Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

gynėjams: V. B., Anatolijui Svilai, Gintarei Leškevičienei, Jurgitai Žiužnienei, Stanislovui Nalivaikai, V. B., Algirdui Gurauskui, Liudmilai Karvelienei, Loretai Guižauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų A. G. (A. G.), M. J. ir nuteistųjų V. B. (V. B.) bei A. I. gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl T. V. turto plėšimo) – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl P. B., J. B. ir G. B. turto plėšimo) – 4 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl R. U. turto plėšimo) – 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, pakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A. G. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

A. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (dėl P. B., J. B. bei G. B. turto plėšimo), ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams. Pritaikius BK 92 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones – įpareigojimą tęsti mokslą ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto.

A. I. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (dėl P. B., J. B. bei G. B. turto plėšimo), ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

V. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (dėl R. U. turto plėšimo), ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. Z. (D. Z.) pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl R. U. turto plėšimo) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Iš A. G. priteista nukentėjusiajam T. V. 100 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G., V. B. ir A. I. solidariai priteista nukentėjusiesiems: J. B. 239 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, G. B. 505 Lt turtinei žalai atlyginti, P. B. 3 000 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, 2011 m. rugpjūčio 14 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) namo, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjo prie T. V. ir kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė jam ne mažiau kaip trisdešimt smūgių rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, dėl to šis nugriuvo ant žemės, po to iš piniginės, buvusios nukentėjusiojo T. V. rankinėje, ištraukė jam priklausančius 100 Lt. Tokiu būdu, veikdamas bendrininkų grupe, panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė T. V. priklausantį turtą, kurio vertė 100 Lt, bei padarė jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruvomis abiejų akių junginėse, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, viršutinių žandikaulių, nosies kaulų lūžį pagal Le Fort II-ą liniją, muštinę žaizdą apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje, tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

A. G., A. I. bei V. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su dar keturiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, 2011 m. rugpjūčio 14 d. apie 1.20 val. (duomenys neskelbtini) namo, priėjo prie G. B., P. B. ir J. B., A. G. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu J. B. į veidą, tuo metu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas asmuo P. B. tyčia papurškė nenustatytu dujų balionėliu į akis, po ko šis pasilenkė, o kitas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas asmuo tyčia sudavė smūgį koja P. B. į galvą, dėl to jis pargriuvo ant žemės. Tada A. G., A. I., V. B. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia sudavė P. B. rankomis, kojomis ir medinėmis lazdomis ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių į įvairias kūno vietas, nuplėšė nuo jo kaklo ir pagrobė auksinę grandinėlę su pakabuku, kurių bendra vertė 3 000 Lt. Tuo pat metu A. G., A. I., V. B. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia sudavė J. B. ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių rankomis, kojomis ir medinėmis lazdomis į įvairias kūno vietas. Tuo pat metu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas asmuo priėjo prie G. B. iš už nugaros ir tyčia sudavė jam vieną smūgį koja į nugarą, po to A. G. rankomis apglėbė G. B. per kaklą, pradėjo jį smaugti ir, parvertęs ant žemės, kojomis apglėbė G. B. kojas, tokiu būdu atimdamas galimybę jam priešintis, o tuo pasinaudodami A. I., V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys tyčia sudavė G. B. ne mažiau kaip trisdešimt smūgių kojomis į galvą ir nuplėšė jam ant kaklo kabėjusią sidabrinę grandinėlę, tokiu būdu sugadindami jos užsegimą, kurio vertė 15 Lt, bei sugadino jo kelnes, kurių vertė 80 Lt, sportinius batelius, kurių vertė 120 Lt, bei marškinėlius, kurių vertė 40 Lt, tokiu būdu panaudojęs fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiajam P. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 3 000 Lt, bei padarė jam paviršinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvas kairiame dilbyje ir kairio kelio srityje, nubrozdinimus alkūnėse, kairio delno pagrindo srityje, nubrozdinimus su kraujosruva kairės čiurnos srityje, kairio riešo laivelio lūžį, kas visumoje vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat padarė nukentėjusiajam J. B. poodinę kraujosruvą kairės akies apatinio voko ir kairio skruosto srityje, viršutinio kairės pusės 3-o danties vainiko dalies nuskėlimą, odos nubrozdinimus abiejose alkūnėse bei dilbių srityse, poodines kraujosruvas kairio riešo sąnario srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus abiejų kelių bei blauzdų srityse, kas visumoje vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei padarė nukentėjusiajam G. B. kraujosruvas veide, dešinės ausies srityje, dešinio peties srityje, kairiame žaste, kraujosruvas su nubrozdinimais dešinės alkūnės ir dešinio klubo srityse, nubrozdinimus abiejų pečių srityse, nugaros dešinėje pusėje, rankose, šonkaulių lankų srityje, keliuose, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

