- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-25
- Bylos Nr.
- eI3-6388-743/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- P. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. P. prašo atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, – 2021 m. gegužės 3 d. Kauno regioninio archyvo pažymą dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais) ir 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentą Nr. R4-1929 (su priedais).
Pareiškėjas nurodo šias aplinkybes.
1991 m. lapkričio 29 d. Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. J., Kazimiero sūnaus, mirusio 1932 m., įpėdinių nuosavybėje turėtą žemę – 13 ha, visų tuometinių pretendentų, tame tarpe ir pareiškėjo, vardu. 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui atkurta nuosavybės teisė į 6 ha žemės sklypą, o jo seseriai Veronikai T. E. – į 6,25 ha sklypą.
2002 m. spalio 31 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad senelis J. G. (G.) (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 20 ha žemės, nors atkuriant nuosavybės teises buvo grąžinta vos 12,25 ha žemės, o likusios dalies žemės neatgavo, prašė šį klausimą spręsti, tačiau jam atsakymas nebuvo pateiktas.
Šalies argumentai
2017 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė skundą dėl neatkuriamų nuosavybės teisių į likusią žemės dalį, tačiau 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu atsakovę šį skundą atmetė, nurodė, kad jo sesuo V. T. E. pradiniame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė ne 20 ha, tačiau 13 ha. 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas administracinėje byloje Nr. I-4240-561/2017 pareiškėjo skundą dėl nurodyto atsakovės sprendimo atmetė. 2019 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 atmetė ir pareiškėjo apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdamas su tokia pozicija 2020 m. sausio 23 d. pareiškėjas pateikė individualų skundą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kuris 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. KT82-A-S77/2020 atsisakė jį nagrinėti.
2021 m. balandžio 21 d. pareiškėjas, teismams administracinėse bylose nurodžius, kad dokumentų nuosavybės teisėms į likusią žemę atkurti nepakanka, pasitaręs su nuosavybės teisių atkūrimo srities specialistais, atsižvelgdamas į teismų motyvus, atsakovės nebendradarbiavimą, į Kauno regioninį archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą pateikė detalius prašymus dėl K. G., jo sūnaus J. G., mirusio 1932 metais, ir jo vaikų nuosavybės teise iki nacionalizavimo turėtos žemės.
2021 m. gegužės 3 d. Kauno regioninis archyvas išdavė pažymą dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais), kurioje pateikti 1947–1948 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės knygos duomenys, pagal kuriuos J. G. sūnus G. P. 1945 m. valdė 12,7 ha žemės, o J. G. dukra V. G. (taip dokumente) 1947 m. ir 1948 m. valdė atitinkamai 12,66 ha ir 12,25 ha žemės. Viktorija, mirusi 1951 m. rugpjūčio 24 d., ir P. G. (mirties data nežinoma) buvo pareiškėjo mamos brolis ir sesuo. Taip dviejų savininkų vardu buvo įrašoma jau sovietinio laikotarpio, po nacionalizacijos sudarytuose dokumentuose žemės nuosavybė, nes jos nurodymas dokumentuose dalimis kiekvienam šeimos nariui buvo, viena vertus, naudojamas kaip bandymas išvengti represijų, išbuožinimo, kita vertus, J. G. vyresnieji vaikai P. ir V. po tėvo mirties faktiškai tvarkė ūkį.
2021 m. birželio 3 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pareiškėjui išdavė dokumentą Nr. R4-1929 (su priedais), kuriuose pateikti duomenys apie 1938 m. Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais planą su savininkų valdomų žemės teisių paskelbimo ir kitais susijusiais duomenimis. Dalis dokumentų buvo nauji lyginant su 1994 m. vasario 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. F24-9 nurodytais.
