- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-34-316/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- V. C.
- Nuteistasis
- M. C.
- Advokatai
- Aušra Žukienė
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,
nukentėjusiajam V. C.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. C. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta: M. C. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisti devyniasdešimties parų arešto bausme. Kardomąją priemonę M. C. palikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. C. nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 30 d. apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą įspyrė į nugarą artimajam giminaičiui - broliui V. C., sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. C. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 07 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas tvirtina, kad teisiamojo proceso metu jis paaiškino, kad kaltės nepripažįsta ir nieko nekomentavo. Tačiau teismas, vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis nurodė aplinkybes, dėl kurių pripažino savo kaltę pagal pareikštą įtarimą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis yra baigęs 6 mokyklos klases, jo skaitymo ir rašymo įgūdžiai yra gana silpni, ikiteisminio tyrimo metu jis gynėjo neturėjo, nes jam buvo pasakyta, jog taip bus greičiau ir gaus mažesnę bausmę. Todėl jis, pasitikėdamas pareigūnu, įtariamojo apklausos protokolo neperskaitė ir pasirašė. Su ikiteisminio tyrimo medžiaga jis nėra susipažinęs, neskaitė ir visai nežino, kas ten yra parašyta. Tik, matydamas, kad teismo įsakyme jam yra skiriama arešto bausmė, jis paprieštaravo ir paprašė, kad byla būtų nagrinėjama teisme. Apeliantas teigia, kad visiškai nesuprato, kad yra pasirašęs ant dokumento, kuriame nurodyta, kad sutinka su teismo įsakymu ir jame nurodyta bausme, kurios, beje, nebuvo pastebėta. Tuo apeliantas teigia, kad buvo suklaidintas pareigūnų ir pasirašinėjo ten, kur jam buvo nurodyta.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis vien parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie yra neištirti kaip jrodymai teisiamojo posėdžio metu, be to, nepatvirtintas jų teisingumas asmens davusio tuos parodymus (BPK 276 str. 1 d., 2 d., 4 d., BPK 301 str. 1 d.).
Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis V. C. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, nes yra nuteistojo brolis. Jis teigė, kad su apeliantu susitaikė, tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaklausęs nukentėjusiojo apie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą, nuosprendyje jais vadovavosi. Nuosprendyje nėra nurodyta labai svarbi aplinkybė, kad V. C., atvykus policijos pareigūnams, nurodė, kad jokio fizinio skausmo nuo spyrio į nugarą nejautė. Tą patį jis pastebėjo ir savo protokole-pareiškime. Vėliau, 2017-08-18 jis tyrėjai teigė, kad jutęs skausmą, bet nuteistajam jokių pretenzijų neturi. Liudytojas V. G. teismui teigė (teisiamojo posėdžio 2017-10-25 protokolas), kad viskas buvo juokais, tikrai negalima laikyti smurtu, vyko tik nereikšmingas susistumdymas. Liudytoja S. C. paaiškino, kad ji matė, jog nuteistasis įspyrė broliui, tačiau, ar vyras jautė skausmą, ji neteigė. Apie tai, ar V. C. jautė skausmą, nei vienas iš liudytojų nepaaiškino. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis nėra charakterizuojamas neigiamai.
Teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėja bei nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. .
Motyvuojamoji dalis
M. C. apeliacinis skundas tenkinamas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo M. C. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendis dėl M. C. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, todėl naikintinas, M. C. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais duomenimis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo T. S. 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas M. C. pripažindamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nustatė, kad jis 2017 m. liepos 30 d. apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą įspyrė į nugarą artimajam giminaičiui - broliui V. C., sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi paties kaltinamojo M. C. parodymais, liudytojų S. C., K. C., V. G. parodymais, nukentėjusiojo V. C. pareiškimu, pateiktu Kelmės rajono policijos komisariatui bei jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta aplinkybę tai, kad M. C. spyris broliui V. C. į nugarą sukėlė jam skausmą. Šią išvadą teismas padarė vertindamas tik nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kolegijos nuomone, yra prieštaringi.
Nors nuteistasis ir bylos nagrinėjimo teisme metu, ir apeliaciniame skunde kategoriškai neigia savo kaltę dėl smurtavimo brolio atžvilgiu, tačiau iš byloje surinktos įrodymų visumos matyti, kad M. C. asmeninio konflikto metu vieną kartą spyrė savo broliui V. C. į nugarą. Ši aplinkybė įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir liudytojų S. C., V. G. pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau pažymėtina, kad iš bylos duomenų negalima daryti neabejotinos išvados, jog minėtu smurtiniu veiksmu nuteistasis sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Kolegija pritaria apelianto argumentui, jog įvykį tiesiogiai matę liudytojai nepatvirtino supratę, jog nukentėjusysis juto skausmą. Pats nukentėjusysis V. C., kaip minėta, šią aplinkybę nurodo prieštaringai: kreipdamasis pareiškimu į Kelmės rajono PK jis nurodė, kad fizinis skausmas jam nebuvo sukeltas, tačiau vėliau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog dėl spyrio jautė fizinį skausmą. Bylą nagrinėjant teisme, jokių paaiškinimų nepateikė. Byloje daugiau nėra jokių duomenų nei apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, nei apie jam sukeltą skausmą. Esant tokiam duomenų prieštaringumui, kolegija, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, reiškiančiu tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, konstatuoja, kad nėra įrodyta, jog M. C. smurtaudamas, t. y. įspirdamas V. C. vieną kartą koja į nugarą, sukėlė jam fizinį skausmą. Nesant M. C. veiksmuose visų būtinų BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų nusikalstamos veikos požymių (pasekmės), nėra pagrindo jį pripažinti kaltu ir nuteisti.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo M. C. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad M. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl jis išteisintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. C. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.