Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovei Z. K. dėl kelio servituto, nustatyto administraciniu aktu panaikinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovui ir Lietuvos Respublikai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,0320 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio 308/320 dalis (308 m² ploto) priklauso ieškovui, o likusi 12/320 (12 m² ploto) žemės sklypo dalis priklauso Lietuvos Respublikai, nurodytą dalį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškovas paaiškino, kad su ieškovui priklausančiu žemės sklypu ribojasi atsakovei priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad vykdant nuosavybės teisių į jam priklausantį žemės sklypą atkūrimą natūra, vadovaujantis 2016 m. liepos 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ 2 punktu, ieškovui priklausančiam žemės sklypui buvo nustatytas 31 m² ploto kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, nurodytas servitutas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas nurodė, kad kelio servitutas buvo nustatytas tam, kad atsakovė galėtų patekti į jai priklausantį žemės sklypą. Ieškovas, įvertinęs tai, kad atsakovei galimybė patekti į jai priklausantį žemės sklypą egzistuoja tiesiogiai iš pravažiavimo kelio nuo (duomenys neskelbtini)., 2016 metais kreipėsi į atsakovę, siūlydamas spręsti klausimą dėl servituto panaikinimo, tačiau į šį pasiūlymą atsakovės atsakymo ieškovas negavo. Ieškovas paaiškino, kad 2017 m. gegužės 8 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu panaikinti kelio servitutą, tačiau nurodyta institucija 2017 m. gegužės 12 d. rašte, atsakydama į ieškovo prašymą, nurodė, kad ieškovas turi pateikti viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkų susitarimą dėl servituto panaikinimo, taip pat pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sutikimą dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu, išnykus jo būtinumui. Ieškovo teigimu, 2017 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pripažinti kelio servitutą pasibaigusiu, išnykus jo būtinumui bei prašydamas pritarti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išduotų sutikimą patekti į atsakovei priklausantį žemės sklypą ne per ieškovui priklausantį žemės sklypą. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė nesutinkanti su kelio servituto panaikinimu, kadangi 2013 m. sausio 4 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kurio pagrindu leista projektuoti įvažiavimą į atsakovei priklausantį žemės sklypą, taip pat rašte nurodoma, kad įvažiavimas šiuo metu yra įrengtas ir suprojektuotas tuo metu buvusioje laisvoje valstybinėje žemėje. Ieškovas 2017 m. spalio 23 d. kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, prašydamas patikrinti 2013 m. sausio 4 d. išduoto statybą leidžiančio dokumento teisėtumą bei įvažiavimo, kuriuo numatyta patekti į atsakovei priklausantį žemės sklypą, statybos teisėtumą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. lapkričio 21 d. raštu ieškovas buvo informuotas, kad atsakovei priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekte pažymėta, jog pagrindinį privažiavimą prie objekto numatoma palikti nepakitusį iš pietinės pusės, taip pat konstatuota, kad įvažiavimas nėra įrengtas ir jokių statybos darbų (kelio dangos atžvilgiu) įvykdyta nėra. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu panaikinti kelio servitutą kartu pasiūlydamas savo lėšomis įrengti įvažiavimą į atsakovei priklausantį žemės sklypą, tačiau atsakovė nuomonės į ieškovo pasiūlymą nepateikė. Ieškovas pažymėjo, kad ne kartą bendravo su atsakove ir siekė išspręsti kelio servituto panaikinimo klausimą taikiai, taip pat pažymėjo, kad atsakovė nurodė, jog parengs naujo įvažiavimo į atsakovei priklausantį žemės sklypą projektą, o jį parengus bus panaikintas ieškovui priklausančiame žemės sklype nustatytas kelio servitutas, ieškovo teigimu, šiuos atsakovės ketinimus patvirtina ir 2020 m. sausio 23 d Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas, kuriame nurodoma, kad atsakovė 2019 m. spalio 28 d. kreipėsi į savivaldybę, kur jai buvo išduotos ir parengtos prisijungimo prie susiekimo komunikacijų sąlygos, leidžiančios projektuoti ir įrengti eismo jungtį į žemės sklypą iš ribojančio pravažiavimo kelio. Ieškovas nurodė, kad 2020 m. birželio 8 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę siekdamas išspręsti servituto panaikinimo klausimą, tačiau atsakovė 2020 m. liepos 7 d. nurodė, kad nuo vasario mėnesio yra nedarbinga ir prie servituto panaikinimo klausimo išsprendimo galėtų grįžti po pusės metų. Ieškovui 2020 m. liepos 15 d. pakartotinai pasikreipus į atsakovę atsakymas gautas nebuvo iki pat ieškinio pateikimo teismui. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovas negali geruoju gauti atsakovės, kaip viešpataujančio daikto savininkės, sutikimo dėl kelio servituto panaikinimo. Ieškovo vertinimu, būtinumas kelio servitutui yra išnykęs, kadangi egzistuoja galimybė tinkamai viešpataujantį daiktą, t. y. atsakovei priklausantį žemės sklypą, naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, t. y. ieškovui priklausančiu žemės sklypu, kadangi į atsakovei priklausantį žemės sklypą netrukdomai galima patekti iš pravažiavimo kelio, esančio nuo (duomenys neskelbtini). per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini)., tokiu būdu nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu ir kartu neprarandant galimybės tinkamai naudoti viešpataujančiojo daikto. Ieškovas pabrėžė, kad įvykęs esminis aplinkybių pasikeitimas, t. y. tai, kad atsakovės prašymu buvo išduotas leidimas projektuoti ir įrengti eismo jungtį į atsakovei priklausantį žemės sklypą iš privažiavimo kelio, tokiu būdu nesinaudojant ieškovui priklausančiu žemės sklypu, sąlygoja, jog atsakovei priklausantis žemės sklypas gali būti tinkamai naudojamas be kelio servituto.

