- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-12
- Bylos Nr.
- A-63-1736-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- R. S. R., P. A. W.
- Advokatai
- Faina Kukliansky
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
atnaujinus procesą, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. R. ir P. A. W. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. S. R. ir P. A. W. (toliau – ir pareiškėjai) patikslintu skundu (I tomas, b. l. 142 – 144, 149 – 151) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą Šiaulių mieste.
Pareiškėjai nurodė, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. A. F. per savo sūnėną P. A. W. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą JAV, prašydamas atkurti nuosavybės teises į jo mirusiems tėvams J. ir R. F. priklausiusią nuosavybę Šiaulių mieste. Prašymas buvo persiųstas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tačiau institucija, įgaliota nagrinėti prašymą, jo nenagrinėjo, nes jis nebuvo persiųstas Šiaulių miesto valdybai. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalį, jeigu piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo pateikę prašymus, bet prašymai nebuvo nagrinėjami, nes šie asmenys neturėjo teisės arba jos neteko praleidę terminą, jie laikomi pateikę prašymus laiku; anksčiau pateikti prašymai nagrinėjami pagal šią tvarką. Pareiškėjai pabrėžė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėjų teigimu, Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) A. F. jau buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str. (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcija), tad, kaip konstatuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-831/2003, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies taikymo prasme laikytina, kad prašymas paduotas laiku. Tad, pareiškėjų manymu, prašymas buvo paduotas laiku, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija jo neapsvarstė, kaip to reikalauja įstatymas, todėl atsakovas įpareigotinas išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 164 – 165) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 6 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija buvo įpareigota teikti asmenims išaiškinimus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo klausimais. Šioje byloje esantis 1992 m. rugpjūčio 12 d. P. A. W. prašymas buvo išnagrinėtas kaip to reikalavo aukščiau minėtas nutarimas ir buvo pateiktas atsakymas. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pareiškėjams 1992 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 06 W 2408 aiškiai išdėstė subjektus, turinčius teisę atgauti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei sąlygas, kurias jie turėjo atitikti – pirmiausia turėjo būti išspręstas pilietybės ir gyvenamosios vietos klausimas, o po to paduotas prašymas miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atstatymo pagal turto buvimo vietą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento 1993 m. vasario 23 d. rašte Nr. 15/2 20 129 buvo tiksliai nurodyta, kad iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos buvo gauti dokumentai dėl nuosavybės teisių atstatymo bei kokius dokumentus, įrodančius Lietuvos Respublikos piliečio statusą, pareiškėjas privalėjo pateikti. Manė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pilnai ir išsamiai bei suteikė visą reikalingą informaciją asmeniui tinkamai realizuoti savo teises. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nurodo, jog 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas buvo paduotas A. F. vardu, tačiau pats A. F. prašymų institucijoms nebuvo pateikęs, prašymas aukščiau minėtai institucijai buvo pasirašytas pareiškėjo P. A. W.. Be to, nebuvo pateikti jokie įgaliojimai ar raštiški susitarimai, kurie suteiktų teisę šiam asmeniui pasirašyti už A. F. ar atstovauti jį. Todėl darė išvadą, kad prašymai buvo paduoti ne A. F. vardu. Tai įrodo ir tai, kad generalinis įgaliojimas atstovauti A. F. interesus P. A. W., R. D. W. ir R. S. R. Lietuvoje buvo išduotas tik 2002 m. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apžvalgoje „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos“ taip pat nurodė, kad „asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą“. Atsakovo nuomone, tai dar kartą patvirtina, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti paduotas asmeniškai pačio A. F.. Atsakovas pažymėjo, kad A. F. į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją su pareiškimu dėl turto grąžinimo kreipėsi tik 2002 m. gegužės 20 d., kuris buvo išnagrinėtas. Atsakovas manė, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimas, paduotas P. A. W. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, buvo tinkamai išnagrinėtas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu (I tomas, b. l. 178 – 182) pareiškėjų prašymą patenkino.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog 1992 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui F. šeima pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, Šiaulių mieste, atstatymo. Šis prašymas persiųstas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Iš prašymo nustatyta, kad pareiškėjas P. A. W. kreipėsi mirusių turto savininkų J. F. (J. F.), jo žmonos R. F. (R. F.) bei jų vaikų N. F. (N. W.), E. F. (E. R.), A. U. F. (A. F.) vardu, prašydamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Šiauliuose. Prašyme rašoma, jog „tai yra prašymas gražinti žemę, gyvenamuosius namus ir komercinę nuosavybę, kurių savininkais buvo J. F. (J. F.) ir R. F. (R. F.), jų vaikai N. F. (N. W.), E. F. (E. R.) ir A. U. F. (A. F.)