- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-22
- Bylos Nr.
- 2K-441/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Aldona Rakauskienė, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nukentėjusysis
- I. L.
- Nuteistasis
- A. K., M. K.
- Advokatai
- Antanas Markūnas
- Kategorijos
- 1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir A. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis: M. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 294 straipsnio 1 dalį 3900 Lt (30 MGL dydžio) bauda; A. K. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL dydžio) bauda. Priteista I. L. iš M. K. ir A. K. solidariai 5780 Lt turtinei, 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo A. K. ir jo bei nuteistosios M. K. gynėjos advokatės R. Užkuraitienės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios I. L. ir jos atstovo advokato A. Markūno, prokuroro, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, M. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad (duomenys neskelbtini), 2007 m. gegužės 13 d., 10.00–16.00 val. laikotarpiu, veikdami kartu ir žinodami, kad Kauno miesto apylinkės teisme pagal I. L. ieškinį nagrinėjama civilinė byla dėl sandorio – J. K. testamento pripažinimo negaliojančiu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, D. R. ir V. L. padedami iš buto išnešė į kiemą testatoriui J. K. priklausančius daiktus: dvi sofas–lovas, kurių kiekvienos vertė 300 Lt, 500 Lt vertės prieškarinį staliuką, apie 70 metų senumo 500 Lt vertės bufetą ir 500 Lt vertės spintą, 100 Lt vertės virtuvinę spintelę, 300 Lt vertės dujinę viryklę, tris kėdes, kurių kiekvienos vertė 50 Lt, 1000 Lt vertės prieškarinius ir pokarinius nuotraukų rinkinius, sudėtus į du albumus, 500 Lt vertės indus (lėkštes, lėkštutes, puodelius) ir stalo įrankius, 1000 Lt vertės J. K. drabužius (du paltus, striukę, daugiau kaip dešimt vienetų baltinių, apatinius, kelnes, švarkus, penkis kostiumus, penkis megztinius), 600 Lt vertės keturis religinio pobūdžio, liaudies meistrų tapytus paveikslus, 200 Lt vertės apie 70 metų senumo sieninį kryžių, 30 Lt vertės šaldytuvą; M. K., tęsdama nusikalstamą veiką, 2007 m. gegužės 16 d., nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), sudarė su D. L. neatlygintino naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį. Taip M. K. savavališkai vykdė savo tikrą, bet ginčijamą teisę, o A. K. savavališkai vykdė ginčijamą M. K. teisę ir padarė nukentėjusiosios I. L. teisėms ir teisėtiems interesams didelę 5780 Lt turtinę ir 8000 Lt neturtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. K. ir A. K. buvo išteisinti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu). Šis teismas padarė išvadas, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltininkų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o iš jų kilę ginčai spręstini civilinio proceso tvarka. Be to, išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių didelės turtinės ir neturtinės žalos padarymo I. L. aplinkybę.
Kasaciniu skundu nuteistoji M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 294 straipsnį) ir padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Kasatorė teigia, kad nepagrįsta apkaltinamojo nuosprendžio išvada, jog nuteistosios veikoje yra BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Tam, kad kiltų atsakomybė už savavaldžiavimą, visų pirma turi būti nustatyta kaltininko tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad savo teises įgyvendina nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, supranta daromos veikos neteisėtumą ir pavojingumą, numato galimas pasekmes ir jų siekia arba sąmoningai leidžia joms atsirasti. Kasatorė teigia, kad buvo visiškai įsitikinusi, jog įgyvendina savo teises nepažeisdama įstatymų, nes žinojo, kad kaip priėmusi palikimą (paveldimą turtą) įpėdinė gali jį tvarkyti. CK 5.59 straipsnyje numatyta, kad prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą įpėdinis turi teisę apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą. Esant šioms aplinkybėms, kasatorės manymu, jai inkriminuotoje veikoje nėra nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios (nei tiesioginės, nei netiesioginės).
