Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei J. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. R. 2010-06-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. A. 20200 Lt nuostolių atlyginimui. Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimu buvo nutraukta jo ir atsakovės santuoka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažinta ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Nuo šio teismo sprendimo ieškovas turėjo lygias teises su atsakove naudotis aukščiau nurodytu turtu. Tačiau nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė piktybiškai neįsileido jo ir jų nepilnamečio sūnaus, kurio gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su ieškovu, į paminėtas gyvenamąsias patalpas. Dėl to ieškovas 2008 m. vasario 24 d. sudarė nuomos sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, nes reikėjo gyvenamosios vietos jam ir jo nepilnamečiam sūnui. Tokiu būdu nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pripažinta jo teisė valdyti, naudotis ir disponuoti, aukščiau nurodytu turtu, iki 2010 m. sausio 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria ½ aukščiau nurodyto turto pripažinta jo asmenine nuosavybe, priėmimo ieškovas sumokėjo 20200 Lt nuomos mokesčio. Atsakovė piktavališkais veiksmais pažeidė jo, kaip bendraturčio teises, neįleisdama į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas, ko pasekoje jis patyrė 20200 Lt nuostolių. Todėl yra visos būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti, todėl prašė priteisti jam iš atsakovės 20200 Lt nuostolių atlyginimui.

Atsakovė J. A. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog, vykstant ilgamečiams teisminiams ginčams dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, ieškovas dirbtinai ėmėsi veiksmų, sudarančių galimybę teikti ieškinį dėl neva patirtų nuostolių. Ieškovas nuosavybės teise valdė ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini). Be to ieškovo firma UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal lizingo sutartį įsigijo 59,25 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2008 m. kovo 19 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 280000 Lt. Taip pat ieškovas valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias 67,03 kv.m ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose anksčiau atsakovė užsiėmė kirpyklos veikla, o nuo 2007 m. gruodžio 8 d., ieškovui nutraukus panaudos sutartį su atsakove, patalpos buvo nuomojamos tretiesiems asmenims. Ieškovas turėjo galimybę gyventi keliuose butuose arba nuomoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir gaunamų nuompinigių sąskaita nuomotis butą sau, dirbtinai nedidinant išlaidų, susijusių su savo ir sūnaus apgyvendinimu. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pripažinus bendrąja jungtine nuosavybę į ½ buto (duomenys neskelbtini), tačiau šio turto nepadalinus, kilo klausimas dėl galimybės naudotis šiuo turtu, atsižvelgiant į sunkią tarpusavio sutarimo situaciją. Sūnus P. R. lankėsi bute (duomenys neskelbtini), galėjo jame apsigyventi. Vilniaus apygardos teismui nusprendus, jog ½ buto ir ½ sodybos atitenka ieškovui, jam buvo pasiūlyta pasiimti raktus, perduodant atsakovei raktus nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas naujų raktų nuo sodybos, kur jis pakeitė visas spynas, bendraturtei G. A. neperdavė. Ieškovas pats pablogino savo gyvenimo sąlygas, parduodamas butą, esantį (duomenys neskelbtini), išdraskydamas ir suniokodamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Be to ieškovo gyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į jam tenkantį plotą, gyvenant su atsakove buvo žymiai prastesnės, nei nuomojamame bute. Bendro buvusių sutuoktinių gyvenimo bute išvengimas buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos abiems šalims.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog A. R. ir nepilnametis P. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. sausio 28 d. negyveno. Pagal nuomos sutarties ir priėmimo-perdavimo akto duomenis ieškovas buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomotoju, nors ieškinyje nurodė nuomininku. Ieškovas teismo posėdyje nurodytų aplinkybių netikslino, be to nepateikė teismui įrodymų, kad S. K. valdė nuosavybės teise ar turėjo kitus įgalinimus išnuomoti aukščiau paminėtą butą. Ieškovas, įrodinėdamas patirtų nuostolių dydį, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis ėmėsi visų priemonių nedidinti patiriamų nuostolių, neįrodinėjo, kad buto nuoma už sąlyginai didelę kainą (1400-1200 Lt) buvo vienintelė prieinama galimybė naudotis gyvenamuoju plotu. Ieškovas taip pat neaiškino aplinkybių, dėl kurių jis pardavė nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), neįrodė, kad negalėjo gyventi jo firmai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (ieškovo pareiškimų policijai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, atsakovės pareiškimų policijai, pareiškimo notarui, Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties) ir šalių paaiškinimų teismo posėdyje, teismas padarė išvadą, kad šalių tarpusavio santykiai buvo komplikuoti. Ieškovas, įrodinėdamas, jog negalėjo naudotis jam priklausančiu turtu, iš esmės rėmėsi pareiškimais policijai bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tačiau visi veiksmai, kuriais ieškovas siekė įgyvendinti savo nuosavybės teisę, buvo atlikti 2008 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais, tuo tarpu, kokių veiksmų jis ėmėsi įgyvendinant savo teises nuo nurodyto laikotarpio iki 2010 m. sausio mėn., nepateikė. Įgyvendindamas savo nuosavybės teises, ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl turto bendro su kitais asmenimis naudojimosi tvarkos nustatymo, įkeldinimo ar imtis kitų aktyvių priemonių ginant savo teises, bet to nedarė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti, t.y. nebuvo visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. R. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas be pagrindo teigia, jog pagal nuomos sutartį ieškovas yra nuomotojas, o ne nuomininkas, nes iš byloje esančių įrodymų visumos akivaizdu, kad ieškovo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje įvardijimas nuomotoju yra rašybos klaida. Teismui bylos nagrinėjimo metu turėjo būti akivaizdu, kad ieškovas nuomojosi butą iš S. K., kadangi tai patvirtino byloje esantys dokumentai, ieškovo paaiškinimai bei liudytojų parodymai, o bylos nagrinėjimo teisme metu nekilo jokių klausimų ar ginčų dėl pačios buto nuomos fakto ar buto nuomotojos S. K. įgaliojimų buvimo ar nebuvimo. Taigi šiuo atveju teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalį bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neobjektyviai bei nevisapusiškai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, kas lėmė neteisėto bei neteisingo sprendimo priėmimą. Iškilus būtinybei ieškovas teikia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl buto 2007-12-21 įgaliojimo bei S. K. paso kopiją, patvirtinančius S. K. įgaliojimus sudaryti 2009-02-24 sutartį su ieškovu A. R. dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos. Ieškovas, prašydamas atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, turėjo įrodyti dėl atsakovės veiksmų patirtų nuostolių dydį, ką jis ir padarė, pateikdamas teismui patirtų nuostolių dydžio apskaičiavimą bei įrodymus dėl jų patyrimo (nuomos sutartis su priedais dėl nuomos mokesčio mokėjimo). Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog išvengtų nuostolių padidėjimo, turėjo būti įrodytos pačios atsakovės, t.y. būtent atsakovė turėjo įrodinėti, kad nuomos dydis buvo neprotingas. Šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai šią įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovui. Nepaisant to, iš ieškovo pateiktų duomenų buvo akivaizdu, kad ieškovo išsinuomotas butas bei nuomos mokesčio dydis ne tik kad atitiko tuo metu galiojusias nekilnojamojo turto nuomos kainas, tačiau buvo net mažesnis, o ieškovas, laikydamasis protingumo bei sąžiningumo principų, niekaip nedidino savo nuostolių. Teismo teiginys, kad ieškovas neaiškino aplinkybių, dėl kurių jis pardavė nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), neatitinka tikrovės, kadangi ieškovo atstovė baigiamosios kalbos bei replikos metu nurodė, kad minėtas butas buvo parduotas dėl finansinių priežasčių dar 2008 m. kovo mėnesį, t.y. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutarties priėmimo. Be to ieškovui priklausė tik ½ dalis buto (duomenys neskelbtini), o dėl prastos ieškovo turtinės situacijos, kuomet po 2007-06-11 patirto infarkto ir ženkliai netekto darbingumo bei nustatyto neįgalumo, jam skubiai reikėjo lėšų medikamentams bei gydymui. Be to savo ½ dalies pardavimo siekė ir buto bendraturtė V. B.. Teismui manant, kad bylos objektyviam bei teisingam išsprendimui yra svarbu išsamiau išsiaiškinti buto (duomenys neskelbtini) pardavimo priežastis, teismas galėjo užduoti klausimą dėl to pačiam ieškovui ar kaip liudytojai iškviestai buvusiai buto bendraturtei V. B.. CPK numato, kad prireikus teismas gali savo iniciatyva pakartotinai apklausti liudytoją, bet šiuo atveju teismas šia įstatymų numatyta teise nepasinaudojo. Tačiau bet kuriuo atveju ½ buto (duomenys neskelbtini) pardavimas neturi jokios