Teisme 2021 m. vasario 17 d. gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai. Ieškovas atsakovės poziciją, jog naujasis įvažiavimas į jai priklausantį žemės sklypą neįrengtas dėl atsakovės ligos, vertina prieštaringai, kadangi prisijungimo prie susiekimo komunikacijų sąlygos, leidžiančios projektuoti ir įrengti eismo jungtį į žemės sklypą atsakovei buvo išduotos prieš daugiau nei metus, tačiau atsakovė įrodymų, patvirtinančių, kad jos liga tęsiasi nurodytą laikotarpį ir yra tokio pobūdžio, jog trukdo organizuoti statybos darbus, nepateikė. Ieškovas pažymėjo, kad iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad nedarbingumas tęsėsi laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 12 d. Ieškovas, pasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime nurodytų aplinkybių, jog su ieškovu nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl kelio servituto panaikinimo nurodė, kad prisijungimo sąlygos atsakovei jau yra išduotos ir statybos darbai turi būti vykdomi pagal nurodytas sąlygas, laikantis projekto ir teisės aktų reikalavimų. Ieškovas papildomai pažymėjo, kad atsakovė akivaizdžiai siekia turėti patogumus ir naudą iš ieškovo sklype nustatyto servituto bei nepatirti finansinių išlaidų, susijusių su naujojo įvažiavimo įrengimu. Ieškovo vertinimu, šiuo atveju sukuriama situacija, kuomet kelio servitutas niekada negalėtų būti laikomas pasibaigusiu, kas iš esmės prieštarauja servituto esmei. Ieškovas pabrėžė, kad aplinkybės, sąlygojančios servituto kelio būtinumą yra iš esmės pasikeitusios, kadangi atsakovei yra išduotos prisijungimo sąlygos, patvirtinančios, kad patekimą į atsakovei priklausantį žemės sklypą galima užtikrinti kitais būdais, todėl nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovo žemės sklype nustatytas servitutas nebėra būtinas ir sudaro pagrindą šį kelio servitutą panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovui ir Lietuvos Respublikai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,0320 ha dydžio žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio 308/320 dalis (308 m² ploto) priklauso ieškovui, o likusi 12/320 (12 m² ploto) žemės sklypo dalis priklauso Lietuvos Respublikai. Nuosavybės teisę į jam priklausančią žemės sklypo dalį ieškovas įgijo (duomenys neskelbtini). skolos padengimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.

