- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-358/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Linas Žukauskas, Laima Garnelienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. Č.
- Nukentėjusysis
- G. K., S. K.
- Advokatai
- Gintarė Leškevičienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. Č. priteista 3 945,50 Lt turtinė žala nukentėjusiajai G. K., 10 000 Lt neturtinė žala nukentėjusiajam S. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Č. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 21 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 19 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su A. K. metu, tyčia medine skulptūra sudavė ne mažiau 7 smūgių A. K. į galvą, tuo padarydamas daugybinius galvos sužalojimus, pasireiškusius daugybinėmis muštinėmis galvos dešinės pusės (kaktos, viršugalvio, smilkinio) ir pakaušio žaizdomis, daugybinius atvirus skeveldrinius kaukolės skliauto dešinės pusės (kaktikaulio, smilkinkaulio, momenkaulio) kaulų lūžius, perėjusiais į pamato priekinę ir vidines daubas, linijiniu pakauškaulio dešinės pusės bei kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose (su nubrozdinimu kairės ausies kaušelyje) ir su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais smegenų pamato ir šoninių smegenų pusrutulių paviršių srityje bei galvos smegenų kaktinių ir smilkinių skilčių pamato žievės sumušimo židiniais – t. y. sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, po ko A. K. į burną įkišo rankšluostį bei nutempė į vonios kambarį, kur nukentėjusysis dėl sužalojimų, sukėlusių ūmų nukraujavimą iš žaizdų ir ūmią vidaus organų mažakraujystę, mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas, kvalifikuodamas nusikalstamą veiką bei skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, jog nukentėjusiajam A. K. su pirmu po ranka pasipainiojusiu daiktu, t. y. medine statulėle, per galvą sudavė keletą kartų po to, kai šis pradėjo seksualiai priekabiauti, bandė nuteistąjį patenkinti oraliniu būdu. Pirmosios instancijos išsakyti motyvai, dėl kokių priežasčių nukentėjusiojo veiksmai nelaikytini tyčiniais ir demonstratyviais, yra nepagrįsti ir prieštarauja šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai. Apelianto manymu, akivaizdu, kad A. K. veiksmai, kuomet jis pradėjo priekabiauti prie A. Č., buvo akivaizdžiai neteisėti, aiškiai prieštaraujantys moralės ir dorovės normoms, būtent jam, kaip tradicinės orientacijos vyrui, kurį įžeidė, pažeidė jo garbę ir orumą, todėl sukėlė tokį susijaudinimą, kuris iš dalies aptemdė sąmonę ir nulėmė smūgių nukentėjusiajam sudavimą, kas sukėlė A. K. mirtį. Šiuo atveju neturi ir negali turėti jokios reikšmės ta aplinkybė, kad jie bute buvo vieni, ir tai nedaro nukentėjusiojo elgesio teisėtu ar mažiau įžeidžiančiu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo gynėjos prašymo paskirti kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę su tikslu nustatyti ar veikos padarymo metu nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenoje. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką, nustačius prielaidas, kad kaltininkas įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs būtent dėl neteisėto, įžeidžiančio ar provokuojančio nukentėjusiojo poelgio, kaltininko emocinė būsena vertinama atsižvelgiant į duomenis, gautus panaudojant specialiąsias teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokias žinias (LAT nutartis Nr. 2K-226/2011). Be to, teismas atmesdamas prašymą dar neišnagrinėjęs bylos, padarė išvadą, kad A. Č. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ir tokiu būdu pademonstravo išankstinį nusistatymą ir šališkumą.
