- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-07
- Bylos Nr.
- 2A-723-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- T. J.
- Atsakovas
- A. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės T. J. ieškinį atsakovui A. T. (A. T.) dėl nuosavybės teisės į dalį nekilnojamojo turto pripažinimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje – O. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį pastato – lentpjūvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalį pastato – stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalį pastato stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad yra atsakovo A. T. motina. Ieškovė su atsakovo tėvu L. T., kuris mirė 2012 m. gegužės 8 d., santuokoje gyveno nuo 1993 m. balandžio 3 d. iki 1998 m. rugpjūčio 25 d. L. T. savo turtą paliko atsakovui testamentu. Ieškovė nurodė, kad buvęs jos sutuoktinis, tvarkydamas turto dalybų dokumentus, nuslėpė dalį turto – lentpjūvę ir stogines – kuris turėjo būti padalytas. Kadangi turtas buvo įgytas santuokoje, jis turi būti padalytas lygiomis dalimis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė iš ieškovės atsakovui 1 473,61 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 4,29 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų. Spręsdamas taikytinos teisės klausimą teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Teismas pagal teismų priimtus procesinius dokumentus nustatė, kad iki santuokos nutraukimo teisme momento (1999-08-25) atsakovo tėvas, kaip vienas iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių su ieškove gyveno kartu tame pačiame statybiniame vagonėlyje, kuris buvo perdarytas į mažą namelį. Statybinis vagonėlis, kuriame gyveno ieškovė su atsakovo tėvu, buvo prie ginčo objektų, todėl kaip apdairus, protingas žmogus, ieškovė turėjo ne tik matyti, bet ir suvokti, jog pastatai priklauso abiem sutuoktiniams. Faktas, jog notaro patvirtintose sutartyse ir išduotame nuosavybės teisės liudijime nėra nurodytas ginčo objektas, nereiškia, jog ieškovė nežinojo apie ginčo objektus. Ginčo objektai – lentpjūvė ir dvi pastato stoginės – buvo pradėtos ir baigtos statyti 1995 metais ieškovei ir atsakovo tėvui būnant santuokoje, vedant bendrą ūkį ir naudojant šeimos gaunamas pajamas statybos darbams vykdyti, todėl teismas abejojo ieškovės pozicija, jog jai nebuvo žinoma apie šiuos ginčo objektus. Ieškovės teiginius dėl nežinojimo apie ginčo objektus teismas pripažino nepagrįstais, kadangi teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog šiuos pastatus matė, o ieškinyje teigė, kad apie šiuos objektus sužinojo tik patikrinusi ir palyginusi 2012 m. VĮ „Registrų centras“ duomenų išrašą. Teismas sprendė, kad ieškovės žinojimą apie nepadalytą turtą patvirtina ir 1999 m. kovo 2 d. teismo posėdžio protokolas, kuriame ieškovė teismui teigė, kad atsakovo tėvas užstatė turtą be jos žinios. Iš 2012 m. liepos 5 d. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto išrašo teismas nustatė, kad vienintelis turtas, kuris priklausė atsakovo tėvui nuosavybės teise ir kuris hipoteka įkeistas bankui, buvo ginčo objektai. Teismas sprendė, kad ieškovė bent jau nuo 1996 metų, kuomet objektai buvo įkeisti, žinojo apie jų egzistavimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės pažeistos teisės atsirado nuo 1999 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo įregistruota ištuoka, nes ieškovė nuo minėtos datos nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių į ginčo objektus, todėl sprendė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 1999 m. rugpjūčio 25 d., galiojant SŠK, todėl turto padalijimo santykiams taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2002 m. rugpjūčio 25 d.