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad taip pat nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo esant nuteistosios veikoje objektyviuosius BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad M. K., kaip įpėdinė, valdydama po J. K. mirties likusį ir jam priklausantį turtą, pažeidė įstatymų reikalavimus. Šiuo atveju teismas netinkamai aiškino paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai aiškino disponavimo ir valdymo sąvokų esmę. CK 5.2 straipsnyje nurodyta, kad pagal įstatymą paveldima, kai tai nepakeista testamentu. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį laikoma, kad įpėdinis yra priėmęs palikimą, kai jis faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, prižiūri, juo disponuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–347/2003 išaiškinta, kad teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešajame registre, o vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Be to, 2005 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–3–528/2005 pasisakyta, kad palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuosavybės teise nuo jo atsiradimo dienos, t. y. nuo palikėjo mirties dienos; faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, valdo ir rūpinasi juo. Taigi palikimo priėmimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimas, o vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris. Palikimo priėmimo turinį sudaro paveldimo turto valdymas, o vienas iš pirminių palikimo priėmimo būdų yra faktinis turto valdymas. Dėl to, pasak kasatorės, padavusi notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, ji įgijo teisę į palikimą nuo jo atsiradimo, o ne nuo priėmimo momento, ir tuo pagrindu įgyvendino įstatyme įtvirtintas teises, o tai negali būti laikoma nusikaltimu. Tuo tarpu apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad neturėdama paveldėjimo teisės liudijimo ji (M. K.) negalėjo realizuoti savo, kaip turto įpėdinės, teisių, t. y. neturėjo teisės disponuoti paveldimu turtu, nulemti tolesnę jo būklę, nes šis turtas dar nepriklausė jai nuosavybės teise. Nuteistoji mano, kad sudarydama buto panaudos sutartį (perduodant butą neterminuotai naudotis kitiems asmenims) šiuo turtu ne disponavo, o tik rūpinosi, kad jis būtų prižiūrimas ir tvarkomas (liudytoja D. L. patvirtino, kad butas buvo apleistas, iš jo sklido smarvė). Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad panaudos sutarties sudarymas yra turto valdymo teisės įgyvendinimo būdas (valdymas reiškia turto turėjimą savininko žinioje, išimtinę teisę daryti turtui fizinį ar ūkinį poveikį), todėl teismas tokios sutarties sudarymą nepagrįstai traktavo kaip disponavimą turtu, o tai reiškia turto likimo, jo teisinės padėties nustatymą, būklės keitimą, tačiau dėl panaudos sutarties turto teisinė padėtis nepasikeitė. Taip pat kasatorė teigia, kad, būdama vienintelė įpėdinė pagal testamentą, turėjusi teisę kitaip tvarkyti paveldimą turtą, pašalinti iš mirusiojo buto šiukšles, todėl elgėsi pagal įstatymą, neatliko jokių uždraustų veiksmų (nepardavė ir neįkeitė turto).
Pasak kasatorės, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ji nors ir nurodė nesant kitų J. K. turto paveldėtojų, iš tiesų žinojo apie mirusiojo dukrą I. L. bei jos pastangas rūpintis tėvu ir jo turtu. Kasatorė pabrėžia, kad pagal CK 5.2 straipsnį įstatyminis įpėdinis negali paveldėti turto, kai yra testamentinis įpėdinis, kokiu ji (M. K.) ir yra.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nesiaiškino svarbios aplinkybės – kad prieš J. K. mirtį ne mažiau kaip metus laiko šis buvo senelių namuose, nukentėjusioji I. L. juo nesirūpino, kartu negyveno, todėl ir negalėjo paveldėti J. K. bute likusių daiktų. Kasatorė nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, kuo svarbi yra nuosprendyje paminėta 2005 m. sausio 7 d. teismo nutartis, kuria I. L. buvo paskirta J. K. globėja ir turto administratore, nes šios nutarties vykdymas pasibaigė su J. K. mirtimi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. kovo 1 d. teismo skubiai vykdytina nutartimi civilinėje byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, pagal I. L. prašymą buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta M. K. valdyti, naudotis, disponuoti J. K. nekilnojamuoju turtu; ši nutartis buvo panaikinta aukštesniojo teismo tik 2007 m. rugsėjo 26 d., todėl 2007 m. gegužės 13 d. (įvykio dieną) ji buvo privaloma vykdyti. Kasatorė teigia, kad šis nuosprendžio argumentas, kuriuo remiamasi kaltinant nuteistąją savavaldžiavimu nesilaikant 2007 m. kovo 1 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų, yra nepagrįstas, nes minėta nutartimi buvo įpareigota tik notarė (neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo iki bus priimtas teismo sprendimas). Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios ieškinio užtikrinimo priemonės ir uždrausta nuteistajai valdyti, naudotis, disponuoti butu. Kadangi minėta nutartis priimta po inkriminuotų veikų padarymo, tai apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad tuo metu jai (kasatorei) buvo uždrausta valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti. Be to, nuosprendis negali būti grindžiamas netiesa ir nepagrįsta nutartimi, kuri buvo panaikinta aukštesniojo Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nukentėjusiajai I. L. buvo padaryta didelė žala, ir nepagrįstai tenkino jos civilinį ieškinį (už bute buvusius daiktus). Kasatorė mano, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas šis BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis (didelė žala). Neteisinga ir neatitinkanti faktinių aplinkybių teismo išvada, kad bute buvę daiktai, kurie buvo išmesti į netinkamą aplinką ir neišsaugoti, niokojami, turėjo vertę; tai prieštarauja antstolės A. A. 2007 m. gegužės 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui Nr. 7, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme išnešti daiktai (baldai, šaldytuvas, linoleumas, indai) yra susidėvėję, beverčiai, bute pilna šiukšlių. Dėl šio rašytinio įrodymo teismo nuosprendyje nepasisakyta, todėl buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Be to, tai, kad I. L. nesirūpino daiktais (paliko juos ilgam laikui gulėti kieme, nors ir teigdama esant juos brangiais), tik patvirtina, kad šis turtas – bevertis. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nevertino minėtų aplinkybių, apie kurias nurodė liudytojai Z. J., A. J., V. K., paaiškinę, jog nežinantys, dėl kokių priežasčių atvykusi nukentėjusioji nepasiėmė kieme gulinčių daiktų. Pasak kasatorės, atidus, protingas žmogus taip nesielgtų su jam brangiu turtu.
Taip pat nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas, remdamasis I. L. paaiškinimais, konstatavo, kad buvo morališkai pasityčiota iš nukentėjusiosios pastangų rūpintis savo tėvo atmintinais daiktais. Tai paneigia Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis (priimta nagrinėjant atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutarties), kurioje pažymėta, jog buto remontas ar kiti valdymo veiksmai negali butui padaryti blogos įtakos. Nukentėjusiosios teiginiams apie patirtą emocinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus prieštarauja jos pačios elgesys (per dvejus metus nepasirūpinant tėvo daiktais), o teiginys, kad nukentėjusioji iki šiol dėl užsitęsusių teisminių procesų patiria diskomfortą, kad buvo sutrikdyta jos mokslinė veikla, nepatvirtintas jokiais įrodymais; be to, nukentėjusiajai teisme atstovavo patyręs advokatas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso pažeidimų, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nesilaikydamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, o teismo nuosprendis neatitinka BPK normų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), reglamentuojančių jo surašymą. Nuteistosios manymu, teismas nuosprendyje nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, taip pat nepaneigė jos atsakomybę šalinančių įrodymų bei gynybos argumentų ir netgi dėl jų nepasisakė.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, nes šis teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagal teismų nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti neginčijamos išvados, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką, o šio teismo padarytas bylos įrodymų tyrimas ir vertinimas turi trūkumų.
Kasatorius nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakomybę už savavaldžiavimą numato ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK), ir Baudžiamasis kodeksas, labai svarbu atriboti administracinės teisės pažeidimą nuo nusikaltimo. ATPK 188 straipsnyje ir BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto savavaldžiavimo apibrėžimai leidžia teigti, kad pagrindinis kriterijus, atribojantis teisės pažeidimą nuo nusikalstamos veikos, yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Baudžiamosios atsakomybės atveju žala gali būti ne tik turtinė, bet ir kitokia, kai pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.93 straipsnio bei kitais teisės aktais garantuojami nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principai. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–778/2007 nurodyta, jog sprendžiant didelės žalos klausimus, atsižvelgiama ne tik į turtinės žalos dydį, bet ir pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, trukmę, nuostolius ir kitas aplinkybes. BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis.
