Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-04-17 · Civilinė byla Nr. 2S-194-198/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-17
Bylos Nr.
2S-194-198/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė, Laimantas Misiūnas, Rimantas Savickas
Pareiškėjas
kreditoriaus UAB, „SNORO lizingas“
Kreditorius
UAB „SNORO lizingas“
Skolininkas
V. M.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S – 194 – 198 / 2009

Rita Dambrauskaitė Procesinio sprendimo kategorija:(S)101; 121.14; 122.4PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Rimanto Savicko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorės L. S. – D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkui V. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir kartu už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrė UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorei L. S. – D. 3 000 Lt baudą. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme nuolat nagrinėjamos pareiškėjo civilinės bylos. Atskirose civilinėse bylose teismas daug kartų atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo tuo pagrindu, kad pateiktas žyminio mokesčio dalies mokėjimo nurodymo išrašas jau buvo pateiktas kitoje civilinėje byloje. Tačiau pareiškėjas ir toliau pateikinėja pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo, pateikdamas jau buvusius pateiktus žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo išrašus. Pareiškėjas nevykdo teismo nutarties, kuria jam buvo grąžinamas žyminis mokestis ar jo dalis, tačiau tai nesuteikia jam teisės pakartotinai teikti tą patį žyminio mokesčio nurodymo išrašą. CPK 434 str. 2 d. analogijos taikymas sudarytų teisėtą pagrindą nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita ar neteisėtai išvengti mokestinės prievolės. Teismas UAB „SNORO lizingas“ rizikos valdymo departamento direktorei, pasirašančiai pareiškimus, skyrė piniginę baudą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.