Šalies argumentai
2022 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas pateikė papildomą prašymą Nacionalinei žemės tarnybai priimti sprendimą dėl likusios neatkurtos dalies nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir pridėjo gautus naujus dokumentus. Pastaroji 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 91D-4942-(14.9.104) atmetė pareiškėjo prašymą. 2023 m. sausio 13 d. pareiškėjas pateikė skundą Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui, kuriuo prašė įpareigoti Kėdainių teritorinį skyrių tenkinti pareiškėjo 2022 m. lapkričio 24 prašymą „Dėl likusios neatkurtos dalies nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ natūra atkuriant nuosavybės teises į dar likusį žemės plotą, valdytą buvusių savininkų P. G. (J. sūnaus) ir A., S. ir V. G.. 2023 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1SS-88-(7.5.) pareiškėjo prašymas netenkintas. 2023 m. kovo 9 d. dėl šio sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-6438-809/2023 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, išaiškino pareiškėjui, kad dėl Kėdainių teritorinio skyriaus sprendimo skundą jis gali paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. 2023 m. balandžio 19 d. Regionų administracinio teismo Kauno rūmuose pareiškėjo iniciatyva iškelta administracinė byla Nr. I3-1263-422/2024 dėl 2023 m. kovo 9 d. Kėdainių teritorinio skyriaus sprendimo.
Atsiliepimas
2023 m. gegužės 11 d. nurodytoje byloje atsiliepime Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad naujus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė atsakovei tik 2022 m. lapkričio 24 d., t. y. žymiai (beveik 19 metų) praleidęs įstatymo nustatytą terminą ir nepateikė teismo nutarties, kuria praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui būtų atnaujintas.
Nurodo, kad jis prašymo dėl termino atnaujinimo papildomiems dokumentams pateikti nebuvo pateikęs, nes manė, kad tai jis padarė dar savo 2002 m. spalio 31 d. pareiškimu dėl likusios žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimo, kuris buvo pateiktas nepraleidus įstatyminio termino. Nė viena iš paminėtų teismų sprendimų termino praleidimas nebuvo konstatuotas.
Kadangi Regionų administracinio teismo Kauno rūmų administracinės bylos Nr. I3-1263-422/2024 nagrinėjimo metu atsakovė raštu ir žodžiu pateikė atsikirtimus dėl praleisto termino naujiems įrodymams pateikti atnaujinimo būtinumo, siekdamas pašalinti bet kurias abejones aptariamu klausimu ir siurprizinius teismo proceso rezultatus, pareiškėjas pateikė prašymą dėl šio termino atnaujinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad faktiškai jis pateikė ir nuosavybės teisių į 20 ha turėjimą patvirtinančius dokumentus, ir dokumentus, kad pareiškėjo senelis J. G. buvo 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų karys savanoris, kurio dukra S. G. (P.) (pareiškėjo motina) pripažinta pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve.
Pažymi, kad administracinis sprendimas dėl 2002 m. spalio 31 d. pareiškėjo pateikto prašymo atkurti likusias nuosavybės teises buvo priimtas praėjus net penkiolikai metų, t. y. 2017 m. balandžio 27 d., todėl sprendžiant dėl termino atnaujinimo turi būti atsižvelgiama ir į Nacionalinės žemės tarnybos neveikimo trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjo skundo netenkinimo pagrindai 2017 metais, kuriems pritarė ir administraciniai teismai, nebuvo susiję su pareiškėjo įstatyminio termino praleidimu ir jo neatnaujinimu, todėl laikotarpis iki 2019 m. rugsėjo 25 d. vertintinas kaip nepriklausantis nuo pareiškėjo veiksmų.