teisinės reikšmės šiai bylai, kadangi ieškovo nuostoliai atsirado žymiai vėliau ir dėl to, kad atsakovė neleido ieškovui naudotis (apsigyventi) jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamame turte. Teismo formuluotė, kad ieškovas neįrodė, jog negalėjo gyventi jo firmai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), yra klaidinga, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra A. R. įmonė, o nuo 2007-11-07 jis nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės akcininkas. Teismui buvo pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kad butas (duomenys neskelbtini) yra juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl neįmanoma, kad A. R. kartu su sūnumi gyventų įmonės patalpose. Faktas, kad atsakovė neleido ieškovui gyventi nei viename iš jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių patalpų, yra nustatytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir įrodytas, todėl net jei ieškovas ir būtų kreipęsis į teismą dėl įkeldinimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo, teisminio proceso metu jis vis tiek būtų buvęs priverstas nuomotis butą (duomenys neskelbtini), be to dar priverstas patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas teismuose. Ieškovui įstatymas suteikia pasirinkimą pačiam nuspręsti, kokių priemonių imtis savo pažeistoms teisėms ginti, todėl ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negali būti atmetamas, motyvuojant tuo, kad atsakovas nepasinaudojo kitomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. Šiuo atveju ieškovas atliko veiksmus, kuriuos manė yra būtina atlikti. Teismas, sprendimą grįsdamas motyvu dėl nepakankamų ieškovo veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, netinkamai aiškino bei taikė CK 1.137 straipsnio 1 dalį. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti. Kad atsakovė neįleido ieškovo į jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, patvirtina rašytiniai įrodymai: faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ieškovo pareiškimai policijai. Faktą, kad atsakovė neįleido ieškovo į jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Atsakovė neteisėtai neleido ieškovui naudotis jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančia nekilnojamojo turto dalimi, taip pažeisdama CK 4.72 straipsnio 1 dalį bei nevykdydama įsiteisėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog, žinodamas atsiliepime į ieškinį pareikštas abejones dėl ieškovo statuso kaip nuomininko, ieškovas turėjo visas galimybes pateikti teismui papildomus įrodymus, patvirtinančius jo poziciją ir paneigiančius atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, bet to nepadarė. Todėl ieškovo neapdairus nesinaudojimas savo procesinėmis teisėmis arba piktnaudžiavimas teise negali būti vertinama kaip būtinybė teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas, žinodamas abejones dėl nuomos sutarties egzistavimo, pagrįstumo ir teisėtumo, nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad butas buvo nuomojamas, kad jo nuomininkas buvo būtent ieškovas, kad buvo mokamas ieškovo nurodyto dydžio nuomos mokestis, kad nuomotojo gautos iš nuomos pajamos buvo apmokestintos įstatymo nustatyta tvarka ir kad buto savininkas turėjo banko, kuriam įkeistas butas, sutikimą nuomai. Kadangi reikalavimą dėl nuostolių, neva atsiradusių dėl priverstinės naujos statybos buto nuomos atlyginimo pareiškė ieškovas, tai jam ir tenka pareiga įrodyti, kokius būtent nuostolius jis patyrė ir ar patyrė juos tikrai. Tai, kad asmuo kažkur gyveno, dar nereiškia, kad tai buvo nuomos santykiai ir kad dėl tos aplinkybės jis patyrė nuostolius. Ieškovui neįrodžius nuostolių bei jų dydžio, ieškinys ir buvo atmestas, įvertinus visas bylos aplinkybes bei ieškovo pateiktus įrodymus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovas pardavė savo sūnėnui, su kuriuo, kaip patvirtino teismo posėdžio metu ieškovo liudytoja, ieškovą sieja geri santykiai. Jokių įrodymų dėl būtinumo parduoti butą (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, ieškovas teismui taip pat nepateikė, nors ir šios aplinkybės buvo nurodytos atsiliepime į ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovė ir jos atstovė – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai: Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b.l. 241), įgaliojimas (b.l. 242), S. K. paso kopija (b.l. 243), informacija iš interneto (b.l. 244), neįgaliojo pažymėjimai (b.l. 245, 248-249), darbingumo lygio pažymos (b.l. 246, 250), išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (b.l. 247), Vilniaus apygardos teismo 2010-05-13 papildoma nutartis (b.l. 251-254) ir 2010-04-21 nutartis (b.l. 255-257).