Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-23 · Administracinė byla Nr. I-8145-629/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-23
Bylos Nr.
I-8145-629/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01982-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
O. T.
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8145-629/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01982-2015-1)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui O. T., atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Renaldui Bujokui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės atstovui Andriui Ūsui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

O. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–8), kurį patikslino (b. l. 56–57), kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM), išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Be to, pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar KAM patvirtintais 2009 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 646, 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1416, 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1250, 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1833, 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 830, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1568 neproporcingai sumažinus tarnybinių atlyginimų dydžių koeficientus nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d.

Pareiškėjas nurodė, jog yra Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos atsargos majoras ir jo pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1353) priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į ištarnautus metus, Karinių oro pajėgų Ginkluotės ir technikos remonto depo (toliau – ir KOP GTRD) vado 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. P-40 jam buvo skirtas tarnybinio atlyginimo koeficientas 10,1 BD, tačiau dėl ekonominio sunkmečio 2009 m., Vyriausybei priėmus tam tikrus nutarimus, jis buvo sumažintas du kartus: KOP GTRD vado 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. P-54 iki 9,9 BD ir KOP GTRD vado 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. P-89 iki 9,7 BD. Pabrėžė, kad koeficientai buvo sumažinti neproporcingai tarp skirtingo laipsnio karių. Be to, įstatymu buvo papildomai sumažintas ir bazinis tarnybinio atlyginimo dydis.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktais išaiškinimais dėl darbo užmokesčio mažinimo prieštaravimo Konstitucijai, mano, jog tapačios išvados darytinos ir sprendžiant profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo sąlygas. Pareiškėjo įsitikinimu, Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo keičiamas Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1353, nustatantis profesinės karo tarnybos karių tarnybinius atlyginimus, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti profesinės karo tarnybos karių atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjo tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas neteisėtai ir jam turi būti išmokėtas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 10,2–10,5 BD, priklausomai nuo tarnybos metų pagal majoro laipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė KAM atsiliepimuose į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–34, 71–72).

KAM paaiškino, kad ne ji mokėjo tarnybinį atlyginimą pareiškėjui. Atlyginimas pareiškėjui buvo skiriamas ir mažinamas KOP GTRP vado įsakymais. Pažymėjo, kad Karinės oro pajėgos yra sudėtinė atskiro juridinio asmens Lietuvos kariuomenės dalis, todėl KAM nenustačiusi ir nemokėjusi pareiškėjui atlyginimo negali būti patraukta atsakovu byloje dėl darbo užmokesčio nepriemokos.

KAM nuomone, Konstituciniam Teismui nesprendus klausimo dėl profesinės karo tarnybos karių darbo apmokėjimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, negalima daryti išvados, jog minėti teisės aktai buvo neteisėti. Konstitucinio Teismo nutarimo normos negali būti taikomos pagal analogiją. Neišnagrinėjus konkrečios konstitucingumo bylos ir nepripažinus tam tikrų teisės aktų ar jų nuostatų antikonstitucinėmis, turi būti laikoma, kad jos atitinka Konstituciją, todėl šiomis teisės normomis privalo vadovautis visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos ir teismai, o aktai ar veiksmai padaryti vadovaujantis tokiomis teisės normomis negali būti laikomi neteisėtais.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 73–74).

Nurodė, kad nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, jog Vyriausybės nutarimo pakeitimai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo sumažintas tarnybinis atlyginimas, prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu. Nei Lietuvos kariuomenė, mokėdama kariams tarnybinius atlyginimus, nei administraciniai teismai, spręsdami individualius ginčus, neturi teisės savo sprendimus ar veiksmus grįsti įstatymo analogija, kai į ginčo pobūdį panašus, tačiau ginčo turinio nereglamentuojantis teisės aktas, Konstitucinio Teismo pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai. Aplinkybė, jog Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, jog buvo nepagrįstai sumažinti atlyginimai teisėjams, valstybės tarnautojams ir statutiniams valstybės tarnautojams, nėra niekaip susijusi su profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžio vertinimu.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovės atsakovas teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilęs dėl sumažinto darbo užmokesčio dalies išmokėjimo pareiškėjui.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos atsargos majoras. Pareiškėjas dirbo Karinių oro pajėgų Ginkluotės ir technikos remonto depe. Pažymėtina, kad KOP yra reguliarių Lietuvos kariuomenės pajėgų dalis. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo darbdavys yra Lietuvos kariuomenė.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis nesutinka su Vyriausybės Nutarimo Nr. 1353 pakeitimais, kurių pagrindu jam buvo sumažintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, pareiškėjui tarnybinį atlyginimą, atsižvelgiant į Nutarimo Nr. 1353 reglamentavimą, mokėjo jo darbdavys – Lietuvos kariuomenė (b. l. 39, 40, 42, 44, 46, 47). Taigi šiuo atveju, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti kariui už jo atliktą darbą, todėl teismas sprendžia, kad būtent Lietuvos kariuomenė turėtų pareiškėjui atlyginti jo patirtus darbo užmokesčio praradimus, jei būtų pripažinta, kad pareiškėjui tarnybinis atlyginimas buvo sumažintas taikant Konstitucijai prieštaraujančias Vyriausybės Nutarimo Nr. 1353 nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo yra išaiškinęs, kad atsakovu šiose bylose laikytina institucija tiesiogiai mokėjusi darbo užmokestį (2014 m. sausio 9 d. nutartis byloje Nr. A520-1788/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 str., jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas paduotas netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu jį pakeisti tinkamu atsakovu. Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 5 d. raštu teismas pareiškėjui nurodė, kad tarnybinį atlyginimą pareiškėjui mokėjo ne KAM, o Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos, bei prašė nurodyti, ar pareiškėjas sutinka, kad atsakovu nagrinėjamu atveju būtų Lietuvos kariuomenės KOP (b. l. 50). Pareiškėjas atsakovo pakeisti nesutiko, nurodė, kad būtent KAM yra atsakinga už karių tarnybinių atlyginimu skyrimą, mokėjimą ir perskaičiavimą (b. l. 51), ir vėliau patikslino, kad atsakove turi būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM (b. l. 56–57). Taigi pareiškėjui nesutikus keisti atsakovo ir nepareiškus reikalavimo Lietuvos kariuomenei, byla nagrinėtina pagal pareiškėjo pasirinktą atsakovą – Lietuvos valstybę, atstovaujamą KAM.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad kariams tarnybinį atlyginimą, dėl kurio nepriemokos kilęs ginčas, moka Lietuvos kariuomenė, o KAM kompetencijai nepriskirtas tarnybinių atlyginimų Lietuvos kariuomenės kariams mokėjimas, darytinas išvada, kad nei KAM, nei Lietuvos valstybei, atstovaujamai KAM, nekyla pareiga išmokėti pareiškėjui jo darbo užmokesčio nepriemokos, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip pareikštas netinkamam atsakovui, darbo užmokesčio nepriemokos susidarymo pagrįstumo klausimas šiuo atveju nespręstinas, todėl byloje netaikytini ir teisės aktai, dėl kurių konstitucingumo pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė