius penkiasdešimt litų 86 ct.) A. A., 38,45 Lt (trisdešimt aštuonis litus 45 ct.) valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.