- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-287-64-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- M. A., R. R., T. B., K. S.
- Advokatai
- Gintaras Gricius
- Kategorijos
- 1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. gynėjo advokato Gintaro Griciaus ir nuteistojo R. R. apeliacinius skundu dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie naujai paskirtos bausmės pridedant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, galutinė bausmė R. R. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų T. B., K. S., R. R. ir M. A. solidariai išieškota konfiskuotino automobilio „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 270 Lt.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti T. B. ir K. S., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. kovo 4 d., apie 18 val., netoli (duomenys neskelbtini) upės tilto, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. B. ir K. S. bei M. A., kaip padėjėju, kuris suteikdamas priemonę, palengvinančią plėšimo padarymą – automobilį, kurį pats vairuodamas vežiojo bendrininkus sistemingai ieškant aukos, o vėliau padėdamas bendrininkams greitai ir saugiai pasišalinti iš nusikaltimo vietos gyvenvietėje ir tokiu būdu juos pridengdamas, taip pat išrinkdamas ir nurodydamas bendrininkams konkrečią plėšimo auką, padėjo jam, K. S. ir T. B. pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą D. V. atžvilgiu, t. y. suduodamas lazda, pritaikyta specialiai sužaloti žmogų, nukentėjusiajam per galvą, o jam pargriuvus, R. R., T. B. bei K. S. suduodant rankomis ir kojomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo D. V. padarant odos nubrozdinimus kaktoje ir skruoste, muštinę žaizdą pakaušyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė D. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-F300“, 472 Lt vertės, ir sidabrinį žiedą, 400 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 872 Lt, bei sugadino 400 Lt vertės akinius.
M. A. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. kovo 4 d., apie 18 val., netoli (duomenys neskelbtini) upės tilto, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą ir bendrininkų grupėje veikdamas kartu su K. S., T. B. ir R. R., kaip padėjėjas, t. y. suteikdamas priemonę, palengvinančią plėšimo padarymą – automobilį, kurį pats vairuodamas vežiojo bendrininkus sistemingai ieškant aukos, o vėliau padėdamas bendrininkams greitai ir saugiai pasišalinti iš nusikaltimo vietos gyvenvietėje ir tokiu būdu juos pridengdamas, taip pat išrinkdamas ir nurodydamas bendrininkams konkrečią plėšimo auką, padėjo K. S., R. R. ir T. B. plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, kurie panaudodami fizinį smurtą D. V. atžvilgiu, t. y. R. R. suduodant lazda, pritaikyta specialiai sužaloti žmogų, nukentėjusiajam per galvą, o jam pargriuvus, suduodami rankomis ir kojomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas ir tuo D. V. padarant odos nubrozdinimus kaktoje ir skruoste, muštinę žaizdą pakaušyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė D. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-F300“, 472 Lt vertės, ir sidabrinį žiedą, 400 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 872 Lt., bei sugadino 400 Lt vertės akinius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. A. gynėjas advokatas Gintaras Gricius prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-04-07 nuosprendį dalyje dėl M. A. paskirtos bausmės ir sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę iki 4 mėnesių laisvės atėmimo bei panaikinti nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuotino turto vertės priteisimą. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nepakankamai detalizavo kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus padarytos nusikalstamos veikos atžvilgiu ir jų pavojingumo laipsnį, ko pasekoje jo ginamajam, apkaltintam padėjimu padaryti nusikaltimą, skirta bene griežčiausia bausmė, nežiūrint to, kad jis savo kaltę pilnai pripažino, davė teismui nuoseklius parodymus, atlygino nusikaltimu nukentėjusiajam padarytą žalą, anksčiau neteistas, turi pastovią gyvenamąją vietą, ikiteisminio tyrimo metu keturis mėnesius praleido kardomajame kalinime. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo ginamasis išrinko ir nurodė kitiems bendrininkams plėšimo auką, nes aiškių duomenų apie tai byloje nėra: R. R. teismui nurodė, kad jis suplanavo nusikaltimą ir buvo pagrindinis visų bendrininkų veiksmų koordinatorius, K. S. teismui parodymų nedavė, T. B. pagrindiniu nusikaltimo dalyvių veiksmų koordinatoriumi įvardino M. A., tačiau jo parodymai teismui turėjo sukelti daug abejonių, nes ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos metu T. B. parodymus tuo klausimu keitė. Teigia, kad šiuo atveju, byloje esančios abejonės turėtų būti aiškinamos M. A. naudai. Dėl to mano, kad M. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką turėtų būti paskirta ženkliai švelnesnė bausmė ir tokiu būdu būtų labiau pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. 4 p.
Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino prokuroro prašymą dėl konfiskuotino turto – automobilio “Renault Espce”, v/n (duomenys neskelbtini) ekvivalentinės vertės priteisimo iš nuteistųjų, nes šiuo atveju, minėtas automobilis nelaikytinas nusikaltimo padarymo priemone. Automobilį vairavo M. A., kuris byloje įvardintas padėjėju, pagalba patekti į įvykio vietą ir iš jos pasišalinti, tiesiogiai nesusijusi su plėšimo įvykdymu, todėl mano, kad automobilis buvo tik priemonė, kuria suteikta pagalba padėti padaryti nusikaltimą, o ne tiesiogiai padaryti nusikaltimą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo sušvelninti jam nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nurodo, kad yra nuteistas per griežtai, nes nusikaltimo neplanavo, pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra antros grupės invalidas ir jam reikalinga medicininė priežiūra. Taip pat nurodo, kad yra atlikęs visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad suprato savo klaidas ir padarė išvadas. Teigia, kad turi galimybę dirbti ir padėti savo motinai išlaikyti dar keturis brolius, todėl mano, kad nėra tikslinga jį laikyti suimtą dar tokį ilgą laiko tarpą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundai atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. R. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., o M. A. padėjus padaryti plėšimą, t. y. pagal BK 24 str. 6 d. ir 180 str. 2 d., teisingai kvalifikavo jų nusikalstamas veikas. Apeliaciniais skundai apeliantai neginčija nusikalstamų veikų kvalifikacijos, kaltės, o prašo sušvelninti paskirtas bausmes. Nuteistojo M. A. gynėjas skundu taip pat nesutinka dėl konfiskuotino automobilio „Renault Espace“ vertės atitinkančios pinigų sumos išieškojimo solidariai iš visų nuteistųjų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistųjų nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
Dėl bausmės R. R.
BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. R. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimą padarė siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – R. R. yra teistas 2 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, baustas administracine tvarka, padarytos žalos neatlygino. BK 180 str. 2 d. sankcijoje įstatymo leidėjas numatė tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki 7 metų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pirmosios instancijos teismas tai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal teismų praktiką pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, galima tik tada, kai yra nustatytos abi šią aplinkybę patvirtinančios sąlygos, t. y. kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau iš bylos matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu bandė klaidinti teismą, prisipažindamas, jog jis buvo nusikaltimo iniciatorius, o ne M. A., tokiu būdu pats save apkalbėdamas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiojo. Nors nuteistasis sakydamas paskutinį žodį atsiprašė nukentėjusiojo, teigė nuoširdžiai gailįs dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai teismas vertina kritiškai, nes teismo posėdžio metu nuteistasis R. R. bandė klaidinti teismą ir tokį elgesį teismas vertina kaip jo nenuoširdumą. Nesant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų atsakomybę lengvinančią aplinkybę sąlygojančių pagrindų, vien nuteistojo prisipažinimas apie padarytą nusikaltimą neleidžia pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau į šį prisipažinimą teismas atsižvelgė, skirdamas bausmę. Byloje teismas nustatė R. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).
BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės vidurkis šiuo atveju būtų lygus 3 metai 7 mėnuo ir 15 dienų. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą vienintelės bausmės rūšį - laisvės atėmimą, kurio dydis mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Subendrindamas apeliantui R. R. paskirtą bausmę su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-05-26 nuosprendžiu paskirta bausme BK 63 str. nuostatomis, apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai bausmes subendrino iš dalies sudėdamas, taigi, BK 63 str. nuostatų nepažeidė. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam R. R. paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti bausmę nėra pagrindo. Pastebėtina, kad nuteistojo jau atlikta laisvės atėmimo bausmė pagal ankstesnį nuosprendį, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. nuostata, yra įskaityta į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintos bausmės laiką.
Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi galimybę įsidarbinti, padėti motinai prižiūrėti ir išlaikyti 4 brolius, tėra tik deklaratyvūs teiginiai, byloje nėra duomenų, kad jis šeimoje vienintelis išlaiko kitus asmenis ar, kad būtų reikalinga medicininė pagalba, kurios negali suteikti apeliantui atliekant bausmę pataisos namuose.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę.
Dėl bausmės M. A.
BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. A. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimą padarė siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – M. A. neteistas, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, dirba, charakterizuojamas teigiamai.
Šalies argumentai
Nors nuteistojo M. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo ginamasis pilnai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau iš bylos ir paties M. A. parodymų matyti, kad jis kaltę pripažino tik iš dalies, neigė padėjęs kitiems nuteistiesiems padaryti nusikaltimą, apie planuojamą nusikaltimą nieko nežinojęs, tik nuvežęs kitus nuteistuosius, kad ne jis pasiūlė kitiems nuteistiesiems važiuoti ir padaryti nusikaltimą, kad nurodė nukentėjusį, kurį reikia apiplėšti. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje įvertintų įrodymų visumos matyti, kad teismas, nuteistojo M. A. kaltę padėjus padaryti nusikaltimą grindė nuteistojo T. B. parodymais, kuriuos pripažino nuosekliais, kadangi T. B. parodymai, duoti teisme nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, be to, tokius parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistasis T. B. parodė, kad M. A. pasiūlė padaryti nusikaltimą, visi susitarė važiuoti ką nors apiplėšti, M. A. vežiojo, ieškojo “aukos“, pamatęs vyriškį, liepė T. B. ir kitiems išlipti, pasiimti lazdą. Nors adv. G. Gricius skunde teigia, kad akistatos metu T. B. keitė parodymus, tačiau iš minėto akistatos protokolo matyti, kad T. B. akistatos su M. A. metu tik patvirtino, kad važiuoti ką nors apiplėšti pasiūlė M. A. (2 t. 106 b. l.), apie tai T. B. jau buvo davęs parodymus (1 t. 72-73, 75-77 b. l.). Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo T. B. parodymai kėlia pagrįstų abejonių šio nuteistojo parodymų patikimumu. Nors teisme nuteistasis K. S. atsisakė duoti parodymus, tačiau iš perskaitytų jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad K. S. suprato, jog būtent M. A. ir R. R. organizavo važiuoti pasivažinėti ir ką nors apiplėšti, tam tikslui jis pasiėmė lazdą (1 t. 137-138 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. R. parodymus, duotus teisme, jog būtent jis sugalvojo įvykdyti plėšimą ir nurodė apiplėšimo auką, buvo nenuoseklūs ir tokius R. R. parodymus teismas vertino kaip siekį padėti M. A. išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės - kaip nusikaltimo organizatoriaus. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė, jog būtent M. A. nurodė nukentėjusįjį, be to, iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai buvo atiduoti M. A.. Įvertinus šiuos nuteistųjų parodymus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. A. atliktus veiksmus vertino kaip padėjėjo - jis vežiojo bendrininkus sistemingai ieškant aukos, o vėliau padedant bendrininkams greitai ir saugiai pasišalinti iš nusikaltimo vietos, tokiu būdu suteikė bendrininkams priemonę, palengvinančią plėšimo padarymui, be to, padėjo bendrininkams išrinkti ir nurodė konkretų apiplėšimo objektą - nukentėjusįjį. Pagal BK 24 str. 6 d. padėjėju yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones ar šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Iš nuteistojo M. A. atliktų veiksmų, nors jis tiesiogiai nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo fizinio smurto, matyti, kad jis buvo įvykdyto plėšimo dalyvis, padėjęs tiesiogiai nukentėjusįjį apiplėšusiems bendrininkams nuvykti į nusikaltimo vietą ir saugiai bei greitai pasišalinti iš jos. Taigi, pagrįstai M. A. veiksmai kvalifikuoti kaip padėjėjo.
Taip pat skirdamas M. A. bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas nustatė M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, o sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Nepagrįstai advokatas G. Gricius skunde teigia, kad M. A. pilnai pripažino savo kaltę, nes kaip jau buvo minėta, M. A. savo kaltę pripažino iš dalies, neigdamas esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis M. A. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, kadangi apylinkės teismas nustatė, jog M. A. bandė klaidinti teismą. Taigi, nėra nustatytų visų sąlygų, leidžiančių pripažinti M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).
BK 58 str. 1 d. numato, kad bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės vidurkis šiuo atveju būtų lygus 3 metai 7 mėnuo ir 15 dienų. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą vienintelės bausmės rūšį - laisvės atėmimą, kurio dydis mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Nors nuteistajam M. A. paskirta bausmė savo dydžiu yra griežtesnė nei nuteistiesiems T. B. bei K. S., tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas M. A. skyrė individualizuotą bausmę, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtą bausmę sumažinti iki minimalios laisvės atėmimo bausmės, nes kitaip nebus užtikrinti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai.
Kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ir M. A. tikslinga paskirti švelnesnę bausmę.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. A. gynėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio ir sušvelninti nuteistajam M. A. paskirtą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Dėl BK 72 str. taikymo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad automobilis „Renault Espace“ buvo nusikaltimo padarymo priemonė, kadangi jis buvo būtinas nuteistiesiems visiems kartu nuvykti į nusikaltimo vietą - kitą rajoną, šiuo automobiliu važinėdami nuteistieji ieškojo „aukos“, o vėliau, pasinaudodami tuo pačiu automobiliu greitai ir saugiai pasišalino iš nusikaltimo vietos. Pagal teismų praktiką nusikaltimo padarymo priemone yra daiktas, kuris pats nenaudojamas darant nusikaltimą, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmas atlikti. Taigi, minėtas automobilis, kaip nusikaltimo priemonė turi būti konfiskuotas. Tačiau byloje nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui - nuteistojo M. A. tėvui, kuris apie nusikaltimo padarymą nežinojo, todėl pagal BK 72 str. 4 d. negalima konfiskuoti šio turto. BK 72 str. 5 d. numato, kad kai konfiskuotas turtas priklauso tretiesiems asmenims, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 str. 4 d. nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Įvertinus tai, kad automobilis yra nusikaltimo padarymo priemonė, kad jis nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, kuris perleisdamas jį naudoti M. A. nežinojo, kad šis turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis BK 72 str. 5 d. nuostata nusprendė iš visų nuteistųjų solidariai išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas. Dėl to adv. G. Griciaus skunde nurodyti argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo R. R. ir nuteistojo M. A. gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio.