Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2014-06-04 veikos) laisvės atėmimu 4 metams.

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl 2014-06-11 veikos) laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirtą subendrintą bausmę apėmimu subendrinus su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-07-08 nuosprendžiu paskirta bausme, A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014-06-21 iki 2015-04-02, t. y. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo J. P. civilinis ieškinys patenkintas ir jam iš A. S. priteista 153 Eur turtinės ir 1448 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Iš A. S. Valstybei priteista 121,59 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam J. P..

Iš A. S. Valstybei priteista 209,71 Eur (724,08 Lt) J. P. ir L. L. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2014-06-04 apie 02.00 val., išdaužęs lango stiklą, neteisėtai, slapta, prieš savininko valią, įsibrovė į L. L. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas asmens būsto neliečiamumą, name panaudojo L. L. atžvilgiu fizinį smurtą – spyrė į krūtinę, ne mažiau 4 kartus smūgiavo į galvą, veidą ir dešinę plaštaką, taip padarydamas L. L. sužalojimus – nosies kaulų lūžį, dešinės plaštakos 4 ir 5 pirštų pamatinių pirštakaulių lūžius, muštines žaizdas dešinio momens srityje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio ir dešinės plaštakos 4 ir 5 pirštų pamatinių pirštakaulių lūžių L. L. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, ir pagrobė L. L. turtą –22 Lt vertės piniginę, 32 litus, 50 Lt vertės telefoną „Samsung“, 65 Lt vertės laikrodį su apyranke, 10 Lt vertės 1 kilogramą mėsos, viso pagrobė 179 Lt vertės svetimo turto.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad jis 2014-06-11 apie 02.30 val., išdaužęs lango stiklą, neteisėtai, slapta, prieš savininko valią, įsibrovė į J. P. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas asmens būsto neliečiamumą, name panaudojo J. P. atžvilgiu fizinį smurtą – jį pastūmė, dėl ko J. P. nugriuvo ant žemės, kirviu sudavė J. P. į galvą, taip padarė J. P. sužalojimą – muštinę žaizdą pakaušyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, laikydamas rankoje kirvį pareikalavo pinigų sakydamas ,,žinai, ko aš atėjau“ ir pagrobė J. P. turtą – 520 litų ir 10 Lt vertės kirvį, viso pagrobė 530 Lt vertės svetimo turto.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis A. S. neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, nes pas nukentėjusiuosius namuose nebuvo, nukentėjusiųjų parodymai yra neteisingi, o mobiliojo ryšio telefonus rado šiukšlių konteineriuose. Tačiau A. S. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodo byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis L. L. teisme parodė, kad naktį išgirdęs brazdesį, nuėjo pažiūrėti ir kambaryje pamatė du vyrus, vieno jų balsas buvo pažįstamas ir tas vyras pabėgo, o kitas, 34–36 metų amžiaus vyras koja jam spyrė į krūtinę, po to taburete jį mušė, nuo smūgio į galvą prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, vyrų nebebuvo, pasigedo daiktų, kuriuos nurodė policijos pareigūnui, jo mobiliojo ryšio telefonas buvo išardytas. Nukentėjusysis L. L. teigė, jog nežino, kas jį sumušė, ar tai buvo A. S., nes vyrų veidų neįsidėmėjo, kambaryje buvo tamsu. Nukentėjusiojo L. L. parodymus, jog jis buvo apiplėštas ir sumuštas, patvirtina liudytojo B. T. parodymai, jog pas jį atėjo visas kruvinas nukentėjusysis, kuris papasakojo, kad pas jį įsibrovė du vyrai ir sumušė. Taip pat nukentėjusiojo parodymus apie jo sužalojimą patvirtina specialisto išvadoje užfiksuoti L. L. padaryti sužalojimai (1 t. 55 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t. 16–27 b. l.) matyti, kad įvykio vietoje ant lango rėmo buvo rasti pirštų pėdsakai, kurie pagal specialisto išvadą Nr. 86-IS1-42 (1 t. 30–34 b. l.) buvo palikti A. S. kairės rankos bevardžiu ir didžiuoju pirštais bei dešinės rankos bevardžiu pirštu. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje nuo lango stiklo paimtas tepinėlis su biologiniais pėdsakais, kurių genotipas pagal specialisto išvadą Nr. 140-(5475)-IS1-6190 (3 t. 74–75 b. l.) sutampa su B. Š. genotipu. Iš Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2014-11-07 nutarimo (1 t. 11–12 b. l.) matyti, kad ikiteisminis tyrimas B. Š. atžvilgiu nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Įvykio vietoje rastų dviejų skirtingų asmenų palikti pėdsakai ant lango, pro kurį buvo įsibrauta į nukentėjusiojo namus, patvirtina nukentėjusiojo L. L. parodymus, jog pas jį į namą buvo įsibrovę dviese, kad vienas iš karto pasišalino, o likęs asmuo jį sumušė ir pagrobė nukentėjusiojo turtą. Be to, byloje buvo nustatyta, kad iš nukentėjusiojo pagrobtu mobiliojo ryšio telefonu naudojosi nuteistojo sugyventinė – liudytoja V. B., kuri nurodė, jog A. S. jai davė naudotis lipnia juosta apvyniotą, nes buvo be dangtelio, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-E1200M“. Nors teisme nukentėjusysis L. L. nurodė, kad pas jį buvo atėjęs R. B. ir girdėjo pastarąjį sakant „vyrai, bėgam“, tačiau teisme kaip liudytojas apklaustas R. B. pripažino įvykio dieną gėręs vienas pats pas nukentėjusįjį, tačiau po to parėjo pas save į namus ir miegojo, pas jį nebuvo rastas nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas. Kitų duomenų, kad įvykio vietoje buvo ir liudytojas R. B., byloje nėra. Dėl to šis teisme nukentėjusiojo duotų parodymų netikslumas (jog pas jį nusikaltimo metu buvo ir R. B.) nėra esminis, nes nukentėjusysis vienodai nurodė, kad į namą buvo įsibrovę dviese, be to, atsižvelgus į nukentėjusiojo amžių (įvykio metu jam buvo 70 metų), į nusikaltimo padarymo laiką (nakties metas, apie 2 val.), apšvietimą (nukentėjusiojo teigimu buvo tamsu), į tai, kad nukentėjusysis jau ne kartą buvo apvogtas (2 t. 2 b. l.), bei į tai, kad nukentėjusysis teisme buvo apklaustas po įvykio praėjus aštuoniems mėnesiams, daroma išvada, kad šios paminėtos aplinkybės be abejonės turėjo įtakos L. L. teisme prisimenant įvykio aplinkybes. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių ir tai, kad nukentėjusysis viso bylos tyrimo metu teigė, jog pas jį į namą buvo įsibrovę dviese, ir tokius nukentėjusiojo teiginius patvirtina byloje surinkti įrodymai, daroma išvada, kad nukentėjusiojo L. L. parodymai yra teisingi, netikėti jais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo L. L. parodymai yra nuoseklūs, kad įvykio vietoje rasti A. S. rankos pirštų pėdsakai, kad iš nukentėjusiojo pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną A. S. perdavė savo sugyventinei, daroma išvada, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog A. S. įsibrovė į nukentėjusiojo L. L. gyvenamąjį namą ir panaudojęs fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiojo turtą.