“. Prie pareiškimo prisegtas 1951 m. J. F. rašytas laiškas su visu turto aprašymu, Lietuvos konsulo JAV Jono Budrio išduota pažyma, liudijanti apie dukters N. W. asmenybę, A. F. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija, mirusių J. ir R. F. nuosavybės adresai Šiauliuose su planu. Tad laiške aiškiai išreikšta valia atgauti buvusią nuosavybę, o jeigu neįmanoma natūra – išmokėti kompensaciją. Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1992 m. rugsėjo 22 d. atsakymo Nr. 06-W-2408, adresuoto P. A. W., nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo jai siustą laišką, tačiau jo nepersiuntė Šiaulių miesto valdybai, nors taip turėjo pasielgti pagal įstatymą. Iš Šiaulių miesto savivaldybės raštų nustatyta, kad administracija jokių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. šeimai iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2002 m. liepos 8 d. raštu Nr. 03 05 0202926/0202727 patvirtino, kad atsižvelgiant į tai, jog P. A. W. prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu neatitiko 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytų kriterijų, t. y. nebuvo Lietuvos pilietis ir nuolat negyveno Lietuvoje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jo pateikto prašymo nenagrinėjo. Teismo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. I-1548 16 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuriai buvo perduotas pareiškėjų 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas, buvo atsakinga už įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ vykdymo kontrolę, tačiau nebuvo institucija, įgaliota nagrinėti piliečių prašymus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai pakartotinai 2001 m. liepos 18 d. kreipėsi į Lietuvos Generalinį konsulą Rimantą Morkvėną. Prašyme nurodyta, kad F. sužinojo apie įstatymų pakeitimus ir prašo padėti grąžinti nuosavybę. R. D. W. prašė susitikti su juo ir jo dėde turto savininko sūnumi A. F.. Iš atsakymo, gauto iš konsulo A. P. (2001 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 03 19 1508), matyti, kad prašymas vėl nebuvo persiųstas institucijoms, įgaliotoms jį nagrinėti. Teismas pažymėjo, jog pagal Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas, prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinkant įstatymo reikalavimų, teismas turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis juo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A7‑709/2003). Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl neteisėto atsakovo atsisakymo nagrinėti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatyta tvarka 1992 m. rugpjūčio 12 d. ir 2001 m. liepos 18 d. prašymus. Trečią kartą vienintelis turto savininko sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis A. F., Šiaulių miesto savivaldybei ir žemėtvarkos skyriui pareiškimą parašė 2002 m. vasario 4 d. Atsisakymo nagrinėti prašymą motyvai suformuluoti atsakovo 2004 m. lapkričio 9 d. rašte. Teismo nuomone, pareiškėjai byloje skundžia atsakovo neveikimą. Atsakovas savo neveikimu pažeidžia įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje numatytą teisę atkurti A. F., mirusio 2003 m., teises į jo tėvų J. ir R. F. nuosavybę, tuo pačiu ir R. S. R. bei P. A. W., kaip A. F. įpėdinių ir teisių perėmėjų, teises. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad R. S. R. ir P. A. W. yra ne tik mirusiųjų turto savininkų vaikaičiai, bet ir testamentiniai A. F. paveldėtojai. Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalį, jeigu piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo pateikę prašymus, bet prašymai nebuvo nagrinėjami, nes šie asmenys neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba jos neteko praleidę terminą, jie laikomi pateikusiais prašymus laiku; anksčiau pateikti prašymai nagrinėjami pagal šią tvarką. Aiškinant šią teisės normą, teismas atkreipė dėmesį, kad joje numatytas atvejis, kai piliečio paduotas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamos institucijos nebuvo nagrinėjimas iš esmės. Sistemiškai aiškinant šią normą, padaryta išvada, kad anksčiau pateikti ir neišnagrinėti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal šią tvarką turi būti nagrinėjami tik tuo atveju, kai prašymą padavęs asmuo prašymo padavimo metu neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tačiau tokią teisę jam suteikė Atkūrimo įstatymas, arba kai turėjęs teisę paduoti prašymą asmuo neteko teisės atkurti nuosavybės teises dėl termino paduoti prašymą praleidimo. Teismas konstatavo, kad asmenys, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, tačiau nebuvo išnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, neprivalo pateikti papildomų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šių asmenų prašymai, pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir atitinkantys šio įstatymo reikalavimus, turi būti nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami pagal naują įstatymą. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjų prašymo padavimo metu (1992 m. rugpjūčio 12 d.) galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buvo Lietuvos pilietis ir turėjo šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, o jam mirus – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buvo Lietuvos piliečiai ir turėjo šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje. Tokia nuostata galiojo visą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo laiką. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui (1997 m. liepos 9 d.), pagal jo 2 straipsnį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstatuota, kad turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą piliečių ratas Atkūrimo įstatymu (palyginus su įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“) buvo praplėstas. Teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis, turto savininko sūnus A. F. 1992 m. prašymo padavimo metu įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ taikymo prasme neturėjo Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl tuo metu nepateko į šio įstatymo 2 straipsnio numatytą piliečių ratą. Jis pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 2001 m. lapkričio mėnesį, o R. S. R. ir P. A. W. taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjai jau buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 str., 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcija). Todėl savarankiška teisė į nuosavybės teisės atkūrimą A. F. atsirado tik įsigaliojus Atkūrimo įstatymui. Paminėtų argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies nuostata dėl būtinumo nagrinėti ankščiau paduotą prašymą taikytina ir pareiškėjų atžvilgiu. Nuspręsta, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies taikymo prasme pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo buvo pateiktas laiku. Tokia išvada padaryta ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-831-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 304-309). Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatomis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Nustatyta, jog A. F. visus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus pateikė Šiaulių miesto savivaldybei ir žemėtvarkos skyriui iki 2003 m. gruodžio 31 d. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K‑3-17/2005 ir nurodydamas, jog valstybės bei jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis, sprendimai dėl išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo gali būti priimti tik išnagrinėjus pareiškimą viešojo administravimo organe, o ne pateikiant savo išankstinę nuomonę ar iš viso neišnagrinėjus pareiškimo (pareiškimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas), teismas konstatavo, jog pareiškėjai laiku pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir žemėtvarkos skyriui pareiškimą dėl nuosavybės atkūrimo ir šios institucijos privalėjo apsvarstyti jų prašymą bei priimti sprendimą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (I tomas, b. l. 186 – 188) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pilnai neįvertino visų bylos aplinkybių, sprendimas yra nemotyvuotas. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalimi, teismas turėjo nustatyti, kas yra pareiškėjas, kurio teisės pažeistos, teismas nepagrįstai pareiškėjais, pateikusiais 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažino tris asmenis – A. F., R. S. R. ir P. A. W., nenurodydamas tokio sprendimo motyvų ir neįvertindamas apelianto argumentų šiuo klausimu.
2. Asmeniškai pats A. F. prašymų institucijoms nebuvo pateikęs, prašymas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo pasirašytas pareiškėjo P. A. W., nepateikus jokių įgaliojimų ar raštiškų susitarimų, kurie suteiktų teisę šiam asmeniui pasirašyti už A. F. ar atstovauti jį.
3. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio prasme pareiškėju turi būti laikomas P. A. W., o ne A. F. ar R. S. R., kuris savo prašyme nurodė asmenis, galinčius turėti teisę į turto sugrąžinimą, tarp jų ir A. F., R. S. R. ir kitus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apžvalgoje „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos“, kuri buvo aprobuota 2005 m. lapkričio 24 d., pasisakė, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl tam, kad asmeniui būtų galima taikyti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalį, asmuo turi pats asmeniškai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
4. A. F., kuriam Lietuvos Respublikos pasas buvo išduotas tik 2002 m. sausio 23 d. (o ne kaip nurodyta sprendime 2001 m. lapkričio mėn.), į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją su pareiškimu dėl turto grąžinimo kreipėsi tik 2002 m. gegužės 20 d. Pareiškimas buvo išnagrinėtas ir jam pateiktas 2002 m. birželio 17 d. atsakymas Nr. 01 7 1507. Todėl negalima teigti, kad jam atsirado savarankiška teisė dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą.
5. Teismas turėjo įvertinti tai, kad anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A10‑1887-05 R. S. R. nurodė pats asmeniškai niekada nesikreipęs į institucijas dėl turto grąžinimo, o teismas konstatavo, jog pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo teisės paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. R. S. R. negali būti pripažintas 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo pateikėju, kuriam atsirado savarankiška teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.
6. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos Respublikos pasas arba asmens tapatybės kortelė ir pasas, o pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybes teises turi būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas. Neatsižvelgiant į asmens laikymą Lietuvos piliečiu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies prasme, tam, kad tinkamai realizuotų teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, asmuo turi pateikti tai patvirtinantį dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Byloje konstatuota, kad P. A. W. yra Lietuvos Respublikos pilietis, bet nenurodyta kada jis įgyvendino šią teisę – gavo Lietuvos Respublikos piliečio pasą.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (I tomas, b. l. 192 – 194) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Cituojamos ištraukos iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų yra logiškai nesusijusios su skundžiamu teismo sprendimu, ignoruojamos aplinkybės, nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir išdėstytos Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime. 1992 m. rugpjūčio 12 d. laiškas, kurį pasirašė P. A. W., buvo surašytas visos F. šeimos, tame tarpe ir A. F. vardu. Iš laiško turinio akivaizdu, kad visa šeima prašo gražinti nuosavybę. Tokiu būdu, visi šeimos nariai, tame tarpe ir A. F., R. S. R., P. A. W., išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
2. Pagal Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas teismai turėtų vertinti piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Institucija, įgaliota nagrinėti jų prašymą, galėjo pareikalauti įgaliojimo ar raštiško susitarimo, tačiau iš viso nenagrinėjo laiku pateikto prašymo.
3. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas P. A. W. kreipėsi mirusių turto savininkų J. F. (J. F.), jo žmonos R. F. (R. F.) bei jų vaikų N. F. (N. W.), E. F. (E. R.) ir A. U. F. (A. F.) vardu. Iš jo teksto akivaizdu, kad P. A. W. neprašo grąžinti nuosavybės tik jam, nurodo jam žinomus piliečius, turinčius teises į turto sugrąžinimą. P. A. W. prašyme rašo besikreipiantis ir A. F. vardu. Teismas teisingai nurodė, kad R. S. R. ir P. A. W. yra ne tik turto savininkų vaikaičiai, bet ir testamentiniai A. F. paveldėtojai.
4. Pareiškėjai taip pat remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) bei 1 straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) aiškinimo. A. F. 2001 metais pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), kaip asmuo, gyvenantis užsienyje, pareiškė atitinkamą valią ir įvykdė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus. Pažyma, kuria jis pripažįstamas Lietuvos Respublikos piliečiu, buvo surašyta 2001 m. gruodžio mėn., t. y. baigta viešojo administravimo procedūra jo atžvilgiu ir priimtas sprendimas, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto 1 dalį. Paso išdavimo data nėra reikšminga pilietybės tęstinumo ir teisės į nuosavybę aspektu.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą ir patikslintu skundu prašė įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą Šiaulių mieste. Šis 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas 1992 m. buvo paduotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Šiaulių miesto savivaldybėje šis prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. gautas nebuvo (Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 2003 m. vasario 6 d. raštas Nr. STR-345; STR-346). Šiaulių miesto savivaldybėje šis dokumentas buvo gautas kaip priedas prie A. F. 2002 m. gegužės 20 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurį kaip A. F. įgaliotas asmuo pasirašė Faina Kukliansky. Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyrius 2002 m. birželio 17 d. raštu Nr. 01-7-1507 atsakydamas į 2002 m. gegužės 20 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad jo nenagrinės, nes buvo praleistas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. 2004 m. rugpjūčio 26 d. advokatė Faina Kukliansky kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu pakartotinai išnagrinėti A. F. prašymą atkurti nuosavybės teises. Šiame prašyme akcentuojama, jog prašymai dėl J. F. nuosavybės teisių atkūrimo A. F. vardu buvo pateikti 1992 m., tačiau liko neišnagrinėti. 2004 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. STR-2489 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius nurodė, kad A. F. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas pavėluotai, todėl nagrinėti jį ir atkurti nuosavybės teises A. F. į jo tėvo J. F. turėtą nuosavybę teisinio pagrindo nėra. Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo išnagrinėti tam tikrą prašymą, turi būti nustatyta, kad institucija turėjo pareigą jį išnagrinėti. Akivaizdu, kad institucijos pareiga išnagrinėti tam tikrą prašymą gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu toks prašymas jai yra pateikiamas. Prašymas institucijai gali būti laikomas pateiktu tik tuo atveju, kai iš prašymo pateikimo aplinkybių matyti, kad asmuo, pateikęs prašymą, prašė išnagrinėti būtent šį, o ne kokį nors kitą prašymą. Teismas, vadovaudamasis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 18 straipsnio 1-3 dalimis (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 4 ir 6 punktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ 5.1-5.2 papunkčiais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 redakcija), konstatavo, kad nors kai kurių paminėtų nuostatų turinys keitėsi, tačiau visą paminėtų teisės aktų galiojimo laiką teisės aktuose buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atstatymo, kurios