Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Z. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008-12-10 nuosprendžio, kuriuo A. Z. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. M. nuteista už tai, kad nužudė žmogų, o būtent: 2007 m. rugpjūčio 25 d., apie 8.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. M. metu tyčia peiliu dūrė jam į kairįjį žastą ir krūtinę, padarydama paviršinę durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame žaste ir durtinę - pjautinę kiaurinę žaizdą krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje II tarpšonkaulyje prie krūtinkaulio dešinio krašto pažeidžiant širdaplėvę ir plautinį kamieną, taip, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui ir širdies tamponadai, ir V. M. netrukus įvykio vietoje mirus, jį nužudė.

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. Z. M. nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2008-12-10 nuosprendžiu ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (LR BPK 328 str. 1 d. 2 p.) bei atitinkamai neteisingai paskirtos bausmės. Apeliantė nurodo, kad dėl nusikaltimo padarymo ji savo noru prisipažino ir padėjo jį išaiškinti, po įvykio iš karto paskambino sūnui ir pranešė nužudžiusi V. M. , o pati labai išgyveno, gydėsi pas psichiatrus ir šiuo metu yra diagnozuota situacinė depresinė reakcija, atsiradusi jau po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu. Apeliantė nurodo, kad ryte ji uždėjo ranką ant peties nukentėjusiajam, o pastarasis sugriebė už rankų ir stipriai suspaudė, todėl nuteistoji pamanė, kad ją smaugs. A. Z. M. taip pat pažymi, kad jos atsakas įvyko tuoj po smurtinio veiksmo, nepraėjus tam tikram laiko tarpui, todėl paties V. M. neteisėti veiksmai išprovokavo nusikaltimą. Nuteistoji nurodo, kad ji staiga labai susijaudino, aptemo sąmonė, susilpnėjo savitvarda ir padarė tai, ko įprastos būklės nebūtų padariusi. Be to, nuteistoji nesutinka ir su teismo išvada, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes ji nesijautė tokia apsvaigusi, kad neprisimintų tų aplinkybių. Apeliantė taip pat nurodo, kad vertindamas A. Z. M. nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal LR BK 130 str. galimybę, teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik 2007-08-28 eksperto išvada, kad nebuvo trijų dalių emocinės reakcijos vystimosi dinamikos, charakteringos fiziologiniam afektui, nes nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas staiga labai susijaudino dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių. Apeliantė nurodo, kad nustatydamas tyčios turinį, teismas turi atsižvelgti į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes (nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimo kiekį, pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikaltimą, jo metu ir po nusikaltimo). Visgi, nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes (LR BK 59 str. 1 d. 2, 6 p.), o skiriant bausmę buvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai ir teisingumo principas. Be to, A. Z. M. įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į jos amžių, sveikatos būklę, teigiamą charakteristiką (nusikaltimą padarė pirmą kartą ir kt.), sąžiningą darbą, nepriekaištingą elgesį, rūpinimąsi šeima, vaikais.

Nukentėjusioji G. M. atsikirtimu į nuteistosios A. Z. M. apeliacinį skundą nesutinka su nuteistosios apeliaciniu skundu bei mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o paskirdamas mažesnę negu vidurkis laisvės atėmimo bausmę, bausmės skyrimo taisyklėms nenusižengė. Nukentėjusioji pažymi, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistosios versijos, kad ji veikė didžiai susijaudinus dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto, neva V. M. norėjo ją pasmaugti. Priešingai, G. M. nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pati A. Z. M. mušė V. M. (lupos hematoma), jam buvo durta ne vieną kartą, ranka bandant gintis nuo peilio (sužalota plaštaka), o visa tai liudija, V. M. buvo priverstas gintis nuo žmonos užpuolimo, grumtynių metu nesėkmingai bandė atimti peilį, paimdamas jį už pjaunančios dalies, norėjo sustabdyti puolančią žmoną, pagriebiant ją už rankų. Tokiu būdu nužudytojo veiksmuose negalima įžvelgti jokių neteisėtų veiksmų arba sunkaus įžeidimo žmonos atžvilgiu, o atitinkamai negalima konstatuoti, kad nukentėjusysis buvo nužudytas dėl jo neteisėtų veiksmų arba įžeidimo žmonos atžvilgiu. Be to, G. M. nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistoji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo lemtingos įtakos padarant nusikaltimą, todėl, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, švelninti bausmę nėra jokio pagrindo. Nukentėjusioji taip pat mano, kad nuteistosios prisipažinimas yra nenuoširdus, o duoti parodymai ir bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir pirmosios instancijos teisme nebuvo geranoriškas, o įvyko dėl surinktų įrodymų. Tuo tarpu pati nuteistoji taip ir neatsiprašė kitų nukentėjusiųjų, nužudytojo artimųjų. Atitinkamai skunde neteisingai nurodoma apie geranorišką pranešimą dėl įvykdyto nusikaltimo, nes jokio pranešimo nebuvo, o policija apie įvykį sužinojo ne iš kaltininkės. Tuo tarpu pati A. Z. M. iš įvykio vietos pabėgo ir tik vėliau buvo sulaikyta, o tai rodo jos norą išvengti teisėtos bausmės ir suklaidinti teismą dėl savo kaltės įvykdžius nusikaltimą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nukentėjusioji G. M. prašo nešvelninti bausmės A. Z. M. . Be to, nukentėjusioji prašo atsižvelgti ir į tai, kad nuteistoji iki šiol yra laisvėje, o tai yra neteisinga, todėl prašo, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, suimti nuteistąją A. Z. M. teismo salėje.