Nuteistojo kaltę apiplėšus nukentėjusįjį J. P. taip pat patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis J. P. parodė, kad pabudo nuo stiklo žvangesio, įsijungęs šviesą nuėjo pasižiūrėti ir prie durų pamatė A. S., kuris jam sudavė smūgį į krūtinę, kirviu trenkė į galvą, po šių smūgių jis nugriuvo. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. S. jo paklausė, ar žino, ko atėjęs, jis A. S. atsakė, jog žino, ir iš po čiužinio paėmė piniginę ją padavė A. S.. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad A. S. iš piniginės pasiėmė 520 Lt ir ją nusviedęs į lovą išėjo, kartu išsinešdamas ir kirvį, kad A. S. dar pagrasino nepranešti policijai. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad po įvykio pablogėjo jo regėjimas, jam buvo atlikta akių operacija ir jis mato silpnai, dėl to jis negalėjo atpažinti asmens iš jam parodytų asmenų, tačiau J. P. teisme kategoriškai nurodė, jog yra tikras, kad jį sužalojo ir apiplėšė A. S., jį atpažino, nes patalpa buvo apšviesta, A. S. nebuvo užsidengęs veido, jį įsidėmėjo, kai A. S. ėmė pinigus iš piniginės. Nukentėjusysis teisme taip pat nurodė, kad A. S. tėvai gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, nors jis jų nepažįsta, bet žino jų sodybą. Nors iš bylos matyti, kad nuteistojo motina yra mirusi, tačiau iš apelianto anketinių duomenų matyti, kad nuteistasis nuo 1987-12-01 iki 1997-04-10 gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), t. y. toje pačioje gatvėje kaip ir nukentėjusysis J. P., todėl nuteistajam nusikalstamos vietos apylinkės buvo pažįstamos, ir tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog jo užpuolikas buvo pažįstamas. Be to, nukentėjusiojo J. P. parodymus patvirtina liudytojo B. G. parodymai, jog pas jį atėjo kruvinas J. P., kuris nurodė, kad jį užpuolė, kad iš karto J. P. nurodė, jog tas užpuolikas „lyg yra iš už geležinkelio pusės, kurį kaip ir pažino“. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 958/14(04) patvirtina, kad nukentėjusysis J. P. buvo sužalotas – jam padaryta muštinė žaizda pakaušyje (1 t. 102 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t. 57–74 b. l.) matyti, kad apžiūrint J. P. namą ant stiklų buvo užfiksuoti ir nukopijuoti rankų pirštų pėdsakai, prieangyje bei miegamojo kambaryje ant grindų užfiksuoti ir nukopijuoti avalynės pėdsakų fragmentai, nuo grindų paimtos mikrodalelės, rasta numesta piniginė. Iš specialisto išvados Nr. 86-IS1-44 matyti, jog trys rankų pirštų pėdsakai ant daktiloskopinių plokštelių Nr. 1, 2, paimtų įvykio vietos apžiūros metu apžiūrint namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo palikti A. S. dešinės rankos bevardžiu pirštu bei dešinės rankos nykščiu (1 t. 77–81 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. 86-51-IS1-50 nurodyta, kad avalynės pėdsakų fragmentai, užfiksuoti plokštelėse, pažymėtose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 4, kurie buvo paimti 2014-06-11 apžiūrint įvykio vietą dėl plėšimo (duomenys neskelbtini), yra palikti A. S. pateiktos avalynės padais arba tos pačios rūšies avalyne, kuri turi tokį raštą ir jo dydį (1 t. 90, 91 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis atpažino A. S. kaip jį apiplėšusį asmenį, kad įvykio vietoje rasti ne tik A. S. rankos pirštų pėdsakai, bet ir įvykio vietoje užfiksuoti avalynės fragmentai sutampa su nuteistojo pateiktos avalynės pėdsakais, daroma išvada, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog A. S. įsibrovė į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, J. P. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą bei pagrobė nukentėjusiojo pinigus ir kirvį.