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus ir išklausiusi šalių bei jų atstovų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta, nepilnamečio sūnaus P. R. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, iš atsakovės priteisiant išlaikymą bei padalijant santuokoje įgytą turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažinta ieškovo ir atsakovės bendrąją jungtine nuosavybe ½ buto (duomenys neskelbtini) ir ½ namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi, padalinus sutuoktinių turtą, ieškovui nuosavybės teise priteista ½ buto (duomenys neskelbtini) ir ½ namo bei kitų kiemo statinių ir žemės (duomenys neskelbtini). Šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. R. ir P. R. bute (duomenys neskelbtini) ir sodyboje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. sausio 28 d. negyveno. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nurodė, kad atsakovė piktybiškai neleido jam naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl jis nurodytu laikotarpiu patyrė 20200 Lt nuostolių dėl to, jog buvo priverstas nuomotis butą (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovės veika buvo neteisėta ir dėl to buvo patirti nuostoliai, t.y. padarė išvadą, jog nebuvo visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, tačiau jie nepaneigia teismo išvados pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo pateiktos nuomos sutarties, buto priėmimo- perdavimo akto turinio nustatė, kad ieškovas buvo buto (duomenys neskelbtini) ne nuomininku, o nuomotoju (b.l. 62-67), nurodytų aplinkybių teisme netikslino, todėl nebuvo galima padaryti vienareikšmišką išvadą dėl įrodymų patikimumo. Ieškovas tokiai teismo išvadai prieštarauja, pateikdamas naujus įrodymus: Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b.l. 241), įgaliojimą (b.l. 242), S. K. paso kopiją (b.l. 243) ir tvirtindamas, jog ieškovo nuomos sutartyje įvardijimas nuomotoju yra rašybos klaida. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kadangi jo nurodytą aplinkybę patvirtina bylos duomenys (ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai), be to, kaip tvirtina, bylos medžiaga, bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės atsakovė neginčijo pačios buto nuomos fakto ar buto nuomotojos S. K. įgaliojimų. Teisėjų kolegijai, priėmus ir ištyrus naujus įrodymus, akivaizdu, jog ieškovas nuomojosi butą (duomenys neskelbtini) iš S. K., t.y. kad jis buvo nurodyto buto nuomininku, o ne nuomotoju. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad nurodytas butas nuosavybės teise priklauso M. U., kuri 2007 m. gruodžio 21 d. įgaliojimu suteikė S. K. teises, susijusias su šio buto naudojimu ir valdymu, tame skaičiuje ir teisę sudaryti bei pasirašyti turto valdymui, naudojimui, eksploatavimui reikalingas sutartis. Dėl to teisėjų kolegija laiko, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. K. įgaliojimus sudaryti 2009-02-24 sutartį su ieškovu A. R. dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos, o pirmosios instancijos teismo abejonės dėl to, ar ieškovas buvo šio buto nuomotojas ar nuomininkas, yra nepagrįstos.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovas, įrodinėdamas patirtų nuostolių dydį, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis ėmėsi visų priemonių nedidinti patiriamų nuostolių, neįrodinėjo, kad buto nuoma už sąlyginai didelę kainą (1400-1200 Lt) buvo vienintelė prieinama galimybė. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis, prašydamas atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, turėjo įrodyti tik dėl atsakovės veiksmų patirtų nuostolių dydį, ką jis ir padarė, pateikdamas teismui patirtų nuostolių dydžio apskaičiavimą bei įrodymus dėl jų patyrimo (nuomos sutartis su priedais dėl nuomos mokesčio mokėjimo). Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog išvengtų nuostolių padidėjimo, turėjo būti įrodytos pačios atsakovės, dėl to teismas visiškai nepagrįstai šią įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovui. Be to, ieškovo nuomone, iš jo pateiktų duomenų buvo akivaizdu, kad ieškovo išsinuomotas butas bei nuomos mokesčio dydis ne tik kad atitiko tuo metu galiojusias nekilnojamojo turto nuomos kainas, tačiau buvo net ir mažesnis, todėl ieškovas, laikydamasis protingumo bei sąžiningumo principų, niekaip nedidino savo nuostolių. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip neįtakojančios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, kadangi skundžiama teismo išvada buvo sąlygota byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimo.

