Kauno apygardos teismo nutartis

Nr.1A - 54- 138/2010 Proceso numeris:79-1-00483-07 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. Pranešėjas A. Stankus

2010 m. sausis 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Majauskienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2009-10-27 nuosprendžio, kuriuo:

V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė 8 (aštuonerių) mėnesių laisvės atėmimas;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. J. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą 112,81 Lt žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš V. J. civiliam ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, įstaigos kodas 190742671, buveinė - Kauno g. 69, Alytuje, 112,81 Lt žalos, padarytos gamtai, atlyginimo.

Nukentėjusiosios N. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2007-09-05 apie 8.00 val. pasikėsino pagrobti šešis savavališkai nupjautus žalius medžius, t.y. 146,90 litų vertės 1,469 m ³ tūrio klevą, 63,90 litų vertės 0,639 m³ tūrio eglę, 63,90 litų vertės 0,639 m³ tūrio eglę, 78,20 litų vertės 0,782 m³ tūrio drebulę, 44,60 litų vertės 0,446 m³ tūrio drebulę ir 36,40 litų vertės 0,364 m³ tūrio drebulę, kurių bendras tūris 4,339 m³, iš viso 433,90 litų vertės medienos, iš N. P. nuosavybės teise priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini) girininkijos sklype, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes išvežti medieną sutrukdė atvykęs PK pareigūnas D. Š. .

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai V. J. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. V. J. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 1 d. teisingai. Nors nuteistasis kaltu dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 1 d. neprisipažino, jo kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios parodymai, liudytojų K. S. ir J. B. , apklaustų teisiamajame posėdyje parodymai, pareigūno D. Š. , kuris patvirtino įvykio vietoje radęs tris vyrus ir krūvą pripjautos medienos, civilinio ieškovo atstovų R. G. bei T. B. nuoseklūs ir logiški paaiškinimai dėl iškirstų medžių kiekio, jų apmatavimo, kirtavietės vietos priklausomybės nustatymo, jos apžiūrėjimo ir kiti, susiję su bylos aplinkybėmis, paaiškinimai, tyrėjų I. R. ir D. A. , atlikusių ikiteisminį tyrimą byloje, parodymai ir kiti faktiniai bylos duomenys - rašytiniai įrodymai, apibūdinantys įvykio vietą, miško priklausomybę, ribas ir pan., įvykio vietos apžiūros protokolai, kurie tiek kiekvienas atskirai, tiek ir visi visumoje paneigia kaltinamojo duotus, siekiant išvengti atsakomybės, parodymus. Teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nepasisavino iškirstos medienos, nes tų aplinkybių nepatvirtino nei liudytojai K. S. ir J. B. , nurodydami, kad medienos neišvežė, nei pareigūnas D. Š. , kuris patvirtino iš karto matęs nupjautą medieną, o apie tolimesnį likimą paaiškinti nieko negalėjęs, ir pagrįstai V. J. veiksmus kvalifikavo kaip savavališką medžių kirtimą ir pasikėsinimą juos pagrobti.

Nuteistasis nesutinka su tuo, kad teismas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip pasikėsinimą įvykdyti turto grobimą, tačiau apeliantas nuteistas kaip už baigtus nusikaltimus. Skiriant bausmę V. J. , teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę (praeityje teistas dvylika kartų). Teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas nebaigtas, ir paskyrė V. J. bausmę, žymiai švelnesnę nei straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis. Bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu, tačiau taikyti BK 62 straipsnį kaltininkui galima tik esant šio straipsnio dalyse nurodytų sąlygų visumai, o šioje byloje tokių sąlygų visumos nėra.

Nuteistojo argumentas, jog tai, kad jis turėjo realią galimybę pagrobti nupjautus medžius, bet to nepadarė, galėjo būti savanoriškas atsisakymas, atmestinas. Pagal BK 23 straipsnio 1 dalį savanoriškas atsisakymas padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Nusikalstama veika yra pradėta, kai rengiamasi arba kėsinamasi ją daryti. BK 23 straipsnis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai asmuo, pradėjęs nusikalstamą veiką, sprendimą atsisakyti ją pabaigti priima savanoriškai, o ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą parengtinę nusikalstamą veiką.