Pagal byloje pateiktą žemės sklypo planą ieškovo žemės sklypas ribojasi su atsakovei priklausančiu 0,0415 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė įgijo nuosavybėn dalimis, t. y. (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu – 241/415 žemės sklypo dalies, o (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu – 174/415 dalį žemės sklypo.

Pagal šalių byloje pateiktus paaiškinimus taip pat nustatyta, kad atsakovė į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius visuomet patekdavo ir šiuo metu patenka 31 m² ploto kelio servitutu, suteikiančiu teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, kuris buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad nurodytas kelio servitutas buvo nustatytas tam, kad atsakovė galėtų patekti į jai priklausantį žemės sklypą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas nuo 2016 metų kreipdamasis tiek į atsakovę, tiek į kompetentingas institucijas, mėgina spręsti klausimą dėl servituto panaikinimo. Ieškovo tikinimu, būtinybė naudotis tiek kelio, kelio servitutu atsakovei išnyko, todėl prašo teismo kelio servitutą panaikinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 straipsnis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 3 dalis).

Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, servituto nustatymas gali būti grindžiamas būtinumu užtikrinti kitų asmenų skirtingas teises ir skirtingus teisėtus interesus Taigi, sprendžiant dėl servituto nustatymo, esminis klausimas yra jo būtinumas. Konstatavus, kad servitutas yra būtinas, atsiranda pagrindas jį nustatyti, o jei būtinumo nėra, vadinasi nėra ir pagrindo nustatyti servitutą, o jeigu jis buvo, bet, pasikeitus aplinkybėms, išnyko, laikytina, kad atsirado pagrindas servitutui pasibaigti ar jį panaikinti. Būtinumas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą gali būti suprantamas kaip sudarymas galimybių naudotis visu daiktu ar jo dalimi. Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendinių galimybę ir pan., t. y. taikant servituto instituto normas pamatiniai yra proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007).

CK 4.112 straipsnio 5 dalis nustato, kad viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka šalims dėl to susitarus ar kitais specialiais CK išvardytais pagrindais, įskaitant atvejus, kai išnyksta servituto būtinumas (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (CK 4.135 straipsnis).

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Faktinis naudojimas keliu gali būti reikšmingas parenkant servitutą iš kelių galimų variantų, bet ši aplinkybė negali būti pagrindas atleisti ieškovą nuo pareigos ieškoti kitų tinkamų viešpataujančiojo daikto naudojimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

Bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto. Esminio tokių aplinkybių pasikeitimo įrodinėjimo našta tenka asmeniui, reikalaujančiam servituto panaikinimo, nagrinėjamu atveju - ieškovui (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019).

Įrodinėdamas kelio servituto pasibaigimo pagrindo egzistavimą ieškovas iš esmės remiasi argumentais, kad egzistuoja galimybė tinkamai viešpataujantį daiktą, t. y. atsakovei priklausantį žemės sklypą, naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, t. y. ieškovui priklausančiu žemės sklypu, kadangi į atsakovei priklausantį žemės sklypą netrukdomai galima patekti iš pravažiavimo kelio, esančio nuo (duomenys neskelbtini) per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini), tokiu būdu nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu ir kartu neprarandant galimybės tinkamai naudoti viešpataujančiojo daikto, taip pat ieškovas teigia, kad aplinkybės, sąlygojančios servituto kelio būtinumą yra iš esmės pasikeitusios, kadangi atsakovei yra išduotos prisijungimo prie susiekimo komunikacijų sąlygos, leidžiančios projektuoti ir įrengti eismo jungtį į žemės sklypą, kas, ieškovo vertinimu, iš esmės patvirtina kad patekimą į atsakovei priklausantį žemės sklypą galima užtikrinti kitais būdais, nesinaudojant ieškovui priklausančiu žemės sklypu.