Jau minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažinta ieškovo ir atsakovės bendrąją jungtine nuosavybe ½ buto (duomenys neskelbtini) ir ½ namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys tvirtina, kad 2008 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas kreipėsi pareiškimu į Vilniaus m. 3 PK dėl įkeldinimo į butą (duomenys neskelbtini), tačiau jam pasiūlyta dėl įkeldinimo kreiptis į antstolį (b.l. 56-58). Tos pačios dienos pareiškimu ieškovas kreipėsi į Širvintų r. PK, dėl įkeldinimo į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurį išnagrinėjusi policija įspėjo J. R. dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarties nevykdymo (b.l. 59-60). 2008 m. spalio 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad prie įėjimo į laiptinę sutikta moteris, prisistačiusi J. R., paaiškino, jog savo buvusio sutuoktinio neįleidžia į butą, nes nėra aišku kokia dalis jo bus jam priteista, tas pačias aplinkybes nurodydama ir dėl naudojimosi sodyba, esančia (duomenys neskelbtini). (b.l. 61.). Tuo tarpu iš nuomos sutarties (b.l. 62-67) matyti, kad A. R. ir S. K. jau 2008 m. vasario 24 d. susitarė dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos ir 1400 Lt nuomos mokesčio kas mėnesį. Nuomos kaina šalių susitarimu tik nuo 2009 m. sausio 1 d. sumažinta iki 1200 Lt (b.l. 64), t.y. praktiškai jau po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi, padalinus sutuoktinių turtą, šalims buvo konstatuota nuosavybės teisė į ginčo turtą. Be to, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 241), ieškovo išsinuomotas butas (duomenys neskelbtini) yra naujos statybos (2007 m.), dviejų kambarių, 53,95 kv.m bendro ploto su visais patogumais, tuo tarpu ieškovui įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta nuosavybės teisė tik į ½ buto (duomenys neskelbtini) ir ½ namo ir kitų kiemo statinių bei žemės (duomenys neskelbtini), todėl nuomojamos patalpos yra akivaizdžiai geresnės, dėl to ir jų nuomos mokestis didesnis. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovas neginčijamais įrodymais ir nepagrindė, jog buvo mokamas būtent ieškovo nurodyto dydžio nuomos mokestis, kadangi nebuvo pateikta duomenų apie nuomotojo iš nuomos gautas ir kokio būtent dydžio pajamas. Dėl to, kad ieškovas prašo priteisti nuostolius, atsiradusius būtent dėl priverstinės naujos statybos buto nuomos, jam ir tenka pareiga įrodyti, kokius būtent nuostolius jis patyrė ir ar tikrai juos patyrė. Vien faktas, kad ieškovas nuomavo gyvenamąjį plotą ir mokėjo nuomos mokestį, pats savaime nereiškia, kad jis patyrė nuostolius. Be to atsakovo pateiktuose skelbimuose (b.l. 244) yra nurodyta ne reali, o potencialaus nuomotojo pageidaujama butų nuomos kaina. Tuo tarpu konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos kaina yra nuomos sutartį sudarančių šalių susitarimo dalykas (CK 6. str.). Pažymėtina, jog iš apelianto pateiktos informacijos iš skelbimų taip pat matyti, kad 2008 m. vasario mėnesį buvo 81 skelbimas, 2008 m. kovo mėnesį - 94, 2008 m. balandžio mėnesį - 100 skelbimų, t.y. laisvų butų pasiūla didėjo, kas neabejotinai turėjo įtakos ir nuomos kainų mažėjimui. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad jo nurodyta nuomos kaina buvo sąlygota objektyvių veiksnių ir buvo reali (CPK 178 str.).