A. G. bei M. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2012 m. gegužės 5 d. apie 3 val. (duomenys neskelbtini) namo, A. G. priėjo prie R. U. ir J. B. iš priekio, M. J. užėjo jiems už nugaros, tokiu būdu sudarydami jiems bauginančią situaciją, po to iš už nugaros R. U. į kaklą buvo įremtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas daiktas ir R. U. įbaugintas bei iš jo tokiu būdu atimta galimybė priešintis, o A. G. pareikalavo R. U. ir J. B. išsitraukti iš kišenių viską, ką jie turi, po to J. B. parodė, kad kišenėse nieko neturi, o R. U. išsitraukė iš kišenės jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Ericsson W500“, kurio vertė 200 Lt, su SIM kortele, kurios vertė 5 Lt, ir M. J. šį telefoną iš jo paėmė, po to apieškojo jo kišenes ir iš kišenės ištraukė R. U. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Huawei U8650“, kurio vertė 400 Lt, su SIM kortele, kurios vertė 5 Lt, bei nuo R. U. peties nukabino jam priklausančią 20 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 20 Lt vertės piniginė su 5 Lt grynųjų pinigų, 3 raktai, kiekvieno rakto vertė 20 Lt, jų bendra vertė 60 Lt, 20 Lt vertės magnetinis raktas, po to A. G. grasindamas, kad peršaus jiems kojas, liepė R. U. ir J. B. bėgti, ir jie nubėgo. Tokiu būdu, veikdami bendrininkų grupe, atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, jie pagrobė R. U. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 735 Lt.

A. G., A. I. bei V. B. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su dar keturiais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, 2011 m. rugpjūčio 14 d. apie 1 val. prie parduotuvės „Delikata“, esančios (duomenys neskelbtini), priėjo prie J. B., apsupo jį ratu, po to ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytam asmeniui tyčia pastūmus J. B. į nugarą, A. G. tyčia sudavė J. B. tris smūgius kumščiu į veidą, po to sugriebęs už marškinėlių pargriovė jį ant žemės, suplėšydamas 89 Lt vertės marškinėlius ir 150 Lt vertės kelnes, po to J. B. atsistojus ir bandant ištrūkti iš jį apsupusių asmenų rato, A. I., V. B. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys jam to padaryti neleido atstumdami jį į rato vidurį, o ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytam asmeniui pradėjus reikalauti J. B. nupirkti jiems visiems alkoholinių gėrimų, kad jie nustotų vartoti prieš jį fizinį smurtą, A. G. kartu su kitais asmenimis pritarė šiam reikalavimui ir, tik J. B. pažadėjus tai padaryti, leido jam pasišalinti. Tokiu būdu jis, veikdamas bendrininkų grupe, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį smurtą, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė J. B. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus.

D. Z. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su M. J. bei A. G. 2012 m. gegužės 5 d. apie 3 val. (duomenys neskelbtini) namo, užėjo R. U. ir J. B. už nugaros kartu su M. J., A. G. priėjo R. U. iš priekio, o J. B. už nugaros, tokiu būdu sudarydami jiems bauginančią situaciją, po to iš už nugaros R. U. į kaklą buvo įremtas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas daiktas ir R. U. įbaugintas bei iš jo tokiu būdu atimta galimybė priešintis, o A. G. pareikalavo R. U. ir J. B. išsitraukti iš kišenių viską, ką jie turi, po to J. B. parodė, kad kišenėse nieko neturi, o R. U. išsitraukė iš kišenės jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Ericsson W500“, kurio vertė 200 Lt, su SIM kortele, kurios vertė 5 Lt, ir M. J. šį telefoną iš jo paėmė, po to apieškojo jo kišenes ir iš kišenės ištraukė R. U. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Huawei U8650“, kurio vertė 400 Lt, su SIM kortele, kurios vertė 5 Lt, bei nuo R. U. peties nukabino jam priklausančią 20 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 20 Lt vertės piniginė su 5 Lt grynųjų pinigų, 3 raktai, kiekvieno rakto vertė 20 Lt, jų bendra vertė 60 Lt, 20 Lt vertės magnetinis raktas, po to A. G. grasindamas, kad peršaus jiems kojas, liepė R. U. ir J. B. bėgti, ir jie nubėgo. Tokiu būdu, atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, jis pagrobė R. U. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 735 Lt.