Po 2019 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 priėmimo, pareiškėjas aktyviai sprendė savo galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus kreipdamasis į kelis nagrinėjamos srities klausimų specialistus, teisininkus. Jam buvo patarta inicijuoti individualų konstitucinį skundą ir jį 2020 m. sausio 23 d. pareiškėjas inicijavo, tačiau jo prašymą buvo atsisakyta nagrinėti. Tęsdamas savo interesų gynimą, pareiškėjas, patartas kitų specialistų, pateikė detalesnius užklausimus valstybės archyvams dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, naujus dokumentus apie nuosavybės teises pareiškėjas gavo 2021 metų gegužės–birželio mėnesiais. Kadangi 2021 m. gegužės–birželio mėnesiais gauti dokumentai nėra iš esmės nauji, o tik papildantys iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktus dokumentus, pareiškėjas iš karto po jų gavimo nesikreipė su pareiškimu atnaujinti terminą teismo tvarka. Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba šių dokumentų nelaikė pakankamais, rodo jos veiksmų formalumą ir neveikimą, o šios aplinkybės nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir vertintinos kaip svarbios priežastys praleisto termino atnaujinimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo pagrįstai tikėjęsis, kad Nacionalinė žemės tarnyba priims išsamų bei motyvuotą sprendimą ir dėl likusios, 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendime nenurodytos žemės dalies, nes pradiniai dokumentai apie J. G. įpėdinių valdytą bendrą 20 ha žemės plotą buvo nurodyti jau ir 1994 m. vasario 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. F-249 ir vėlesniuose, iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktuose dokumentuose.
Pažymi, kad papildomų įrodymų rinkimas, kiti teisiniai veiksmai buvo atlikti adekvačiais terminais, pagal realias galimybes, kiek tai leido pareiškėjo sveikatos būklė, 2020 m. kovo mėnesį prasidėjusi visuotinė Covid-19 pandemija ir su ja susiję absoliutūs judėjimo, kontaktų, betarpiško kreipimosi į specialistus, valstybės įstaigas, teisines institucijas maksimalūs apribojimai ir panašios faktinės aplinkybės, kurias prašo taip pat įvertinti priimant sprendimą.
Nurodo ir tai, kad tiesioginė J. G. (G.) įpėdinė, pareiškėjo mama S. P. mirė likus mėnesiui laiko iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, gyvų tiesioginių liudytojų, kurie turėtų visus įmanomus nuosavybės dokumentus, juos žinotų ir paaiškintų ar padėtų teikiant užklausimus nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo.
Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba atmetė pareiškėjo 2022 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl likusios dalies žemės ploto atkūrimo nurodydama jau kitus, bet ne termino dokumentams pateikti praleidimo, pagrindus. Pastaroji neišaiškino arba klaidingai išaiškino pareiškėjui, nors privalėjo, į kurią instituciją jis turi kreiptis dėl administracinio sprendimo apskundimo, kaip numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas. Atsakovė jokiame pareiškėjui teiktame dokumente nenurodė, kad yra būtina atnaujinti įstatyme nustatytą terminą teismine tvarka siekiant, kad 2021 m. gegužės 3 d. Kauno regioninio archyvo pažyma dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais) ir 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentas Nr. R4-1929 (su priedais) būtų išnagrinėti iš esmės, jais nesivadovavo sprendžiant pareiškėjo prašymą jo nuosavybės teisių atkūrimo byloje.
Dėl visų šių aplinkybių, termino praleidimas šiuo atveju laikytinas labiau administraciniu nesusipratimu, nesusikalbėjimu tarp pareiškėjo ir atsakovės, jai nesilaikant viešojo administravimo principų, tokių kaip atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo ir skaidrumo. Pareiškėjas visą laiką vertino, kad kiekvieno naujo, papildomo, prie pradinių nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų, pateikimui nėra reikalingas kaskart naujas teisminis procesas. Atsakovei konkrečiai ir oficialiai nė karto neatsakius į šį klausimą, tokia pozicija pareiškėjas buvo sąmoningai klaidinamas, todėl iš karto nesikreipė dėl nustatyto termino atnaujinimo į teismą.
Apibendrindamas nurodo, kad nurodyto termino praleidimo priežastys jo individualiu atveju pripažintinos svarbiomis ir terminas papildomiems nuosavybės teisių atkūrimo dokumentams pateikti atnaujintinas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjo prašymu nesutinka. Pateikia šiuos argumentus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą tuometinei Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. 13 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini).
Pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus, įvertinus pretendentų tarpusavio susitarimą, Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 P. P., P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha, Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 53-11725 V. T. E. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,25 ha buvusių savininkų P. G., S. ir V. G. 12,25 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra. Atkūrus nuosavybės teises į šią žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nurodytų pretendentų atžvilgiu pagal 1991 m. lapkričio 29 d. prašymą buvo baigtos.
Pareiškėjas 2002 m. spalio 31 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodydamas, kad jo senelis J. G., (duomenys neskelbtini) iš viso turėjo 20 ha žemės. Prie prašymo nebuvo pridėti jokie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipėsi ir 2017 m. kovo 23 d. bei 2017 m. rugpjūčio 7 d. Pareiškėjui buvo atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 1SS-1138-(7.5) ir Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriaus (toliau – Kėdainių skyrius) 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 9SD-2043-(14.9.104.). Šiais raštais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises, nurodyta, kad pagal nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjimą Nr. F24-9 buvę savininkai valdė tik 12,25 ha žemės. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4240-561/2017 skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 26 punkte pažymėta, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises, kurių išdavimo ar surašymo data yra kuo artimesnė nacionalizacijos momentui. Asmuo, manantis, jog minėti dokumentai neatspindi tikrosios padėties visu nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu turėjo teisę kreiptis į teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, susijusius su iki nacionalizacijos valdytos nuosavybės apimtimi. To pareiškėjas nėra padaręs, todėl pagrįstai pagrindiniu dokumentu, apibūdinančiu grąžinto turto savininką bei valdytos žemės kiekį, laikytas 1938 m. spalio 20 d. archyvinis dokumentas (Žemės tvarkymo departamento archyvinio fondo Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais byloje esantį žemės tvarkymo projektas). Kiti archyviniai dokumentai pažymi žemės savininkus ir valdytą žemės kiekį ankstesniais arba vėlesniais laikotarpiais, iš jų negalima padaryti neginčijamų išvadų, kad nuosavybės teise valdytas didesnis žemės plotą nei 12,25 ha.
Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. vėl kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, pridėdamas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. gautus dokumentus, kurių duomenys iš dalies yra analogiški 1994 m. vasario 25 d. pažymėjime Nr. F24-9 nurodytiems duomenims. Į šį prašymą pareiškėjui atsakyta Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriaus 2022 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 9SD-4942-(14.9.104.) ir Nacionalinės žemės tarnybos raštu Nr. 1SS-88-(7.5.). Juose buvo nurodyta, kad P. P. ir V. T. E. atkūrus nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų P. G., S. ir V. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 12,25 ha žemės (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos.
Nuosavybės teisės į J. G. 8 ha žemės negali būti atkuriamos, kadangi iš šio savininko žemė nebuvo nacionalizuota.
Pateikdama argumentus dėl termino atnaujinimo pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Tai reiškia, kad Atkūrimo įstatyme aiškiai nustatyto pagal kokius dokumentus (arba teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo) gali būti atkuriamos nuosavybės teisės ir įpareigoja pačius piliečius juos pateikti kartu su prašymu arba iki nustatyto termino institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiga pateikti tokius dokumentus priskirta patiems pretendentams, o ne institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismui neatnaujinus praleisto termino, pretendentų pateikti institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai arba teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo negali būti nagrinėjami ir nuosavybės teisė negali būti atkurta.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad nurodytą terminą jis praleido dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba neatsakė į jo 2002 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą žemės plotą ir kad nė viename atsakyme nenurodė, jog reikia kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, taip pat dėl to, jog 2017 m. – 2019 m. laikotarpiu dalyvavo teismų procesuose, o po to konsultavosi su specialistais bei teisininkais dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Nagrinėjamu atveju pažymi, jog nuo to laiko, kai Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę iki to laiko, kai pareiškėjas 2024 m. kreipėsi į teismą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, praėjo daugiau kaip 20 metų. Pareiškėjas, pateikęs 2002 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę, prie prašymo nepridėjo jokių nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų ir iki 2017 m. nesiteiravo apie šio prašymo nagrinėjimo eigą. Pareiškėjas, 2021 m. gavęs iš archyvo naujus, jo manymu, duomenis apie žemę, šiuos nuosavybės teisę neva patvirtinančius dokumentus juos pateikė tik 2022 m. lapkričio 24 d., t. y. beveik 19 metų praleidęs įstatymo nustatytą terminą, o taip pat ne iš karto kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.
