Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties J. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė : I.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) 2010 m. balandžio 12 d. nutarimu J. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalį paskirta 400 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad jis 2010 m. kovo 27 d., 7.44 val., kelio Kaunas-Prienai-Alytus 8,80 kilometre, vairuodamas automobilį Mercedes Benz, gyvenvietėje važiavo 86 km/h greičiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja: II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

J. K. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad gyvenvietėje važiavo 86 km/h greičiu ir taip leistiną greitį viršijo 36 km/h. Ginčo dėl padaryto pažeidimo nėra, tačiau apeliantas teigia, jog pažeidimą padarė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinasis reikalingumas apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žalos įstatymų, kitų normatyvinių aktų saugomiems interesams, siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengta. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta. J. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad greitį viršijo, siekdamas išvengti galimos žalos nuosavybei, tačiau atsižvelgtina į tai, kad pažeidimas padarytas gyvenvietėje, todėl juo buvo keliama grėsmė kitų eismo dalyvių, gyventojų saugumui, jų sveikatai. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad pažeidimas padarytas dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių, darančių pažeidimą mažai pavojingu, sąlygų būtinojo reikalingumo situacijai, kaip ji apibrėžta ATPK 17 straipsnyje, atsirasti nebuvo.

Taip pat apeliantas prašo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N17?103/2007, N1?1396/2007, Nr. N444-3096/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių išskirtinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apelianto nurodomos aplinkybės (gailestis dėl pažeidimo, senyvas amžius) laikytinos atsakomybę lengvinančiomis, tačiau jos gali būti įvertintos skiriant nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose ir nesudaro pagrindo išskirtiniam administracinės nuobaudos švelninimui. Byloje esanti pažyma patvirtina, jog pareiškėjas jau buvo baustas už tos pačios rūšies pažeidimus, pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančią nuobaudą už tos pačios rūšies pažeidimą (b. l. 17-18), kas leidžia daryti išvadą, jog anksčiau skirtos nuobaudos tikslų nepasiekė, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra ne kartą išaiškinta, jog sunkinančių aplinkybių buvimas paprastai užkerta kelią ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymui. Pažymėtina, kad tos pačios rūšies pažeidimais ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme laikomi ne tapatūs, o tame pačiame ATPK skirsnyje (šiuo atveju – dešimtajame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“) numatyti pažeidimai, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė J. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad J. K. skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį J. K. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.