Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-17 · Administracinė byla Nr. I-1796-289/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
I-1796-289/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02937-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1796-289/2019Teisminio proceso Nr.3-64-3-02937-2018-8Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjui A. D.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą ir patikslintą skundą dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. D. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu ir patikslintu skundu, kuriais parašoma priteisti 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Šalies argumentai

Pareiškėjo skunde (b. l. 2) nurodoma, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, pranešė, jog yra sergantis – neįgalus žmogus, bet į jo žodinį reikalavimą Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai nesureagavo ir pareiškėjas buvo paskirtas su kitais sveikais suimtaisiais. Teko būti kamerose, kuriose nebuvo net klozetų; teko pačiam nešiotis jam išduotą čiužinį ir kitus daiktus. Serga progresuojančia nepagydoma liga (duomenys neskelbtini), kurią pareiškėjui nustatė 2004 m. gegužės 31 d. Klaipėdos ligoninėje. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai kankino ir ignoravo jį, kaip neįgalų asmenį, nes iš jų nesulaukė jokios paramos ir pagalbos, kad palengvintų pareiškėjo padėtį Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Ir šiuo metu geria raminamuosius vaistus, kad nesinervintų ir nepatirtų streso. Atkreipė dėmesį, kad jam yra NDNT oficialiai pripažintas 55 % nedarbingumas. Šiuo metu tvarkosi dokumentus dėl akivaizdžiai pablogėjusios sveikatos ir dėl to, jog labai sunkiai pradėjo vaikščioti, mano, kad tai Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų kaltė ir pareiškėjo, kaip neįgalaus žmogaus, ignoravimas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje prašė neįgaliesiems skirtos kameros, buvo stumdomas, kad eitų greičiau, nurodė, kad atsiliepime nurodomi melagingi faktai. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad vaikšto labai sunkiai.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo” buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) - 1 komplektas; metalinė lova - 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė - 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė - 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna - 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje - viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba - ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė - 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės - 1 komplektas; veidrodis - 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių” 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į jo prašymą patalpinti jį į kamerą, pritaikytą neįgaliesiems asmenims, jam buvo sunku pasinaudoti tualetu. Atsakovas nurodo, kad jokie teisės aktai nenumato specialaus kamerų įrengimo neįgaliesiems ir tokių kamerų ŠTI nėra, tačiau, pareigūnai atsižvelgdami į kalinamojo asmens būklę, stengiasi patalpinti juos į kuo patogesnes kameras. Kaip nurodyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. sausio 30 d. pažymoje Nr. 76/10-36, A. D. pirminė gydytojų apžiūra atlikta 2018 m. balandžio 30 d. Apžiūros metu asmuo teigė sergantis (duomenys neskelbtini). Remiantis asmens sveikatos istorija A. D. nuolat buvo konsultuojamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų. Konsultacijų metu dažniausiai skundėsi pablogėjusiu miegu. Įvertinus nusiskundimus, objektyvią ir subjektyvią būklę, pagal indikacijas skirtas medikamentinis gydymas. Buvo etapuotas konsultacijai į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. A. D. dėl kameros pakeitimo į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas vaikšto, ramentai jam nereikalingi, gali judėti savarankiškai. Kartu pažymėtina ir tai, kad daugelyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo klozetas, tai matyti iš pridedamų nuotraukų. Be to, atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl nepatogumų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu. Jokių duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas pareigūnams nenurodė. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėją buvo reikalinga laikyti išskirtinėmis sąlygomis, nėra. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pats turėjo nešioti čiužinius, pareigūnai neatsižvelgė į jo negalią ir jam nepadėjo. Atsakovas nurodo, kad pareigūnai savo darbe vadovaujasi ne tik teisės aktais, bet ir pagarbos žmogui, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, pavyzdingumo ir kitais principais, o pagrindo teigti, kad pareigūnai elgėsi nepagarbiai, nėra. Bylose, kuriose nagrinėjamas kalinimo sąlygų atitikimas teisės aktų reikalavimams, iš pareiškėjų tikimasi gauti detalų ir neprieštaringą ginčijamų laikymo sąlygų aprašymą ir pateikti tiek įrodymų, kiek įmanoma atsižvelgiant į su nuteistojo ar suimtojo statusu susijusias kliūtis, o vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai nėra pakankami siekiant įrodyti jo skundo pagrįstumą. Šiuo atveju pareiškėjas visiškai nekonkretizavo abstrakčiai nurodomų aplinkybių, todėl jo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2019 m. sausio 21 d. pažymos Nr. 61/04-205, pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais dėl skunde nagrinėjamų netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Atsakovas pažymi, kad skundai dėl nusiskundimų sveikata yra fiksuojami kalinamųjų asmens sveikatos istorijose. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra akcentavęs, jei duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, tokie sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai nulemti būtent netinkamų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taigi, vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus) (LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-944/2007). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Atsakovės atstovas prašo atmesti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. D. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui suteiktų sąlygų neatsižvelgiant į jo neįgalumą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atstovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad jis yra neįgalus (netekęs 55 % darbingumo), teko būti kamerose, kuriose nebuvo net klozetų; teko pačiam nešiotis jam išduotą čiužinį ir kitus daiktus.

Pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos 2018 m. gruodžio 20 d. Medicinos dokumentų išrašą / siuntimą (b. l. 14), kuriame nurodoma, kad pacientas skundžiasi apsunkintu vaikščiojimu dėl kairiųjų galūnių silpnumo, aptirpimo, paciento teigimu serga (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m., liga patvirtinta Klaipėdos m. ligoninėje. Pastaruosius metus būklė blogėja, be pagalbos gali nueiti tik kelis metrus, su ramentu – ne daugiau kaip 50 metrų; eisena ženkliai sutrikusi, galūnių jėga susilpnėjusi. Taip pat teismui pateiktas 2018 m. gruodžio 18 d. medicinos pažymėjimas Nr. 50/435 (b. l. 7), kuriame nurodoma, kad pareiškėjas yra pripažintas netekęs 55 % darbingumo iki 2040 m. gegužės 31 d., pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 13-A/2018/1010 pirminės gydytojų apžiūros (atliktos 2018 m. balandžio 30 d.) lape (b. l. 50) nurodoma, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini).

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje (ginčui aktuali redakcija, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojanti straipsnio redakcija) numatoma, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas; nėščioms moterims, nepilnamečiams, neįgaliesiems ir ligoniams sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015 nurodoma, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra numatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.).

EŽTT pabrėžia, jog valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12)). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė kamerų Nr. 81, Nr. 74, Nr.73, Nr. 72, Nr. 70, Nr. 69, Nr. 25, Nr. 26, Nr.60, Nr. 14, Nr. 1, Nr. 5, Nr. 12 sanitarinių mazgų nuotraukas (b. l. 36-39). Iš aukščiau pateiktų nuotraukų matyti, kad ne visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti unitazai (unitazai įrengti kamerų Nr. 81, Nr. 70, Nr. 69, Nr. 14, Nr. 1, Nr. 5 sanitariniuose mazguose).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje Nr. A-2401-662/2016 nurodoma, kad „nagrinėjamu atveju atsakovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinio mazgo nepritaikymo neįgaliesiems, o Vilniaus VSC 2015 m. gegužės 22 d. patikrinimo akte patvirtino, kad sąlygos sanitariniame mazge, kuriuo ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, neatitiko žmonių su negalia poreikių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė į asmenų su negalia sveikatai saugią gyvenamąją aplinką buvo pažeista.“

Taigi kaip jau buvo minėta, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad neįgaliesiems privaloma sudaryti geresnes gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas. Atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime neneigiama, kad pareiškėją paskiriant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameras (turint duomenis, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini)) nebuvo atsižvelgta į tai, kad naudojimasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusiais sanitariniais mazgais, kurie neatitiko žmonių su negalia poreikių (ypatingai tais atvejais, kuomet sanitariniame mazge nebuvo įrengtas unitazas), pareiškėjui galėjo būti fiziškai sudėtingas ir pažeidžiantis asmenų su negalia teisę į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką.

Konstatuojama, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija skirdama neįgalų pareiškėją į apgyvendinimo kameras neatsižvelgiant į pareiškėjo fizines galimybes naudotis Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“.

Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), nepasisako dėl likusių bylos šalių argumentų.

Taigi byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatų „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“ pažeidimo kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatų „neįgaliesiems asmenims sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos“ ir kartu asmenų su negalia teisės į sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, konstatuotų šioje administracinėje byloje.

Teismas apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d.), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistina suma yra 200 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. D. 200 (du šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas Virginijus Stankevičius