Nuteistasis M. J. skundžia tik bausmę, nuteistasis A. G. neskundžia nuteisimo dėl R. U. turto prievartavimo, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje klaidingai rašoma nukentėjusiojo T. V. pavardė (T. V.). Teisėjų kolegija tai vertina kaip neabejotiną rašymo apsirikimą ir šiame nuosprendyje jo pavardę nurodo taisyklingai.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Šie straipsniai nurodyti kaip ištisinis sąrašas, bendrai ir deklaratyviai. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvienos iš minėtų teisinių nuostatų konkrečius pažeidimus, todėl nėra galimybės įvertinti, ar iš tiesų padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl T. V. turto plėšimo

Nuteistasis A. G. neigia dalyvavęs nukentėjusiojo T. V. turto plėšime, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Dzūkų ir Kapsų gatvės Vilniuje pagal išsidėstymą yra greta, todėl iš įvykio vietos iki vaikų darželio pėsčiomis galima nueiti per keletą minučių. Taigi po T. V. apiplėšimo apeliantas galėjo nueiti į vaikų darželį Dzūkų gatvėje ir, kaip jis teigė, ten susitikti su V. B. bei A. I.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde abejojo T. V. parodymais motyvuodamas, jog jis byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį, todėl suinteresuotas apeliantą nubausti.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo T. V. parodymais ir jais rėmėsi, grįsdamas A. G. kaltę.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nes juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Tokių duomenų, kurie gali būti pripažinti įrodymais, nepateikė ir apeliantas.

Nagrinėjamoje byloje neįvardyti asmenys, kartu su A. G. buvę įvykio vietoje ir kartu su juo apiplėšę T. V.. Tie asmenys iki šiol nenustatyti, todėl byloje nėra jokių duomenų, ar jie gali būti nusikalstamos veikos subjektai ir ar atitinka BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimas, jog A. G. plėšimo būdu užvaldė T. V. turtą, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nepagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl bendrininkavimo nekonkretus ir remiasi prielaidomis. Taigi šioje dalyje nuosprendis keičiamas.

Dėl A. G., V. B. ir A. I. išteisinimo prievartavus J. B. turtą

Toks prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas tenkinamas tik iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl A. G., V. B. ir A. I. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Kita vertus, priešingai prokuroro apeliacinio skundo argumentams, atmetus liudytojos A. K. parodymus dėl V. B. ir A. I. veiksmų muštynių metu, J. B. parodymų dėl kitų vaikinų veiksmų (jį apsupo ratu ir neleido ištrūkti nuo A. G.) nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais J. B. parodymais, nes byloje nėra juos patvirtinančių patikimų duomenų.

Pirma, niekas iš tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų šios aplinkybės nepatvirtino.

Nenustačius, kad V. B. ir A. I. atliko kokius nors veiksmus prieš J. B., teisėjų kolegija laiko netikslinga atsakinėti į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl galimo jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių, jog A. G. prieš J. B. smurtą panaudojo viešoje vietoje. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad tai buvo padaryta kitų asmenų akivaizdoje. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012 ir kt.). Jei fizinis smurtas prieš asmenį kilo viešoje vietoje, jei dėl tokio smurto sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažeidžiama viešoji tvarka, tokie veiksmai atskirai nekvalifikuojami, juos apima BK 284 straipsnio 1 dalis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad A. G. viešoje vietoje, matant aplinkiniams, be priežasties tyčia sudavė smūgius J. B. Toks elgesys vertinamas kaip nepagarba aplinkiniams ir visuomenės rimties sutrikdymas. Nuteistojo panaudotu smurtu buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir pažeista viešoji tvarka, todėl tokie padariniai pripažintini realiai sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas viešajai tvarkai.

Dėl išdėstytų motyvų A. G. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Dėl P. B., J. B. ir G. B. turto plėšimo

Esminis nuteistų apeliantų skundų argumentas dėl nepagrįsto veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra tas, kad, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, jie neturėjo susitarimo ir tyčios užvaldyti jų turtą.

Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinių skundų argumentu.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ištirti bylos duomenys tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma nepatvirtina, jog nuteistieji A. G., V. B. ir A. I. padarė plėšimą.

Teismų praktika formuojama taip, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y., kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009).

Nuteistieji A. G., V. B. ir A. I. visą laiką tvirtino, kad jie neturėjo sumanymo pagrobti svetimą turtą ir jiems inkriminuotos auksinės grandinėlės su pakabuku nepagrobė. Konfliktas su broliais Barišauskais kilo staiga, kai A. G. ir V. B. pamatė, kad nukentėjusieji muša A. I., tada puolė jį gelbėti, dėl to prasidėjo muštynės. Konflikto metu patys nukentėjusieji sudavė jiems smūgius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dalies tokių nuteistųjų parodymų, turinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį teisingumo, bylos duomenys nepaneigia.

Nukentėjusieji J. B., P. B. ir G. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad, jiems grįžus prie A. K., vaikinai jau buvo nuėję link troleibusų žiedo. Visi nukentėjusieji nuėjo į tą pusę ir už namo pastebėjo septynis vaikinus. J. B. sušukus ,,Kur jūs einat, kodėl bėgat!“, visi vaikinai pradėjo bėgti link jų ir pribėgę ėmė smūgiuoti rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas. P. B. pajuto, kaip kažkas jam nuo kaklo nuplėšė auksinę grandinėlę su pakabuku. Kas tai padarė, jis nematė, nes jam į akis buvo pripurkšta dujų. G. B. nuplėšė sidabrinę grandinėlę, kurią jis vėliau rado įvykio vietoje.

Taigi tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad muštynės tarp jų kilo dėl prieš tai tarp J. B. ir A. G. įvykusio konflikto. Nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistieji A. G., V. B. ir A. I. atliko jiems inkriminuotus veiksmus, siekdami pagrobti svetimą turtą, o ne norėdami sumušti nukentėjusiuosius iš pykčio.

Nuteistojo A. I. gynėja apeliaciniame skunde kritikuoja nukentėjusiųjų G. B. ir P. B. parodymų patikimumą motyvuodama tuo, kad įvykio metu jie buvo išgėrę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų neblaivumas galėjo turėti įtakos jų parodymų tikslumui, detalių prisiminimui, tačiau neabejotina, jog netrukdė suvokti esminių įvykio aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip patikimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo jais netikėti, kadangi juos paneigiančių patikimų duomenų byloje nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo A. I. gynėjos apeliacinio skundo argumentu, kad objektyvūs bylos duomenys (9 t., 56–57 b. l.) paneigia nukentėjusiojo P. B. parodymus, jog jis, po apžiūros ligoninėje nuvykęs į policijos komisariatą, ten matė ir atpažino A. I. Tokie nukentėjusiojo P. B. parodymai vertinami kaip sąžiningas suklydimas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo A. I. kaltės, nes jis pats niekada neneigė dalyvavęs muštynėse.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. G., V. B., A. I. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, sukėlė muštynes ir sumušė J. B., G. B. bei P. B., tačiau prieš nukentėjusiuosius panaudotas smurtas ir buvo nusikalstamos veikos tikslas, bet ne priemonė pagrobti svetimą turtą, todėl svetimo turto pagrobimas gali būti priskirtas tik tam asmeniui, kuris tiesiogiai atliko šiuos veiksmus.

Nuteistieji A. G., V. B. ir A. I. visada neigė pagrobę grandinėlę. Nukentėjusysis P. B. taip pat negalėjo įvardinti asmens, kuris konkrečiai muštynių metu jam nuo kaklo nuplėšė auksinę grandinėlę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aptartas aplinkybes, neturi pakankamo pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog nuteistieji A. G., V. B. ir A. I. turėjo tikslą pagrobti nukentėjusiųjų turtą bei jį pagrobė. Tokia išvada negali būti pagrįsta vien tik nukentėjusiojo P. B. parodymais, kad jis tikrai matė kažkieno ranką, kuri nuplėšė grandinėlę.