turėjo nagrinėti šiuos prašymus bei priimti sprendimus dėl jų. Priėmus Atkūrimo įstatymą, situacija iš esmės nepakito. Institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo nurodytos Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 6 punkte taip pat buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą, nurodė, jog nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios įstatymų leidėjas siekė, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būtų paduodami ne bet kokioms institucijoms, o būtent teisės aktuose nurodytoms institucijoms. Todėl tam, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) galėtų būti laikomas pateiktu, jis turėjo būti paduotas ne bet kam, o teisės aktuose numatytai institucijai. Teismo vertinimu, prašymo atkurti (atstatyti) nuosavybės teises padavimas netinkamai institucijai, t. y. tokiai institucijai, kuri niekada nebuvo nurodyta kaip institucija, kuriai turėtų būti teikiami tokie prašymai, ir niekada nebuvo įgaliota nagrinėti tokius prašymus ir priimti sprendimus dėl jų, negali būti laikomas tinkamu prašymo pateikimu ir sukelti tokias pat teisines pasekmes kaip ir prašymo padavimas tinkamai institucijai. Priešingu atveju būtų iškreipti įstatymų leidėjo tikslai, kurių jis siekė teisės aktuose nurodydamas konkrečias institucijas, įgaliotas priimti ir nagrinėti šiuos prašymus. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybė iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų nurodomo 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo nebuvo gavusi. 1992 m. jis buvo paduotas ne Šiaulių miesto savivaldybei, bet Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nebuvo ta institucija, kuriai turėjo būti paduotas šis prašymas. Todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas, t. y. paduotas tinkamai institucijai. Kadangi šiuo atveju negalima laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas tinkamai institucijai, šiuo atveju negali būti taikoma ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalis, nes šioje teisės normoje kalbama apie tuos atvejus, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti (tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo nagrinėjami), t. y. buvo paduoti teisės aktuose nurodytai (tinkamai) institucijai, o ne bet kokiai kitai institucijai. Teismas konstatavo, kad dėl šių priežasčių 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo negalima laikyti pateiktu nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir negalima įpareigoti atsakovą šį prašymą nagrinėti kaip paduotą dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo iki paminėto termino pabaigos negavo, todėl jam iki paminėto termino pabaigos pareiga jį išnagrinėti negalėjo atsirasti. Taigi jis negali turėti ir pareigos išnagrinėti jį kaip paduotą iki paminėto termino pabaigos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad nesant konkretaus teisinio pagrindo galėtų būtų konstatuotas institucijos pareigos išnagrinėti prašymą atsiradimas net ir tuo atveju, kai pačio prašymo institucija dar nebuvo gavusi. Tai, savo ruožtu, prieštarautų teisinio reguliavimo principams, tikslams ir logikai. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog jei asmuo mano, kad jis praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti dėl svarbių priežasčių, jis gali prašyti atnaujinti šį terminą (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.). Teismas svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali (bet neprivalo; tai vertinama konkrečioje byloje) pripažinti ir aplinkybes, kai valstybės institucijos suklaidino asmenį ar kitu būdu neveikė taip, kaip jas įpareigojo teisės aktai (pavyzdžiui, neteisėtai ir nepagrįstai nepersiuntė prašymo jį nagrinėti kompetentingai institucijai).
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų skundą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išnagrinėti prašymą.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-831/2003 padarytos priešingos išvados nei nagrinėjamoje byloje, t. y. suformuluota įstatymo aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktas neturinčių teisės į nuosavybės teisių atkūrimą asmenų prašymas dėl nuosavybės teisių atstatymo turi būti pripažįstamas paduotu tinkamai ir laiku, kai pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui tie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas konstatavo, kad abiejų administracinių bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra skirtinga, t. y. skiriasi paminėtose administracinėse bylose pateiktas teisės normų, reglamentuojančių prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarką, aiškinimas ir taikymas, siekiant užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą, tikslinga atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Pareiškėjai R. S. R. ir P. A. W. kreipėsi į administracinį teismą ir patikslintu skundu prašė įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. ir R. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą Šiaulių mieste. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas, pasirašytas P. A. W. , 1992 m. Lietuvos ambasados Vašingtone 1992 m. rugsėjo 5 d. buvo persiųstas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai. Šiame prašyme visų J. ir R. F. vaikų ir vaikaičių vardu prašoma atkurti nuosavybės teises į išlikusį Šiaulių mieste nekilnojamąjį turtą. Kartu su prašymu buvo pateikti buvusių savininkų vaikų A. F. bei N. F. W. asmens dokumentų kopijos, nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Prašymą šeimos – visų pretendentų vardu pasirašė buvusių savininkų dukters N. F. W. sūnus P. A. W.. Į šį prašymą 1992-09-22 Teisingumo ministerija pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad pagal įstatymą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatomos buvusiam savininkui, jam mirus – kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems asmenims, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvoje. Paaiškinta, kad pirmiausia turi būti išspręstas pilietybės klausimas ir nustatytu laiku paduotas prašymas rajono, miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atstatymo pagal turto buvimo vietą. Kaip matyti iš šio atsakymo, iš esmės pareiškėjų prašymas nagrinėjamas nebuvo, nes Teisingumo ministerijai teisė nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu nebuvo suteikta. Teisingumo ministerija buvo įpareigota kontroliuoti įstatymo vykdymą bei teikti konsultacijas piliečiams dėl nuosavybės atkūrimo. Kaip jau minėta, tokia konsultacija buvo pareiškėjui suteikta. Pažymėtina, kad nei vienas iš paminėtų asmenų dėl nuosavybės atstatymo į instituciją, kuriai buvo pavesta nagrinėti prašymus pagal turto buvimo vietą (nagrinėjamu atveju – Šiaulių miesto valdybą), per šio įstatymo galiojimo laiką nesikreipė. Šiaulių miesto savivaldybėje šis prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. gautas nebuvo (Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus 2003 m. vasario 6 d. raštas Nr. STR-345; STR-346). Šiaulių miesto savivaldybėje šis dokumentas buvo gautas kaip priedas prie A. F. 2002 m. gegužės 20 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurį kaip A. F. įgaliotas asmuo pasirašė Faina Kukliansky. Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyrius 2002 m. birželio 17 d. raštu Nr. 01-7-1507 atsakydamas į 2002 m. gegužės 20 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė, kad jo nenagrinės, nes buvo praleistas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. 2004 m. rugpjūčio 26 d. advokatė Faina Kukliansky kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu pakartotinai išnagrinėti A. F. prašymą atkurti nuosavybės teises. Šiame prašyme akcentuojama, jog prašymas dėl J. F. nuosavybės teisių atkūrimo A. F. vardu buvo pateikti 1992 m., tačiau liko neišnagrinėtas. 2004 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. STR-2489 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrius nurodė, kad A. F. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas pavėluotai, todėl nagrinėti jį ir atkurti nuosavybės teises A. F. į jo tėvo J. F. turėtą nuosavybę teisinio pagrindo nėra.
Kaip matyti iš pareiškėjų skundo ir kitos bylos medžiagos, pareiškėjai mano, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas, kuris, jų nuomone, laikytinas prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėtų būti laikomas pateiktu laiku, t. y. nepažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, ir atsakovo nagrinėjamas iš esmės. Taigi pareiškėjai siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas iš esmės išnagrinėti paminėtą prašymą kaip pateiktą nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų. Tokiu būdu pareiškėjų skundas šioje byloje galėjo būti tenkinamas tik nustačius, jog paminėtas prašymas pateiktas nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų.
Nuosavybės teisių atkūrimas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“(toliau – 1991m. birželio 18 d. Įstatymas Nr. I-1454, įsigaliojęs nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d.).
Šio įstatymo 1 straipsnio, nustačiusio įstatymo paskirtį, 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Minėto įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyti subjektai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į turtą. Kartu šiems subjektams buvo nustatytas reikalavimas – turėti Lietuvos pilietybę. Savininkams ir kitiems pretendentams, neturintiems Lietuvos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti atkuriamos. Be to reikalavimo, buvo nustatyta dar papildomas reikalavimas – turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nei vienas iš P. A. W. prašyme nurodytų pretendentų šių reikalavimų neatitiko.
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 18 straipsnio 1‑3 dalyse (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija) buvo nustatyta:
„Piliečių prašymus dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo ar miško grąžinimo nagrinėja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotoji ministerija, atsižvelgdama į miesto (rajono), kurio teritorijoje yra žemė ar miškas, valdybos išvadą.
Piliečių prašymus dėl gyvenamųjų namų, ūkinės-komercinės paskirties pastatų, taip pat juose išlikusių įrengimų grąžinimo nagrinėja miesto (rajono) valdyba, kurios reguliavimo sferai jie priskirti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Piliečių prašymus dėl ūkinės-komercinės paskirties pastatų, namų, priklausančių mokslo, gydymo, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, grąžinimo nagrinėja ministerija ar tarnyba, kurios reguliavimo sferoje yra šie objektai“.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 4 ir 6 punktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 redakcija) buvo nustatyta:
„4. Šios tvarkos 1 punkte nurodyti asmenys prašymus atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikia miestų, rajonų valdyboms pagal šio turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimo Nr. 331 nustatyta tvarka, o prašymus atstatyti nuosavybės teises į žemę ir miškus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 redakcija).