Pasak kasatoriaus, jis nepadarė nukentėjusiajai didelės žalos, todėl jo veikoje nėra šio savavaldžiavimui būtino požymio, o apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai prieštarauja faktams. Apkaltinamajame nuosprendyje didelės žalos požymio konstatavimas grindžiamas tuo, kad buvo niokojamas nukentėjusiajai I. L. artimo žmogaus turtas. Vertindamas šį turtą (J. K. priklausiusius daiktus) teismas rėmėsi pačios nukentėjusiosios I. L. bei jos tėvo J. K. kaimynų – liudytojų V. K., A. J., A. J. parodymais apie tai, kad daiktai buvo nors ir nenauji, tačiau tinkami naudoti, pakankamos kokybės. Tačiau vis dėl to šių liudytojų parodymai, kasatoriaus manymu, nepatvirtina didelės žalos fakto. Be to, pagal liudytojų V. L., D. R. (išnešusių iš buto daiktus) parodymus, baldai buvo ne tik seni, bet ir sulūžę, išpuvę, t. y. beverčiai, pačiame bute daug šiukšlių. Taip pat teismas nurodė, kad, pagal duomenis, užfiksuotus nuotraukose, į kiemą išnešti daiktai buvę tinkami naudoti, tačiau palikti tokiomis sąlygomis tapo nekokybiški, tą vėliau ir konstatavo antstolė. Nors apkaltinamojo nuosprendžio išvados apie turto niokojimą ir padarytą žalą grindžiamos 2007 m. gegužės 21 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 7, tačiau jame nurodyta, kad daiktai buvo beverčiai. Be to, šiame protokole konstatuotos ir kitos reikšmingos aplinkybės – kad dalis daiktų buvo sudėti į lagaminus, dalis – į patalpoje laikytus maišus. Taigi šis rašytinis įrodymas nepatvirtina minėtų apkaltinamojo nuosprendžio išvadų, o antstolis teisme nebuvo apklausiamas. Skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėjų kolegija nusprendė tirti įrodymus, o tai daroma, kai pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas yra neišsamus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau prieštaravimai liko nepašalinti. Pasak kasatoriaus, tai rodo nukentėjusiosios I. L. parodymų turinys. 2007 m. gegužės 13 d. pareiškime–protokole policijos komisariatui (T. 1, b. l. 9-10) ir 2007 m. gegužės 17 d. paaiškinimuose (T. 1, b. l. 15) I. L. teigė, kad iš J. K. buto išnešti daiktai buvo seni ir nevertingi, tik jai brangūs kaip atminimas, moraliniu aspektu. Tik vėliau vykusių apklausų metu (2007 m. liepos 17 d., 2008 m. sausio 23 d.) I. L. nurodė turtinę žalą – 5000 Lt ar 7300 Lt. Tai, kad daiktai neturėjo vertės, liudija ir nukentėjusiosios elgesys, apie kurį pasisakyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: I. L., atvykusi ir pamačiusi į kiemą išneštus daiktus (tai įvyko tą pačią dieną), jais nepasirūpino. Tuo tarpu nė vienas teismas nenustatė kliūčių tai padaryti, todėl išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad tėvo atminimas nukentėjusiajai nebuvo itin svarbus ir vertingas. Tačiau minėtų faktinių duomenų neatitinka apeliacinės instancijos teismo išvada, esą I. L. atvykusi užkirto kelią nuteistojo ketinimui sunaikinti turtą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal civilinę teisę tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, žala gali būti neatlyginama arba atlygintinas dydis – sumažinamas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors apkaltinamajame nuosprendyje paminėtas 2004 m. lapkričio 26 d. teismo sprendimas, kuriuo J. K. buvo pripažintas neveiksniu, tačiau neatkreiptas dėmesys ir netirtos aplinkybės, jog pripažinimo neveiksniu procesą inicijavo pati nukentėjusioji I. L., savo pareiškime nurodžiusi, kad J. K. praradęs orientaciją, nuo 2004 m. namus pavertė šiukšlynu, ne kartą buvo apvogtas. Šie nukentėjusiosios teiginiai taip pat prieštarauja jos tvirtinimams apie daiktų vertingumą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad keletą metų iki J. K. mirties jo bute niekas negyveno, patalpos nebuvo šildomos (netgi užšalo vandentiekis), taip pat leidžia teigti, kad tokiame bute buvę daiktai nusidėvėjo, prarado vertę.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados bei argumentai, pateiktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniški, vienpusiški, logiškai nepaaiškinami, todėl visiškai neatitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės tais pačiais įrodymų šaltiniais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tačiau padarė priešingas ir neteisingas išvadas, kad nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala. To neleidžia teigti ir papildomai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ištirti įrodymai.
Kasatoriui nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad I. L. nukentėjo nuo jo (ir M. K.) veiksmų. Byloje nustatyta, kad testamentu J. K. visą turtą paliko nuteistojo motinai M. K., todėl, testatoriui mirus, ši 2007 m. sausio 11 d. įteikė pareiškimą apie palikimo priėmimą. 2007 m. gegužės 13 d. (inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu) M. K. dar neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, tačiau CK 5.50 straipsnio 2 dalyje numatyti trys palikimo priėmimo būdai, dviem iš jų priimdama J. K. palikimą pasinaudojo M. K., t. y. padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą ir faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, o tai reiškia naudojimąsi turtu. C.K. 5.59 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, jog prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą įpėdinis turi teisę apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą. Taigi nuteistieji, išnešdami iš buto (paveldimo M. K. pagal testamentą) šiukšles ir beverčius daiktus, vykdė įstatymų suteiktas testamentinės įpėdinės M. K. teises, ruošėsi tvarkyti paveldėtą turtą ir siekė, kad jis visiškai nesunyktų. Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria buvo panaikinta apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartis skirti laikinąsias apsaugos priemones, leido suprasti, kad buto remontas ir kiti su jo naudojimu susiję veiksmai, nedarantys neigiamos įtakos turtui, nereiškia, kad paveldimu turtu disponuojama.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką nurodyti daiktai nėra nekilnojamasis turtas. Taip pat kasatorius pažymi, kad 2007 m. gegužės 13 d. nebuvo įsiteisėjusi jokia teismo nutartis, kuria būtų uždrausta testamentinei įpėdinei M. K. tvarkyti paveldėtą turtą. I. L. kreipusis į teismą dėl J. K. testamento pripažinimo negaliojančiu, 2007 m. kovo 1 d. teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau jos buvo skirtos tik notarei, kuriai uždrausta išduoti paveldėjimo teisės liudijimą M. K., kol nebus išnagrinėta civilinė byla. 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo uždrausta M. K. valdyti, naudotis, disponuoti J. K. nekilnojamuoju turtu, tačiau tai nelietė kitokio (kilnojamojo) turto, be to, aukštesnės instancijos teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. šią nutartį panaikino.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad J. K., testamentu visą savo turtą palikdamas M. K., kartu atėmė teisę paveldėti įstatyminiams įpėdiniams (šiuo atveju – I. L.), todėl M. K. turėjo subjektyvią teisę manyti, kad iš kitų pretendentų į J. K. turtą paveldėjimo teisė atimta. Be to, I. L. negalėjo pretenduoti ir į M. K. turto privalomąją dalį, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad palikėjo mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas. Taigi nors M. K. ir neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, tačiau įvykio metu nebuvo kitų įpėdinių, galėjusių paveldėti po J. K. mirties likusį jo turtą. Teismai nustatė, kad išnešti daiktai buvo J. K., o ne I. L., kuri netgi neturėjo teisinio pagrindo į juos pretenduoti. Be to, minėti daiktai (seni baldai, drabužiai, indai ir pan.) priskiriami namų apstatymo ir apyvokos reikmenų rūšiai; tokie daiktai pagal CK 5.14 straipsnį pereina įpėdiniams pagal įstatymą tik tuomet, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Be to, pagal CK 5.59 straipsnio 1 dalį įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, jei yra kitų įpėdinių, neturi teisės disponuoti paveldimu turtu (jį parduoti, įkeisti ir pan.), kol sueis trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba kol jis gaus paveldėjimo teisės liudijimą. Atlikti kitokius veiksmus įstatymas nedraudžia. Taigi, pasak nuteistojo A. K., jis buvo įsitikinęs, kad jo motina M. K. buvo vienintelė testamentinė įpėdinė, testamentas įvykio metu galiojo (ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu nebuvo išnagrinėtas), jokių draudimų nebuvo nustatyta, įstatymai leido tvarkyti bei apsaugoti paveldimą turtą, todėl tvarkydami palikimą įstatymų nustatytos tvarkos nuteistieji nepažeidė, susidariusioje situacijoje išnešimas iš J. K. buto daiktų negali būti laikomas savavaldžiavimu.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, jog savavališkai buvo vykdoma ginčijama, tačiau tikra teisė; taip teismas pripažino, kad M. K. turėjo teisę į J. K. turtą arba bent jau teisę jį tvarkyti ir šiai teisei realizuoti nereikėjo net kreiptis į kokias nors institucijas gauti leidimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatuodamas, kad nuteistieji padarė didelę žalą I. L., tarsi išsprendė civilinį teisinį ginčą, kuris nagrinėjamas civilinio proceso tvarka byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Tačiau baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas to padaryti negalėjo ir tik įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje būtų pagrindas pripažinti I. L. nukentėjusiąja.
Nuteistasis A. K. teigia, kad jis ir nuteistoji M. K. įgyvendino savo teises, jų veiksmai nebuvo kuo nors ypatingi, agresyvūs, truko neilgai ir žala niekam nebuvo padaryta. Taigi nebuvo vieno iš būtinų savavaldžiavimo sudėties požymių – savavališko teisės vykdymo nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Tuo tarpu pati nukentėjusioji I. L. elgėsi savavališkai pakeisdama buto durų užraktą ir taip atimdama galimybę M. K. patekti į jai testamentu paliktą būstą.
Kasatorius pabrėžia, kad BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia (tiesiogine arba netiesiogine). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo nustatyti šį subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį (BK 15 straipsnis), t. y. tai, kad atlikdamas šiame nuosprendyje išvardytus veiksmus nuteistasis A. K. suvokė pavojingą veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kasatorius A. K. teigia, kad jo veikoje tokios tyčios nebuvo.
Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika. Šio teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–464/2007 pažymėta, kad BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–778/2007 konstatuota, kad CK nustato, jog įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. CK 6.263 straipsnyje užfiksuotas bendras principas, pagal kurį kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui arba turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
Kasatoriaus manymu, šiame skunde išdėstytos aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nesiremdamas teise, konstatavo esą jis (A. K.) ir M. K. tyčia, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavaldžiavo ir padarė didelę žalą nukentėjusiajai I. L., nes iš tiesų nuteistojo veikoje nėra šių BK 294 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymių M. K. ir A. K. veikoje
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti M. K. ir A. K. kasacinių skundų nėra pagrindo.
Kasatoriai teigia, kad jų veikoje nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Esminiai kasacinių skundų argumentai yra tai, kad nuteistieji, jų įsitikinimu, elgėsi teisėtai, nes įgyvendino M. K. teisę, kilusią iš J. K. testamento ir numatytą Civilinio kodekso normų, todėl įstatymų nepažeidė ir neturėjo tyčios tai daryti. Kita dalis kasacinio skundo argumentų yra susijusi su tuo, kad nuteistieji nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio išvada, jog nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad nuteistieji M. K. ir A. K. vykdė tikrą, tačiau ginčijamą M. K. teisę į mirusiojo J. K. turtą ir tai darė savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, dėl to padarė nukentėjusiajai I. L. didelę turtinę ir neturtinę žalą.