Nuteistoji ir jos gynėjas prašo jos apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistosios skundą tenkinti prašo ir nukentėjusysis R. M. .

Prokuroras bei nukentėjusieji G. M. ir P. M. prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. Z. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais juos įvertinęs, išsamiai išanalizavęs įrodymus teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išsamiai motyvuotos išvados dėl nuteistosios kaltės, tyčios, jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos leidžia teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone A. Z. M. pagrįstai pripažinta kalta BK 129 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir jai paskirta bausmė, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta.

Nuteistoji, prisipažindama kalta nužudžiusi savo vyrą V. M. , teigia, kad neturėjo išankstinės tyčios nužudyti, teigia, kad įvykio rytą vyrui susiruošus be jos išvykti į saviveiklos kolektyvo susitikimą Plungėje, prašė jo nevažiuoti, patempė už drabužių, po ko vyras su pykčiu veide stipriai sugriebė jos rankas, pamanė, kad vyras ją smaugs, todėl labai išsigando. Neprisimena kaip ištrūko, atsidūrė virtuvėje, kaip jos rankoje atsirado peilis, kuriuo dūrė V. M. . Mano, kad minėti neteisėti smurtiniai vyro veiksmai išprovokavo nusikaltimą, nes dėl tokių vyro veiksmų ji staiga susijaudino, aptemo sąmonė, susilpnėjo savitvarda. Vadovaudamasi minėtais argumentais nuteistoji prašo jos nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 str., t. y. nužudymą labai susijaudinus.

Veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis, 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Baudžiamosios teisės teorijoje teigiama, kad tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama atitinkama teismo ekspertizė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino, kad nuteistoji nebuvo fiziologinio afekto būsenos (staiga labai susijaudinusi). Teismas, padarydamas šią išvadą, rėmėsi nukentėjusiojo P. M. , liudytojų N. M. , S. M. , iš dalies ir nukentėjusiosios G. M. parodymais apie tai, kad kartais tarp nuteistosios ir jos vyro V. M. tarpusavio santykiai buvo įtempti, konfliktiški. Tai pripažino ir pati nuteistoji. Įvertinęs minėtų nukentėjusiųjų, liudytojų bei pačios nuteistosios parodymus teismas objektyviai pažymėjo, kad įtakos tokiems santykiams galėjo turėti ir tai, kad nuteistoji jausdavo pavydą dėl V. M. dėmesio kitoms moterims, dėl ko ji galimai ir siekė išvengti V. M. išvykimo įvykio rytą ir, kad dėl galimo vyro išvykimo, nuteistosios ir V. M. santykiai jau buvo įtempti dar iki įvykio ryto. Šioje byloje teismas pagrįstai, remdamasis įrodymų visetu, nukentėjusiojo ketinimo išvykti į saviveiklos ansamblio narių susitikimą, nevertino neteisėtu ar itin įžeidžiančiu nuteistąją, nes tai nelaikytina iš esmės pažeidžiančiais jos garbę ir orumą. Tas pats pasakytina ir apie V. M. veiksmus, pasireiškusius jo išvykimą siekusios sutrukdyti nuteistosios rankų suspaudimu, nes akivaizdu, kad pastarasis tai padarė siekdamas išvengti tolesnio smurtavimo savo atžvilgiu iš nuteistosios pusės. Tai patvirtina specialisto išvadoje konstatuotas viršutinės lūpos vidinio paviršiaus gleivinės įtrūkimas ir kraujosruva, padaryta sumušus buku daiktu, matyt sudavus ranka į veidą V. M. (t. 1, b. l. 37-38). Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad nuteistosios rankų suspaudimas negalėjo būti pakankama priežastimi apeliantei staiga susijaudinti ir tokioje būsenoje nužudyti savo vyrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvykio metu V. M. buvo blaivus. Tuo tarpu nuteistoji minėto konflikto metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nes V. M. buvo nužudytas ryte apie 8 val. 30 min., tuo tarpu A. Z. M. medicininės apžiūros, atliktos nuo 12 val. 20 min. iki 12 val. 40 min., metu nustatyta, kad ji buvo neblaivi, jai, praėjus maždaug keturioms valandoms po įvykio, nustatytas 1,34 % girtumas (t. 1, b. l. 134). Pati nuteistoji patvirtino, kad alkoholį ji gėrė vakare, naktį prieš įvykį, tačiau po jo alkoholio daugiau nevartojo.