Nuteistasis skunde teigia, kad byla jo atžvilgiu yra sufabrikuota ir, kaip teismo posėdyje nuteistasis paaiškino, nukentėjusiojo lango stiklai buvo paimti nedalyvaujant ekspertui. Tokie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti, nes iš bylos matyti, kad apžiūrint įvykio vietas tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), lango stiklai nebuvo paimti, o tik nuo lango rėmo bei nuo lango stiklo paimti pirštų ir kt. biologiniai pėdsakai, nuo grindų avalynės pėdsakai ir šiuos pėdsakus įvykio vietų apžiūros metu užfiksavo skirtingi specialistai – G. Gabalis (1 t. 16–17 b. l.) ir J. Nemniasevienė (1 t. 57–58 b. l.). Liudytojas B. T. nurodė, kad atvykę policijos pareigūnai pirštų pėdsakus ėmė iš visur. Taip pat iš bylos matyti, kad užduotis atlikti rankų pėdsakų tyrimą buvo paskirta iš karto po nukentėjusiųjų atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų ir ekspertams buvo pateikti vokai su daktiloskopinėmis plokštelėmis su įvykio vietose užfiksuotais pėdsakais, o palyginimui nuteistojo daktiloskopinė kortelė su jo rankų atspaudais ekspertams buvo pateikta tik po jo sulaikymo, t. y. 2014-06-23 (1 t. 28, 29, 75, 76 b. l.). Šie procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl šie duomenys byloje pagrįstai pripažinti įrodymais. Kitų aplinkybių, kodėl apeliantas mano, kad byla jo atžvilgiu yra sufabrikuota, A. S. nenurodė nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė tokių aplinkybių, todėl nuteistojo skundo argumentas, jog byla jo atžvilgiu sufabrikuota, nepagrįstas.

Atsižvelgiant į byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, į šiame teismo sprendime paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. S. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. S. bausmes už jo padarytas atskiras nusikalstamas veikas bei subendrintą bausmę, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo, bausmių subendrinimo nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės. Taip pat pagrįstai apylinkės teismas iš nusikalstamą veiką padariusio A. S. priteisė nukentėjusiajam J. P. padarytos žalos atlyginimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio.