- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- I-2601-95/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. V. skundu (T. 1, b. l. 141-149), patikslintu skundu (T. 1, b. l. 3-18) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. K-259; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. K-75; 3) grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą, į kurią ji buvo priimta pagal 2007 m. gruodžio 7 d. diplomato tarnybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ; 4) priteisti iš atsakovo jos naudai kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo diplomato tarnybos sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Skunde nurodė, kad priimant skundžiamus Įsakymus buvo pažeistos procesinės teisės normos bei neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos, todėl jie yra neteisėti ir nepagrįsti bei naikintini. Paaiškino, kad Užsienio reikalų ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymas priimtas remiantis neteisėta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Diplomatų atestacijos komisijos (toliau – ir Komisija) rekomendacija, nes Komisijos posėdyje nebuvo teisės aktais nustatyto būtino narių kvorumo, taip pat priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, nes pareiškėja po 2009 m. balandžio 23 d. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais nepakluso ministro įsakymui dėl perkėlimo darbui užsienyje. Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta dispozityvi, o ne imperatyvi teisės norma, taigi ji teisinių santykių subjektams suteikia diskrecijos teisę. Kadangi nei Diplomatinės tarnybos įstatymas, nei Valstybės tarnybos įstatymas detaliai nereglamentuoja atleidimo iš diplomatinės tarnybos šiuo pagrindu tvarkos, pareiškėjos nuomone, ginčo atveju turėjo būti vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir taikytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 53 straipsnį, diplomatinės tarnybos sutarties nutraukimas yra viena iš tarnybinių nuobaudų, o šio įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybines nuobaudas skiria Užsienio reikalų ministras Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas diplomatinės tarnybos sutarties nutraukimą motyvavo pareiškėjos raštišku atsisakymu vykdyti ministro įsakymą, mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, ir konsulinių mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems į diplomatines atstovybes atlikti konsulinių funkcijų, nelankymu, rotacinės kalbos nesimokymu, tačiau 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakymas neįpareigojo pareiškėjos lankyti išvykstančiųjų darbuotojų mokymų, mokytis rusų kalbos ir atlikti kitus veiksmus, išskyrus pareigą nuo 2009 m. birželio 15 d. pradėti vykdyti trečiosios sekretorės pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade, be to, mokymai prasidėjo anksčiau nei buvo priimtas ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymas. Atsakovas nebuvo priėmęs jokio teisiškai įpareigojančio dokumento dėl rotacinės rusų kalbos išmokimo. Raginimai mokytis rusų kalbą pareiškėjai buvo išsakomi tik žodžiu ir elektroniniais laiškais, nes atsakovas žinojo, kad nėra teisės akto, įpareigojančio statutinį valstybės tarnautoją išmokti valstybės, į kurią jis perkeliamas dirbti, valstybinę kalbą. Kadangi atsakovas nuo 2009 m. balandžio 28 d. žinojo, jog pareiškėja atsisakė persikelti į trečiosios sekretorės pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, iki 2009 m. gegužės 19 d. turėjo būti įvykdyta visa tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra. Tarnybinė nuobauda – diplomato tarnybos sutarties nutraukimas – turėjo būti paskirta iki 2009 m. gegužės 28 d. Be kita ko, mano, kad tarnybinė nuobauda, numatyta Diplomatinės tarnybos 58 straipsnio 3 dalyje, gali būti taikoma tik diplomatui nepradėjus dirbti. Atsakovas nuo 2008 m. spalio mėn. žinojo apie pareiškėjos reiškiamą nesutikimą persikelti į pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade. Mokymų nelankymas taip pat išreiškė pareiškėjos valią, kad ji nesutinka su perkėlimu. 2009 m. balandžio 1 d. ji Užsienio reikalų ministrui įteikė motyvuotą raštišką prašymą nepritarti Komisijos 2008 m. spalio 3 d. rekomendacijai ir nepasirašyti įsakymo dėl perkėlimo į pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade. Taigi pareiškėja iki 2009 m. balandžio 28 d. negalėjo žinoti, ar turės persikelti į trečiosios sekretorės pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade ir ar bus priimtas toks ministro įsakymas. Tuo metu, kai vyko vykstančiųjų dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes mokymai, įsakymas dėl pareiškėjos paskyrimo dirbti Generaliniame konsulate Kaliningrade dar nebuvo priimtas ir įsigaliojęs, todėl nebuvo įmanomas ir tokio įsakymo vykdymas arba atsisakymas paklusti įsakymui. Konsuliniai mokymai, skirti išvykstantiems atlikti konsulinių funkcijų, buvo organizuojami ne Užsienio reikalų ministro įsakymu, o ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkiu, priimtu iki minėto 2009 m. balandžio 23 d. Užsienio reikalų ministro įsakymo įsigaliojimo. Jeigu atsakovas manė, kad mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, ir konsulinių mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes atlikti konsulinių funkcijų, nelankymas yra tarnybinis nusižengimas, už kurį gresia diplomato tarnybos sutarties nutraukimas, jis 2009 m. balandžio-gegužės mėn. turėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkio, kuriuo organizuojami šie mokymai, nevykdymo. Tyrimas turėjo būti organizuojamas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada turi arba gali būti nutraukta diplomato tarnybos sutartis. Diplomato tarnybos sutartis negali būti nutraukta dėl ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkio dėl mokymų nevykdymo. Akcentavo, kad 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakyme padarytas pareiškėjos įrašas „susipažinau, nesutinku“ parodė pareiškėjos ketinimą ginčyti perkėlimo į kitas pareigas pagrįstumą bei teisėtumą, o tai negali būti traktuojama kaip atsisakymas paklusti ministro įsakymui dėl paskyrimo į kitas pareigas, kurių ji nebūtų sugebėjusi vykdyti dėl savo kvalifikacijos trūkumo. Pagal 2009 m. balandžio 23 d. įsakymą pareiškėja pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade turėjo pradėti vykdyti nuo 2009 m. birželio 15 d., tačiau nuo šios datos iki 2009 m. liepos 24 d. skundžiamo įsakymo priėmimo pareiškėja buvo nedarbinga ir turėjo gydytojų išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėjos nedarbingumas pasibaigė 2009 m. rugpjūčio 11 d. Atsakovas 2009 m. birželio 15 d. apie nedarbingumą buvo informuotas tiek telefonu, tiek elektroniniu laišku. Kadangi pareiškėja buvo atleista iš pareigų dėl to, kad buvo laikinai nedarbinga ir nepradėjo vykdyti trečiosios sekretorės pareigų, jos atleidimas laikytinas neteisėtu bei pažeidžiančiu ir Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nelaikytina, kad pareiškėja nepakluso 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakymui ir po 2009 m. birželio 15 d. be pateisinamos priežasties nepersikėlė į Kaliningradą bei nepradėjo vykdyti trečiosios sekretorės funkcijų konsulate, nes šio įpareigojimo pareiškėja įvykdyti negalėjo dėl nedarbingumo. Pareiškėja du kartus buvo pateikusi raštišką motyvuotą prašymą atsisakyti skirti ją į trečiosios sekretorės pareigas Kaliningrade. Prašymuose motyvuotai nurodė aplinkybes, dėl kurių negali tinkamai atlikti pareigų. Į abu jos prašymus buvo atsakyta neigiamai ir ministro įsakymu ji paskirta į trečiosios sekretorės pareigas Kaliningrade. Pareiškėja jokiais savo veiksmais neparodė, kad atsisako vykti į Kaliningradą ir pradėti vykdyti funkcijas. Pareigų nevykdymas dėl laikinojo nedarbingumo negali būti kvalifikuojamas kaip nepaklusimas ministro įsakymui, be to, laikinasis nedarbingumas nėra teisėta priežastis atleisti asmenį iš darbo. Motyvuoti prašymai atsisakyti trečiosios sekretorės pareigų Kaliningrade irgi negali kvalifikuojami kaip „nepaklusimas ministro įsakymui“. Pareiškėja savo nesutikimais realizavo įstatymo jai suteiktas teises. Apie pareiškėjos turimas sveikatos problemas atsakovas buvo informuotas balandžio mėn., kai 2009 m. balandžio 27 d. ji kreipėsi į Komisiją, prašydama nukelti rotaciją metams dėl sveikatos problemų, tačiau šis prašymas buvo atmestas nepateikiant jokių argumentų, vadovaujantis diskriminaciniais pagrindais. Kad pareiškėja nebuvo išklausiusi mokymų, turėjo būti priežastimi iš viso jos neskirti į pareigas, nes neatitiko kvalifikacinių reikalavimų, o ne priežastis atleisti iš diplomatinės tarnybos. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjos lygias galimybes siekti karjeros, dirbti diplomatinį darbą, lygiomis galimybėmis dalyvauti konkurse į diplomatines pareigas, dirbti darbą, atitinkantį kvalifikaciją, skųsti neteisėtus veiksmus, atidėti rotaciją. Skiriant pareiškėją į Generalinio konsulato trečiosios sekretorės pareigas neatsižvelgiant į jos turimą kvalifikaciją, sveikatos būklę, faktą, kad tėvas yra buvęs tremtinys ir į motyvuotus prašymus, buvo pažeistos jos lygios galimybės socialinės padėties pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) prašė pareiškėjos M. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (T. 2, b. l. 7-10) nurodė, kad pareiškėja netinkamai aiškina Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias diplomato rotacijos principą bei teisines pasekmes diplomatui atsisakius paklusti ministro įsakymui dėl rotacijos. Pareiškėja nepagrįstai šį atleidimą iš darbo tapatina su tarnybinės nuobaudos jai skyrimu už įsakymo vykti darbui į Kaliningradą nevykdymą. Sprendžiant diplomatų atleidimo iš tarnybos Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą, įstatymas nenustato ministrui jokių specialių terminų priimti sprendimą dėl sutarties nutraukimo, kaip neteisingai nurodo pareiškėja. Minėta teisės norma yra specialus diplomato sutarties nutraukimo pagrindas, kai nėra darbuotojo kaltės, t. y. kai darbuotojas nesutinka tęsti darbo naujai ministro siūlomomis sąlygomis rotacijos pagrindu. Panašaus pobūdžio norma yra nustatyta Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodė, kad pareiškėja akivaizdžiai netinkamai aiškina ir Komisijos nuostatų turinį ir prasmę. Šie nuostatai yra tvirtinami ministro sprendimu, Komisija yra patariamoji ministrui institucija, teikianti tik rekomendacijas ministrui. Komisijos priimti sprendimai ir rekomendacijos nėra privalomos ministrui, jos nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes tik ministras, pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą bei Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu patvirtintus Užsienio reikalų ministerijos nuostatus, vadovauja Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai bei Užsienio reikalų ministerijai ir yra asmeniškai atsakingas už diplomatinio korpuso formavimą, įskaitant ir diplomatų skyrimą rotacijos būdu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra skundžiamų Įsakymų teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas - diplomato tarnybos sutarties nutraukimo, nesilaikant diplomatų rotacijos sąlygų, pagrindai, sąlygos ir tvarka. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (toliau – ir DTĮ) 1 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ), darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys įstatymai bei kiti teisės aktai diplomatams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nenustato šis įstatymas. Vadovaujantis DTĮ 58 straipsnio 3 ir 4 dalimis, diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, jei diplomatas nesilaiko šio įstatymo 24 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų, t. y. atsisako paklusti Užsienio reikalų ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ar grąžinimo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties negalima nutraukti diplomato laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės ar atostogų metu, išskyrus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Jei sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena. Teismas, sistemiškai analizuodamas DTĮ 58 straipsnio 3 ir 4 dalis ir VTĮ 4 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad nutraukiant diplomato tarnybos sutartį ir terminuotą diplomato tarnybos sutartį, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos netaikytinos. Įstatymų leidėjas DTĮ 58 straipsnyje yra įtvirtinęs baigtinį, nesusijusių su tarnybinės nuobaudos taikymu, atleidimo iš diplomatinės tarnybos sąrašą pagrindų, kada diplomato sutartis ir terminuota diplomato tarnybos sutartis su diplomatu turi būti nutraukta/gali būti nutraukta. DTĮ 58 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino savarankišką pagrindą, kada diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, t. y. kai jis nesilaiko DTĮ 24 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų – atsisako paklusti Užsienio reikalų ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ar grąžinimo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjos skundo motyvus, kad ginčo atveju atsakovas, priimdamas skundžiamus Įsakymus, privalėjo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis tarnybinių nuobaudų skyrimą, nes diplomato sutarties nutraukimas, vadovaujantis DTĮ 58 straipsnio 3 dalimi, kaip atleidimo iš diplomato pareigų pagrindas, nėra susijęs su tarnybinės nuobaudos taikymu.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad Komisijos rekomendacija dėl diplomato sutarties nutraukimo ir jos atleidimo iš pareigų yra neteisėta, nes Komisijos posėdyje nebuvo teisės aktais nustatyto būtino narių kvorumo. Remiantis Užsienio reikalų ministerijos diplomatų atestacijos komisijos nuostatų, patvirtintų Užsienio reikalų ministro 2007 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-91 (toliau – ir Komisijos nuostatai), 6 punktu, Komisijos posėdžiai vyksta ir jos sprendimai yra teisėti, kai posėdžiuose dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 Komisijos narių. Teismas nustatė, kad Komisijos posėdyje, vykusiame 2009 m. liepos 23 d., kuriame buvo svarstomas diplomato sutarties su M. V. nutraukimo klausimas, dalyvavo ir sprendimą vienbalsiai priėmė trys nariai, iš penkių, todėl Komisijos rekomendacija yra teisėta. Be to, teismas pabrėžė, kad tiek pagal Komisijos nuostatų 1 punktą, tiek ir pagal DTĮ 5 straipsnio 2 dalį Komisija yra patariamoji ministro institucija, Komisijos teikiamos išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, jos nesaisto ministro priimant atitinkamą sprendimą. Galutinį sprendimą dėl diplomato paskyrimo/diplomato sutarties nutraukimo/diplomato atleidimo priima Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, kuris vadovauja Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai.
Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D-30 „Dėl M. V. perkėlimo darbui užsienyje“, kuriuo M. V. nuo 2009 m. birželio 15 d. (įskaitytinai) buvo perkelta į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade trečiosios sekretorės pareigas, raštiškai atsisakė jį vykdyti, kad nelankė mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, ir konsulinių mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems į diplomatines atstovybes atlikti konsulinių funkcijų, nesimokė rotacinės kalbos, nors mokytis rusų kalbos ji buvo raginama ir žodžiu, ir elektroniniais laiškais. Teismas įvertino, kad visi minėti pareiškėjos veiksmai, kurių ji pati neginčija, laikytini sistemingais ir įrodančiais, kad ji nesilaikė ir net neketino (neatliko jokių aktyvių veiksmų) laikytis DTĮ 24 straipsnio numatytų diplomatų rotacijos sąlygų. Atsižvelgęs į šiuos veiksmus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja aiškiai atsisakė paklusti 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakymui. Teismas sutiko su pareiškėja, kad pagal 2009 m. balandžio 23 d. įsakymą trečiosios sekretorės pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade ji turėjo pradėti vykdyti nuo 2009 m. birželio 15 d. Tačiau teismas pastebi, kad pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji, nors ir nesutikdama su 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakymu ir manydama, jog jis neteisėtas, ketino paklusti ir vykdyti įsakyme nustatytą pareigą. Nors pareiškėja pagal įsakymą 2009 m. birželio 15 d. jau turėjo būti Kaliningrade, t. y. realiai vykdyti trečiosios sekretorės pareigas, tačiau 2009 m. birželio 15 d. ji buvo dar Lietuvoje ir būtent nuo šios dienos tapo nedarbinga. Nedarbingumo pažymėjimą jai išdavė ne Kaliningrado, bet Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaiga.
Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad skundžiami Įsakymai yra neteisėti ir dėl to, kad ji atleista jos laikino nedarbingumo metu. Pagal DTĮ 58 straipsnio 4 dalį, diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties negalima nutraukti diplomato laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės ar atostogų metu, išskyrus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Jei sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena. Skundžiamo 2009 m. liepos 24 d. įsakymo 2 punkte nurodyta, kad diplomato sutarties nutraukimo diena laikytina pirma darbo diena po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Teismas įvertino, kad minėto skundžiamo įsakymo 2 punktas neprieštarauja DTĮ 58 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Vadovaujantis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas yra teisėtas, nes iš pareiškėjos nedarbingumo pažymėjimų matyti, taip pat ir pati pareiškėja neginčija, kad paskutinė jos nedarbingumo diena buvo 2009 m. rugpjūčio 10 d. o pirma darbo diena po nedarbingumo – 2009 m. rugpjūčio 11 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis anksčiau nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad skundžiami Įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, juos priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, jie savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pripažinus skundžiamus įsakymus teisėtais ir pagrįstais, teismas nustatė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą, į kurią ji buvo priimta pagal 2007 m. gruodžio 7 d. diplomato tarnybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo diplomato tarnybos sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą, pripažino, kad kiti pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje išsakyti argumentai nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi, todėl jų nevertino, taip pat netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
Pareiškėja M. V. apeliaciniu skundu (T. 2, b. l. 56-70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas neįvertino visų byloje pateiktų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, jei diplomatas nesilaiko šio įstatymo 24 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų, t. y. atsisako paklusti ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ar grąžinimo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Nurodo, kad šioje teisės normoje nustatytos tam tikros normos taikymo sąlygos: turi būti teisėtas ministro įsakymas, kuriuo įgyvendinamas diplomatų rotacijos principas, bei kalti, tyčiniai diplomato veiksmai, kuriais diplomatas atsisako vykdyti ministro įsakymą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-433/2005, kurioje nustatyta, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalis yra taikytina asmeniui nepradėjus dirbti. Daro išvadą, kad vienintelis pagrindas nutraukti diplomato tarnybos sutartį pagal minėtą teisės normą, yra nepradėjimas vykdyti trečiosios sekretorės pareigų Kaliningrade. Paaiškina, kad savo pareigas ji turėjo pradėti vykdyti 2009 m. birželio 15 d., tačiau tapo laikinai nedarbinga ir į Kaliningradą nevyko (tai patvirtina nedarbingumo pažymėjai).
2. Teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ji neketino persikelti į Kaliningradą. Nurodo, kad nors iš prieš savo valią, tačiau suvokdama galimas teisines neatvykimo į darbą pasekmes, kaip bet kuris protingai ir apdairiai besielgiantis asmuo, ji ketino vykti į Kaliningradą. Teismas buvo neaktyvus ir nesiaiškino, kodėl 2009 m. birželio 15 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nurodo, kad jau 2009 m. birželio 13-14 d. ji pasijuto blogai, jai pakilo temperatūra, stipriai skaudėjo galvą. Norėdama pasirinkti geriausias gydymo sąlygas ji kreipėsi į Vilniaus Antakalnio polikliniką ir nedarbingumo pažymėjimas išduotas Lietuvoje turėtų būti pripažįstamas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu jos objektyvų negalėjimą pradėti vykdyti paskirtas pareigas. Paaiškina, kad pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, ji būtų išvykusi į Kaliningradą; tai pagrindžia faktas, kad pirmosios instancijos teismo ji prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Užsienio reikalų ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. D-30 galiojimą. Nurodo, kad atsakovas apie prastą jos sveikatos būklę žinojo jau 2009 m. balandžio 28 d., kai ji prašė Komisijos atidėti rotaciją. Teismas nepagrįstai kaip įrodymu rėmėsi 2009 m. balandžio mėnesį įvykusia savaitine poilsine kelione į Meksiką, nes to medikai nedraudė, be to, dėl jos skydliaukės mazgo susirgimo poilsis prie jūros rekomenduotinas. Be to, remiantis Diplomatinės tarnybos įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, diplomatui, siunčiamam dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą, skiriamos 5 darbo dienos persikėlimo atostogų, todėl 2009 m. birželio 15 d. ji neprivalėjo būti Kaliningrade. Pažymi, kad tokios persikėlimo atostogos jai nebuvo suteiktos.
3. Teismas nesiaiškino aplinkybės, kad sprendimas dėl jos prašymo atidėti rotaciją buvo priimtas tik 2009 m. birželio 11 d., su šiuo sprendimu ji buvo supažindinta tik 2009 m. birželio 12 d., penktadienį, paskutinėmis darbo valandomis. Nurodo, kad Komisija vilkino sprendimo priėmimą ir ji iki 2009 m. birželio 12 d. nežinojo, ar 2009 m. birželio 15 d. privalės išvykti į Kaliningradą, nes paprastai rotacija dėl sveikatos problemų yra atidedama. Supažindinta su 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu, ji tikėjosi, kad persikėlimo atostogas bus suteiktos 2009 m. birželio 15 d. - 2009 m. birželio 19 d. laikotarpiu.
4. Teismas neteisingai aiškino ir taikė draudimą atleisti diplomatą jo laikinojo nedarbingumo metu reglamentuojančias teisės normas. Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį, diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties negalima nutraukti diplomato laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės ar atostogų metu, išskyrus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių; jei sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena. Kadangi Diplomatinės tarnybos įstatymas detaliai nereglamentuoja atleidžiamų diplomatų socialinių garantijų ir atleidimo tvarkos, tai turi būti taikomos ir kitos socialines darbuotojų garantijas nustatančios teisės normos (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1666/2005). Nurodo, kad remiantis Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punktu, draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Kadangi ji buvo atleista iš diplomatinės tarnybos darbdavio iniciatyva, turėjo būti taikomos ir Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatos, pagal kurias darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius; įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Nurodo, kad nors įsakyme dėl jos atleidimo buvo nurodyta, kad jos atleidimo diena iš diplomatinės tarnybos laikoma pirmoji po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo darbo diena, pats įsakymas buvo priimtas 2009 m. liepos 24 d., t. y. kai ji buvo laikinai nedarbinga. Daro išvadą, kad sprendimas dėl jos atleidimo ir įspėjimas turėjo būti priimtas tik po jos laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, o atleista iš diplomatinės tarnybos galėjo būti tik po dviejų mėnesių nuo įspėjimo dienos.
5. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Komisijos nuostatų 6 punktą, pagal kurį Komisijos posėdžiai vyksta ir jos sprendimai yra teisėti, kai posėdžiuose dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 Komisijos narių. Paaiškina, kad rekomendacijos priėmimo metu Komisiją sudarė 5 nariai ir 2/3 Komisijos narių sudarytų 3,33 nario, todėl jei Komisijos posėdyje dalyvauja tik trys nariai, jie sudaro mažiau nei 2/3 Komisijos narių (teisėtame Komisijos posėdyje dalyvauti turėjo 4 Komisijos nariai). Be to, Komisijos narių skaičius iki 5 buvo sumažintas tik 2009 m. birželio 30 d. ministro įsakymu Nr. V-106, iki to laiko Komisiją pagal Nuostatų 5 punktą sudarė 7 nariai. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nuvertino Komisijos rekomendacijos vertę, nes ši rekomendacija yra vienas iš jos atleidimo juridinių pagrindų, kaip pažymėta 2009 m. liepos 24 d. ministro įsakyme. Kadangi ši Komisijos rekomendacija buvo priimta neteisėtai, tai ir skundžiamas 2009 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. V-106 turėjo būti pripažintas neteisėtu.
6. Ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymas neįpareigojo jos lankyti išvykstančiųjų darbuotojų mokymų, mokytis rusų kalbos ir atlikti kitus veiksmus, išskyrus pareigą nuo 2009 m. birželio 15 d. pradėti vykdyti trečiosios sekretorės pareigas Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade, tačiau šio įpareigojimo ji negalėjo įvykdyti dėl nedarbingumo.
7. Teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A7-433/2005 suformuotos teisminės praktikos, kad byloje pateikti įrodymai, tokie kaip įrašas ant įsakymo Nr. D-30 „susipažinau, nesutinku“, liudija „pareiškėjos sąžiningą ir rūpestingą ketinimą ginčyti perkėlimo į kitą darbą pagrįstumą bei teisėtumą“, todėl nesuteikia pagrindo nutraukti diplomato tarnybos sutartį pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalį.
8. Teismas neteisingai perkėlė visą įrodinėjimo naštą jai, nors ji yra silpnesnioji bylos šalis. Pažymi, kad teismas nebuvo aktyvus, iš atsakovo nereikalavo pateikti įrodymus ir rėmėsi tik atsakovo deklaratyviais teiginiais. Nurodė, kad atsakovas neįrodė savo pozicijos, kad jai buvo sudarytos visos galimybės persikelti į Kaliningradą, nežinojo apie jos prastą sveikatos būklę, kad ji ketino nevykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymo bei dėl nepateisinamų priežasčių neatvyko į Kaliningradą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-203/2003, pagal kurią teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Teigia, kad teismas priimdamas sprendimą pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatoma, kad šalių procesinės teisės yra lygios, bei ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, kuri įtvirtina įrodymų vertinimo taisykles. Paaiškina, kad į Kaliningradą būtų vykusi nuosavu automobiliu, diplomatinio paso turėjimas užtikrina bevizį režimą ir ketinusi apsistoti pas šeimos pažįstamą G. B..
9. Nurodo, kad tai, jog ji nelankė mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, ir konsulinių mokymų, skirtų diplomatams vykstantiems į diplomatines atstovybes, nesimokė rotacinės kalbos, galėjo būti priežastis neskirti jos į trečiosios sekretorės pareigas Lietuvos Respublikos Generaliniame konsulate Kaliningrade, nes neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų, o ne tuos veiksmus kvalifikuoti kaip jos atsisakymą paklusti ministro įsakymui.
10. Teismas nepasisakė dėl jos skunde nurodytos aplinkybės, kad trečiosios sekretorės pareigybė nebuvo teisėtai įsteigta.
Atsiliepimas
11. Atsakovo nurodyti išvykstančiųjų diplomatų mokymai, yra organizuojami ir vykdomi ne Užsienio reikalų ministro įsakymu, o Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkiu, todėl jos atsisakymas lankyti šiuos mokymus negali būti kvalifikuojamas kaip atsisakymas paklusti ministro įsakymui. Ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkis Nr. VP-54, kuriuo ji buvo įtraukta į organizuojamų mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, dalyvių sąrašą buvo priimtas 2009 m. balandžio 7 d., tuo metu, kai dar ji nebuvo paskirta į trečiosios sekretorės pareigas Lietuvos Respublikos Generaliniame konsulate Kaliningrade, Užsienio reikalų ministro įsakymas Nr. D-30 dėl jos paskyrimo dirbti Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade buvo priimtas tik 2009 m. balandžio 23 d. Kadangi ji dar nebuvo paskirta į trečiosios sekretorės pareigas, tai tuo metu nebuvo jokio juridinio pagrindo įtraukti jos į mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, dalyvių sąrašą, vadinasi, ji neturėjo teisinės pareigos lankyti šiuos mokymus. Nurodė, kad atsakovas, manydamas, kad minėtų mokymų nelankymas yra tarnybinis nusižengimas, turėjo 2009 m. balandžio-gegužės mėn. pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkio, kuriuo organizuojami šie mokymai, nevykdymo. Pažymi, kad pats atsakovas išvykstančiųjų mokymų lankymo nelaikė privaloma pareiga, nes 2009 m. balandžio 13-24 d., vykstant mokymams, suteikė jai kasmetines dviejų savaičių trukmės atostogas. Atsakovas nebuvo priėmęs jokio teisiškai įpareigojančio dokumento dėl rusų kalbos mokymosi, raginimai mokytis rusų kalbą jai buvo išsakomi žodžiu ir elektroniniais laiškais, kurie nesukūrė teisinės pareigos mokytis kalbą.
12. Teismas netinkamai aiškino ir vertino jos rašytinius įrašus, kvalifikuodamas juos kaip raštišką atsisakymą vykdyti ministro įsakymą. VTĮ 19 straipsnio 1 dalis ir Nuostatų 36 punktas suteikia teisę nesutikti su perkėlimu, o aiškinant priešingai, jos manymu, DTĮ 24 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama kaip besąlyginė Užsienio reikalų ministro teisė skirti diplomatą į pareigas, neatsižvelgiant į diplomato valią ir būtų pažeidžiamas Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintas priverstinio darbo draudimas. Teigia, kad pats atsakovas šių motyvuotų raštiškų prašymų neskirti jos į trečiosios sekretorės pareigas Kaliningrade nelaikė deramu pagrindu nutraukti diplomatinės tarnybos sutartį. Remiantis Nuostatų 39 punktu, Komisija gali rekomenduoti nutraukti diplomato tarnybos sutartį pagal DTĮ 58 straipsnio 3 dalį, jei diplomatas atsisako eiti patvirtintas rotacijos plane pareigas be motyvuoto prašymo, tačiau ji 2008 m. spalio 15 d. pateikė raštišką prašymą neskirti į pareigas Kaliningrade. Komisija, jį apsvarsčiusi 2008 m. spalio 31 d. posėdyje, nepriėmė rekomendacijos nutraukti diplomato tarnybos sutartį pagal DTĮ 58 straipsnio 3 dalį, todėl daro išvadą, kad jos 2009 m. spalio 15 d. prašymas buvo pripažintas atitinkančiu Nuostatų 36 punkto reikalavimus. Ministro atsakymas į 2009 m. balandžio 1 d. kreipimąsi raštu dėl neskyrimo į Kaliningradą jai buvo įteiktas 2009 m. balandžio 28 d. Šiuo raštu jos 2009 m. balandžio 1 d. prašymas taip pat nebuvo pripažintas prieštaraujančiu DTĮ 58 straipsnio 3 dalies reikalavimams ir ministras, turintis tokią kompetenciją neišreiškė ketinimo nutraukti su ja sudarytą diplomatinės tarnybos sutartį. Todėl mano, kad negalima teigti, kad ji nepakluso 2009 m. balandžio 23 d. ministro įsakymui Nr. D-30 dėl perkėlimo į Lietuvos Respublikos generalinį konsulatą Kaliningrade ir po 2009 m. birželio 15 d. be pateisinamos priežasties nepersikėlė į Kaliningradą bei nepradėjo vykdyti trečiosios sekretorės funkcijų konsulate.