6. Piliečių prašymus grąžinti žemės ūkio paskirties žemę ar mišką arba išmokėti už juos kompensaciją, atsižvelgdama į miesto, rajono (kurio teritorijoje yra žemė ar miškas ir kurio teritorijoje yra suteikiama ekvivalentine natūra žemės ūkio paskirties žemė ar miškas) valdybos išvadą, nagrinėja ir sprendimus priima:
6.1. Žemės ūkio ministerija – kai žemės ūkio paskirties žemė yra kaime ir miškai – žemės ūkio įmonių žinioje;
6.2. Miškų ūkio ministerija – kai grąžinami miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškai ir miškų fondo žemė.
Piliečių prašymus grąžinti miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse esančią žemę, gyvenamuosius namus, ūkinius-komercinius pastatus, taip pat juose išlikusius įrengimus nagrinėja ir sprendimus priima miesto, rajono valdyba arba institucija, kurios reguliavimo sferai šie objektai yra priskirti.
Piliečių prašymus grąžinti ūkinius-komercinius pastatus, namus, priklausančius mokslo, gydymo, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, nagrinėja ir sprendimus priima institucija, kurios reguliavimo sferoje yra šie objektai“.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. 1454 10 straipsnio 5 dalyje (pirminėje redakcijoje; ši dalis nebuvo keičiama ar papildoma iki visas įstatymas nebuvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad su prašymu įstatyme nurodytoms institucijoms pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Šioje įstatymo normoje buvo įtvirtintas reikalavimas įrodyti pilietybę jau paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašymų padavimo terminas buvo nustatytas minėto įstatymo 10 straipsnio 1-3 dalyse, tačiau juose nustatytais terminais nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas nebuvo užbaigtas. Nustačius prašymų atkurti nuosavybės teisės padavimo terminus ir reikalavimą kartu su prašymu pateikti pilietybę ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus (1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalis), šio Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje taip pat buvo įtvirtinta Vyriausybės teisė pratęsti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo laiką. Paskutinis, vykdant šį įstatymą, buvo Vyriausybės 1996 m. gruodžio 18 d. priimtas nutarimas Nr. 1459, kuriuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas pratęstas iki 1997 m. gruodžio 31 d.
1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d. Šio įstatymo pavadinimas skiriasi nuo anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą reguliavusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tačiau jis reglamentuoja to paties pobūdžio – nuosavybės teisių restitucijos, santykius. Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti ir turi būti taikomas tol, kol vysta nuosavybės teisių atkūrimas.
Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiame įstatyme nebeliko nuostatos, kurios buvo ankstesniame nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme – turėti Lietuvos pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi, šiuose įstatymuose nustatytas reikalavimas subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises,- turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, nebuvo keičiamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kai kurių paminėtų nuostatų turinys keitėsi, tačiau visą paminėtų teisės aktų galiojimo laiką teisės aktuose buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atstatymo, kurios turėjo nagrinėti šiuos prašymus bei priimti sprendimus dėl jų. Priėmus Atkūrimo įstatymą, situacija iš esmės nepakito. Institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo nurodytos Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 6 punkte taip pat buvo nurodytos institucijos, kurioms turėjo būti pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pareiškėjui P. A. W. Teisingumo ministerijos 1992 m. rugsėjo mėn. pateiktame atsakyme buvo nurodyta, kokiai institucijai prašymai turi būti pateikti, tačiau tokio prašymo Šiaulių miesto valdybai pareiškėjai neteikė. Įstatymų leidėjas Teisingumo ministeriją įpareigojo teikti asmenims išaiškinimus dėl nuosavybės atkūrimo, tačiau neįpareigojo tokius prašymus nagrinėti. Šį įpareigojimą Teisingumo ministerija įvykdė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo 6 p.).
Valią atkurti nuosavybės teises asmuo turi išreikšti aktyviu veiksmu – paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius objektus. Kaip ir ankstesniame Įstatyme, taip ir Atkūrimo įstatyme, įtvirtinta nuostata, kad prašymas turi būti paduodamas atitinkamai įstatyme nustatytai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pilietis turi būti kreipęsis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją.
Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutariu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo forma numatė, kokie duomenys prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo turėjo būti nurodyti. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Nagrinėjamu atveju A. F. pats asmeniškai valios susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą 1992 m. rugpjūčio 12 d. P. A. V. rašytame prašyme neišreiškė, jo nepasirašė, todėl jis negali būti pripažįstamas tinkamu pretendentu pagal šį prašymą į nuosavybės atkūrimą.