Apygardos teismas, nepagrįstai nustatydamas, kad nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, remiasi eksperto E. B. paaiškinimais ir specialisto išvada Nr. 91TPK-PL-288. Pažymi, kad specialisto išvadoje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo galimo fiziologinio afekto, o ekspertas E. B. turi priklausomybės ligų psichiatro eksperto kvalifikaciją ir pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą gali atlikti tik priklausomybės ligų psichiatrinę ekspertizę. Fiziologinio afekto klausimas nėra susijęs su priklausomybės ligomis, todėl minėtas ekspertas iš viso nėra kompetentingas spręsti klausimą, ar nusikalstamos veikos metu A. Č. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Be to, kaip neteisėtas ir įžeidžiantis elgesys paveikė konkretų kaltinamąjį, gali būti nustatoma tik atsižvelgiant į to asmens individualias savybes, o tai šioje byloje nebuvo padaryta.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Teismas nesivadovavo LAT suformuota praktika dėl BK 27 straipsnio 2 dalies taikymo (LAT nutartis Nr. 2K-300/2012), o tik nuosprendyje nurodė, jog A. Č. anksčiau teistas 8 kartus, nusikaltimus darė dar neišnykus teistumams ar įstatymo tvarka nepanaikintam teistumui. Atkreipia dėmesį, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2007 m. gegužės 21 d., buvo teistas tik keturis kartus, iš jų du kartus už baudžiamąjį nusižengimą, o tai negali būti laikoma nusikaltimų recidyvu. Teismas visiškai nemotyvavo ir neįvertino konkrečių bylos aplinkybių, asmeninių savybių ar kitų aplinkybių, kurios numatytos BK 27 straipsnio 3 dalyje. Be to, pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turėjo būti nurodyta, jog asmuo pripažintas pavojingu recidyvistu, tačiau teismas rezoliucinėje dalyje nepriėmė sprendimo pripažinti A. Č. pavojingu recidyvistu, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas sprendimas pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu yra niekinis ir turi būti pašalintas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė ir BK 56 straipsnio 2 dalį bei paskyrė bausmę, kurios dydis neatitinka įstatymo reikalavimų. Teigia, kad teismas turėjo vadovautis BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, įvertinti jo dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, jog nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Akivaizdu, kad jo padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu nužudymo pavojingumu, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, todėl turėtų būti paskirta gerokai mažesnė bausmė negu įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies, nes nusikaltimas, už kurį buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, buvo įvykdytas 2007 m. gegužės 21 d. Po šio nusikaltimo padarymo buvo teistas dar keturis kartus už vagystes, t. y. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiais, už kuriuos atliko subendrintą laisvės atėmimo bausmę 4 (ketverius) metus. Todėl teismas privalėjo į bausmės laiką įskaityti bausmes, kurias atliko pagal pirmiau paminėtus nuosprendžius.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti ir jo padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, panaikinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrašytą teiginį, kuriuo pripažino A. Č. pavojingu recidyvistu, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmes, atliktas pagal ankstesnius nuosprendžius.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistojo A. Č. kaltė tyčia nužudžius A. K. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, tačiau Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas, nes teismas, skirdamas bausmę nuteistajam kaip pavojingam recidyvistui, netinkamai taikė baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį įstatymus bei nesubendrindamas bausmių už kelias nusikalstamas veikas pagal atskirus nuosprendžius netaikė baudžiamojo įstatymo ir tuo padarė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus.
Nuteistasis neginčija nužudęs A. K., tačiau mano, jog jo padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį, kaip padaryta labai susijaudinus, nukentėjusiajam siekiant lytinių santykių oraliniu būdu.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisme betarpiškai ištirtus įrodymus, tokią poziciją vertino kritiškai ir teisingai nurodė, jog kvalifikuojant nužudymą pagal BK 130 str., kai kitas žmogus nužudomas kaltininkui staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio, būtina nustatyti: neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinė nutartis Nr. 2K-226-2011).
Pasak nuteistojo A. Č., nukentėjusiojo A. K. primygtinis siūlymas patenkinti pastarąjį oraliniu būdu labai jį įžeidė. Dėl tokio siūlymo, seksualinio priekabiavimo jis labai susijaudino ir sudavė A. K. medine statulėle ne mažiau 7 smūgių į galvos sritį. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas V. E. B., kuris paaiškino, jog didelis susijaudinimas (kitaip – afekto būsena) asmeniui kyla streso situacijoje, dažniausiai tokiam asmeniui kilus dideliam pavojui, tuo tarpu nagrinėjamu atveju duomenų, galinčių patvirtinti, kad A. K. veiksmai sukėlė A. Č. didelį stresą ar pavojų, byloje nėra. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija šiuos eksperto paaiškinimus, specialisto išvadą, nes šis ekspertas, turintis priklausomybės ligų psichiatro eksperto kvalifikaciją, nėra kompetentingas spręsti klausimą, ar nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta stacionarinė kompleksinė teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizė. 2014 m. gegužės 7-28 d. ekspertizės išvadoje Nr. 75U-I-14/2014 nurodyta, jog A. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Jis tuo metu buvo emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri nesiekė fiziologinio afekto lygio ir neturėjo esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (t. 4, b. l. 155-159). Tai sutampa ir su eksperto V. E. B. aiškinimais pirmosios instancijos teisme.
Kaip ir konstatavo apygardos teismas, teismų praktikoje staigus didelis asmens susijaudinimas aiškinamas kaip fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo asmens intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja jo gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas. Tokią būseną asmeniui turi sukelti neteisėtas arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis – asmens garbės ar orumo įžeidimas. Dažniausiai tokiu poelgiu pripažintinas tyčinis ir demonstratyvus įžeidimas. Nužudytasis A. K. ir nuteistasis bute, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, buvo vieni, todėl nukentėjusiojo veiksmus vertinti kaip demonstratyvų įžeidimą nėra pagrindo. A. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus apie A. K. nužudymo aplinkybes, nurodė tiek nusikaltimo padarymo laiką, tiek savo veiksmus po to, kai A. K. trenkė statulėle į galvą ir pan., kas teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis gerai atsimena nusikaltimo detales. Apygardos teismas įvertino ir nuteistojo elgesį iš karto po įvykio. A. Č. po smūgių A. K. į galvos sritį vedė jį į vonią apiplauti kraujo, vonioje valė nuo jo kraują; kai nukentėjusysis A. Č. įkando, pastarasis sukišo nukentėjusiajam į burną rankšluostį; nusprendęs pasišalinti iš A. K. buto, neradęs duryse rakto, ieškojo jo kambaryje, išvertė nukentėjusiojo rankinę, surado raktą, atsirakino duris ir pasišalino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ekspertizė išvadą bei pirmiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog nuteistasis A. Č. suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti ir nors A. Č. noras tyčia nužudyti A. K. susiformavo staiga, tačiau aptartų bylos aplinkybių visetas neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistasis nužudymą padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoje. Apygardos teismas sutiko su nuteistojo argumentu, kad aptarti A. K. veiksmai galėjo įžeisti A. Č., išprovokuoti jį neteisėtiems veiksmams, todėl šią aplinkybę, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia, t. y. byloje nustatė, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.
Taigi, Vilniaus apygardos teismas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog, kaip matyti iš A. Č. teistumų, pastarasis iki šio nusikaltimo buvo teistas keturis kartus. Po nužudymo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, dar nuteistas keturis kartus. Taigi nusikalstamas veikas jis darydavo turėdamas dar neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, tokiu būdu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme A. Č. laikytinas recidyvistu. Teismas taip pat nurodė, jog pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu asmuo, būdamas recidyvistu padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Č., būdamas teistu, t. y. būdamas recidyvistu, padarė labai sunkų nusikaltimą. Atsižvelgus į tai, kad A. Č. anksčiau teistas 8 kartus, nusikalstamas veikas darydavo dar neišnykus ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įvykdė 2007 m. gegužės 21 d., tačiau ilgą laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavykus nustatyti įtariamojo dėl A. K. mirties, A. Č. padarė eilę naujų nusikalstamų veikų, už kurias po A. K. mirties buvo teistas dar 4 kartus, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog visos šios aplinkybės leidžia teismui pagrįstai pripažinti A. Č. pavojingu recidyvistu.
Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jo pripažinimą pavojingu recidyvistu ir dėl faktinių aplinkybių (ankstesnių teistumų vertinimo), ir dėl to, kad apie tai nepasisakyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Iš tiesų apygardos teismo nuosprendis šiuo aspektu yra prieštaringas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog A. Č. pripažįstamas pavojingu recidyvistu, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apie tai nepasisakyta. BPK 307 straipsnio 1 dalie 5 punkte nurodyta, jog teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti sprendimą kaltinamąjį pripažinti pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, to nepadarė. Be to, apygardos teismas vertino visus ankstesnius teistumus iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, tačiau pagal BK 27 straipsnio prasmę, pripažįstant kaltininką pavojingu recidyvistu, atsižvelgiama į teistumus iki naujos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, pripažįstant nusikaltimų recidyvą, neatsižvelgiama į baudžiamuosius nusižengimus ir neatsargius nusikaltimus. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. Č. iki A. K. nužudymo buvo teistas 4 kartus: 2003 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 2004 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, 2005 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį. Taigi, jis du kartus teistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir į tai neturi būti atsižvelgiama pripažįstant nusikaltimų recidyvą. Lieka du teistumai už tyčinių nusikaltimų padarymą ir tai BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikoma nusikaltimų recidyvu, o toks asmuo yra recidyvistas. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu A. Č. galėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu, nes būdamas recidyvistas padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Tačiau, kaip jau buvo minėta pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apie tai nepasisakė. Šis nuosprendžio trūkumas negali būti laikomas technine klaida, o pripažįstamas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti A. Č. pavojingu recidyvistu, nes šis teismas savo iniciatyva, vadovaudamasis non reformatio in peius principu, apeliacinį skundą padavus tik nuteistajam, o prokurorui ar nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismo padaryto baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neapskundus, neturi procesinės galimybės pripažinti A. Č. pavojingu recidyvistu. Tuo labiau, kad reikia įvertinti ir BK 27 straipsnio 3 dalyje numatytas aplinkybes. Teismas atskirai nesvarstė šio straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių, jų neatskleidė, visiškai nenurodė, kokios kitos svarbios bylos aplinkybės rodo padidintą A. Č. ir jo padarytų veikų pavojingumą. Iš BK 27 straipsnio 3 dalies matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, tačiau ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo (kasacinė nutartis 2K-300-2012). Tuo labiau, kad pripažinimas pavojingu recidyvistu sukelia asmeniui neigiamas teisines pasekmes (toks nuteistasis laikomas turinčiu teistumą dešimt metų (BK 97 straipsnio 3 dalis), jam netaikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą (BK 77 straipsnio 3 dalis), šis asmuo BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Jeigu pavojingas recidyvistas padaro tyčinį nusikaltimą, jam skiriama griežtesnė bausmė, negu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, ir kitokia bausmė, t. y. mažesnė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 56 straipsnio 2 dalis, 62 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tokiam asmeniui skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams.
Tokiu būdu teiginys, kad A. Č. yra pavojingas recidyvistas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies yra šalintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę A. Č., netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas – 56 straipsnio 2 dalį bei paskyrė bausmę, kurios dydis neatitinka įstatymo reikalavimų. Šiuo atveju teismas, skirdamas bausmę, be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) ir BK 56 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmeniui, anksčiau teistam už tyčinio nusikaltimo padarymą ir, teistumui neišnykus ar nepanaikinus, vėl padariusiam tyčinį nusikaltimą (toks asmuo vadinamas recidyvistu), paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, turėjo vadovautis BK 61 straipsnio nuostatomis, pagal kurias skiriama bausmė, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kadangi pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė BK 56 straipsnio 2 dalį ir netaikė BK 61 straipsnio normų, nuosprendis dėl bausmės A. Č. paskyrimo yra keistinas.
Šioje byloje nustatytos dvi A. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nė vienos sunkinančios. Jis padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes, anksčiau buvo teistas už tyčines nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka. Vadovaujantis BK 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertinus minėtų aplinkybių visumą ir tai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistajam skirtina bausmė, neviršijanti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkio.
Kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. Č. jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė 2007 m. gegužės 21 d. galiojant senajai BK 129 straipsnio 1 dalies redakcijai, pagal kurią už nusikaltimo, numatyto minėtame straipsnyje, padarymą, asmeniui grėsė laisvės atėmimo nuo 5 (penkerių) iki 15 (penkiolikos) metų bausmė. Pagal naująją aptarto straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2007 m. liepos 21 d., asmeniui, nužudžiusiam kitą žmogų, skiriama laisvės atėmimo nuo 7 (septynerių) iki 15 (penkiolikos) metų bausmė. Remiantis BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad A. Č. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė 2007 m. gegužės 21 d., t. y. galiojant senajai šio straipsnio redakcijai, jam skirtina bausmė vadovaujantis šios straipsnio redakcijos sankcijoje numatytais laisvės atėmimo bausmės dydžiais. Apygardos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė, kokią BK 129 straipsnio redakciją taiko, todėl ši klaida ištaisytina.
Apeliantas taip pat teisus apeliaciniame skunde teigdamas, jog jam turėjo būti įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnius nuosprendžius. BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Skundžiamu Vilniaus apygardos nuosprendžiu nustatyta, jog A. Č. nusikaltimą padarė 2007 m. gegužės 21 d. Po šio nusikaltimo padarymo jis buvo teistas dar keturis kartus už vėliau padarytas nusikalstamas veikas. 2007 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu A. Č. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams. Ši bausmė vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams (t. 3, b. l. 122-123). 2008 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), 187 straipsnio 1 dalį, subendrinus bausmes pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis ir 5 dalies 1 punkto taisykles, laisvės atėmimu dvejiems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsniu, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams (t. 3, b. l. 103-106). 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 2008 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo paskirta 3 (trijų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams (t. 3, b. l. 113). Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi A. Č. vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio 3 dalies 2 punktu, BPK 362 straipsniu paleistas lygtinai, neatlikus 1 metų 10 mėnesių 21 dienos laisvės atėmimo bausmės, įpareigotas per neatliktos bausmės dalies laiką tris kartus per mėnesį registruotis pataisos inspekcijoje pagal gyvenamąją vietą, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, uždrausta be leidimo išvykti ilgiau kaip septynioms paroms už gyvenamosios vietos rajono ribų (t. 3, b. l. 91). Jis 2009 m. spalio 12 d. įrašytas į įskaitą Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijoje, o 2011 m. rugpjūčio 22 d. iš šios įskaitos išbrauktas.
2011 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad probuojamasis, kuris probacijos laikotarpiu įvykdė auklėjamojo ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, nepadarė šio straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo arba lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų terminas, laikomas atlikusiu bausmę. Analogiška nuostata nurodyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 64, 67, 75, 82, 87, 92 straipsnių pakeitimo ir 77, 94 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 1 d.) 10 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią asmuo lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, įvykdęs teismo paskirtus įpareigojimus ir nepadaręs šio straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų, kai sueina laisvės atėmimo bausmės terminas, laikomas atlikęs bausmę (kasacinė nutartis 2K-496/2013).
Nuteistajam, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, į bausmės atlikimo laiką turi būti įskaityta ne tik ta bausmės dalis, kurią jis buvo laisvės atėmimo vietose, bet ir ta, kurią jis buvo lygtinai paleistas, t. y. visa bausmė, nustatyta 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo.
Be to, A. Č. 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams (t. 3, b. l. 114-115), o 2012 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, subendrinus bausmes pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 2 punktą, 65 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, į bausmės atlikimo laiką įskaitant laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. sausio 27 d. (t. 3, b. l. 99-102). Atliekant laisvės atėmimo bausmę pagal šiuos nuosprendžius buvo išsiaiškintos A. K. nužudymo aplinkybės ir A. Č. buvo pareikšti įtarimai bei 2013 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, terminą skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos (t. 3, b. l. 69-70). Iki kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. Č. pagal ankstesnį nuosprendį buvo atlikęs laisvės atėmimo bausmės 1 (vienerius) metus, 2 (du) mėnesius ir 18 (aštuoniolika) dienų (nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2013 m. balandžio 15 d.). Byloje nėra duomenų apie bausmių, paskirtų 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2012 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrinimą, tačiau tai nekeičia atliktos laisvės atėmimo bausmės trukmės.
Taigi, nuteistajam A, Č., vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, įskaitytina bausmė visiškai atlikta pagal 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį, kuria buvo subendrintos bausmės paskirtos pirmiau minėtais nuosprendžiais, ir iš dalies atlikta pagal 2012 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį: 5 (penkeri) metai, 2 (du) mėnesiai ir 18 (aštuoniolika) dienų.
Bausmė paskirta šiuo nuosprendžiu bendrinama su 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi paskirta subendrinta bausme bei 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms pagal BK 10 ir 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įžanginė dalis taip pat neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. BPK 304 straipsnio 4 punktas reikalauja, kad nuosprendžio įžanginėje dalyje būtų nurodomi, be kitų duomenų, ir duomenys apie teistumus. Nurodant pirminius teistumus būtina pažymėti ne tik nuosprendžio priėmimo datą, BK straipsnius, pagal kuriuos asmuo buvo nuteistas, paskirtą bausmę, bet ir bausmės vykdymo atidėjimą, lygtinį atleidimą prieš laiką. To pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra. Be to, neatsispindi ir 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, buvo subendrintos bausmės. Įžanginėje nuosprendžio dalyje apygardos teismas nurodė duomenis apie nuosprendžius, priimtus dėl A. Č. po jam inkriminuoto tyčinio nužudymo padarymo, bet iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamojoje byloje, tačiau šie duomenys nurodyti nepilnai, nepasisakyta apie subendrintų bausmių paskyrimą. Šie tikslūs duomenys reikalingi bendrinant ankstesniais nuosprendžiais ir šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes. Tokiu būdu keistina ir nuosprendžio įžanginė dalis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį A. Č. atžvilgiu pakeisti:
Nuosprendžio įžanginėje dalyje patikslinti duomenis apie ankstesnius teistumus ir nurodyti, jog A. Č. anksčiau teistas:
- 2003 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 5 100 valandų viešųjų darbų, įpareigojant juos atlikti per 5 (penkis) mėnesius;
- 2004 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;
- 2005 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį areštu 35 (trisdešimt penkioms) paroms. Vadovaujantis BK 64 straipsniu paskirta bausmė subendrinta, iš dalies sudedant su 2004 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams, bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant 3 (trejiems) metams;
- 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 236 straipsnio 2 dalį, 63 straipsnio 9 dalį, 65 straipsnį, bausmes subendrinus su 2004 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams.
- 2006 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 64 straipsnio 1 dalimi bausmės, paskirtos 2004 m. rugpjūčio 24 d., 2005 m. spalio 10 d., 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžiais, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams.
- 2007 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, nustatyta 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams;
- 2008 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 187 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.
- 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmės paskirtos 2008 m. sausio 21 d. ir 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiais, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
- 2009 m. rugsėjo 30 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi A. Č., vadovaujantis BVK 157 straipsnio 3 dalimi, BPK 362 straipsniu, paleistas iš pataisos namų lygtinai, neatlikus 1 (vienerių) metų, 10 (dešimties) mėnesių ir 21 (dvidešimt vienos) dienos laisvės atėmimo bausmės.
- 2009 m. spalio 12 d. A. Č. įrašytas į įskaitą Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijoje, o 2011 m. rugpjūčio 22 d. iš įskaitos išbrauktas.
- 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
- 2012 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 d. ir 178 straipsnio 2 dalį, BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 2 punktą, 65 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. Č. pripažinimą pavojingu recidyvistu.
A. Č., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.), paskirti bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi, 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, atliekant ją pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi A. Č. į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę visiškai atliktą pagal 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį – 4 (ketverius) metus ir iš dalies atliktą bausmę pagal 2012 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendį – 1 (vienerius) metus, 2 (du) mėnesius ir 18 (aštuoniolika) dienų. Viso įskaityti 5 (penkerius) metus, 2 (du) mėnesius ir 18 (aštuoniolika) dienų.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.