- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-434/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-59-1-00258-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vaininė (pirm.), Svajūnas Knizleris, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- D. R.
- Advokatai
- Albertas Pocevičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš D. R. priteista V. K. 4 219 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei J. K. 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
J. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl jos išlaikymo priteisimo iš D. R. patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), lauke prie savo gyvenamojo namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl asmeninių nesutarimų su pas jį viešėjusiu V. K., jį nužudė, tyčia suduodamas jam rankomis bei kastuvo mediniu kotu dešimt smūgių į galvą, veidą, krūtinės ląstą bei kitas kūno dalis, tokiais veiksmais padarydamas V. K. galvos, veido, dešinio peties, dešinio žasto, krūtinės dešinės pusės kraujosruvas, dešinio viršutinio antro kandžio išmušimą, dešinio smilkinio viršugalvio srities, kairio klubo sąnario srities, kryžkaulio vidurinės dalies nubrozdinimus, dešinių šonkaulių lūžimą, kepenų plyšimą, kraujo išsiliejimą pilvo ertmėje, kaukolės pamato ir skliauto lūžimus su kraujo išsiliejimais tarp kietojo ir minkštųjų galvos smegenų dangalų, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl ko nukentėjusysis V. K. nuo kepenų plyšimo, kraujo išsiliejimo pilvo ertmėje, kaukolės pamato ir skliauto lūžimų su kraujo išsiliejimais tarp kietojo ir minkštųjų galvos smegenų dangalų, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Apelianto manymu, byloje nepakanka patikimų jo kaltės įrodymų, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką yra nepagrįstos, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog jis nepadarė V. K. nustatytų sužalojimų ir tai patvirtina jo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nukentėjusiųjų V. K. ir J. K., liudytojų parodymai nei paneigia, nei patvirtina jo duotus paaiškinimus, nes šių asmenų veikos padarymo metu įvykio vietoje nebuvo. Tačiau svarbūs yra nukentėjusiųjų V. K. ir J. K. parodymai dėl to, kad V. K. turėjo su savimi pasą ir piniginę, kurie nebuvo rasti. Apeliantas neginčija specialisto išvadų, kuriose nurodyti V. K. padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, nuo kurių pastarasis mirė, tačiau teigia, jog neįrodyta, kad būtent jis padarė šiuos sužalojimus. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į prie bylos pridėtą daiktinį įrodymą - sulūžusį kastuvą (sulūžusio kastuvo kotą) ir nurodo, jog kastuvo kotas yra svarbus įrodymas dėl to, kad jis iš esmės pripažintas nusikalstamos veikos padarymo įrankiu. Apelianto manymu, pripažinus, kad dalis sužalojimų buvo padaryta kastuvo kotu, ant jo turėjo likti jo rankų atspaudai ar kiti jam priklausantys pėdsakai, o taip pat nužudytojo V. K. drabužių mikropluoštelių, kraujo, odos, plaukų mikrodalelių ar pan. Tačiau jokių paminėtų pėdsakų ant kastuvo koto nėra. Taip pat apeliantas abejoja, ar kraujosruvos, esančios ant nukentėjusiojo dešinio peties sąnario ir krūtinės dešinėje, kurių plotas apie 1,5 cm, galėjo būti padarytos kastuvo kotu, kurio storis apie 5 cm. Apeliantas mano, kad kraujosruvos plotis turėtų būti tokio pat pločio, kokio pločio buvo kūno kontaktas su kastuvo koto. Apelianto teigimu, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Jis nuosekliai ir vienodai aiškino, kad po susistumdymo su nukentėjusiuoju, paliko jį vieną ir išėjo prie staliuko, o tai reiškia, kad nukentėjusysis kažkurį laiko tarpą buvo paliktas vienas ir jis nematė ką pastarasis darė ir su kuo buvo. Netoliese sodybos, kur buvo rastas nukentėjusiojo kūnas, yra kelias, kuriuo nuolat vaikšto žmonės. Įvykio vakarą keliu taip pat vaikščiojo žmonės, nes apeliantas girdėjo jų balsus, todėl mano, kad prie sodybos buvo ir kitų žmonių, kurie galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į Specialisto išvadą Nr. Ml 10/10(08), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti bukais kietais ir bukais kietais pailgo cilindro formos daiktais. Todėl, apeliantas mano, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti skirtingais daiktais ir asmuo, darantis sužalojimus, turėjo keisti tuos daiktus, arba nukentėjusįjį žalojo du ar daugiau asmenų, kurie sužalojimus darė skirtingais daiktais. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nepasisakė.
Apeliantas neneigia turėjęs fizinį kontaktą su nužudytuoju V. K. Nurodo, jog jis susistumdė su nukentėjusiuoju ir net keletą kartų sudavė jam į tam tikras vietas, tačiau teigia, kad tarp jo ranka suduotų smūgių ir nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų nėra priežastinio ryšio. Jo nukentėjusiajam ranka suduoti smūgiai negali būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Be to, jo rankos buvo patikrintos specialisto ir buvo konstatuota, kad jo rankos yra be sužalojimų, ant jų nėra nukentėjusiajam priklausančių pėdsakų. Apeliantas taip pat neneigia, kad jis nutempė nukentėjusįjį į namą. Nurodo, jog pastarąjį tempė į namą paėmęs už pažastų ir vilko atbulas, nukentėjusiojo galva buvo jo šortų lygyje, todėl ant jo šortų galėjo atsirasti nužudytojo kraujo. Tačiau ši aplinkybė neįrodo jo kaltės dėl V. K. nužudymo.
Apeliantas pateikia savo įvykio versiją, teigdamas, kad po susistumdymo su nukentėjusiuoju paliko jį vieną. Nukentėjusysis liko gulėti atsirėmęs į dešinę alkūnę, o tai reiškia, kad jis dar nebuvo gavęs mirtinos traumos, nes pagal specialisto išvadą po sunkios galvos traumos nukentėjęs turėjo būti be sąmonės (agonijoje), todėl koordinuotų veiksmų atlikti negalėjo. Nukentėjusysis supykęs ant jo dėl susistumdymo nutarė eiti namo pėsčias, išėjusį iš sodybos visiškai girtą nukentėjusįjį (3,75 promilės alkoholio) galėjo pastebėti prie sodybos buvę žmonės ir nutarti jį sumušti bei apiplėšti. Išsigandęs nukentėjusysis pasuko atgal prie sodybos, kur ir buvo sumuštas mažiausiai dvejų asmenų, nes sužalojimai padaryti dviem skirtingais daiktais, ir apiplėštas, nes nerastas jo pasas ir piniginė. Nuo patirtų sužalojimų V. K. prarado sąmonę. Apeliantas aptiko nukentėjusįjį be sąmonės, bet dar gyvą, ir nutempė jį į namą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo D. R. gynėjas prašė nuteistojo D. R. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad byloje nepakanka patikimų jo kaltės įrodymų ir prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šis apelianto prašymas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas D. R. kaltu tyčia nužudžius V. K., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.
Apeliantas, neneigdamas, kad įvykio dieną naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. K., teigia, kad jis nepadarė jam sužalojimų, nuo kurių pastarasis mirė. Šis apelianto skundo teiginys prieštarauja byloje surinktiems, teisme ištirtiems bei skundžiamame nuosprendyje aptartiems įrodymams. D. R. kaltė nužudžius V. K. grindžiama iš dalies paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų R. M., A. G., S. D. parodymais, specialisto išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti paminėtais įrodymais.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis V. K. buvo pas nuteistąjį D.R. sodyboje, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl asmeninių nesutarimų ir šio konflikto metu nuteistasis prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą. Šių aplinkybių apeliantas neneigia, tačiau jis teigia, kad tarp jo veiksmų (suduotų smūgių nukentėjusiajam) ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio. Šie apelianto teiginiai paneigti byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Specialisto išvadoje, kurios apeliantas neginčija, konstatuota, kad V. K. mirties priežastis buvo buka galvos, krūtinės, pilvo trauma su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimais galvos smegenyse, tarp galvos smegenų dangalų, kepenų plyšimas, kraujo išsiliejimas pilvo ertmėje. Nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti prieš 2 – 3 dienas iki jo lavono tyrimo pradžios 2010-08-23 8 val. Po sunkios galvos traumos nukentėjęs turėjo būti be sąmonės (agonijoje), todėl koordinuotų veiksmų atlikti negalėjo. Nukentėjusiojo mirtis įvyko neužilgo po galvos bukos kietos traumos su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimais galvos smegenyse, tarp galvos smegenų dangalų, kepenų plyšimas, kraujo išsiliejimas pilvo ertmėje. Kadangi konstatuota traumuotų dešimt anatominių sričių, minėti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dešimties trauminių poveikių pasekoje: mažiausiai dviem trauminiais poveikiais galvos srityje (kaukolės lūžimų srityse), mažiausiai vienu trauminiu poveikiu krūtinės dešinėje (lūžusių šonkaulių ir kepenų plyšimo srityje), mažiausiai trimis trauminiais poveikiais veido srityje, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu dešinio peties ir mažiausiai vienu trauminiu poveikiu dešiniojo žasto srityje, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais kairio klubo sąnario ir