13. Teismas nepasisakė dėl sprendimo ją atleisti iš diplomatinės tarnybos laiko. Ministro įsakymas Nr. K-259 buvo priimtas 2009 m. liepos 24 d., nors tuo metu nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, atsakovas negavo jokių naujų įrodymų apie jos ketinimą nevykdyti ministro įsakymo Nr. D-30 ar šio įsakymo nevykdymo faktą. Atsakovas klausimą dėl jos 2008 m. spalio 15 d. rašto Komisijai išsprendė 2008 m. spalio 31 d., dėl jos 2009 m. balandžio 1 d. rašto ministrui išsprendė 2009 m. balandžio 28 d., išvykstančiųjų mokymai vyko 2009 m. balandžio mėnesį, įrašas ant įsakymo Nr. D-30 „susipažinau, nesutinku“ buvo įrašytas 2009 m. balandžio 28 d., tačiau dėl šios veikos tuo metu ji atsakovo nebuvo įspėta, taigi buvo pripažintas šių veiksmų teisėtumas, darbą Kaliningrade turėjo pradėti 2009 m. birželio 15 d., tačiau tuo metu, kaip ir įsakymo Nr. K-259 priėmimo dieną, buvo nedarbinga. Nurodo, kad jei atsakovas būtų kvestionavęs jos nedarbingumą kaip teisėtą neatvykimo į darbą pagrindą, įsakymas dėl atleidimo būtų buvęs priimtas 2009 m. birželio mėnesį. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad sprendimas ją atleisti iš diplomatinės tarnybos buvo priimtas vadovaujantis neteisėtais motyvais, t. y. Kaliningrade reikėjo darbuotojo, o ji dėl ligos negalėjo dirbti. Tuo buvo pažeistas DTĮ 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuris nustato teisę ligos atveju 120 kalendorinių dienų iš eilės arba 140 dienų per pastaruosius 12 mėnesių neišeiti į darbą. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat pripažino, kad darbuotojas, atliksiantis minėtas pareigas Kaliningrade, pareigas pradėjo eiti tik 2009 m. spalio pabaigoje, taigi nebuvo jokio pagrindo atleisti ją iš tarnybos 2009 m. liepos 24 d.
14. Atleisti iš darbo diplomatą, kuris atsisako paklusti ministro įsakymui galima tik išimtiniais atvejais, kai negalima diplomato perkelti į kitas pareigas, nes visada turi būti siekiama įgyvendinti valstybės tarnybos stabilumo principą. Be to, nutraukti diplomato tarnybos sutartį, vadovaujantis DTĮ 58 straipsnio 3 dalimi, galima tik tuo atveju, kai įsakymas dėl paskyrimo dirbti į rotacinę pareigybę yra priimtas teisėtai, t. y. vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ir toks įsakymas nėra vykdomas. Tuo tarpu VTĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi statutinio tarnautojo raštiško sutikimo dėl perkėlimo į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje nuostata, kurio ji nebuvo davusi.
15. Teismui išskyrus į atskiras bylas jos patikslintame skunde keliamus reikalavimus, byla tapo nenuosekli ir nebuvo iš esmės atskleisti keliami reikalavimai, t. y. nebuvo nagrinėtos diskriminacinės aplinkybės socialinės padėties pagrindu perkeliant ją į Lietuvos Respublikos Generalinį Konsulatą Kaliningrade. Nurodo, kad atsakovas vykdė neskaidrią atranką į rotacines pareigas ir teismas privalėjo nustatyti, ar tokiu būdu nebuvo pažeistos jos teisės, išsireikalauti prašomus įrodymus bei perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui.
16. Teismas pažeidė teisingumo principą, nes teisės normos buvo pritaikytos tik atsakovo naudai, o jos teisėti interesai buvo paneigti. Nurodo, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareikštus reikalavimus.
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 77-83) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai iš esmės analogiški argumentams nurodytiems pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai nustatė, kad sistemiškai aiškinant ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas (Diplomatinės tarnybos įstatymo 1 str. 2 d., 3 str., 24 str. 1 d., 58 str. 3 d. 4 d., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d.), darytina išvada, kad nutraukiant diplomato tarnybos sutartį Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos netaikytinos, o DTĮ 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savarankiškas pagrindas, kada diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, t. y. kai jis nesilaiko įstatymo 24 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų. Mano, kad pareiškėja sau palankia prasme interpretuoja faktines bylos aplinkybes, t. y. jog jos veiksmų negalima vertinti kaip atsisakymo vykdyti ministro įsakymą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai nustatė, jog sistemiški pareiškėjos veiksmai rodo pareiškėjos poziciją nevykdyti ministro įsakymo. Teigia, kad pareiškėja netinkamai aiškina Komisijos nuostatų turinį ir prasmę, ir paaiškina, kad Komisijos priimti sprendimai ir rekomendacijos nėra privalomos ministrui ir tik Užsienio reikalų ministras yra asmeniškai atsakingas už diplomatinio korpuso formavimą, įskaitant ir diplomatų skyrimą rotacijos būdu. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų ir rėmėsi tik atsakovo pozicija, tuo pažeisdamas ABTĮ 53 straipsnio 1 dalį ir 57 straipsnio 6 dalį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui nepadarė. Tai, kad pareiškėja kitaip negu teismas vertina tam tikras faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus nesudaro pagrindo teigti, jog teismas neteisėtai nerinko papildomų įrodymų, nereikalavo jų pateikti savo iniciatyva. Teismas skundžiamame sprendime aptarė visus ginčo teisingam išsprendimui svarbius įrodymus ir aplinkybes bei pagrįstai pažymėjo, jog sprendime nurodytais motyvais atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nėra prasmės sprendime vertinti kitų skunde ir teismo posėdyje išdėstytų argumentų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais. Todėl analogiški pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kurių neįvertino teismas, atsakovo nuomone, yra nesusiję su šios bylos nagrinėjimo objektu ir neturi įtakos skundžiamo įsakymo pripažinimui teisėtu ar neteisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užsienio reikalų ministro įsakymų: 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. K-259 ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. K-75, kuriais buvo nutraukta pareiškėjos diplomato tarnybos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Užsienio reikalų ministras 2009 m. liepos 24 d. priėmė įsakymą Nr. K-259, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei atsižvelgdamas į Užsienio reikalų ministerijos Diplomatų atestacijos komisijos 2009 m. liepos 23 d. posėdžio protokolo Nr. 10 rekomendaciją, atleidžia pareiškėją iš trečiosios sekretorės pareigų Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade ir nutraukia su ja 2007 m. gruodžio 7 d. sudarytą diplomato tarnybos sutartį, įsako pareiškėjos diplomato tarnybos sutarties nutraukimo diena laikyti pirmą darbo dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. 2009 m. rugpjūčio 19 d. Užsienio reikalų ministras, atsižvelgdamas į anksčiau minėtą įsakymą bei pareiškėjos nedarbingumo pažymėjimus, priėmė įsakymą Nr. K-75, kuriuo įsakė pareiškėjos atleidimo ir diplomato tarnybos sutarties nutraukimo diena laikyti 2009 m. rugpjūčio 11 d.