Apibendrindama nurodo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl termino praleidimo yra subjektyvios, kurios objektyviai negalėjo sutrukdyti jam kreiptis į archyvus dėl papildomų dokumentų gavimo, o praleidus terminą jiems pateikti, kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo per protingą laiko tarpą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl ko jis praleido nustatytą terminą, nepateikė įrodymų, kad, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, per visą minėtą laikotarpį neturėjo galimybių gauti atitinkamus archyvinius dokumentus ar jų negavo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Informacijos ar dokumentų stoka, kai patys asmenys, norėdami įgyvendinti savo teises ir interesus, jais nesidomi, tėra subjektyvi, nuo pačių asmenų valios priklausanti priežastis. Todėl, darytina išvada, kad pareiškėjo pasyvus elgesys, jo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir praleistas nustatytas terminas negali būti atnaujinamas.
Atsižvelgiant į visų faktinių aplinkybių visumą, pažymi, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo teisę, kaip pretendento į galimai likusią neatkurtą tenkančią nekilnojamojo turto dalį, o kadangi elgėsi pasyviai, todėl to nepadarė. Tokias pasekmes lėmė ne neteisėti atsakovės veiksmai, o pačio pareiškėjo nepakankamai atidus, aktyvus ir rūpestingas elgesys.
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (sprendime – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad P. P. kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. tuometinei Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. (jų senelio) 13 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini). Patikrinus gautus dokumentus ir įvertinus pretendentų susitarimą, 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha žemės, o jo seseriai – į 6,25 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos J. G. įpėdinių.
Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, pridėdamas iš Kauno regiono valstybės archyvo 2021 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. (10.6E)V10-1101 bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. gautus dokumentus (22 lapai). Kėdainių skyriaus 2022 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 9SD- 4942-(14.9.104.), o pastarąjį pareiškėjui apskundus, ir Nacionalinė žemės tarnyba raštu Nr. 1SS-88-(7.5.) nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos. Dėl šių administracinių sprendimų pareiškėjas kreipėsi į teismą ir Regionų administraciniam teismui nagrinėjant pagal pareiškėjo skundą užvestą administracinę bylą Nr. I3-1263-422/2024, pareiškėjas pateikė ir skundą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).
Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Kaip minėta, pareiškėjas, siekdama susigrąžinti, jo nuomone, likusią negrąžintą žemės dalį, 2022 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Kėdainių miesto skyrių, kartu su prašymu pateikė iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. ir Kauno regioninio archyvo 2021 m. gegužės 3 d. gautus dokumentus, kurie, anot pareiškėjo, patvirtina, jog proseneliui K. G. ir seneliui J. G. priklausė 20 ha žemės sklypas, buvęs (duomenys neskelbtini), todėl jis turi teisė atkurti nuosavybės teises į likusią dalį – 8 ha žemės sklypą.
Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėjas dar 2017 m. kovo 21 d. skundu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas priimti sprendimą atkurti jam nuosavybės teises į proseneliui K. G. ir seneliui J. G. tarpukariu priklausiusio 20 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), likusią dalį – 8 ha žemės sklypą, grąžinant jį natūra arba išperkant jį valstybei. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, nurodydama, kad pareiškėjo nurodytos žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos, žemė pareiškėjui yra grąžinta natūra bei paaiškino, kad pareiškėjas, manydamas, jog turi teisę atkurti nuosavybės teises į dar didesnį žemės plotą, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas pateikė skundą teismui, tačiau 2017 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4240-561/2017 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 pareiškėjo skundas atmestas, pripažinta, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra pagal pateiktą prašymą pareiškėjui yra baigta. Sprendime be kita ko, Lietuvos vyriausiasis teismas nurodė, kad asmuo, manantis, jog jo pateikti dokumentai neatspindi tikrosios padėties, turėjo teisę kreiptis į teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, susijusius su iki nacionalizacijos valdytos nuosavybės apimtimi.
