- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-31
- Bylos Nr.
- eI-4406-872/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02559-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė, Jolanta Vėgelienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė
- Pareiškėjas
- H. T. Š.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės – Šipkauskienės, Jolantos Vėgelienės, Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. T. Š. prašymą dėl termino pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja H. T. Š. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl M. G. (M. G.) iki nacionalizacijos turėtą ir valdytą 14 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad 1991 m. gruodžio 24 d. į Šalčininkų rajono Jašiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises kreipėsi buvusio savininko sūnus B. G., tačiau iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino (iki 2003-12-31) pabaigos nepateikė visų nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku priklausančių dokumentų (buvusio savininko mirties liudijimo). Paaiškino, jog 1991 metais B. G. buvo 87 metai, tuo metu jis sunkiai sirgo, buvo gulintis, o 1993-03-03 mirė nuo senatvės.
Taip pat prašyme nurodė, jog pareiškėjos motina J. G. buvo garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, sunkiai vaikščiojo, daug kartų gulėjo ligoninėse, teko ją pastoviai slaugyti ir prižiūrėti. 2003 metais pareiškėjos motina J. G. norėjo parašyti testamentą, tačiau paaiškėjo, kad nuosavybės teisė jos sutuoktiniui B. G. nebuvo atkurta. 2003-03-31 J. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu grąžinti 3 ha sodo žemės, 1 ha pievos, 1 ha miško, 1 ha ganyklos, 1 ha nedirbamos žemės, 7 ha dirbamos žemės priklausančią B. G.. Pažymėjo, jog jos motinai 2003 metais jau buvo 86 metai.
Nurodo, kad 2010-12-01 Lietuvos valstybės istorijos archyve Turgelių Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje buvo rastas įrašas, kad 1932-02-25 (duomenys neskelbtini) kaime mirė M. G.. Pareiškėjos motina J. G. mirė 2012-03-05. Pareiškėja pakartotinai 2014-05-12 bei 2019-04-01 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.
Mano, kad laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nesant būtiniems dokumentams patvirtinantiems giminystės ryšį ir mirties faktą lėmė, kad nuosavybė liko neatkurta.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė palaikė prašyme išdėstytus argumentus ir prašė prašymą patenkinti. Papildomai paaiškino, jog 1960 metais kilo didelis gaisras, todėl buvo sunaikinti ir reikiami dokumentai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad dėl nuosavybės teisių į M. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę atkūrimo 1991-12-24 į Šalčininkų rajono Jašiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises kreipėsi buvusio savininko sūnus B. G., tačiau iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino (iki 2003-12-31) pabaigos nepateikė visų nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku priklausančių dokumentų (buvusio savininko mirties liudijimo). Apie tai pareiškėja buvo informuota Šalčininkų skyriaus 2014 m. ir 2019 m. raštais, kuriuos į bylą pateikė pati pareiškėja.
Teigia, jog pareiškėja prašymą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą grindžia iš esmės tik aplinkybe, kad pareiškėjos motinos, o po to ir pačios pareiškėjos bei kitų pareiškėjai artimų giminaičių sveikatos būklė per laikotarpį nuo atkūrimo proceso pradžios, t. y. 1991 m. iki 2019 m. buvo prasta. Atkreipia dėmesį, nors pareiškėja serga įvairiomis ligomis, tačiau ji nėra pripažinta neįgaliu ar neveiksniu asmeniu, kuriam reikia slaugos ar kito asmens nuolatinės priežiūros. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių iki 2003 m. gruodžio 31 d. įgalioti kokį nors kitą asmenį atlikti veiksmus, kuriuos turi atlikti asmuo, pretenduojantis, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę.
Pažymi, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog M. G. mirė 1932-02-25, taigi, nacionalizacijos metu (1940-07-22) jis negalėjo būti (duomenys neskelbtini) žemės savininkas, nes tuo metu jau buvo miręs.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad 1991-12-24 į Šalčininkų rajono Jašiūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises kreipėsi buvusio savininko (M. G.) sūnus B. G., tačiau iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino (iki 2003-12-31) pabaigos jis nepateikė visų nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku priklausančių dokumentų (buvusio savininko mirties liudijimo) (e. b. t. 1, b. l. 13).
Pareiškėja kartu su prašymu pateikė į bylą 1998-04-08 Jašiūnų seniūnijos atmintinę, kurioje nurodyta, jog papildomai rajono žemėtvarkos skyriui būtina pateikti M. G. mirties liudijimą ir B. G. gimimo liudijimą (e. b. t. 1, b. l. 18).
