- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- A-63-2829-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02803-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Kęstutis Virketis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (63)-18-232-790 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“; panaikinti Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą.
Pareiškėja nurodė, kad Departamentas 2010 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. (63)‑l8-232-790, kuriuo buvo nutarta neišduoti jai leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Šį sprendimą ji apskundė Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Komisija, 2010 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjusi skundą, nutarė pripažinti Departamento 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (63)-18-232-790 pagrįstu, konstatavusi, kad jos veiksmai, kurie buvo nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04, duoda pagrindą abejoti jos patikimumu. Komisija, nagrinėdama kilusį ginčą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Pareiškėja su šiuos sprendimu nesutiko ir nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 10-2-1422-04 nutarė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) ją išteisinti, o bylą jos atžvilgiu pagal BK 289 straipsnį (tarnybinis klastojimas) nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pažymėjo, kad Komisija, priimdama 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, grubiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, imperatyvias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, jos konstitucines teises bei nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos. Pažymėjo, jog šiuo atveju atsakovas ir Komisija patys priskyrė sau teismo įgaliojimus, už teismą atliko baudžiamosios bylos tyrimą ir konstatavo jos kaltę. Nekaltumo prezumpcija reikalauja vengti formuluočių apie įrodytą įtariamojo ar kaltinamojo kaltę. Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visų baudžiamojo proceso principų. Pabrėžė, jog Komisija visiškai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 24 d. konsultacijoje B3-250 bei 2004 m. birželio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2004 konstatavo, jog „suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, kaltinamųjų kaltės klausimas nesprendžiamas, nes dėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimo byla nutraukiama teismo nutartimi (Baudžiamojo proceso kodekso 235 str.)“. Vadovaujantis minėta konsultacija, baudžiamoji byla Nr. 10-2-1422-04 jos atžvilgiu buvo nutraukta pagal BK 289 straipsnį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, net nenagrinėjant kaltės klausimo. Pažymėjo, jog minėtos nuostatos yra privalomos ir Komisijai, t. y. suėjus senaties terminams ši valstybinė institucija negalėjo vertinti jos padarytų veikų kaltės požiūriu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 141 – 142) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Departamentas 2010 m. liepos mėn. atliko pareiškėjos kandidatūros patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo. Kandidatūros patikrinimo metu buvo nustatyta, jog ji 2004 m. buvo kaltinama nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir BK 289 straipsnio 2 dalyje (tarnybinis suklastojimas). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 23 d. kaltinamajame akte nurodyta, jog „... J. S. būdama Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus Krovinių posto Kirtimų padalinio vyr. inspektore, suvokdama, kad klastojamų dokumentų pagrindu bus apgaule įgytas valstybės turtas (pridėtinės vertės mokesčio skirtumas), žinodama, kad pagal jai pateiktą muitinės eksporto deklaraciją UAB „Ralgis“ neeksportuos prekių iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją 1997 m. sausio 25 d. pradėjo fiktyvios muitinės eksporto procedūros įforminimą. J. S. suteikė muitinės deklaracijai numerį, padarė muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR12100534 melagingus įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančias krovimo patikrinimą, t. y. į itin svarbų dokumentą įrašė žinomai melagingas žinias. 1997 m. vasario 25 d. suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr. 7VR12100534 buvo pateikta Vilniaus miesto Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip dokumentas, pagrindžiantis PVM skirtumo grąžinimą UAB „Ralgis“. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt“. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d., išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, nutarė: 1. J. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) išteisinti; 2. J. S. baudžiamąją bylą pagal BK 289 straipsnį (tarnybinis suklastojimas) nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pažymėjo, jog kandidatūros patikrinimo metu surinkti faktai kelia pakankamas abejones dėl tikrinamojo asmens patikimumo bei tinkamumo darbui su įslaptinta informacija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.). Pažymėjo, jog Departamentas 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. (63)-18-232-790 informavo Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kad vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu (tikrinimo metu surinkti faktai kelia abejones dėl asmens patikimumo) prieštarauja, jog pareiškėjai būtų išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija. Priimdamas šį sprendimą atsakovas nesprendė pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės klausimo ir nepripažino, jog ji yra kalta nusikaltimo padarymu. Nurodė, jog buvo remiamasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 156 – 161) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Departamentas 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. (63)-l8-232-790 informavo Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kad vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu (tikrinimo metu surinkti faktai kelia abejones dėl asmens patikimumo) Departamentas prieštarauja, jog pareiškėjai būtų išduotas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nes jos kandidatūros patikrinimo metu nustatyta, kad jog ji 2004 m. buvo kaltinama nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir BK 289 straipsnio 2 dalyje (tarnybinis suklastojimas). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 23 d. kaltinamajame akte nurodyta, jog „... J. S. būdama Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus Krovinių posto Kirtimų padalinio vyr. inspektore, suvokdama, kad klastojamų dokumentų pagrindu bus apgaule įgytas valstybės turtas (pridėtinės vertės mokesčio skirtumas), žinodama, kad pagal jai pateiktą muitinės eksporto deklaraciją UAB „Ralgis“ neeksportuos prekių iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 1997 m. sausio 25 d. pradėjo fiktyvios muitinės eksporto procedūros įforminimą. J. S. suteikė muitinės deklaracijai numerį, padarė muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR12100534 melagingus įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančias krovinio patikrinimą, t. y. į itin svarbų dokumentą įrašė žinomai melagingas žinias. 1997 m. vasario 25 d. suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr. 7VR12100534 buvo pateikta Vilniaus miesto Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip dokumentas, pagrindžiantis PVM skirtumo grąžinimą UAB „Ralgis“. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt“. Atsakovas skundžiamame rašte taip pat nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04 surinkta pakankamai duomenų įrodančių, jog J. S. į itin svarbų oficialų dokumentą (muitinės eksporto deklaracija) įrašė melagingas žinias. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt valstybės lėšų. Šios kandidatūros pareiškėjos patikrinimo metu aplinkybės kelia abejonių dėl jos patikimumo. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, jį apskundė Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Skunde nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 10-2-1422-04 nutarė pagal BK 182 straipsnį (sukčiavimas) ją išteisinti, o bylą jos atžvilgiu pagal BK 289 straipsnį (tarnybinis suklastojimas) nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tokiu būdu, 2006 m. balandžio 19 d. teismas konstatavo, jog ji nekalta pagal pareikštus kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. 10‑2-1422-04. Komisija, 2010 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjusi skundą, protokoliniu sprendimu Nr. 56-4 nutarė pripažinti Departamento 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (63)-18-232-790 pagrįstu, konstatavusi, kad pareiškėjos veiksmai, kurie buvo nustatyti, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04, duoda pagrindą abejoti jos patikimumu (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.). Komisija rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Teismas akcentavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-16-463/2006, kurioje jai pateiktas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 289 straipsnio 2 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. ji buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės pareigūne, padarė tarnybinį suklastojimą – įrašė į itin svarbų oficialų dokumentą melagingas žinias ir šiais veiksmais teikdama priemones, padėjo kitiems asmenims, veikusiems bendrininkų grupėje, apgaulę įgyti didelės vertės valstybės turtą (sukčiauti). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-16-463/2006 nusprendė J. S. pagal kaltinimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas), išteisinti, neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamose veikose; pagal kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 289 straipsnio 2 dalyje (tarnybinis suklastojimas), baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas vadovavosi Valstybės saugumo departamento įstatymo 8 straipsnio 8 punktu, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 7 dalimi, 17 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 7 dalimi, 11 straipsnio 5 dalies 13 punktu. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, pasisakydamas dėl teisės susipažinti su įslaptinta informacija ir leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo, konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Teismas, įvertinęs atsakovo ir Komisijos argumentus, padarė išvadą, kad atsakovas, kaip institucija įstatymais įgaliota kontroliuoti įslaptintos informacijos apsaugą, savo kompetencijos ribose ir pagal jai priskirtas funkcijas įvertinusi anksčiau aptartas faktines aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos kandidatūros patikrinimo metu gauti duomenys kelia abejonių dėl asmens patikimumo, nes asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami ypatingi reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu, ir dėl šių priežasčių pagrįstai priėmė sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo pareiškėjai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl šio atsakovo sprendimo, ir įvertinusi visus surinktus įrodymus, teismo nuomone, pagrįstai vertino, kad pareiškėjos veiksmai, nustatyti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, duoda pagrindą abejoti jos patikimumu ir atsakovo sprendimą pripažino pagrįstu. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovo 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. (63)-l8-232-790 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo“ ir Komisijos 2010 m. rugsėjo 9 d. protokolinis sprendimas Nr. 56-4, yra teisėti ir pagrįsti, priimti nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nuostatų ir šių institucijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 163 – 168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime visiškai nenurodė motyvų, kuriais grindžia savo išvadas bei nepateikė argumentų, kodėl atmetami skunde nurodyti motyvai. Teismo sprendimas grubiai pažeidė pareiškėjos teises, kadangi jis buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias sprendimo surašymo taisykles, todėl yra absoliučiai negaliojantis ir privalo būti panaikintas.