Šalies argumentai

2009-02-24 L. S. – D. pateikė prašymą dėl baudos panaikinimo, nurodydama, kad bauda skirta bendrovės atstovui neteisėtai (CPK 14 str. 3 d.). Jeigu teismas manytų, jog reikalinga skirti baudą, ji turėtų būti skiriama bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, o ne asmeniškai juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 26 d. nutartimi atmetė L. S. – D. prašymą dėl baudos panaikinimo. Nurodė, kad sistemiškai aiškinant CPK, CK, Lietuvos Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Generalinio direktoriaus įsakymu dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo patvirtintas dokumentų rengimo taisykles, Mokėjimo įstatymą, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultaciją bei susiformavusią teismų praktiką, pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės dėl galimybės pakartotinai pateikti tą patį žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą neatitinka tikrųjų CPK nuostatų turinio. Toks CPK aiškinimas sudaro galimybę išvengti mokestinės prievolės valstybei (nuolat yra pateikinėjami tų pačių mokėjimo nurodymų išrašai su pakeistais rekvizitais, tas pats vieno mokėjimo nurodymo išrašas pateikinėjamas bylose dėl skolos išieškojimo iš to paties asmens, tačiau dėl kitokios skolos dydžio, žyminis mokestis skirtingose bylose yra grąžinamas po kelis kartus, nors sumokėta būna tik viena įmoka į valstybės biudžetą, tas pats kvitas panaudojamas skirtingose bylose, tačiau pareiškėjui vis tiek išlieka teisė susigražinti žyminį mokestį, pateikiamas kvitas, kuriuo sumokėtas žyminis mokestis jau yra priteistas kreditoriui iš skolininko įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir t. t.). Be to, nėra vienareikšmiškai aišku, ar kreditoriaus pateikinėjami mokėjimo nurodymų išrašai ir jų kopijos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje (teismų praktika Nr. 22) nurodytą kredito įstaigos ieškovui išduotą dokumentą (pažymą, išrašą, pakvitavimą ir pan.), kuriame nurodyta atlikta operacija, sumokėta pinigų suma, mokėtojo ir gavėjo rekvizitai. Konstatavo, kad pareiškėja, esant teisėtai teismo nutarčiai atsisakyti priimti pareiškimą, paduodama pareiškimą pakartotinai neištaisiusi teismo nurodytų trūkumų, piktnaudžiauja procesine teise.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti jai pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 14 str. 3 d. ir neteisėtai skyrė baudą bendrovės atstovui, visiškai nepasisakė dėl jos argumento, jog bauda buvo paskirta netinkamam asmeniui. Tačiau manant, kad bendrovė piktnaudžiavo savo, kaip kreditoriaus, procesinėmis teisėmis ir atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį yra reikalinga skirti baudą, tuomet ji turėtų būti skiriama bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, o ne juridinio asmens atstovui, kaip fiziniam asmeniui. Mano, kad teismas pažeidė CPK 14 str. 3 d., nes nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, o tai pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Baudos paskyrimą teismas motyvavo tuo, jog bendrovė, kreipdamasi pareiškimu dėl skolos priteisimo iš skolininko, pateikė teismui netinkamus mokėjimo nurodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Nurodė, kad nėra vienareikšmiškai aišku, ar kreditoriaus pateikinėjami mokėjimo nurodymų išrašai ir jų kopijos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje nurodytą kredito įstaigos ieškovui išduotą dokumentą. Mano, kad pareiškėjo teismui pateikti mokėjimo nurodymai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-23 konsultacijoje nurodytus reikalavimus, t. y. mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėtas žyminis mokestis, yra išduotas kredito įstaigos – AB banko „SNORAS“, ant mokėjimo nurodymo yra banko darbuotojo antspaudas ir parašas, aiškiai nurodyta atlikta operacija, sumokėto žyminio mokesčio suma, mokėtojo ir žyminio mokesčio gavėjo rekvizitai. Bendrovė, kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo iš skolininko V. M. pagal išperkamosios nuomos sutartį, 2004-10-26 sumokėjo CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyto dydžio žyminį mokestį. Nepavykus prisiteisti skolos, ir teismui priėmus nutartį grąžinti bendrovei sumokėtą žyminį mokestį, bendrovė žyminio mokesčio nesusigrąžino, nes mokesčio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga. Bendrovė kreipėsi į teismą ne dėl kito skolininko, o būtent dėl V. M. ir pagal tą pačią išperkamosios nuomos sutartį, t. y. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir tarp tų pačių šalių. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, bendrovė gali pateikti teismui jau sumokėto žyminio mokesčio nurodymą, nes toks draudimas įstatymais nenumatytas. Be to, CPK nenumato senaties termino sumokėtam žyminiam mokesčiui ir normų, kuriose būtų nustatyta proceso šalies pareiga susigrąžinti teismo nutartimi grąžintą žyminį mokestį. Teismas negali įpareigoti bendrovę susigrąžinti žyminį mokestį, kurio susigrąžinimas yra bendrovės teisė, bet ne pareiga. Tokiu būdu, teismo argumentas, kad žyminis mokestis skirtingose bylose yra grąžinamas po kelis kartus, nors sumokėta būna tik viena įmoka į valstybės biudžetą, yra nepagrįstas. Nurodo, kad iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-12-08 rašto matyti, kad bendrovė niekada nėra susigrąžinusi žyminių mokesčių, sumokėtų Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas baudą skyrė CPK 95 str. pagrindu, t. y. už šalies piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Tačiau bendrovė, laikydamasi CPK 7 str. įtvirtintu proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo, kaip tik siekė bylą išnagrinėti greitai ir teisingai, nes dėl skolos priteisimo į teismą buvo kreiptasi CPK XXIII skyriuje numatyta supaprastinto proceso tvarka. Be to, bendrovė pakartotinai kreipėsi į teismą nesusigrąžinusi žyminio mokesčio dėl tos pačios skolos priteisimo iš to paties skolininko, t. y dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nes žyminio mokesčio susigrąžinimas bei pakartotinis jo sumokėjimas į valstybės biudžetą užtruktų. Teisės normų, draudžiančių kreiptis į teismą pakartotinai nesusigrąžinus žyminio mokesčio, nėra, todėl toks bendrovės kreipimasis į teismą yra teisėtas. Taip pat bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečiame procese. CPK 14 str. įtvirtintas betarpiškumo principas taip pat įpareigoja teismą savo sprendimą grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo tirti byloje. Teismo argumentas, kad ir kitose civilinėse bylose, kuriose pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, jis nuolat teikia netinkamus žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinančius dokumentus, nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas (CPK 337 str.2 p.).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl baudos panaikinimo išspręstinas iš esmės.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kreditorius UAB „SNORO lizingas“ 2009-02-02 pareiškimu kreipėsi į teismą dėl 792,33 Lt skolos, 450 Lt delspinigių, 13 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko V. M.. Šį pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pagal kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ 2008-08-01 išduotą įgaliojimą pasirašė ir teismui pateikė kreditoriaus Rizikos valdymo departamento direktorė L. S. - Dzikevičienė. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-02-09 nutartimi kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. M. atsisakė priimti, L. S. – D. paskyrė 3000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. L. S. – D. prašymą dėl baudos panaikinimo teismas 2009-02-26 nutartimi atmetė. Atskirasis skundas dėl 2009-02-26 pirmos instancijos teismo nutarties iš esmės grindžiamas tuo, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bauda, jei nustatomi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktai, pagal įstatymą gali būti skiriama juridiniam asmeniui, o ne jo atstovei. Apeliantės manymu, bauda skirta nepagrįstai, nes procesinėmis teisėmis ji nepiktnaudžiavo.