Tokiu atveju galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, kad visi neaiškumai, netikslumai, abejonės, kurių negalima teismo proceso metu pašalinti, aiškinami kaltininko naudai.

Nuteistojo A. I. gynėja apeliaciniame skunde ginčijo panaudoto fizinio smurto intensyvumą, nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičių, aplinkybę, kad muštynių metu panaudotos medinės lazdos.

Iš nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog visi nuteistieji aktyviai mušė nukentėjusiuosius.

Nukentėjusieji J. B. ir G. B. ikiteisminio tyrimo metu (3 t., 90–91, 105–106 b. l.) nurodė muštynių metu patyrę daugiau nei 30 smūgių. Vėliau J. B. teigė patyręs daugiau nei 50 smūgių (3 t., 98 b. l.). Nukentėjusysis P. B. teigė taip pat patyręs daugiau nei 50 smūgių (3 t., 114, 116 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas patikėjo nukentėjusiųjų parodymais dėl nuteistųjų smurto prieš juos intensyvumo, nors jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.

Specialisto išvados Nr. G 2280/12 (01) duomenys (3 t., 148–149 b. l.) rodo, kad P. B. sužalojimai padaryti mažiausiai 6 trauminiais poveikiais.

Specialisto išvadose Nr. G 2627/11 (01) ir Nr. G 2610/11 (01) nenurodyta, keliais trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai nukentėjusiesiems J. B. ir G. B., tačiau jose nurodyti patirti sužalojimai neatitinka nukentėjusiųjų nurodyto prieš juos panaudoto smurto intensyvumo (3 t., 130–131, 133–134 b. l.).

Taigi byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti nukentėjusiųjų nurodytą jiems suduotų smūgių skaičių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų įrodymų visumą, nustato, kad A. G., V. B. ir A. I. rankomis, kojomis bei medinėmis lazdomis sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas.

Kita vertus, smūgių skaičius neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, nes byloje nustatyta nuteistuosius veikus bendrai.

Nukentėjusieji J. B. ir G. B. nuosekliai teigė, kad muštynių metu smūgiai buvo suduoti ne tik rankomis ir kojomis, bet ir pagaliais. J. B. paaiškino, kad netoli esančioje šiukšliadėžėje buvo kėdės, vaikinai pradėjo laužyti kėdes ir iš jų ėmė pagalius (3 t., 93–94 b. l.). Nuteistieji šią aplinkybę neigė.

Tai, kad įvykio vietoje nerasti pagaliai ar kėdžių nuolaužos, neįrodo nuteistuosius jų nenaudojus, nes nagrinėjamoje byloje įvykio vieta nebuvo apžiūrėta.

Nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokius konkrečiai sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš bendrininkų padarė, tačiau nusikalstamos veikos pobūdis, prieš nukentėjusiuosius panaudoto fizinio smurto intensyvumas, nusikalstamos veikos padariniai – J. B. ir G. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (3 t., 130–131, 133–134 b. l.), P. B. nesunkiai sutrikdyta sveikata (3 t., 148–149 b. l.) – rodo, jog nukentėjusieji J. B., G. B. ir P. B. sužaloti nusikalstamos veikos bendrininkų bendrais veiksmais. Dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo visi bendrininkai yra bendravykdytojai, nes jie veikė vieninga tyčia.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, visų nusikalstamos veikos bendrininkų veika dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo nepriklausomai nuo to, kokius sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš jų padarė, kvalifikuojama pagal kilusius padarinius.

Dėl to nuteistųjų A. G., V. B. ir A. I. veika iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl D. Z. išteisinimo

Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad D. Z. dalyvavimą nukentėjusiojo R. U. plėšime įrodo byloje surinkti įrodymai.

Prokuroras, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl D. Z. kaltės neįrodytumo, nurodė teismą neįvertinus nuteistojo M. J., nukentėjusiojo R. U., liudytojų A. J. ir V. D. parodymų visumos.

Su tokiu prokuroro apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje. Teismas tyrė bei analizavo ir D. Z. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino, prokuroro nuomone, kaltinimą pagrindžiančius įrodymus.

Nukentėjusysis R. U. ikiteisminio tyrimo metu (3 t., 163–164 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad prie jo ir J. B. priėjo trys vaikinai: A. G., M. J. ir nepažįstamas asmuo, kurio jis nespėjo įsidėmėti. Dar du nepažįstami vaikinai liko stovėti apie 1–2 m atstumu nuo jų. Ar kuris nors iš priėjusių vaikinų buvo sugipsuota ranka, jis nepastebėjo. Tačiau kai prieš įvykį jie buvo vaikų darželio teritorijoje, ten matė nepažįstamą vaikiną sugipsuota ranka. Jis buvo vienoje kompanijoje su A. G., M. J. ir kitais nepažįstamais vaikinais, kurių buvo daug.

Šiuos parodymus liudytojas J. B. patvirtino abiejų instancijų teismuose.

Parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusysis R. U. ir liudytojas J. B. neatpažino D. Z. kaip asmens, kuris įvykio metu kartu su A. G. ir M. J. buvo priėjęs prie jų (3 t., 165–166, 174–175 b. l.).

Išdėstytų parodymų turinys tik patvirtina, kad R. U. ir J. B. vaikiną sugipsuota ranka (D. Z.) matė vaikų darželio teritorijoje. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiesiogiai įvykyje dalyvavusių nukentėjusiojo R. U. ir liudytojo J. B. parodymai neįrodo D. Z. buvus nusikaltimo padarymo vietoje.

Nuteistieji A. G. ir M. J. teisme taip pat neigė D. Z. buvus kartu su jais įvykio vietoje.

Apeliaciniame skunde cituodamas liudytojos A. J. parodymus, prokuroras bandė įrodyti, kad jos parodymuose minimi trys nubėgantys vaikinai yra tie patys, kuriuos prieš įvykį ji sutiko eidama namo. Atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras netiksliai cituoja liudytojos parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. J. parodė, kad einant namo sutiko M. J., A. G., asmenį sugipsuota ranka ir dar vieną nepažįstamą asmenį. Jie pasiteiravo, kur yra R. U. ir J. B.. Visi buvo apsirengę juodai, tik A. G. dar su balta liemene. Vėliau J. B. ir R. U. nuėjo į parduotuvę nusipirkti cigarečių, užlipo į kalną prie namo, ir tada pasigirdo šūksniai. Ji stovėjo apačioje ir pamatė, kaip nubėga trys jaunuoliai, du apsirengę juodai, vienas kažką dėvėjo balto (3 t., 176–177 b. l.). Šiuos parodymus liudytoja patvirtino pirmosios instancijos teisme.

Taigi liudytoja A. J. eidama namo sutiko ne tris (kaip nurodo prokuroras), bet keturis vaikinus. Tiesiogiai įvykyje dalyvavę R. U. ir J. B. taip pat parodė įvykio metu netoli jų buvus nepažįstamus vaikinus. Dėl to iš liudytojos A. J. parodymų negalima objektyviai spręsti, jog vienas iš trijų nubėgusių vaikinų buvo būtent D. Z.

Liudytojas V. D. ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 45 b. l.) parodė pastebėjęs, kad į kalną, t. y. nuo visą parą veikiančios parduotuvės link Naujininkų bėga jam pažįstami vaikinai, kaip vėliau sužinojo, M. J., A. G., D. Z. sugipsuota ranka. Grįžę R. U. ir J. B. pasakė, kad juos apiplėšė ką tik nubėgę vaikinai.

Vertindama liudytojo V. D. parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė iš R. U. ir J. B. sužinojęs, jog nusikaltimo vietoje buvo D. Z., tačiau pastarieji tokios aplinkybės niekada nenurodė. Liudytoja A. J. teisme parodė R. U. sakius, kad jį apiplėšė vaikinai, buvę vaikų darželio teritorijoje, tačiau kas konkrečiai, nepasakius.

Iš tiesų byloje nustatyta, kad iki aptariamo įvykio D. Z. kartu su A. G., M. J. bei kitais nepažįstamais vaikinais buvo vaikų darželio teritorijoje. Tačiau vien ši aplinkybė, nesant byloje jokių objektyvių įrodymų, neįrodo D. Z. buvus įvykio vietoje.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Esant konkrečius nusikalstamos veikos požymius asmens veikoje teismas gali konstatuoti, tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (jau minėtas in dubio pro reo bendrasis baudžiamosios teisės principas). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-363/2013 ir kt.).

Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra patikimų ir neginčytinų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų D. Z. dalyvavus nukentėjusiojo R. U. plėšime.

Dėl bausmių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skirdama nuteistiesiems A. G., V. B. ir A. I. bausmes už J. B. ir G. B. nežymų sveikatos sutrikdymą bei P. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, atsižvelgia į tai: jie padarė tris nesunkius (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimus; V. B. ir A. I. yra neteisti, A. G. anksčiau ne kartą teistas; A. I. nusikalto būdamas nepilnametis; nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių; nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė, veikdami bendrininkų grupe. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistiesiems V. B. ir A. I. skiriamos mažesnės, o A. G. – didesnės nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmės.

Nuteistajam A. G. bausmės dydį dėl viešosios tvarkos pažeidimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, atsižvelgdama į tai: nuteistasis padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą; anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirbo; nenustatyta nei A. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nuteistajam skiriama vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniame skunde A. G. prašė atsižvelgti į jo jauną amžių bei nesusiformavusią asmenybę. A. G. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu buvo 22 metai. Iki šių nusikaltimų padarymo anksčiau jis buvo ne kartą teistas. Taigi nors nuteistasis yra jauno amžiaus, tačiau nekeičia savo nusikalstamo elgesio.

Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde teigė, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija šį skundo motyvą vertina kaip teisingą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo prisipažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių tokį teismo sprendimą.

Atkreipiamas dėmesys, jog prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis nustatomi ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – šios aplinkybės turi būti objektyviai įvertinamos, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. J. viso proceso metu davė išsamius parodymus apie jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, pripažino esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, nuteistojo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pripažįsta kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo M. J. apeliacinio skundo argumentu teismą nepagrįstai nenustačius lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio l dalies 3 punkte, kad jis savo noru atlygino ir pašalino padarytą žalą.

Ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Iš bylos duomenų matyti, kad iš nukentėjusiojo R. U. pagrobtas turtas buvo grąžintas tą pačią dieną. Liudytojas V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė nuteistąjį sakius, jog reikia nukentėjusiesiems atiduoti daiktus, kad jie nerašytų pareiškimo policijai (4 t., 45 b. l.). Iš to galima spręsti, jog M. J. pagrobtus daiktus grąžino ne savo noru, bet siekdamas išvengti ar sušvelninti atsakomybę.

Dėl to teismas pagrįstai nenustatė M. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

Šiuo nuosprendžiu nustačius M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio l dalies 3 punkte, jam paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų apimtis yra daug didesnė: anksčiau teistas šešis kartus, nusikalto neišnykus teistumui, niekur nedirbo. Tai rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės neturėjo jokio teigiamo poveikio ir neatliko savo paskirties. Be to, už turto plėšimą jam paskirta vos didesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė. Tokioje situacijoje vienos lengvinančios aplinkybės nustatymas nesuteikia pagrindo keisti nuteistajam paskirtos bausmės.

Nuteistiesiems A. G., V. B. ir A. I. bausmės subendrinamos jas iš dalies sudedant, nes nėra sąlygų, numatytų BK 63 straipsnio 5 dalyje, leidžiančių taikyti bausmių subendrinimo būdą jas apimant.

Iš Kybartų pataisos namų direktoriaus rašto (10 t., 158 b. l.) matyti, kad M. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nesubendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta bausme.

Apeliacinės instancijos teismas negali minėtais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinti, nes turėtų būti taikomas visiško arba dalinio bausmių sudėjimo būdas, o tai pablogintų nuteistojo teisinę padėtį. Bylą nagrinėjant pagal nuteistojo skundą, to neleidžia daryti bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Šis klausimas turės būti sprendžiamas bausmės vykdymo metu.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistojo A. I. gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo iš ginamojo priteisti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutinka tik iš dalies.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji pareiškė ieškinius: J. B. – 239 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, G. B. – 505 Lt turtinei žalai atlyginti, P. B. – 3 000 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (3 t., 95, 112, 117 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Vilniaus teritorinė ligonių kasa taip pat pareiškė ieškinį ir prašė už nukentėjusiųjų gydymą iš kaltų asmenų priteisti 3 650,88 Lt žalai atlyginti (7 t., 85–86 b. l.), tačiau teismas dėl to nepriėmė jokio sprendimo. Nesant civilinio ieškovo skundo, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistųjų padėties.

Nuteistojo A. I. gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusieji nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jų patirtos turtinės žalos dydį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam G. B. už nuteistųjų sugadintus daiktus (kelnes, marškinėlius, sidabrinę grandinėlę) priteistinos turtinės žalos atlyginimo, nenustatė pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais dėl jo patirtos žalos dydžio, atsižvelgė į ieškinyje nurodytą daiktų vertę ir konstatavo, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų atsiradusi žala yra pagrįsta bei reali.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo G. B. ieškinys – 505 Lt – turtinei žalai atlyginti priteistas teisingai.

Nukentėjusysis J. B. padarytą turtinę žalą motyvavo tuo, jog nusikaltimo padarymo metu sugadinti drabužiai (marškinėliai ir kelnės), kurių vertė 239 litai. Jis nuosekliai teigė, kad drabužiai sugadinti pirmo konflikto su A. G. metu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad A. G. padarė veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl jis ir turi atlyginti nukentėjusiajam J. B. padarytą turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad A. G., V. B. ir A. I. nepadarė veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, t. y. nepagrobė 3 000 Lt vertės auksinės grandinėlės su pakabuku, ši P. B. civilinio ieškinio dalis paliekama nenagrinėta.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems J. B. ir P. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų A. G., V. B. ir A. I. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, jog dėl nuteistųjų tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, kurie turi būti atlyginti.

Nukentėjusiajam P. B. priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimo dydis, kadangi jis patyrė didesnę žalą sveikatai ir po įvykio pasikeitė jo gyvenimo kokybė: jam buvo atliktos dvi operacijos, po to pusę metų buvo reabilitacijoje, jo darbingumo lygis tik 55 procentai (8 t., 32, 33 b. l.), šiuo metu gali dirbti ne visus fizinius darbus.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam J. B. priteistas 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo dydis, o nukentėjusiajam P. B. – 10 000 litų neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra per didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2012, 2K-133/2013, 2K-7-168/2014 ir kt.).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo A. G. ir kitų nuteistųjų bei jų gynėjų apeliacinius skundus, buvo kreiptasi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir VGTPT) dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam A. G..

Vilniaus VGTPT sprendimu šioje byloje nuteistajam A. G. antrinę teisinę pagalbą suteikti parinktas advokatas A. Svila, nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. – advokatas V. Burneikis, kurie ir gynė nuteistąjį A. G., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Byloje gautas Vilniaus VGTPT prašymas, vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.1.4 punktu, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo A. G. 263,45 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą.

Vilniaus VGTPT prašymas išieškoti iš nuteistojo A. G. valstybės naudai 263,45 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti netenkintinas.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia įstatymų leidėją numačius, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalomai dalyvauja ir kaltinimo, ir gynybos pusės.

Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas ir gynybos, ir kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą.

Tokia nuostata susiformavo ir teismų praktikoje. Pagal ją tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014 ir kt.).

Taigi nėra pagrindo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių organizuojant nuteistojo A. G. teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad A. G. pagrobė T. V. priklausantį turtą, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis;

nustatyti, kad A. G., V. B. ir A. I. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis tyčia sudavė nukentėjusiesiems J. B., G. B. ir P. B. rankomis, kojomis bei medinėmis lazdomis tiksliai nenustatytą smūgių skaičių;

pripažinti M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. G., V. B. ir A. I. solidariai priteista J. B. 239 Lt bei P. B. 3 000 Lt turtinei žalai atlyginti;

A. G. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies (J. B., G. B. ir P. B. turto plėšimas) į BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubausti laisvės atėmimu:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl G. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) paskirtomis bausmėmis bei su bausme, paskirta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę A. G. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

V. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubausti laisvės atėmimu:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl G. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 8 (aštuoniems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. B. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. I. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bei BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubausti laisvės atėmimu:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl G. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl P. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. I. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių;

vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones – būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto ir mokytis arba dirbti.

Iš A. G. priteisti J. B. 69,22 Eur (239 Lt) turtinei žalai atlyginti.

P. B. civilinio ieškinio dalį dėl 3 000 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.