Kaip patvirtina pareiškėjo į bylą pateikti dokumentai ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai, pareiškėjas į teismą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nesikreipė. 2020 m. sausio 23 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, ginčydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. KT82-A-S77/2020 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą pripažindamas, kad iš esmės pareiškėjas kelia ne aptartos nuostatos konstitucingumo klausimą, o jos taikymo klausimą.
Kaip minėta, praėjus beveik trejiems metams po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimo, pareiškėjas vėl kreipėsi į Kėdainių skyrių, pridėdamas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. ir iš Kauno regioninio archyvo 2021 m. gegužės 3 d. gautus dokumentus, siekdamas, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į likusią neatkurtą žemės dalį – 8 ha. Nacionalinei žemės tarnybai atsisakius patenkinti pareiškėjo prašymą ir dėl to pareiškėjui pateikus skundą, bylos nagrinėjimo metu Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I3-1263-422/2024, 2023 m. gegužės 11 d. atsiliepime Nr. DOK-14825 atsakovei, be kita ko, nurodžius, kad yra pasibaigęs terminas naujiems dokumentams pateikti, 2024 m. sausio 9 d. pareiškėjas kreipėsi dėl termino atnaujinimo į Kauno apylinkės teismą, vėliau – į Vilniaus apylinkės teismą ir 2024 m. vasario 5 d. – į Regionų administracinį teismą.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad po galutinio ir neskundžiamo 2019 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pareiškėjui jau neabejotinai buvo žinoma, kad pakanka duomenų atkurti nuosavybės teises tik į 12,25 ha žemės plotą, o siekiant atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo nurodomus papildomus 8 ha, jis turėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, papildomai kreipėsi į archyvus ir su Kauno regiono valstybės archyvo 2021 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. (10.6E)V10-1101 bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. raštu Nr. R4-1929 gautais dokumentais tik 2022 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Kėdainių skyrių, nors terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti jau buvo pasibaigęs. Dėl jo atnaujinimo pareiškėjas kreipėsi tik 2024 m. sausio 9 d. Taigi, net ir gavęs, pareiškėjo nuomone, papildomus dokumentus, įrodančius turėtos žemės nuosavybės faktą, dėl termino atnaujinimo tuoj pat po jų gavimo nesikreipė.
Nors pareiškėjas yra garbaus amžiaus, neturi teisinių žinių, tačiau viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu aktyviai naudojosi teisine pagalba, pats rinkosi teisių gynimo būdą, todėl teisinių žinių trūkumas subjektyviai jam netrukdė ginti savo teisių. Atsižvelgus į tai, kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovės formalių sprendimų nesikreipė dėl termino atnaujinimo anksčiau.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atnaujinant terminą turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovė net penkiolika metų, t. y. iki 2017 m. balandžio 27 d. delsė priimti administracinį sprendimą dėl jo 2002 m. spalio 31 d. prašymo, nes ši aplinkybė, teismo nuomone, niekaip neįtakojo termino pateikti naujus nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus.
Kaip matyti iš byloje esančio 2002 m. spalio 31 d. prašymo, juo pareiškėjas tvirtino esant pagrindui atkurti nuosavybės teise į 20 ha, dėl ko atsakovė 2017 m. balandžio 27 d. administraciniu sprendimu konstatavo, kad tam nėra teisinio pagrindo. Šią išvadą galutinai patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu. Taigi, net ir iki šio teismo sprendimo, pareiškėjas turėjo suprasti, kad būti nauji dokumentai, jeigu jis siekia atkurti nuosavybės teise į didesnę žemės dalį nei jam buvo atkurta. Tačiau net įvertinus ir tai, kad nuo 2002 m. spalio 31 d. iki 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo pareiškėjas turėjo pagrindo tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į 20 ha pagal jau pateiktus dokumentus, tačiau po 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo pareiškėjas jau aiškiai suvokė situaciją ir turėjo realią galimybę kreiptis dėl papildomų įrodymų gavimo ir termino jiems pateikti atnaujinimo, tačiau jokių realių veiksmų neatliko iki pat 2024 m. sausio 9 d., kai pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo (net jei jį pateikė ne tos kompetencijos teismui). Jokių objektyvių priežasčių, trukdančių tai padaryti, pareiškėjas nenurodė, o toks jo elgesys neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto.