2. Demokratinė visuomenė neturi ir negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto intereso bei tikslo neleisti eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos „Slaptai“ ar „Konfidencialiai“, naudojimu ar tokios informacijos apsauga asmeniui, kuris nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, tokiu būdu nėra ir negali būti jokio pagrįsto ir teisėto demokratinės visuomenės intereso neleisti eiti minėtų valstybės tarnautojo pareigų asmeniui, kuris buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi toks asmuo nelaikytinas padariusiu nusikalstamą veiką, kol įstatymų nustatyta tvarka – įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nebus pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Pripažinimas, jog tuo pačiu egzistuoja pagrįstas ir teisėtas demokratinės visuomenės interesas riboti konstitucinę teisę tų asmenų, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinti kaltais nusikalstamos veikos padarymu, reikštų aiškų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą.
3. Įvertinus Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos konstitucinės teisės ypatingą svarbą žmogui, o tuo pačiu įvertinus ir tai, jog asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nereiškia asmens kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo bei tai, jog gali būti priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis arba baudžiamoji byla gali būti nutraukta, akivaizdu, jog konstitucinės teisės į darbą ribojimas, neleidžiant asmeniui eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žyma „Slaptai“ arba „Konfidencialiai“ naudojimu ar tokios informacijos apsauga, yra neproporcingas galimam demokratinės visuomenės tikslui ir tarp tikslų bei priemonės akivaizdžiai nėra pusiausvyros.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 174 – 175) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi G. S. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) (epizodas dėl 99 000 Lt užvaldymo) ir paskyrė jam 5 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, A. J. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) (epizodas dėl 99 000 Lt užvaldymo) ir paskyrė jam 4 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, t. y. šie asmenys buvo nuteisti už sukčiavimą, kuris buvo padarytas pasinaudojus suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr. 7VR12100534 – ta, kurios suklastojimu buvo kaltinama ir pareiškėja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar pagrįstai atsakovai prieštaravo išduoti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjai.
Byloje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas 2010 m. liepos 14 d. sprendimu Nr.(63)-18-232-790 prieštaravo, kad pareiškėjai būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „SLAPTAI“.
Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu (tikrinimo metu surinkti faktai kelia abejones dėl asmens patikimumo). Sprendime nurodyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-1422-04 yra duomenys, jog J. S., būdama Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus Krovinių posto Kirtimų padalinio vyr. inspektore, suvokdama, kad klastojamų dokumentų pagrindu bus apgaule įgytas valstybės turtas (pridėtinės vertės mokesčio skirtumas), žinodama, kad pagal jai pateiktą muitinės eksporto deklaraciją UAB „Ralgis“ neeksportuos prekių iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, 1997-01-25 pradėjo fiktyvios muitinės eksporto procedūros įforminimą. J. S. suteikė muitinės deklaracijai numerį, padarė muitinės eksporto deklaracijoje Nr. 7VR12100534 melagingus įrašus ir atžymas, tariamai patvirtinančias krovinio patikrinimą, t.y. į itin svarbų dokumentą įrašė žinomai melagingas žinias. 1997-02-25 suklastota muitinės eksporto deklaracija Nr. 7VR12100534 buvo pateikta Vilniaus m. valstybinei mokesčių inspekcijai kaip dokumentas, pagrindžiantis PVM skirtumo grąžinimą UAB „Ralgis“. Suklastoto dokumento pagrindu UAB „Ralgis“ buvo pervesta 99 000 Lt. Valstybės saugumo departamentas, gavęs patikrinimo metu šiuos ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nusprendė, kad jie kelia abejones dėl pareiškėjos patikimumo.
Kaip jau minėta, Valstybės saugumo departamento sprendime nurodyti baudžiamosios bylos faktai yra surinkti ikiteisminio tyrimo metu.
Paminėtoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2006 m. balandžio 19 d. priimtame nuosprendyje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja dokumentuose tikrovės neatitinkančias duomenis įrašė tyčia, sąmoningai, turėdama tikslą padėti G. S. ir A. J. užvaldyti sukčiavimo būdu didelės vertės valstybinį turtą ir tai suvokė, todėl nenustačius, kad ji dalyvavo nusikaltimo pagal LR BK 24 str. 6 d. 182 str.2 d. padaryme dėl šio epizodo išteisinta.
Taip pat minėtajame nuosprendyje pasisakyta ir dėl J. S. kaltinimo tarnybiniu klastojimu ( BK 289 str.). Nuosprendyje konstatuota, jog motyvai dėl kurių ji įrašė į oficialius dokumentus tikrovės neatitinkančius duomenis, nenustatyti ir jie gali būti nenusikalstami. Taip pat nuosprendžiu konstatuota, kad kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tokio nuosprendžio pareiškėjos atžvilgiu nėra, taip pat teismas nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų. todėl remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga kaip patvirtinančia pareiškėjos nepatikimumą, nebuvo pagrindo.
Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 p.( šiuo pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas) teigia, kad leidimas išduodamas asmeniui, jeigu tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei.
Atsakovai, padarydami išvadą, kad pareiškėja yra nepatikima, ją pagrindė ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurios teismas , priimdamas nuosprendį , nepatvirtino. Vilniaus m. 1-osios apylinkės teismo 2006 balandžio 19 d. nuosprendyje konstatuota, jog pagal kaltinimus dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 d. 182 straipsnio 2 d. (Lietuvos Respublikos 2000-09-26 įstatymo Nr.8-1968 redakcija) padarymo, kaltinamieji R. V., Ž. P., S. S.,J. Š., A. B., J. S., R. P. išteisintini, nenustačius, kad kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Minėtame nuosprendyje taip pat nurodoma, jog sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogines tyčios forma. Todėl nesant minėtų asmenų veiksmuose tyčios, t.y. nesant įrodymų, patvirtinančių, kad jie dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė tyčia, sąmoningai , turėdami tikslą padėti G. S. ir A. J. užvaldyti sukčiavimo būdu didelės vertės valstybės turtą ir tai suvokė, t.y., nėra nusikaltimo subjektyvinės pusės požymio-išankstinės tyčios padėti užvaldyti didelės vertės svetimą turtą apgaulės būdu pagal iš anksto sudarytą schemą pasisavinant PVM skirtumą, susidariusį dėl tariamo prekių eksporto ir todėl nenustatyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, vertindama bylos medžiagą, daro išvadą, kad atsakovas sprendimą pagrindė prielaida apie pareiškėjos nepatikimumą ( ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri teisme nebuvo patvirtinta). Jokių kitų pagrindų ir duomenų dėl pareiškėjos nepatikimumo atsakovų sprendime nenurodyta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai pagrįsti ne nustatytais ir patvirtintais faktais, bet prielaida. Toks Valstybės saugumo departamento sprendimas, pagrįstas prielaida ( pareiškėjai ikiteisminio tyrimo metu inkriminuoti faktai nuosprendžiu buvo paneigti ), negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.
Teisėjų kolegija dėl Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 9 d. protokolinio sprendimo Nr. 56-4, kuriuo skundžiamas Saugumo departamento sprendimas pripažintas pagrįstu, atskirai nepasisako, nes jis pripažino Valstybės saugumo departamento sprendimą teisėtu remiantis sprendimo motyvais. Todėl panaikinant Valstybės saugumo departamento sprendimą, tuo pačiu pagrindu panaikinamas ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos protokolinis sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 sausio 31 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą. Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (63)-18-232-790 ir Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 56-4.
Sprendimas neskundžiamas.