Vertinant ar nuteistoji suduodama peiliu vyrui mirtiną smūgį buvo fiziologinio afekto būsenoje pažymėtina, kad A. Z. M. atsakas, t. y. smūgis peiliu vyrui, suėmusiam jos rankas, nebuvo greitas, pasak nuteistosios ji pirmiausia išsilaisvino iš vyro rankų, nuėjo į virtuvę, kur pasiėmė peilį, grįžo į koridorių, kur buvo vyras ir tik tuomet dūrė mirtiną smūgį atsineštu peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone šios nuteistosios nurodytos aplinkybės parodo, kad nukentėjusiojo veiksmai suimant žmonos rankas, nuteistajai nebuvo toks poelgis, kuris galėjo besąlygiškai sukelti jai didelį susijaudinimą, dėl ko per tam tikrą laiko tarpą, jau išsilaisvinus, atsinešus iš kitos patalpos peilį, jai buvo taip dar aptemusi sąmonė, kad atsineštu peiliu buvo suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą krūtinę. Taip pat pažymėtina, kad V. M. buvo peiliu padaryti du sužalojimai, t. y. krūtinėje bei kairės rankos žaste, kas patvirtina, jog nuteistoji peiliu sudavė net du smūgius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad A. Z. M. peiliu nužudė savo vyrą tyčia, o ne būdama labai susijaudinusi (fiziologinio afekto būsenoje), patvirtina ir teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvada (t. 2, b. l. 10-13), kurioje konstatuota, kad A. Z. M. nusikalstamos veikos metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, galėjusioje turėti esminės įtakos jos sąmonei ir veiklai. Išvadoje taip pat konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistoji V. M. nužudė veikdama netiesiogine tyčia, todėl kvalifikuodamas nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui, teisinga ir pagrįsta. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs A. Z. M. nustatytą girtumą net praėjus kelioms valandoms po įvykio, atsižvelgiant į jos pačios parodymus apie alkoholio vartojimą vakare ir naktį bei tai, kad jos pačios tvirtinimu po įvykio alkoholio nebevartojo. Tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos padarymui patvirtina nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai apie tai, kad alkoholio pavartojimas nuteistajai sukeldavo agresyvumą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji teigia, kad skiriant bausmę teismas tinkamai neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tuo pačiu pažeidžiant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir teisingumo principą. Teisėjų kolegijos nuomone šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys).

Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, teismas skirdamas bausmę A. Z. M. atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, jos atsakomybę lengvina tai, kad ji pati pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo išgyveno, nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas taip pat įvertino nuteistosios asmenybę, ją charakterizuojančius duomenis, jos amžių bei sveikatos būklę.

Pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., t. y., kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, nėra pagrindo. Bylos duomenys leidžia teigti, kad V. M. , nuteistosios vyras, ketindamas išvykti į saviveiklos ansamblio narių susitikimą, kuo buvo nepatenkinta apeliantė, tolimesni jos veiksmai pradėjus smurtauti prieš vyrą (smūgio sudavimas į veidą), ko pasėkoje pastarasis suėmė žmonai už rankų, tokiais veiksmais nepažeidė nuteistosios garbės ir orumo, nebuvo įžeidžiantys, rizikingi ar provokuojantys jos atžvilgiu tiek, kad iššaukti neadekvačią A. Z. M. reakciją ir tiesiogiai įtakotų to pasėkoje jos padarytą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodytais motyvais, vadovaudamasis BK 54 str. 1, 2 dalių nuostatomis, paskyrė A. Z. M. įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima sankcijoje numatytos bausmės minimumui. BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad kaltininkui, padariusiam tyčinį nužudymą, skiriamas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Minėtu nuosprendžiu jai paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ar neteisinga, nes ji savo rūšimi ir dydžiu atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl nėra pagrindo jos švelninti.

Tenkinti nuteistosios prašymą ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirti jai švelnesnę bausmę, nėra jokio pagrindo. Pagal teismų praktiką, taikant šią nuostatą, būtina nurodyti kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, artimos minimaliai bausmei už tokią nusikalstamą veiką, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodyta, jų nenustatė ir teismas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. Z. M. apeliacinį skundą atmesti.