Vadinasi, šioje byloje analizuotini diplomato tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai ir tvarka.
Diplomato tarnybos sutarties nutraukimą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymo 58-66 straipsniai. Šioje byloje pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu DTĮ 58 straipsnio 3 dalies aiškinimu.
Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 3 dalis nustato, kad diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, jei diplomatas nesilaiko šio įstatymo 24 straipsnyje numatytų diplomatų rotacijos sąlygų, tai yra atsisako paklusti Užsienio reikalų ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ar grąžinimo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje.
Šioje normoje yra įtvirtintas savarankiškas diplomato tarnybos sutarties nutraukimo pagrindas, kurio egzistavimui būtinos šios sąlygos: 1) teisėtas ir pagrįstas Užsienio reikalų ministro įsakymas dėl paskyrimo dirbti diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ir 2) diplomato atsisakymas paklusti šiam įsakymui, tai yra nesilaikymas Diplomatinės tarnybos įstatyme numatytų diplomatų rotacijos principų.
Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai buvo taikoma DTĮ 58 straipsnio 3 dalis, pirmiausia vertintinas Užsienio reikalų ministro įsakymas dėl pareiškėjos paskyrimo dirbti Generaliniame konsulate Kaliningrade, tai yra Užsienio reikalų ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. D-30, kuriame nurodoma, jog pareiškėja, įgyvendinant rotacijos principą, nuo 2009 m. birželio 15 d. perkeliama į Generalinio konsulato Kaliningrade trečiosios sekretorės pareigas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, „faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756 – 1229/2010 konstatavo, jog Užsienio reikalų ministro įsakymas Nr. D-30 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos pateikti argumentai dėl šio įsakymo neteisėtumo buvo išanalizuoti minėtoje administracinėje byloje, kuri, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Taigi, pareiškėja turėjo teisinę pareigą nuo 2009 m. birželio 15 d. vykdyti trečiosios sekretorės pareigas Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade. Atsakovas teigia, jog pareiškėja šios savo pareigos nevykdė, tai yra atsisakė vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą Nr. D-30. Pareiškėja su tuo nesutinka. Vadinasi, ginčas kilo dėl DTĮ 58 straipsnio 3 dalyje numatyto diplomato atsisakymo vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą aiškinimo.
Visų pirma pažymėtina, kad nutraukiant diplomato tarnybos sutartį DTĮ 58 straipsnio 3 dalies pagrindu, Užsienio reikalų ministro teisės yra apribotos – nutraukimas galimas tik diplomato atsisakymo vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą atveju. Kitos atskiros aplinkybės (pvz., rusų kalbos nesimokymas) šiuo atveju pačios savaime negali būti pagrindas nutraukti diplomato tarnybos sutartį. Kita vertus, jos gali būti svarbios sprendžiant klausimą, ar ministro įsakymą buvo atsisakyta vykdyti. Antra, diplomato atsisakymas vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą turi būti akivaizdus ir aiškus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais principais ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, analizuotinoje situacijoje pareiškėja savo veiksmais ir neveikimu išreiškė savo akivaizdžią ir aiškią valią nevykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymo Nr. D-30.
Susipažinusi su Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. D-30, pareiškėja 2009 m. balandžio 28 d. įsakymo lape užrašė „susipažinau, nesutinku“. Taip pat nurodyta, kad „rotaciją prašoma atidėti dėl numatomos operacijos ir stipriai pablogėjusios sveikatos būklės“ (T. 2, b. l. 11). Atkreiptinas dėmesys, kad 2009 m. birželio 11 d. Diplomatų atestacijos komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas prašymas atidėti pareiškėjos rotaciją iki 2010 m. vasaros, pareiškėja nurodė, kad neaišku, kada vyks operacija – „gali būti, kad operacija įvyks žiemą ar kada prieis eilė“, be kita ko, pažymėjo, jog sveikatos problemos dirbti Užsienio reikalų ministerijoje jai netrukdo. Kaip pagrindinę nenoro vykti dirbti į Kaliningradą priežastį ji nurodė savo netinkamumą konsuliniam darbui Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade, nepakankamai gerą rusų kalbos mokėjimą, blogą savijautą rusiškoje aplinkoje. Į Komisijos pirmininko klausimą „jei būtų atidėta Jūsų rotacija į konsulatą Kaliningrade iki 2010 m. vasaros, ar po metų važiuotumėte dirbti į konsulatą Kaliningrade?“ pareiškėja atsakė: „Aš negalėčiau dirbti Kaliningrade. Nemanau, kad per metus išmokčiau rusų kalbą“ (T. 1, b. l. 183-185). Įrašą „nesutinku“ pareiškėja 2009 m. balandžio 28 d. užrašė ir Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade trečiojo sekretoriaus pareigybės aprašyme (T. 2, b. l. 53). Pareiškėja taip pat nelankė mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems į diplomatines atstovybes ir konsulinių mokymų, skirtų diplomatams, vykstantiems į diplomatines atstovybes atlikti konsulinių funkcijų (T. 1, b. l. 58). Šiais mokymais siekiama, kad Užsienio reikalų ministerijos diplomatai, vykstantys dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, konsulines įstaigas ir atstovybes prie tarptautinių organizacijų, galėtų tinkamai vykdyti funkcijas (T. 1, b. l. 153-158). Be kita ko, pareiškėja, nuolat deklaravusi nemokanti rusų kalbos, net ir ne kartą raginama, šios kalbos nesimokė.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja diplomato tarnybą turėjo pradėti 2009 m. birželio 15 d., 8 val. ryto Kaliningrade. Šio fakto neneigia ir pati pareiškėja. Nedarbingumo pažyma, pateikta teismui, išduota 2009 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos sveikata buvo bloga 2009 m. birželio 13-14 d., byloje nėra. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja laikino nedarbingumo metu būtų informavusi atsakovą apie ketinimą vykti į Kaliningradą, ar pirmąją dieną po laikino nedarbingumo būtų nuvykusi į Generalinį konsulatą Kaliningrade ir taip akivaizdžiai parodžiusi savo ketinimą vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą Nr. D-30.
Pareiškėja savo skunduose ne kartą akcentavo, kad atsakovas tiek 2008 m. spalio mėnesį, tiek 2009 m. balandžio 28 d. turėjo informaciją apie jos atsisakymą persikelti į trečiosios sekretorės pareigas Generaliniame konsulate Kaliningrade. Ji nurodė, kad mokymų nelankymas taip pat išreiškė jos valią nesutikti su perkėlimu (T. 1, b. l. 11). Pareiškėja savo ketinimą vykti į Kaliningradą aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė tik po jos atleidimo iš tarnybos, t. y. tuomet, kai jai tapo paranku taip teigti.
Šie faktai akivaizdžiai suponuoja išvadą, jog pareiškėja neturėjo ketinimo dirbti Generaliniame konsulate Kaliningrade. To nepaneigia ir pareiškėjos pateiktas DTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimas, su kuriuo teisėjų kolegija negali sutikti.