Nors ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, teismas pasisakė dėl ginčo tarp šalių esmės. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog apie nepadalytą turtą sužinojo tik atsakovo tėvui numirus, kadangi ieškovė gyvendama kartu su juo negalėjo nepastebėti, kad teritorijoje, kurioje gyveno kartu su atsakovo tėvu, atsakovu bei jo seserimi, taip pat buvo ir trys dideli pastatai ir vienas iš jų buvo ginčo pastatas. Teismas nustatė, kad Lietuvos TSR Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. vasario 28 d. atsakovo tėvui išdavė Valstybinį žemės nuosavybės aktą į 9,53 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), o 1993 m. spalio 28 d. atsakovo tėvas su Vilniaus rajono valdyba pasirašė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovo tėvas jau nebūdamas santuokoje su ieškove pradėjo statyti ginčo pastatus ir jau antrosios santuokos su ieškove metu buvo suformuota visų pastatų nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos byla. Būdamas santuokoje atsakovo tėvas su Lietuvos žemės ūkio banku pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bankas suteikė jam 50 000 Lt paskolą. 1998 m. liepos 8 d. nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, kad ieškovė su atsakovo tėvu notarine tvarka pasidalijo visą jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą. Dovanojimo sutartimi atsakovo tėvui atiteko visas valstiečio ūkis su visais pastatais, o ieškovei kitas nekilnojamasis turtas. Teismas sprendė, kad ieškovės žinojimą apie ginčo pastatus patvirtina ir liudytojų parodymai teismo posėdžiuose. Apklausta kaip liudytoja G. V., kuri buvo atsakovo tėvo draugė ir nuo 2003 metų kartu su juo gyveno, parodė, kad iki 2005 metų kartu su atsakovo tėvu mokėjo paskolą. Liudytojas D. D. parodė, kad po atsakovo tėvo mirties ieškovė jam paskambinusi ir liepusi nustoti mokėti nuomos pinigus. Išdėstytos aplinkybės, patvirtina, tai kad ieškovė žinojo apie ginčo pastatus, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nekėlė dėl to ginčo, kol atsakovo tėvas nenumirė.
Atmetęs ieškinį, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o valstybei iš ieškovės priteisė procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti, sumažinti atsakovui priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 633 Eur bei priimti prie apeliacinio skundo pridėtą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi atsakovas nėra jos sutuoktinis ir negali paveldėti tokių teisių, kurios betarpiškai ir asmeniškai yra susijusios su jos sutuoktiniu. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jos valdymas ir naudojimasis, disponavimas ir visi kiti dalykai – dalybos, senatys dėl tokio turto priklauso tik sutuoktiniui. Šių teisių sūnus negali paveldėti, todėl teismas negalėjo taikyti senaties termino. Atsakovas A. T. turi tik teisę paveldėti, tačiau savo paveldėjimo teisę galėjo įgyvendinti tik padalytam sutuoktinių turtui. Ginčo turtas nepadalytas, o priešieškinio dėl padalijimo atsakovas nepareiškė.
2. Teismas pripažino aplinkybę, kad ieškinyje nurodytas turtas nebuvo padalytas santuokos nutraukimo metu, kadangi ieškinį atmetė tik dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Taigi ginčo turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė.
3. Nepagrįsti teismo argumentai dėl ieškovės neapdairumo ar nerūpestingumo. Dalijant nekilnojamąjį turtą, pažymas išduoda registro įstaigos, o žmogus negali atsiminti visų indeksų ir kitų duomenų, todėl ieškovė neprivalėjo atmintinai žinoti nuosavybės daiktų indeksų, tikrinti notarus ar teismus.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei buvo žinoma, jog ne visas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas buvo padalytas iki 1999 metų. Ginčo pastatai neįtraukti nei į vieną dalybų variantą.
5. Teismo sprendimas paremtas neįrodytu teiginiu apie buvusio sutuoktinio paskolą ir įkeitimą. Bet kuris sutuoktinis gali ir galėjo pasinaudoti paskola, todėl paskolos gavimo fakto teismas negalėjo vertinti jos buvusio sutuoktinio naudai. Nei paskola, nei įkeitimas nuosavybės teisės nepakeitė. Ginčo turtas net ir po teismo sprendimo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes nėra nei galiojančios sutarties, nei galiojančio teismo sprendimo, kuris patvirtintų, kad ginčo daiktai būtų nuginčyti ar ginčijami kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kam nors priklausytų asmeninės nuosavybės teise.
6. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties pradžią skaičiavo nuo 1999 m. kovo 2 d. teismo posėdžio, kadangi teisme joks turtas nebuvo dalijamas. Turtas tarp jų jau buvo padalytas, tačiau tuo metu ji nežinojo apie nedalytiną turtą.
7. Teismas negalėjo remtis liudytojų parodymais, nes nė vienas liudytojas negyveno su ja ir su L. T.. Nagrinėjamoje byloje privalu vadovautis nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis, kurie pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį turi didesnę įrodomąją galią ir yra oficialūs.
8. Byloje esantys duomenys apie bendro sutuoktinių (be ginčo turto) turto įvairius pasidalijimo būdus patvirtina turto padalijimą ieškovės nenaudai ir lygybės principo pažeidimą.
Šalies argumentai
9. Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, o vertimų išlaidos, paslaugos už bazės įkainavimą, nuotraukų išlaidos yra nepagrįstos.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priimti naują rašytinį įrodymą – Informatikos ir ryšių departamento 2015 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 9R-T-108 „Dėl informacijos pateikimo“. Atsakovas nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado ieškovei apeliaciniame skundė nurodžius tikrovės neatitinkančią informaciją – kad jo tėvui buvo pareikšti įtarimai dėl machinacijų su nekilnojamuoju turtu. Ieškovės prie apeliacinio skundo pateiktą naują įrodymą – VĮ „Registrų centras” išrašą atsakovas prašo atsisakyti priimti, kadangi byloje nėra ginčo, kad nei tėvas, nei ieškovė negyveno ginčijamuose pastatuose – tai ūkiniai pastatai, byloje kalbama apie tėvo ir jų šeimos gyvenimą statybiniame vagonėlyje, be to, šiuos įrodymus ieškovė galėjo pateikti per parengiamąjį posėdį, nes atsiliepime į ieškinį buvo pateikta informacija iki kada jie gyveno pas tėvą ūkyje. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįsti ieškovės argumentais, kad teismas klaidingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Šioje byloje buvo visos sąlygos taikyti ieškinio senatį – atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį; teismas teisingai nustatė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ne vėliau kaip 1998 m. rugpjūčio 25 d. Teismas įvertino ieškovės argumentus, pateiktus procesinius dokumentus, nenurodė, kad ji buvo neapdairi, o konstatavo, kad abejoja jos pozicija, kad ji, būdama teisininke, kartu su sutuoktiniu gyvendama statybos vagonėlyje, prie kurio jau 1995 metais buvo pilnai pastatyti ginčijami pastatai, kurie yra vieni didžiausių iš visų esamų, nežinojo apie šiuos objektus.
2. Byloje nėra ginčo, kad dalies turto: pastato – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovo tėvas nepasidalijo iki nutraukiant santuoką, santuokos nutraukimo metu ir praėjus trims metams po santuokos nutraukimo. Tačiau nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ginčijamas turtas iki šiol yra jos ir buvusio sutuoktinio, mirusio 2012 m. gegužės 8 d., bendroji jungtinė nuosavybė.
3. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji nieko nežinojo apie įkeistus ginčijamus pastatus. Vilniaus rajono apylinkės teisme teismo posėdžio metu 1999 m. kovo 2 d. ieškovė pareiškė, kad su L. T. neveda bendro ūkio, su ja jis visiškai nesiskaito, užstatė turtą be jos žinios. Aplinkybę, jog ieškovė žinojo apie nepadalytus ginčo pastatus iki skyrybų, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma, kuriuos teismas įvertino.
4. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais. Liudytoja G. V. parodė, kad gyveno su atsakovo tėvu, padėjo jam mokėti paskolą, kad ieškovė nuolat grasino buvusiam sutuoktiniui, jog kreipsis į teismą dėl nepadalytų pastatų padalijimo. Liudytoja J. G. nurodė, kad ieškovė viską, kas yra susiję su nepadalytais ginčijamais pastatais, žinojo.
5. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji po skyrybų ir turto padalijimo nėra mačiusi ir net negalėjo matyti turto registro įmonėje esančių duomenų. 2012 m. liepos 5 d. ji išsireikalavo iš VĮ „Registrų centras“ duomenis apie svetimo žmogaus – L. T. turtą, todėl tai galėjo padaryti ir 1998 metais.
Šalies argumentai
6. Ieškovės teiginiai, kad L. T. buvo pareikšti įtarimai sukčiavimu su nekilnojamuoju turtu, yra šmeižiantys atsakovo mirusį tėvą. Informatikos ir ryšių departamento pažyma patvirtina, kad įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2015 m. balandžio 7 d. duomenimis, L. T. atžvilgiu nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ir jis neteistas.
7. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad turtas buvo padalytas ne jos naudai. Priešingai, ieškovė ir atsakovo tėvas susitarė padalyti turtą iki skyrybų pas notarą. Ir ieškovė, ir atsakovo tėvas žinojo, kas kam ką dovanoja, kokia yra turto vertė. Ieškovė gavo žymiai vertingesnį turtą, o tėvas liko iki pat mirties gyventi statybos vagonėlyje, kur ir mirė. Kita vertus, jei ieškovė nurodo, kad lygybės nebuvo ir tada (1998-08-18), vadinasi, ji apie savo galbūt pažeistas teises dalijant nekilnojamąjį turtą žinojo ne tik skyrybų metų, bet ir 1998 m. rugpjūčio 18 d.
8. Ieškovė ginčija teismo priteistas išlaidas už nuotraukų spausdinimą ir už ginčo pastatų kadastrinius matavimus, kadastrinės bylos sudarymą. Ieškovės reikalavimas mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas. Nuotraukos buvo būtinos byloje, kad būtų įrodyta, kur stovėjo jų vagonėlis ir kur yra ginčijami pastatai – ar ieškovė gyvendama tėvo ūkyje galėjo jų nematyti. Ginčijamų pastatų kadastriniai matavimai ir kadastrinė byla buvo reikalinga, nes ieškovė pati jos nepateikė, nors reikalavo šiuos pastatus padalyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovė prie apeliacinio skundo pridėjo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Ieškovės pateiktas įrodymas apie jai priklausantį nekilnojamąjį turtą neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolega šio įrodymo nevertina.
Atsakovas pateikė Informatikos ir ryšių departamento 2015 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 9R-T-108, kuriuo paneigia ieškovės teiginius dėl atsakovo tėvui (buvusiam ieškovės sutuoktiniui) pareikštų įtarimų dėl machinacijų su nekilnojamuoju turtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrodymas taip pat neįeina į bylos įrodinėjimo dalyką, nesusijęs su tarp šalių sprendžiamu ginču, todėl šio įrodymo teisėjų kolegija taip pat nevertina ir dėl jo nepasisako.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą nustatė, kad ieškovė yra atsakovo motina (32, 33 b. l.). Ji su atsakovo tėvu L. T. santuokoje gyveno nuo 1980 m. liepos 12 d. iki 1987 m. spalio 14 d. ir nuo 1993 m. balandžio 3 d. iki 1998 m. rugpjūčio 25 d. (21, 22, 59, 60 b. l.). 1998 m. liepos 30 d. L. T. padovanojo ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, pirties ir terasos, esančių (duomenys neskelbtini). (6 b. l.). Tą pačią dieną ieškovė padovanojo L. T. ½ dalį lentpjūvės, dirbtuvių, katilinės, garažo, transformatorinės, ūkio pastato rūsio ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). (7 b. l.). 1998 m. rugpjūčio 18 d. L. T. padovanojo ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (5 b. l.). Atsakovo tėvas jo vardu registruoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei nepadovanojo. Tiek ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, tiek teismo posėdžio metu, kuriame buvo sprendžiamas ieškovės ir atsakovo tėvo santuokos nutraukimo klausimas, ieškovė nurodė, kad turtas tarp jų yra padalytas (40, 41 b. l.). L. T. mirė 2012 m. gegužės 8 d. (23 b. l.), savo turtą testamentu paliko atsakovui (43, 58 b. l.). Ieškovė nurodo, kad nutraukiant santuoką buvo padalytas ne visas sutuoktinių turtas, kadangi dalį turto – dvi stogines ir lentpjūvę – L. T. nuo jos nuslėpė, todėl prašo ½ dalį nurodyto ir atsakovo paveldėto turto pripažinti jos asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodo, kad apie tai, jog ginčo turtas nebuvo padalytas sužinojo tik po L. T. mirties palyginusi Nekilnojamojo turto registre nurodytus duomenis apie atsakovo tėvui priklausantį turtą.
Dėl ieškinio senaties
Teismas atmetė ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantė šią teismo išvadą kvestionuoja. Jos manymu, teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą. Taigi byloje keliamas ieškinio senaties termino, kai po santuokos nutraukimo pareiškiamas reikalavimas padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, taikymo klausimas. Ieškovės ir atsakovo tėvo santuoka, dėl kurios metu įgyto turto vyksta ginčas byloje, nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 2 d. sprendimu, santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruotas 1999 m. rugpjūčio 25 d. Sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, visų pirma turi būti vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu.
Iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) šeimos teisinius santykius reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas. Šio kodekso 23 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ištuoktų sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti. Šiame straipsnyje nenurodyta, nuo kada prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl, sprendžiant, kokį momentą laikyti jo pradžia, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis SŠK normomis. SŠK 10 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 1999 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo įregistruota ieškovės ir atsakovo tėvo ištuoka, nes ieškovė nuo minėtos datos nebegalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių į ginčo objektus. Teismas nustatė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2002 m. rugpjūčio 25 d., pripažino, kad terminas praleistas, todėl ieškinį atmetė dėl senaties praleidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui pareikšti pasibaigė 2002 m. rugpjūčio 25 d., t. y. po naujojo CK įsigaliojimo. Taigi naujojo CK įsigaliojimo momentu, t. y. 2001 m. liepos l d., dar nebuvo suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas, numatytas 1964 m. SŠK 23 straipsnio 3 dalyje ieškovės ieškiniui pareikšti. Tokiu atveju sprendžiant dėl senaties termino taikomos 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą ieškovės pareikštam reikalavimui. CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008, 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2013). Remiantis CK 3.129 straipsnio norma ir jos išaiškinimais kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimui padalyti santuokoje įgytą turtą ieškinio senaties terminas netaikytinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės norma, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškinys atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Dėl ginčo esmės
Pažymėtina, kad nors teismas ieškinį atmetė dėl praleistos senaties, tačiau vis dėl to pasisakė ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui nėra praleistas, nagrinėja ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės.
Nors ieškovė ieškiniu prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į ieškinyje nurodytą turtą, tačiau iš ieškinio faktinių aplinkybių galima spręsti, kad ji savo buvusio sutuoktinio teisių paveldėtojui reiškia ieškinį dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto teisinis rėžimas pasibaigia šalims nutraukus santuoką ir pasidalijus turtą. Pagal SŠK 23 straipsnio 3 dalį, turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Ieškovei ir atsakovo tėvui nutraukiant santuoką turtas nebuvo dalijamas, kadangi ieškovės teigimu, turtas buvo padalytas santuokos metu. Taigi tam, kad ieškovės ieškinys būtų patenkintas, ji turi įrodyti, jog apie ginčo turtą nežinojo ir šis turtas nebuvo padalytas nei santuokos metu, nei nutraukiant santuoką.
Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad ji apie ginčo statinius nežinojo. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad jai apie ginčo pastatus buvo žinoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma paneigia apeliantės argumentus, kad apie ginčo turtą ji sužinojo tik 2012 metais, po atsakovo tėvo mirties palyginusi Nekilnojamojo registro duomenis. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė apie ginčo turtą negalėjo nežinoti. Byloje esantys nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtinta, kad ginčo turtas buvo pradėtas ir baigtas statyti 1995 metais, t. y. ieškovei ir atsakovo tėvui gyvenant santuokoje. Kadangi šis turtas buvo toje pačioje teritorijoje, kur gyveno ieškovės šeima, ji negalėjo apie šių statinių buvimą nežinoti. Taigi vien ši aplinkybė paneigia ieškovės argumentus, kad pasidalijant turtą ginčo turtas nuo jos buvo nuslėptas. Byloje esančios dovanojimo sutartys patvirtina, kad 1998 m. liepos 30 d. L. T. padovanojo ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, pirties ir terasos, esančių (duomenys neskelbtini). (6 b. l.). Tą pačią dieną ieškovė padovanojo L. T. ½ dalį lentpjūvės, dirbtuvių, katilinės, garažo, transformatorinės, ūkio pastato rūsio ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). (7 b. l.).1998 m. rugpjūčio 18 d. L. T. padovanojo ieškovei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (5 b. l.). Taigi dovanojimo sutarčių pasirašymo metu ir santuokos nutraukimo metu ieškovei buvo žinomas jai asmeninės nuosavybės teise atitekęs turtas. Ieškovės teiginiai, kad ji pasitikėjo notaru ir teismu ir neprivalėjo tikrinti nekilnojamojo turto identifikacinių numerių ir jų atmintinai žinoti, neįrodo, jog apie ginčo turtą ji nežinojo ir nesuprato, kad šis turtas turto dalybų metu jai nėra perleistas. Atkreiptinas dėmesys, kad turtą ieškovė ir jos sutuoktinis dalijosi patys, turtas nebuvo dalijamas nei teismo, nei notaro, dovanojimo sutartyse aiškiai nurodytas turtas, kuris atitenka ieškovei. Ieškovė negalėjo būti suklaidinta dėl turto identifikacinių numerių nežinojimo, kadangi turtas, kuris liko atsakovo tėvui, buvo kitoje vietoje nei turtas, kuris buvo ieškovei padovanotas. Dovanojimo sutartimis ieškovė ir atsakovo tėvas dalijosi turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo turtas yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė žinojo apie (duomenys neskelbtini)esančius statinius, turto dalybų metu suprato, kad statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), jai nėra padovanoti, jai nuosavybės teise nepriklausys ir lieka atsakovo tėvo asmenine nuosavybe. Turto dalybų metu toks turto padalijimo būdas tenkino tiek ieškovę, tiek atsakovo tėvą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad pareiškime teismui dėl santuokos nutraukimo ieškovė nurodė, jog turtinių ginčų tarp jos ir sutuoktino nėra, kadangi turtą jie yra pasidaliję (40 b. l.). Šį faktą ieškovė dar kartą patvirtino teismo posėdžio metu (41 b. l.). Taigi dalybų metu ieškovę tenkino toks turto padalijimo būdas, todėl jos nuomonės dėl šio turto padalijimo būdo pasikeitimas nesudaro pagrindo spręsti, kad turtas tarp šalių nebuvo padalytas ir juo labiau, kad ginčo turtas nuo jos buvo nuslėptas. Aptartos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad apie nepadalytą turtą ji sužinojo tik po buvusio sutuoktinio L. T. mirties.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo turtas abiejų sutuoktinių suderinta valia nebuvo padovanotas ieškovei ir šį faktą sąlygojo ginčo turto apsunkinimas hipoteka. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo tėvas (buvęs ieškovės sutuoktinis) L. T. 1993 m. spalio 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)r.; 1996 m. birželio 6 d. su banku sudarė paskolos sutartį, kuria jam buvo paskolinta 50 000 Lt (223-224 b. l.); paskolos grąžinimas buvo užtikrintas pastato dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato–stoginės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka (99 b. l.). Šis turtas dovanojimo sutartimi nebuvo pasidalytas, tačiau teigti, kad apie jį ieškovė nežinojo, dėl jau nurodytų priežasčių nėra pagrindo. Tai, kad ieškovė žinojo apie ginčo turto įkeitimo faktą, patvirtina santuokos nutraukimo byloje teismo posėdžio metu ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jos sutuoktinis su ja nesiskaito, be jos žinios įkeitė turtą. Duomenų, kad kuris kitas santuokos metu šalių įgytas turtas buvo taip pat apsunkintas hipoteka, byloje nėra, todėl darytina išvada, kad tai vienintelis įkeistas turtas ir būtent apie šio turto įkeitimą teismo posėdžio metu nurodė ieškovė. Taigi santuokos nutraukimo metu ieškovė žinojo apie atsakovo tėvo sudarytą ginčo turto hipotekos sandorį, todėl galima daryti išvadą, kad būtent dėl šios priežasties ieškovė nesiekė šio turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad sutuoktiniai sąmoningai susitarė, jog ginčo turtas nebus perleistas ieškovei ir dovanojimo sandoriais pasidalijo neapsunkintą turtą.