Tai, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. pateikė individualų skundą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis profesionalios teisininko pagalbos, o taip pat ir tai, kad ir po 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo pareiškėjas nesutiko su išvada, kad pagal pateiktus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimas galimas tik į 12,25 ha žemės, taigi, iš esmės ne dėjo pastangas naujiems nuosavybės teisės patvirtinantiems dokumentams gauti ir jiems pateikti, nors tokią galimybę turėjo, o siekė, kad nuosavybės teisės į 20 ha būtų atkurtos pagal pirminius jo pateiktus dokumentus.
Nors pareiškėjas skunde apeliuoja į COVID-19 ribojimus, jo sveikatos būklę, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl savo sunkios sveikatos objektyviai negalėjo kreiptis dėl termino atnaujinimo nepateikė. Priešingai, ta aplinkybė, kad pareiškėjas 2021 m. gegužės 3 d. ir 2021 m. birželio 3 d. gavo dokumentus iš archyvo patvirtina, kad COVID-19 apribojimai nesutrukdė jam gauti šiuos dokumentus, tad negalėjo trukdyti ir kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.
Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir pareiškėjo argumentus, susijusius su atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, netinkamai atliktomis funkcijomis, jai nesilaikant viešojo administravimo principų, tokių kaip atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo ir skaidrumo. Iš pareiškėjo ir atsakovės pateiktų dokumentų matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos raštai, pateikti pareiškėjui, yra aiškūs, išsamūs ir konkretūs. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba netinkamai atliko savo pareigas, konkrečiai neįvardindamas, kokiais veiksmais (ar neveikimu) buvo pažeisti jo nurodomi viešojo administravimo principai. Iš pareiškėjo argumentų ir veiksmų matyti, kad iš esmės jo netenkina sprendimas, kad jo pateiktieji dokumentai nepakankami atkurti jam nuosavybės teises į visus 20 ha, tačiau vien ši aplinkybės neleidžia spręsti, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė netinkamai.
Pareiškėjo argumentai, kad tai, kad tiesioginė J. G. (G.) įpėdinė, pareiškėjo mama S. P., mirė likus mėnesiui laiko iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, gyvų tiesioginių liudytojų, kurie turėtų visus įmanomus nuosavybės dokumentus, juos žinotų ir paaiškintų ar padėtų teikiant užklausimus nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo, teismo vertinimu taip pat nesudaro pagrindo praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad blogas to meto faktų žinojimas būtų trukdęs jam rinkti įrodymus: pareiškėjas nurodo aiškiai žinantis, kad turtas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, yra 20 ha žemės, jis tik nedėjo pakankamai pastangų, kad šios aplinkybės būtų įrodytos, o laikė, kad šį faktą jau patvirtina į bylą pateikti įrodymai net ir po 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo.
Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes sprendžia, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas, terminas, vertinant, kad jis pasibaigė 2003 m. gruodžio 31 d., praleistas daug, o pareiškėjas per visą šį laikotarpį nedėjo pakankamai pastangų visus su turėtomis nuosavybės teisėmis susijusius dokumentus pateikti per nustatytą terminą. Net ir įvertinus faktą, kad pareiškėjas realiai apie būtinybę teikti naujus įrodymus sužinojo po 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo (jau pasibaigus nustatytam terminui), jis šia galimybe nepasinaudojo per protingą terminą. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, jis negalėjo naujų įrodymų gauti ir prašymo dėl termino atnaujinimo pateikti per protingą laiką nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo sprendimo.
Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. P. prašymą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.