Diplomatinės tarnybos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad diplomatui, siunčiamam dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, ar grąžinamam į darbą Užsienio reikalų ministerijoje, skiriamos 5 darbo dienos persikėlimo atostogų. Už šį laikotarpį diplomatui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nors valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, tačiau valstybės tarnyboje taip pat negalima paneigti Darbo kodekso 35 straipsnyje nustatytų principų:
„1. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.
2. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. <...>“
Spręstina, kad pareiškėja ir atsakovas, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Tokia pat išvada darytina ir iš Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų etikos principų analizės. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus ir kitus teisės aktus bei teismų sprendimus, privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai ir savo draugams.
Vadovaujantis anksčiau paminėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad (ne ilgesnės nei) penkių darbo dienų persikėlimo atostogos, už kurias taip pat mokamas vidutinis darbo užmokestis, gali būti skiriamos tik iš anksto pareiškėjai ir atsakovui susitarus, aptarus tokių atostogų trukmę bei poreikį. Priešingu atveju galėtų kilti piktnaudžiavimo grėsmė, jog asmuo naudos atostogas ne pagal paskirtį, už tai gaudamas vidutinį darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog ji neturėjo pagrindo kreiptis į atsakovą dėl persikėlimo atostogų suteikimo, kadangi tik 2009 m. birželio 12 d. susipažino su Diplomatų atestacijos komisijos išvada, jog nesutinkama atidėti jos rotacijos iki 2010 m. vasaros. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja visą laiką žinojo apie Užsienio reikalų ministro įsakymą Nr. D-30 dėl jos perkėlimo į Generalinį konsulatą Kaliningrade, šis įsakymas buvo nepanaikintas ir galiojantis, todėl pareiškėjos prašymas dėl persikėlimo atostogų galėjo parodyti jos aiškų ketinimą vykti į Kaliningradą. Pareiškėjos prašymo dėl rotacijos atidėjimo iki 2010 m. vasaros svarstymas Diplomatų atestacijos komisijoje nepanaikino pareiškėjo pareigos vykdyti diplomato pareigas.
Be kita ko, pareiškėja nurodo: „supažindinta su 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu, tikėjausi, kad persikėlimo atostogos bus suteiktos 2009 m. birželio 15-19 dienomis“ (T. 2, b. l. 60). Teisėjų kolegija pažymi, kad analizuojamoje situacijoje asmens tikėjimasis negali sukelti teisinių pasekmių DTĮ 57 straipsnio 3 dalies prasme. Juolab kad aptariamų atostogų ji galėjo paprašyti tą pačią dieną, kai buvo supažindinta su minėtu Komisijos sprendimu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja nuo 2008 m. spalio 3 d. nė karto neatliko aktyvių veiksmų (pvz., aiškus darbdavio informavimas, jog ji vis dėlto vyks į Generalinį konsulatą Kaliningrade), aiškiai parodančių jos ketinimą vykdyti trečiosios sekretorės pareigas konsulate. Pareiškėja nebendradarbiavo su atsakovu. Toks jos elgesys neatitiko protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, užkirto kelią atsakovo galimybei laiku užtikrinti tinkamą konsulinių paslaugų teikimą Generaliniame konsulate Kaliningrade. Atkreiptinas dėmesys, kad diplomatų tarnyba yra neatsiejama nuo itin reikšmingos valstybės politikos dalies, galinčios sukelti teisinius padarinius ne tik valstybės viduje, bet ir kitose užsienio valstybėse. Diplomatai užsienio valstybėse užtikrina valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimą bei vykdo valstybės užsienio politiką tarptautinės teisės nustatytomis formomis ir būdais. Tokios diplomatinės tarnybos sutrikdymas, kurį gali lemti ir diplomato bei užsienio reikalų ministerijos nebendradarbiavimas, pažeidžia valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Sprendžiant tarnybinius ginčus, negali būti ginami išimtinai tik valstybės tarnautojo interesai, būtina užtikrinti tiek pareiškėjos, tiek atsakovo lygiateisiškumą, užtikrinant jų abiejų interesų apsaugą, todėl teisės aspektu būtina įvertinti ne tik atsakovo, bet ir pareiškėjos veiksmus ir (ar) neveikimą.
Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad priešingai nei teigia pareiškėja, ne kiekviena atskira aplinkybė (pvz., nesimokymas rusų kalbos, nelankymas konsulinių mokymų) lėmė diplomato tarnybos sutarties nutraukimą, o būtent šių aplinkybių visetas. Išanalizuotų aplinkybių visuma parodė akivaizdžią ir neginčytiną pareiškėjos valią nevykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymo Nr. D-30.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis skundo teismui turinį, įpareigoja pareiškėją nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-750/04). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus, vertina, kad savo deklaruojamo ketinimo vykti į Generalinį konsulatą Kaliningrade pareiškėja neįrodė.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad analizuojamoje situacijoje pareiškėja atsisakė paklusti Užsienio reikalų ministro įsakymui dėl paskyrimo dirbti diplomatinėje atstovybėje, taigi egzistavo pagrindas nutraukti diplomato tarnybos sutartį DTĮ 58 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog diplomato sutarties nutraukimas 58 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi būti vertintinas kaip tarnybinė nuobauda Diplomatinės tarnybos įstatymo 53 straipsnio 3 dalies prasme.
Pažymėtina, kad DTĮ 53 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog už tarnybinį nusižengimą diplomatui gali būti skiriama tokia tarnybinė nuobauda kaip diplomato sutarties nutraukimas. Išsamus diplomato tarnybos sutarties nutraukimo pagrindų sąrašas numatytas 58 straipsnyje. Pagal pagrindų privalomąjį sutarties šalims pobūdį jie gali būti sugrupuoti į keturias grupes: 1) kai imperatyviu būdu nustatytas privalomas sutarties nutraukimas Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (58 str. 1 d.); 2) kai galimybė nutraukti sutartį palikta Užsienio reikalų ministerijos pasirinkimui alternatyvos pavidalu (58 str. 2 d., 58 str. 3 d.); 3) kai sutartis nutraukiama šalių susitarimu (58 str. 5 d.); 4) kai sutartis nutraukiama diplomato prašymu (58 str. 6 ir 7 dalys). Diplomato tarnybos sutarties nutraukimas, paskyrus tarnybinę nuobaudą – diplomato tarnybos sutarties nutraukimą, patenka į pirmąją pagrindų grupę (58 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Užsienio reikalų ministro įsakyme Nr. K-259 nurodoma, kad pareiškėjos diplomato tarnybos sutartis nutraukiama vadovaujantis DTĮ 58 straipsnio 3 dalimi, ši nuostata patenka į antrąją pagrindų grupę. Tuo tarpu tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra atskiras diplomato sutarties nutraukimo atvejis, kuris negali būti sutapatinimas su savarankišku DTĮ 58 straipsnio 3 dalyje numatytu nutraukimo pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos argumentai dėl Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio taikymo analizuojamoje situacijoje, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad DTĮ 1 straipsnio 2 dalis įtvirtina kolizinę taisyklę, nes joje nurodyta, kad Valstybės tarnybos įstatymas, darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys įstatymai bei kiti teisės aktai diplomatams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nenustato šis įstatymas.