Teismų praktikoje, be kita ko, įtvirtinta, kad bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar viešpataujančiojo daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, nurodo tokias svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-784-345/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja, kad nustatytas kelio servitutas yra vienintelis teisėtas įvažiavimas į jai priklausantį žemės sklypą ir nors ieškovo pateiktas pasiūlymas dėl servituto panaikinimo atsakovei buvo iš esmės priimtinas, atsakovė, nesudariusi rašytinio susitarimo su ieškovu dėl servituto panaikinimo, kuriame būtų detalizuotos servituto panaikinimo ir naujojo įvažiavimo į atsakovei priklausantį sklypą įrengimo sąlygos, panaikinti servituto bendro susitarimo su ieškovu pagrindu, nesutiko. Atsakovės teigimu, servituto egzistavimo būtinumą sąlygoja ir tai, kad naujas atskiras įvažiavimas į atsakovei priklausantį žemės sklypą šiuo metu dar nėra įrengtas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas su šiais atsakovės argumentais nemato pagrindo sutikti.

Teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog šiuo atveju susiklostė situacija, kuomet į atsakovei priklausantį žemės sklypą patenkama ne tiesiogiai nuo pravažiavimo kelio, esančio nuo (duomenys neskelbtini) per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini), tačiau per ieškovui priklausantį žemės sklypą. Šiuo atveju ieškovas įrodinėja, kad iš esmės įvykęs esminių faktinių aplinkybių pasikeitimas kartu sąlygoja ir kelio servituto būtinumo išnykimą. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) ieškovo žemės sklypui buvo nustatytas iš esmės dėl to, kad atsakovė galėtų patekti į savo žemės sklypą bei tinkamai ir netrukdomai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais – dvibučiu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu.

Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentu, jog kelio servituto būtinumas atsakovei išnyko dėl galimybės patekti į atsakovės žemės sklypą nuo pravažiavimo kelio, esančio nuo (duomenys neskelbtini) per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuo nurodyto privažiavimo kelio į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jau yra įrengti įvažiavimai, kurių įrengimas nebuvo apsunkintas reljefo ar kitų sąlygų, taip pat iš nurodyto pravažiavimo kelio be didesnių kliūčių patenkama ir į ieškovui priklausantį žemės sklypą. Šiuo atveju nesutiktina su atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija, kad šalia jai priklausančio žemės sklypo yra įrengtos tam tikros komunikacijos (lietaus, kanalizacijos bei telefono), taip pat elektros stulpas bei palei sklypą pasodintais medžiais yra atskirta gamybinė teritorija nuo gyvenamosios, todėl, atsakovės vertinimu, šiuo atveju neproporcinga lyginti į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jau įrengtų įvažiavimų. Teismas pažymi, kad nurodytos komunikacijos yra nutiestos lygiagrečiai su jau minėtais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog komunikacijų buvimas šalia atsakovei priklausančio žemės sklypo šiuo atveju nelaikytinas išskirtine aplinkybe, apsunkinančia atsakovės galimybę patekti į jai priklausantį žemės sklypą nuo pravažiavimo kelio.