2001-07-18 buvusių savininkų vaikaitis R. W. raštu kreipėsi į Lietuvos generalinį konsulą Niujorke, prašydamas paaiškinti, ką reikia daryti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. F. turtą Šiauliuose pasikeitus įstatymo nuostatoms. Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Niujorke 2001 m. rugpjūčio 22 raštu išsamiai paaiškino pareiškėjui, kokiai institucijai ir kokius dokumentus būtina pateikti, nurodė turto buvimo vietos – Šiaulių miesto savivaldybės buveinės adresą, internetinio puslapio, kuriame patalpintas nuosavybės Atkūrimo įstatymas anglų kalba, adresą, tačiau ir po šio išaiškinimo pareiškėjai Šiaulių miesto savivaldybei prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. F. turtą, nepateikė. Tokį prašymą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai A. F. pateikė tik 2002 m. gegužės 20 d., t. y. pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams prašymams pateikti (terminas baigėsi 2001-12-31).
Atsižvelgiant į paminėtą, matyti, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios įstatymų leidėjas siekė, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būtų paduodami ne bet kokioms institucijoms, o būtent teisės aktuose nurodytoms institucijoms. Pretendentams buvo raštu išaiškinta (pagal Atstatymo įstatymą, o vėliau ir pagal Atkūrimo įstatymą), nurodant į kokią konkrečią instituciją jie turi kreiptis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tam, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) galėtų būti laikomas pateiktu, jis turėjo būti paduotas ne bet kam, o teisės aktuose numatytai institucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymo atkurti (atstatyti) nuosavybės teises padavimas netinkamai institucijai, t. y. tokiai institucijai, kuri niekada nebuvo nurodyta kaip institucija, kuriai turėtų būti teikiami tokie prašymai, ir niekada nebuvo įgaliota nagrinėti tokius prašymus ir priimti sprendimus dėl jų, negali būti laikomas tinkamu prašymo pateikimu ir sukelti tokias pat teisines pasekmes kaip ir prašymo padavimas tinkamai institucijai. Priešingu atveju būtų iškreipti įstatymų leidėjo tikslai, kurių jis siekė teisės aktuose nurodydamas konkrečias institucijas, įgaliotas priimti ir nagrinėti šiuos prašymus.
Minėta, kad Šiaulių miesto savivaldybė iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų nurodomo 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo nebuvo gavusi. 1992 m. jis buvo paduotas ne Šiaulių miesto savivaldybei, bet Teisingumo ministerijai. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Teisingumo ministerija nebuvo ta institucija, kuriai turėjo būti paduotas šis prašymas. Todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas, t. y. paduotas tinkamai institucijai. Kadangi 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas netinkamai institucijai, šiuo atveju negali būti taikoma ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalis, nes šioje teisės normoje kalbama apie tuos atvejus, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti (tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo nagrinėjami), t. y. buvo paduoti teisės aktuose nurodytai (tinkamai) institucijai. Dėl šių priežasčių 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo negalima laikyti pateiktu nepažeidžiant Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir negalima įpareigoti atsakovą šį prašymą nagrinėti kaip paduotą dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 1992 m. rugpjūčio 12 d. prašymo iki paminėto termino pabaigos negavo, todėl jam iki paminėto termino pabaigos pareiga jį išnagrinėti negalėjo atsirasti. Taigi jis negali turėti ir pareigos išnagrinėti jį kaip paduotą iki paminėto termino pabaigos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad nesant konkretaus teisinio pagrindo galėtų būtų konstatuotas institucijos pareigos išnagrinėti prašymą atsiradimas net ir tuo atveju, kai paties prašymo institucija dar nebuvo gavusi. Tai, savo ruožtu, prieštarautų teisinio reguliavimo principams, tikslams ir logikai. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių ir argumentų jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjo atstovė nurodė, kad ši byla yra analogiška kitai administracinei bylai Nr. A-11-831/2003, kurioje padarytos priešingos išvados nei nagrinėjamojoje byloje.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmuoju atveju pareiškėjas įgijo Lietuvos pilietybę 1999 metais, tai yra pasikeitus teisiniam reglamentavimui jis buvo įgijęs subjektinę teisę į nuosavybės atkūrimą, o nagrinėjamu atveju nei vienas iš pareiškėjų iki 2001m. gruodžio 31 d. tokios teisės neturėjo (išskyrus A. F., tačiau jis asmeniškai nebuvo išreiškęs valios dėl nuosavybės atkūrimo); P. A. W. sprendimas dėl pilietybės priimtas 2006-08-08, Lietuvos Respublikos pasas išduotas 2006-08-23; R. S. R. Lietuvos Respublikos piliečiu pripažintas Migracijos departamento 2003-04-10 sprendimu). Todėl šios abi bylos nėra tapačios ir nagrinėjant apeliacinį Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skundą Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nuo suformuotos teisminės praktikos nenukrypo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų R. S. R. ir P. A. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Palikti galioti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 26 d. sprendimą.
Nutartis neskundžiama.