Viena iš Diplomatinės tarnybos įstatymo reglamentuojamų sričių, kaip minėta, yra diplomato sutarties nutraukimas. DTĮ 58-63 straipsniai numato šios sutarties nutraukimo pagrindus, nutraukimo momentą, pranešimų dėl sutarties nutraukimo laikotarpius, įspėjimo laikotarpius, kompensacijas, nutraukimo apribojimus bei atsiskaitymą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos akcentuojami Darbo kodekso 130 ir 131 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, tai yra tokius teisinius klausimus, kurie diplomatų tarnybos sutarties nutraukimo atveju yra sureglamentuoti Diplomatinės tarnybos įstatyme, turi būti vadovaujamasi DTĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kolizine taisykle. Todėl pareiškėjos argumentai dėl Darbo kodekso 130 straipsnio ir 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo analizuojamoje situacijoje nepagrįsti. Minėtos Darbo kodekso nuostatos diplomatams netaikomos.
Vadovaujantis minėta kolizine taisykle taip pat nesutiktina su pareiškėjos reikalavimu taikyti Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš kurių sektų, kad atleisti iš tarnybos diplomatą, kuris atsisako paklusti ministro įsakymui, galima tik išimtiniais atvejais, kai negalima diplomato perkelti į kitas pareigas. Dar kartą pabrėžtina, kad DTĮ 58 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti diplomato sutarties nutraukimo pagrindą, kai diplomatas nevykdo Užsienio reikalų ministro įsakymo dėl perkėlimo į konsulinę įstaigą, numato dvi imperatyvias sąlygas, kurioms esant diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta, tai yra: 1) turi būti priimtas teisėtas ir pagrįstas Užsienio reikalų ministro įsakymas dėl paskyrimo dirbti diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ir 2) egzistuoti diplomato atsisakymas paklusti šiam įsakymui, tai yra nesilaikymas Diplomatinės tarnybos įstatyme numatytų diplomatų rotacijos principų. Teisinio imperatyvo perkelti diplomatą į kitas pareigas DTĮ nuostatos nenumato. Atsakovui Diplomatinės tarnybos įstatymo 59 straipsnis numato tik prievolę išmokėti kompensaciją, kuri apskaičiuojama pareiginę algą dauginant iš Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje išdirbtų pilnų metų skaičiaus ir dauginant iš koeficiento 0,5, bet ne daugiau kaip iš 12.
Pareiškėja taip pat nesutinka su Diplomatų atestacijos komisijos 2009 m. liepos 23 d. posėdžio protokolo Nr. 10 rekomendacijos priėmimo procedūra.
Vadovaujantis 2007 m. spalio 25 d. Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. V-91 patvirtintų Užsienio reikalų ministerijos Diplomatų atestacijos komisijos nuostatais (su pakeitimais ir papildymais) (T. 2, b. l. 17-23), Diplomatų atestacijos komisija teikia rekomendacijas ministrui dėl Diplomato tarnybos sutarties nutraukimo. Pagal Diplomatų atestacijos komisijos nuostatų (po Užsienio reikalų ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V-106 priėmimo) 5 ir 6 punktus, Komisijos pirmininkas ex officio yra ministerijos kancleris. Komisijos nariais skiriami generalinis inspektorius, Personalo departamento direktorius, ministro patarėjas, diplomatas, vykdantis politikos direktoriaus funkcijas. Taigi Komisiją sudaro penki asmenys. Komisijos posėdžiai ir jos sprendimai yra teisėti, kai posėdžiuose dalyvauja 2/3 Komisijos narių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis anksčiau minėtomis nuostatomis bei DTĮ 6 straipsnio 2 dalimi (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2520 redakcija), Diplomatų atestacijos komisijos aktai-rekomendacijos yra ne privalomo, o tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, priimant ginčijamą rekomendaciją posėdyje dalyvavo posėdžio pirmininkas – K. J., posėdžio sekretorė (komisijos atsakingoji sekretorė) A. P.-J. ir J. T. (T. 1, b. l. 58), tai yra trys Komisijos nariai iš penkių, patvirtintų Užsienio reikalų ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-116 (T. 2, b. l. 30). Komisijos pirmininkas ir du Komisijos nariai balsavo už rekomendaciją nutraukti pareiškėjos diplomato tarnybos sutartį. Taigi kitų dviejų narių dalyvavimas net ir jiems balsuojant ,,prieš“, negalėjo nulemti priešingos Diplomatų atestacijos komisijos rekomendacijos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis procedūrinis pažeidimas analizuojamoje situacijoje neturėjo lemiamos reikšmės.
Pareiškėja, be kita ko, teigia, kad įsakymas negalėjo būti priimtas jos nedarbingumo metu.
Užsienio reikalų ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. K-259 priimtas pareiškėjos laikinojo nedarbingumo metu. Tai patvirtina byloje esančios nedarbingumo pažymos (T. 1, b. l. 150-152, 179), pareiškėjos nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. (įskaitytinai). Atsižvelgiant į tai, analizuotinos Diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su diplomato tarnybos sutarties nutraukimu laikinojo nedarbingumo metu.
Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis numato, kad diplomato tarnybos sutarties ir terminuotos diplomato tarnybos sutarties negalima nutraukti diplomato laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės ar atostogų metu, išskyrus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių. Jei sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena.
Sistemiškai analizuojant šią nuostatą, vertintina, jog diplomato tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir laikino nedarbingumo laikotarpiu, tačiau tam turi egzistuoti DTĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. Diplomato tarnybos sutarties nutraukimas dėl atsisakymo vykdyti Užsienio reikalų ministro įsakymą, kaip minėta, nepatenka į 58 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Todėl turėtų būti analizuojamas DTĮ 58 straipsnio 4 dalies 2 sakinys, jog „jei sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po laikinojo nedarbingumo, komandiruotės, stažuotės, atostogų pasibaigimo darbo diena.“
Visų pirma, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas šia nuostata (58 str. 4 d. 2 sakiniu) įtvirtino minėto pažeidimo, tai yra diplomato atleidimo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nesant DTĮ 58 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, pasekmes – nutraukimo diena yra laikoma kita diena po laikinojo nedarbingumo. Iš to seka, kad minėtas pažeidimas nepanaikina diplomato sutarties nutraukimo ir nedaro jo neteisėtu, tiesiog į ateitį yra nukeliama tokio sutarties nutraukimo data. Nors Užsienio reikalų ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. K-259 oficialiai buvo priimtas pareiškėjos laikino nedarbingumo metu, tačiau teisines pasekmes jis sukėlė tik pirmąją dieną po pareiškėjos laikino nedarbingumo pasibaigimo. Ši išvada darytina ne tik iš DTĮ 58 straipsnio 4 dalies nuostatos analizės, bet ir paties įsakymo teksto, jog pareiškėjos diplomato tarnybos sutarties nutraukimo diena laikytina pirma darbo diena po laikino nedarbingumo pasibaigimo (T. 1, b. l. 57). Tai patvirtino ir Užsienio reikalų ministro 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. K-75, kuriame nurodoma pareiškėjos atleidimo ir diplomato tarnybos sutarties nutraukimo diena laikyti 2009 m. rugpjūčio 11 d. Kadangi pareiškėjos nedarbingumo laikotarpis baigėsi 2009 m. rugpjūčio 10 d., DTĮ 58 straipsnio 4 dalis pažeista nebuvo.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (pvz., diskriminacijos socialinės padėties pagrindu) teisėjų kolegija nurodo, kad jie yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neturi lemiamos reikšmės šiai bylai. Nagrinėjama situacija savo faktinėmis aplinkybėmis akivaizdžiai skiriasi nuo Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartimi (adm. byla Nr. A7-433/2005) išspręstos administracinės bylos, todėl vadovautis pastarojoje nutartyje išdėstytomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus įvykdė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.