Byloje pateiktas rašytinių įrodymų visetas iš esmės suponuoja išvadą, kad tai, jog egzistuoja galimybė užtikrinti atsakovei priklausančio žemės sklypo tinkamą naudojimą, nenaudojant ieškovui priklausančio žemės sklypo, pripažino ir pati atsakovė. Šią išvadą iš esmės pagrindžia teismui pateikti ieškovo atstovės ir atsakovės susirašinėjimai, kuriuose matyti atsakovės sutikimas spręsti kelio servituto panaikinimo klausimą, taip pat atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija, iš kurios akivaizdu, kad atsakovė yra linkusi spręsti servituto panaikinimo klausimą. Galiausiai pačios atsakovės veiksmai, t. y. 2019 m. spalio 28 d. kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kur atsakovei buvo išduotos ir parengtos prisijungimo prie susiekimo komunikacijų sąlygos, leidžiančios projektuoti ir įrengti eismo jungtį į žemės sklypą iš ribojančio pravažiavimo kelio, rodo, kad atsakovė siekė teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti naujojo įvažiavimo į atsakovei priklausantį žemės sklypą, klausimą, tokiu būdu pripažįstant, kad egzistuoja sąlygos, tinkamai naudoti žemės sklypą be ieškovo žemės sklypui nustatyto kelio servituto. Vis dėlto, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, jog atsakovės veiksmų, susijusių su naujojo įvažiavimo įrengimu, tęstinumas yra nutrūkęs, kartu ir vengiama spręsti klausimą dėl ieškovo žemės sklype esančio kelio servituto panaikinimo.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Teismo vertinimu, atsakovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji negali įsirengti įvažiavimo per pravažiavimo kelią. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokia galimybė egzistuoja ir šiuo atveju konstatuotina, kad egzistuoja galimybė užtikrinti atsakovei priklausančio žemės sklypo tinkamą naudojimą nevaržant ieškovo nuosavybės teisių nustatytu servitutu.

Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovui pagrįstai įrodžius, kad esmingai pasikeitė aplinkybės, sąlygojančios servituto būtinumą, o atsakovei neįrodžius svarbių priežasčių, pateisinančių kito savininko, t. y. ieškovo, teisių ribojimą nustatant servitutą, išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovo pareikštas reikalavimas panaikinti 31 m² ploto kelio servitutą, nustatytą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, kuris buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-(duomenys neskelbtini) išnykus servituto būtinumui yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas visa apimtimi (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.135 straipsnis).

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teisme 2021 m. vasario 24 d. gautas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo ieškovas prašo priteisti jo naudai iš atsakovės iš viso 1 535,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nagrinėjamu atveju tiesiogines šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 75,00 Eur žyminis mokestis bei 840,00 Eur už advokato teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus (ieškinį, pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, reiškiant nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka bei rašytinius paaiškinimus). Ieškovas pateikė įrodymus, kurie pagrindžia, kad nurodytas bylinėjimosi išlaidas ieškovas patyrė, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės ieškovo naudai (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad ieškovo prašyme nurodoma, jog atsakovas patyrė ir kitų bylinėjimosi išlaidų: 345,00 Eur už advokato teisinę pagalbą, parengiant 2017 m. gegužės 8 d. ir 2019 m. birželio 27 d. prašymus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, 100,00 Eur už advokato teisinę pagalbą parengiant 2017 m. spalio 23 d. prašymą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, 115,00 Eur už advokato teisinę pagalbą parengiant 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2020 m. birželio 5 d. pasiūlymus atsakovei, 60,00 Eur už advokato teisinę pagalbą parengiant 2020 m. sausio 9 d. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad išankstinėje ginčo nagrinėjimo stadijoje ieškovas nurodytas bylinėjimosi išlaidas patyrė ir bendra tokių išlaidų suma sudaro 620,00 Eur. Teismo vertinimu, nurodytos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos ieškovo inicijuoto ginčo nagrinėjimui, yra racionalios ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais.

Taigi, ieškinį tenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės priteisiama iš viso 1 535,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimu nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje (5,84 Eur) priteistinos iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovo V. T. ieškinį tenkinti.

Panaikinti (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), tarnaujančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytą 30 kv. m ploto kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, išnykus servituto būtinumui.

Priteisti ieškovui V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Z. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 535,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus trisdešimt penkis eurus ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės Z. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,84 Eur (penkis eurus ir 84 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.