kryžkaulio srityje. Konstatuoti sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais ir bukais pailgo cilindro formos daiktais (kraujosruvos su blyškia centrine dalimi dešinio peties ir krūtinės dešinės pusės) (t. 1 b. l. 10 – 15). Taigi iš specialisto išvados seka, kad V. K. mirtis buvo smurtinė, nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, buvo padaryti tuo metu, kai nukentėjusysis viešėjo pas nuteistąjį ir abu konfliktavo, ir po šių sužalojimų nukentėjusysis nebegalėjo atlikti koordinuotų veiksmų. Šios specialisto išvados atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Nukentėjusysis V. K. (nužudytojo tėvas) parodė, kad prieš išvažiuodamas pas nuteistąjį sūnus savijauta nesiskundė, jokių kūno sužalojimų pas jį nepastebėjo (t. 1, b. l. 23). Kad nukentėjusysis pas nuteistąjį atvyko nesužalotas patvirtino ir pats apeliantas, nurodydamas, kad susitikus su nukentėjusiuoju, pas jį sužalojimų nematė (t. 2, b. l. 48). Tiek nuteistasis, tiek jo sugyventinė liudytoja R. M. paliudijo, kad įvykio dieną nuteistasis su nukentėjusiuoju alkoholį vartojo dviese ir jokių pašalinių asmenų tuo metu pas juos nebuvo (t. 2, b. l. 46–50; 53-55). Nuteistasis prisipažino, kad kilus konfliktui su nukentėjusiuoju dėl asmeninių nesutarimų, jis sudavė nukentėjusiajam ranka į veidą, krūtinės sritį, dėl ko V. K., eidamas atatupstas atsitrenkė į namo sieną, kur stovėjo dviračiai, buvo atremtas kastuvas, nugriuvo, sulaužydamas kastuvo kotą. Nugriuvusį nukentėjusįjį jis paliko gulintį, o pats pasišalino. Grįžęs į įvykio vietą po 10 min. rado nukentėjusįjį gulintį ir nutempė į namus (t. 2, b. l. 46-50). Taigi, aptarti įrodymai rodo, kad nukentėjusysis V. K. pas nuteistąjį atvyko nesužalotas, nuteistojo sodyboje prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą naudojo tik nuteistasis, jokių pašalinių asmenų įvykio metu nuteistojo sodyboje nebuvo, nukentėjusysis iš nuteistojo sodybos teritorijos niekur pasišalinęs nebuvo.
Apeliantas kelią versiją, kad nukentėjusiam mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti po jų konflikto, kai jis nukentėjusįjį paliko vieną gulintį prie namo, ir kad tokius sužalojimus galėjo padaryti pašaliniai, atsitiktinai pro jo namus ėję, asmenys. Pastebėtina, kad analogišką versiją apeliantas kėlė ir pirmosios instancijos teisme. Teismas šią versiją išsamiai ištyrė ir įvertino kaip neįtikinančią. Teismas nurodė, jog tyrimo pradžioje nuteistasis neminėjo, kad įvykio vakarą jo sodyboje galėjo lankytis pašaliniai asmenys. Aplinkybę, kad įvykio dieną sodyboje buvo pašaliniai asmenys, paneigė ir nuteistojo sugyventinė liudytoja R. M. Tiriant nuteistojo versiją buvo įvertinta ir įvykio vieta, nustatyta, kad sodybos vieta yra nuošali, apie 300 metrų nuo kitų gyvenamųjų namų, apie 200 metrų nuo kelio, todėl buvo konstatuota, kad sodyba nėra praeinama ar dažnai lankoma kitų asmenų. Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nuteistojo versijos, o nuteistasis, pateikdamas tokią versiją, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes apelianto pateikta versija prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Nenustačius, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas pašalinių nenustatytų asmenų, neanalizuojama ir nevertinama apelianto versija, kad nukentėjusysis galėjo būti žalojamas dviejų ar daugiau asmenų, kurie sužalojimus nukentėjusiajam darė skirtingais daiktais.
Be to, apeliantas skunde nurodo, kad ant kastuvo koto nebuvo rasta jam ir nukentėjusiajam priklausančių pėdsakų (jo rankų antspaudų, nukentėjusiojo drabužių mikropluoštelių, kraujo, odos, plaukų mikrodalelių ar pan.), tačiau ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltės, kadangi medinis kastuvo kotas ikiteisminio tyrimo metu buvo tik apžiūrėtas, tačiau detalesni šio objekto tyrimai atlikti nebuvo. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad pas nukentėjusįjį nerastas pasas ir piniginė, kad ant jo (apelianto) rankų nerasta sužalojimų ir nukentėjusiajam priklausančių pėdsakų nepaneigia jo kaltės įrodymų. Byloje atlikta įrodymų analizė patvirtina, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų iš skirtingų šaltinių nuosekliai atitinkančių kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes ir atskleidžiančių nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo paskatas ir kaltės turinį.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo D. R. kaltės tyčia nužudžius V. K. Teismas teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė tinkamą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo D. R. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.