Pažymėtina, kad AB bankas NORD/LB Lietuva kreipėsi į Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl hipotekos įkeistam turtui panaikinimo, nurodydamas, kad L. T. grąžino suteiktą paskolą, sumokėjo priskaičiuotas palūkanas ir įvykdė kitus įsipareigojimus pagal 1996 m. birželio 6 d. sutartį (99 b. l.). Ieškovė 2005 m. liepos 13 d. kreipėsi į antstolę I. Beliačic, prašydama sustabdyti vykdomąsias bylas, kuriose vykdomas išieškojimas iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., nurodydama, kad žemės sklypas nebuvo padalytas ir ji ketina kreiptis į teismą dėl turto dalies, esančios bendra su buvusiu sutuoktiniu nuosavybe, nustatymo. Aplinkybė, kad iš karto po to, kai atsakovo tėvas atsiskaitė su banku pagal paskolos sutartį, ieškovė siekė ginčo turto dalybų, tik dar kartą patvirtina, jog ginčo turtas tarp sutuoktinių nebuvo perleistas ieškovei dėl jo apsunkinimo hipoteka, kad su tokiu dalybų būdu ieškovė sutiko ir toks variantas šalims buvo priimtinas. Aplinkybė, kad ieškovės nuomonė dėl turto dalybų pasikeitė, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo turtas tarp šalių nebuvo padalytas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi esmės reikšmės teisiniam šio ginčo išsprendimo rezultatui.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai ieškinį atmetė pripažinęs praleistą ieškinio senatį, tačiau pagrįstai sprendė, kad net ir ginčo senaties terminui esant nepraleistam ieškovės reikalavimas dėl jo nepagrįstumo negalėtų būti tenkinamas. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės įrodinėjamos aplinkybes, kad ji apie ginčo turtą nežinojo ir šis turtas dalybų metu nuo jos buvo nuslėptas, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, ištirtas faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad santuokos metu įgytas turtas tarp šalių buvo padalytas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetęs ieškinį teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 1 473,61 Eur advokato pagalbai apmokėti. Apeliantės teigimu, priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos iki 633 Eur. Iš bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, kad atsakovas į bylinėjimosi išlaidų sumą įtraukė ir 2 000 Lt už ginčo pastato kadastrinius matavimus ir kadastrinės bylos sudarymą (254 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai šias išlaidas priskyrė prie atsakovui atlygintų bylinėjimosi išlaidų ir jas priteisė iš ieškovės. Atsakovas atliko jam nuosavybės teise priklausančio turto kadastrinius matavimus, kurie liks atsakovui kartu su kadastrine byla, todėl šios išlaidos nelaikytinos bylinėjimosi išlaidomis ir atsakovui iš ieškovės neatlygintinos. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas be pagrindo priteisė vertimų ir nuotraukų darymo išlaidas. Šios atsakovo patirtos išlaidos susijusios su įrodinėjimo dalyku šioje byloje, todėl vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pagrįstai pripažintos bylinėjimosi išlaidomis. Tokiu atveju atsakovui iš ieškovės teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 894,95 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Atsakovui A. T. (A. T.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas 1 473,61 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 894,38 Eur (aštuonių šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir 38 ct).