Pareiškėjos motina J. G. 2003-03-31 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu grąžinti žemę (duomenys neskelbtini) kaime, priklausančią B. G. (e. b. t. 1, b. l. 20).
Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2010-12-01 pažyma Nr. (P1-7869)P2-7779 patvirtina, jog Vilniaus metropolijos kurijos archyviniame fonde, Turgelių Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų knygoje buvo rastas įrašas, kad 1932 m. vasario 25 d. (duomenys neskelbtini) kaime mirė M. G., Juzefo sūnus (e. b. t. 1, b. l. 14).
Pareiškėja pakartotinai 2014-05-12 bei 2019-04-01 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo (e. b. t. 1, b. l. 6-9, 13).
NŽT Šalčininkų skyrius 2019-05-08 raštu Nr. 43SD-1188(14.43.104), atsakydamas į pareiškėjos prašymą, nurodė, kad Šalčininkų skyrius 2014-05-13 raštu jau buvo paaiškinęs, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas iki 2001-12-31 terminas nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Taip pat nurodė, kad nėra duomenų, kad buvo pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai. Informavo, kad tik turint nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą ir teismui atnaujinus terminą prašymui bei nuosavybės teisės ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (e. b. t. 1, b. l. 6-7).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai.
Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas.
Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, o pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalį, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d., kurį teismas taip pat gali atnaujinti.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą praktiką, teisės normų nuostatas, reglamentuojančias prašymų atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimą, sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-409/2010).
Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, galimybė teismine tvarka atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo suteikiama piliečiams, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises, remdamiesi Atkūrimo įstatymu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į senelio M. G. valdytą 14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pasibaigęs prieš 16 metų.
LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, jie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šioms teisėms atkurti reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Taigi, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki nustatyto termino (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. A-858-109/2014, 2014 m. vasario 27 d. nutartį Nr. A-492-530/2014).
Vadinasi, termino praleidimo priežasčių svarbą iš esmės lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindžia aplinkybe, jog tiek pareiškėjos motinos, tiek pačios pareiškėjos bei kitų artimųjų pareiškėjos giminaičių sveikatos būklė per laikotarpį nuo pat atkūrimo termino pradžios (1991 m.) iki 2019 m. buvo prasta. Pareiškėja šią aplinkybę įrodinėja į bylą pateiktais išrašais iš medicininių dokumentų, kurie patvirtina, jog pareiškėja ir jos giminaičiai serga įvairiomis ligomis, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai nustatyti susirgimai objektyviai ir sistemingai trukdė per tokį ilgą laikotarpį pateikti prašymą bei rūpintis reikiamos informacijos gavimu pačiai ar tai padaryti su kitų asmenų pagalba iki minėto termino pasibaigimo, byloje nėra pateikta.
Teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog pareiškėjos ir jos artimųjų giminaičių sveikatos būklė negali būti pateisinama ir svarbi priežastis praleistam terminui atnaujinti ir negali būti laikoma objektyvia kliūtimi, dėl kurios pareiškėja pati ar per įgaliotus asmenis negalėjo per daugiau nei 10 metų paduoti visų nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų.
LVAT formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., LVAT administracinėje byloje Nr. A146-423/2010, Nr. A261-1249/2010 ir kt.).
Kaip jau nustatyta, 2010 metais Lietuvos valstybės archyve buvo rastas įrašas apie tai, kad 1932 m. vasario 25 d. (duomenys neskelbtini) kaime mirė pareiškėjos senelis M. G. (e. b. t. 1, b. l. 14). Teismo posėdyje liudytoja J. R. (pareiškėjos dukra) paliudijo, jog ji kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvą dėl minėto fakto ir buvo rastas įrašas apie senelio mirties datą. Liudytoja taip pat patvirtino, jog senelis buvo įsitikinęs, jog nuosavybės teisė į žemę bus atkurta, jam buvo žinoma aplinkybė, jog trūksta giminystės ryšį patvirtinančio dokumento, tačiau pats aktyvių veiksmų nesiėmė ir neprašė kitų asmenų pagalbos.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, kad būtų išvengta kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Taigi, byloje nustatyta, jog pareiškėjos senelis M. G. (M. G.) mirė 1932-02-25, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis ir nustatytomis byloje aplinkybėmis, darytina išvada, jog nacionalizacijos metu (1940-07-22) M. G. negalėjo būti (duomenys neskelbtini) žemės savininku, nes tuo metu jau buvo miręs. Byloje nenustatyta objektyvių nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių realizuoti teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos H. T. Š. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.