Byloje yra duomenys, kad 2008 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi A. R. ir V. B. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 156-164). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovas taip pat neaiškino aplinkybių, dėl kurių jis pardavė nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) neįrodė, kad negalėjo gyventi jo firmai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Ieškovas apeliaciniame skunde teigia priešingai, t.y. kad būtent pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių jis pardavė nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir kodėl jis negalėjo gyventi jo firmai UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, byloje buvo nurodyta, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas dėl finansinių priežasčių dar 2008 m. kovo mėnesį, be to jam priklausė tik ½ dalis šio buto ir jo bendraturtė V. B. taip pat siekė buto pardavimo. Apeliantas nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas ar akcininkas, todėl negalėjo apsigyventi juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės patalpose. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepaneigiančius teismo išvados pagrįstumo bei teisėtumo.

Kaip jau minėta, byloje neginčijamai nustatyta, jog A. R. ir V. B. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2008 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, t.y. jau po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo priėmimo, kuriuo buvo nutraukta šalių santuoka, nepilnamečio sūnaus P. R. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu bei padalintas santuokoje įgytas turtas (b.l. 9-26). Nors minimas teismo sprendimas pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną dar buvo neįteisėjęs, tačiau juo ieškovui nebuvo priteistas joks gyvenamasis plotas. Tokioje situacijoje ieškovas, parduodamas vienintelį realiai turimą gyvenamąjį plotą, akivaizdžiai pablogino savo ir su juo gyvenančio nepilnamečio sūnaus padėtį. Nors apeliantas į bylą pateikė duomenis (neįgaliojo pažymėjimus - b.l. 245, 248-249; darbingumo lygio pažymas - b.l. 246, 250; išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų - b.l. 247), kad po 2007-06-11 patirto infarkto sumažėjo jo darbingumas ir buvo nustatytas neįgalumas, tačiau šios aplinkybės pačios savaime nerodo, kad dėl to ženkliai pablogėjo ieškovo turtinė padėtis ir dėl to reikėjo skubiai parduoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, vienintelį realiai turimą gyvenamąjį plotą. Aplinkybė, kad minimo buto pardavimo siekė ir jo bendraturtė V. B., byloje taip pat neįrodyta. Apklausta liudytoja (b.l. 216) V. B. tokių aplinkybių nenurodė, be to ji yra ieškovo sesuo, todėl bet kokie papildomi jos parodymai ieškovo naudai vertintini kritiškai dėl jos akivaizdaus suinteresuotumo.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ieškovas pardavė savo sūnėnui, nors jokių įrodymų dėl būtinumo parduoti bendrovės, turėjusios butą, akcijas, ieškovas nepateikė. Be to atsakovė nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo reorganizuota iš A. R. individualios įmonės 2006 metais, tai yra 1 metai iki santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto pasidalinimo teismo proceso pradžios, o pareiškimą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės teismui pateikė ieškovas. A. R. IĮ buvo įregistruota būnant santuokoje su atsakove. Veiklą šį įmonė vykdė ir turtą (butą - 59,25 kv.m butą, kurio paskirtis – gyvenamoji, (duomenys neskelbtini)) įsigijo tuo metu, kai turėjo individualios įmonės teisinį statusą. Abu sutuoktiniai vykdė veiklą ir abu sutuoktiniai turėjo jų vardu įregistruotas individualias įmones - A. R. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ ir J. R. individuali įmonė, bet tik ieškovas pakeitė savo individualios įmonės teisinį statusą į uždarąją akcinę bendrovę. Šios aplinkybės byloje nėra paneigtos, atvirkščiai, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 7 d. nutartyje (b.l. 123-136) yra pažymėjęs, jog ieškovas iš esmės pablogino savo situaciją, parduodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad ieškovas, tiek parduodamas butą (duomenys neskelbtini), tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, dirbtinai sudarė sąlygas galimo ieškinio dėl nuostolių atlyginimo pateikimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pripažinus ieškovo ir atsakovės bendrąją jungtinę nuosavybę į ½ buto (duomenys neskelbtini), bet šio turto tarp šalių nepadalinus, nes 30/100 dalių minimo buto nuosavybės teisėmis priklauso G. A., bei nenustačius naudojimosi juo tvarkos, iškilo klausimas dėl realios galimybės naudotis nurodytu turtu, atsižvelgiant į sudėtingą, komplikuotą bendrasavininkių tarpusavio sutarimo situaciją, nes butas yra 72,68 kv.m ploto, trijų nevienodo dydžio kambarių (b.l. 116), realiai ieškovui pripažinta nuosavybės teisė tik į ¼ dalį buto, šiame bute, be pretendavusiųjų apsigyventi ieškovo ir nepilnamečio P. R., dar gyveno didesniosios buto dalies savininkė G. A., kuriai 76 metai, atsakovė, su kuria ieškovo ir jų sūnaus santykiai priešiški, šalių dukra, su kuria brolis nebendrauja (b.l. 215). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokią situaciją, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti. Teisėjų kolegija tokią teismo išvadą pripažįsta pagrįsta ir teisinga nagrinėjamu atveju.

Ieškovas, įrodinėdamas, jog negalėjo naudotis jam priklausančiu turtu (dalimi ginčo buto ir sodybos), iš esmės rėmėsi savo 2008 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimais policijai ir 2008 m. spalio 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visi veiksmai, kuriais ieškovas siekė įgyvendinti savo nuosavybės teisę, buvo atlikti 2008 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais, tuo tarpu, kokių veiksmų jis ėmėsi įgyvendinant savo teises nuo nurodyto laikotarpio iki 2010 m. sausio mėn., nenurodė. Įgyvendindamas savo nuosavybės teises, ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl turto bendro su kitais asmenimis naudojimosi tvarkos nustatymo, įkeldinimo ar imtis kitų aktyvių priemonių ginant savo teises. Ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, jeigu jis ir būtų kreipęsis į teismą dėl įkeldinimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo, teisminio proceso metu jis vis tiek būtų buvęs priverstas nuomotis butą (duomenys neskelbtini), be to dar būtų buvęs priverstas patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas teismuose. Apeliantas įsitikinęs, kad jis pats turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą ir ieškinys dėl to negali būti atmestas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pats ieškovas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, kaip tai numato CK 1.137 straipsnis, tačiau šia teise negali būti piktnaudžiaujama, kitaip teismas gali atsisakyti tokią teisę ginti (CK 1.137 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju, konstatavus priešiškus šalių tarpusavio santykius, ieškovo siekis gyventi viename bute su buvusia sutuoktine, buvusia uošve ir dukra, su kuriomis vyksta konfliktai ir praktiškai nebendraujama, vertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise. Tuo tarpu atsakovės veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, kadangi jie atspindėjo realiai susiklosčiusius tarp šalių santykius ir situaciją. Ieškovo vienetiniai raštai policijai ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neatspindi tikrosios padėties ir neįrodo, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti, dėl ko ieškovas realiai patyrė nuostolių. Duomenų, ar ieškovas dar kartą bandė apsigyventi (įsikelti) į jam nuosavybės teise paskirtas patalpas, ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodžius visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, ieškinys pagrįstai buvo atmestas, įvertinus visas bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimų, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovei priteistinos 600 Lt dydžio išlaidos už teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 267-268), valstybei priteistina 7,05 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d., 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovės J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų už teisinę pagalbą ir valstybei 7,05 Lt (septynis litus 5 centus) pašto išlaidų.