BK 294 straipsnio dispozicijoje nurodyta kaltininko tikra teisė gali atsirasti įstatymų numatytais pagrindais, iš sandorių. Šiuo atveju M. K. civilinė teisė į mirusiojo J. K. turtą atsirado iš sandorio – J. K. testamento. Tačiau ši teisė buvo ginčijama, nes Kauno miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal nukentėjusiosios I. L. (J. K. dukters) ieškinį dėl sandorio – minėto J. K. testamento pripažinimo negaliojančiu, o nuteistieji (kasatoriai) žinojo apie tai, kad M. K. teisė į J. K. testamentu jai paliktą turtą yra ginčijama, todėl nerealizuojama.
Kaltininko elgesio neteisėtumas priklauso ne tiek dėl teisių turėjimo arba neturėjimo (sąžiningai klystant), kiek dėl savavališko jų vykdymo. Asmens teisių įgyvendinimas galimas tik įstatymų nustatyta tvarka; savavališkas savo, kad ir tikrų, teisių įgyvendinimas yra draudžiamas ir neteisėtas. Teisiškai, baudžiamojo įstatymo prasme vertinant kasatorių veiksmus, svarbu yra tai, kad M. K. ir A. K., nepaisydami, jog M. K. paveldėjimo teisė į testatoriaus J. K. jai paliktą turtą yra ginčijama teisme, šią teisę ėmėsi įgyvendinti nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai. Šie veiksmai pasireiškė tuo, kad iš J. K. buto į kiemą (netinkamą aplinką) buvo išnešti įvairūs daiktai – baldai, namų apyvokos reikmenys, drabužiai, nuotraukų albumai, paveikslai, o po to ir butas perleistas neatlygintinai naudotis (pagal panaudos sutartį) kitam asmeniui. Taip buvo pažeistos nukentėjusiosios I. L. teisės ir interesai, kuriuos ši gynė Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytu būdu – kreipdamasi į teismą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriai minėtais veiksmais padarė nukentėjusiajai didelę žalą. Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kokią žalą reikėtų laikyti didele, šis požymis yra vertinamasis. Kasatoriai dėl žalos dydžio pateikia kitokį vertinimą, negu apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir iš naujo nevertina. Kasaciniuose skunduose deklaruojama, kad teismo išvados apie I. L. padarytą žalą padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, tačiau, priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas nukentėjusiajai padarytos žalos klausimą, įrodymus vertino ir nuosprendžio išvadas motyvavo taip, kaip to reikalauja minėtos BPK normos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios I. L. parodymais, kitais bylos įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, argumentuotai nustatė, kad iš J. K. buto į netinkamą aplinką išnešti ir dėl to neišsaugoti daiktai turėjo vertę, kuri pinigine (turtine) išraiška yra 5780 Lt. Be to, teismo nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusioji dėl jai artimo žmogaus – tėvo – turto, atmintinų daiktų niokojimo, buto perleidimo naudotis pašaliniam asmeniui patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, moralinį pasityčiojimą, t. y. neturtinę žalą, kuri įvertinta 8000 Lt. Pažymėtina, kad vertinant, ar žala didelė, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgta ne tik į turtinę jos išraišką, bet ir nukentėjusio asmens pažeistų teisių bei teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, dėl to patirtus išgyvenimus ir kt. Taigi teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl M. K. ir A. K. tyčinių neteisėtų veiksmų nukentėjusioji I. L. patyrė didelė turtinę ir neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes M. K. ir A. K. veika atitinka BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinuosius požymius, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo
Nukentėjusiajai I. L. kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, kurio teisinės paslaugos pagal pateiktą dokumentą sudaro 500 Lt. Nukentėjusiosios prašymu šios jos turėtos išlaidos solidariai išieškotinos iš nuteistųjų M. K. ir A. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistųjų M. K. ir A. K. kasacinius skundus.
Iš nuteistųjų M. K. ir A. K. solidariai išieškoti nukentėjusiajai I. L. 500 Lt (penkis šimtus litų) turėtų išlaidų byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.