Pagal bylos aplinkybes V. J. svetimo turto neužvaldė, nes nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes išvežti medieną sutrukdė atvykęs PK pareigūnas D. Š. , – tai objektyvi aplinkybė, kurią jis suvokė ir dėl kurios medžių nepasisavino. Tokiomis aplinkybėmis nutraukta nusikalstama veika nėra savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą. Taigi V. J. veikoje nėra nustatyta esminė BK 23 straipsnio 1 dalyje numatyta aplinkybė – suvokimas, kad jis gali tęsti savo nusikalstamą veiką – svetimo turto užvaldymą. Nors tokių padarinių jo kėsinimasis nesukėlė, baudžiamoji atsakomybė kyla bendrais pagrindais (BK 22 straipsnio 2 dalis).

Skundo argumentas, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, atmestinas. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi 2K-152/2006, savavališkas medžių kirtimas, numatytas ATPK 62 straipsnio 2 dalyje, ir pasikėsimas įvykdyti vagystę (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis), skiriasi savo esminiais veikos požymiais. ATPK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kėsinimosi objektas yra gamtos apsauga, tuo tarpu vagystės norma saugo kitą vertybę - nuosavybę. Minėti straipsniai ir jų dalys apima skirtingas neteisėtas veikas: savavališką medžių kirtimą ir kėsinimąsi pagrobti svetimą turtą; skirtingas pasekmes: medžių iškirtimą ir atitinkamai svetimo turto užvaldymą (baigto nusikaltimo atveju). Skiriasi ir tyčios turinys: savavališko medžių kirtimo atveju asmuo supranta, kad savavališkai iškerta medžius valstybei nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje, numato žalingas to pasekmes gamtai, o kėsinimosi įvykdyti vagystę atveju- supranta, kad kėsinasi užvaldyti svetimą turtą (medžius), numato, kad dėl tokių jo veiksmų teisėtas šio turto savininkas jo neteks, ir to nori. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje V. J. atlikti neteisėti veiksmai sudaro du atskirus poelgius – savavališką medžių kirtimą ir pasikėsimą juos pagrobti, kurie, beje, skiriasi ir laike: bylos teisminio nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad V. J. savavališkai iškirto medžius, tačiau teismas nenustatė, kad kaltinamasis iškirstus medžius pagrobė, t.y. neteisėtai užvaldė svetimą turtą, kad jis vėliau juos pakrovė ir bandė išvežti. Teismas įvertino tai, kad vogti medieną stataus miško pavidalu neįmanoma - prieš vagystę miškas turi būti iškirstas, neteisėtą miško kirtimą sąlygoja būtent medienos vagystė. Teismas teisingai nustatė, kad V. J. savo tikslo nepasiekė todėl, kad jam įvykdyti veiką sutrukdė policijos pareigūnas. Todėl teismas teisingai V. J. veiksmus įvertino kaip pasikėsinimą pavogti medžius.

Skunde nurodoma, jog nupjautų medžių vertė nesiekia 3 MGL, todėl baudžiamoji atsakomybė negalima, nuteistasis turi būti išteisintas. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas tenkino civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai 112,81 Lt sumoje. Ieškinys dėl 1954,10 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. P. paliktas nenagrinėtu. Kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad teismas nepažeidė BPK normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimo, jo išsprendimo tvarką. Nustačius žalos padarymo faktą ir dėl žalos padarymo kaltą asmenį, ir asmenį, kuriam padaryta žala, tačiau kurios dydžio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, klausimas dėl civilinio ieškinio gali būti perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nukentėjusioji N. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1954,10Lt padarytos žalos atlyginimo. Kaltinimas V. J. buvo pareikštas dėl to, kad jis savo nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajai N. P. 433,90 litų žalą. Kadangi nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nukentėjusioji nesutinka su kaltinimo priskaičiuotu žalos atlyginimu, tai ji turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Akivaizdu, kad V. J. pasikėsino pagrobti daugiau nei 3 MGL vertės turtą, todėl jo veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. teisingai. Išteisinti nuteistąjį kaip nepadarius jam inkriminuoto nusikaltimo įstatyminio pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.