CPK 55 str.1 d. nurodyta, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. CPK 55 str. 2 d. nurodyta, kad juridinių asmenų atstovais teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai. L. S. – D. yra juridinio asmens UAB „SNORO lizingas“ darbuotoja (Rizikos valdymo departamento direktorė ), šio juridinio asmens atstovė, veikianti pagal 2008-08-01 išduotą įgaliojimą, suteikiantį jai teisę bendrovės vardu atlikti visus procesinius veiksmus, tame tarpe pasirašyti ir pateikti teismui pareiškimus, prašymus, atskiruosius skundus. Pagal įgaliojimą atstovei suteiktų teisių įgyvendinimas ( šiuo atveju pareiškimo ir jo priedų pateikimas teismui ) sukelia atstovui, kaip fiziniam asmeniui, atitinkamas, įstatyme numatytas pasekmes. L. S. – D., kaip kreditoriaus atstovė, yra dalyvaujantis byloje asmuo ( CPK 37 str. 2 d.) ir jai, kaip asmeniui, jei nustatomi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejai, gali būti skiriama įstatymo numatyta bauda ( CPK 95 str.2 d.). CPK 95 str.1 d. numato piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes šaliai, o CPK 95 str. 2 d. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes numato asmeniui. Juo gali būti tiek fizinis asmuo, tiek juridinis asmuo. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad bauda gali būti skiriama tik juridiniam asmeniui, o ne juridinio asmens atstovui ir atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas, skirdamas baudą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų yra nepagrįsti.

Tačiau byloje nenustatyta ir nėra įrodymų, kad pati atstovė savo iniciatyva ir viršydama jai suteiktus įgaliojimus, dėl kokių nors asmeninių motyvų būtų be pagrindo pasirašiusi kreditoriaus pareiškimą ir pati pateikusi kokius nors aiškiai netinkamus (neleistinus) įrodymus, dokumentus į bylą, tarp jų dokumentus apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Panevėžio miesto apylinkės teismui suabejojus, ar UAB „SNORO lizingas“ sumokėtas grąžintinas žyminis mokestis yra valstybės biudžete, bendrovės atstovė kreipėsi į Panevėžio apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos apie žyminio mokesčio susigrąžinimą pateikimo ( b.l.16). Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas ( b.l.17) įrodo, jog UAB „SNORO lizingas“ niekada nėra susigrąžinusi žyminių mokesčių, sumokėtų į valstybės biudžetą. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad veiksmai, kuomet įstatymo nustatytu terminu nebuvo susigrąžintas žyminis mokestis, siekiant išvengti mokestinės prievolės, laikytini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis yra nepagrįsta.

Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį, kurio pareiškėjas neatsiėmė pagal teismo nutartis, atmestini. Teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad pareiškėjas negali pateikti to paties žyminio mokesčio mokėjimo nurodymo, pagal kurį sumokėtas sumas nutarta jam sugrąžinti teismo nutartimi. Apeliantas teisus, sakydamas, kad mokesčio susigrąžinimas yra jo teisė, bet ne pareiga, ta teise jis gali pasinaudoti 2 metus ( CPK 87 str. 4 d.). Jeigu ir nepasinaudoja šia teise, bet yra įsiteisėjusi nutartis grąžinti žyminį mokestį, mokestį reikėtų mokėti iš naujo. Pažymėtina, kad CPK 87 str. 1 d. nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinama nustatytais atvejais. Jeigu šalis to neprašė ir nenori, kad mokestis būtų grąžintas, turėjo teisę, vadovaujantis CPK 100 str., nutartį, kuria teismas nutarė žyminį mokestį grąžinti, ginčyti.

Byloje nėra įrodymų , jog atstovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str.), kaip nutartyje skirti baudą nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas. Atstovė tik dėl to, jog buvo įsitikinusi, kad galima nemokėti iš naujo žyminio mokesčio, kreipėsi į teismą realizuodama atstovaujamojo juridinio asmens teisę prisiteisti skolą. Tai nepatvirtina piktnaudžiavimo konkrečia procesine teise fakto. Todėl apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria atmestas L. S.-D. prašymas panaikinti baudą, paskirtą 2009 m. vasario 9 d. nutartimi, naikintina, kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – L. – S. D. 3000 Lt baudą, paskirtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 9d. nutartimi, panaikinti.

Teisėjai Birutė JonaitienėLaimantas MisiūnasRimantas Savickas