Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-08-26 · Administracinė byla Nr. eAS-1147-146/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-26
Bylos Nr.
eAS-1147-146/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03897-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis pakeista.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eAS-1147-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03897-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 28 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakoma išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos dalį – 1 680,31 Eur; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos dalį – 3 456,22 Eur; 4) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjo A. M. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; 2) priėmė pareiškėjo A. M. skundo dalį, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikto teisės aiškinimo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo ribojama nuo 2010 m. sausio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pirmąją sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėn. Atsižvelgdamas į minėtą administracinių teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., tačiau skundą teismui padavė tik 2015 m. liepos 28 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas sprendė, kad jos nelaikytinos pakankamu pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Jokių objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, pareiškėjas nenurodė, todėl teismas vertino, kad terminas pareikšti reikalavimui priteisti valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taip pat dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo ribojama taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, 15 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama (pratęstas jos perskaičiavimas) nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Apie jo teises pažeidžiančius veiksmus šiuo atveju pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. vasario mėn., t. y. gavęs valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. sausio mėn. Kadangi į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. liepos 28 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, todėl teismas priėmė nagrinėti jo skundo reikalavimo dalį, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Skundo reikalavimą panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. rašto (sprendimo) Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, teismas vertino kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka, todėl atsisakė priimti šį reikalavimą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III.

Pareiškėjas A. M. elektroninių ryšių priemonėmis padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, bei išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo nuomone, teismas skundžiamoje nutarties dalyje netinkamai vertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pareiškėjas ypač pabrėžia, kad nuostatos dėl terminų kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, bei prašo atsižvelgti į tai, kad jis praleido terminą skundui paduoti dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių – t. y. teisinio neaiškumo dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Savo ruožtu į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. liepos 28 d. (elektroninių ryšių priemonėmis padavė skundą teismui), tokiu būdu, pareiškėjas praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą tik 2015 m. liepos 28 d., taip pat praleido terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, bei nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu (kaip minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios). Kita vertus, akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 pagrindu 2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. liepos 28 d. dar nebuvo pasibaigę.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį bei už 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, padavė 2015 m. liepos 28 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. liepos 28 d. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010–2012 metų laikotarpį padavė praėjus beveik 3 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakoma išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Atsižvelgus į tai, kad teisme priimta nagrinėti pareiškėjo skundo dalis, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat į tai, kad pareiškėjas skundą dėl minėto Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 padavė 2015 m. liepos 28 d. nepraleisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, konstatuotina, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalį dėl atsisakymo išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2013 m. sausio – gruodžio mėnesių laikotarpį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis iš dalies keistina, panaikinant šios nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalies, susijusios su valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimu už 2013 metus, ir perduoti nurodytos skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį iš dalies: panaikinti šios nutarties dalį, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. M. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1464 dalį dėl atsisakymo išmokėti A. M. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė