- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-25
- Bylos Nr.
- N-444-3479-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas, Stasys Gudynas, Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 47.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gudyno ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (15.1)-46-42277 nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nes asmenų veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnį ir 173 straipsnį (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).
Šalies argumentai
V. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (15.1)-46-42277 nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. priimti kitą sprendimą – pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 9 d. pareiškime nurodytas aplinkybes.
V. B. nurodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. Valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimą Nr. (15.1)-46-42277 atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. pareiškime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Valstybinė mokesčių inspekcija pagrįstai tvirtina, jog tam, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal ATPK 173 straipsnį, būtina nustatyti asmens pajamas arba bent jau siekimą gauti pajamų, tačiau nepagrįstas teiginys, jog asmuo negauna pajamų iš savo veiklos vien tik todėl, kad jo pasirašyta sutartis yra neatlygintinė. Aplinkybė, jog asmuo verčiasi profesine veikla, kuriai reikalinga licencija (leidimas) ar kitokiu neteisėtu būdu, pasirašęs neatlygintinę sutartį, nėra laikytina pagrindu, jog asmuo iš tokios savo veiklos negauna pajamų. Nurodė, kad ATPK 173 straipsnio pastaboje numatyta, jog nustatant pajamas (įplaukas), gaunamas neteisėtai verčiantis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, gali būti naudojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti netiesioginiai apmokestinamų pajamų skaičiavimo metodai. Pabrėžė, kad tuo atveju, jei asmens pasirašyta neatlygintinė sutartis būtų laikytina pavedimo sutartimi, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, nustatančios, kad tuo atveju, kai viena ar abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė (CK 6.758 str. 2 d.). Jeigu atlyginimo dydis sutartyje nenustatytas, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes (CK 6.759 str. 4 d.). Pažymėjo, kad asmuo dirba nuolatinio pobūdžio darbą – eina juridinio asmens likvidatoriaus pareigas. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nėra numatyti neatlygintinio darbo pagrindai. Nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nepagrįstai teigia, jog juridinio asmens likvidatoriams įstatymas nenumato specialių reikalavimų turėti licenciją ar būti išlaikius specialius egzaminus. CK 2.108 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Taip pat teigė, kad nepagrįstas teiginys, jog fizinio asmens vykdomas nuolatinio pobūdžio darbas, pasirašius su juridiniu asmeniu neatlygintinę sutartį, reiškia, jog darbas vykdomas nesudarius darbo sutarties ir todėl asmenų veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties pagal ATPK 41³ str. (nelegalus darbas). Toks atsakovo tvirtinimas iš esmės prieštarauja DK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nelegalaus darbo sampratai.
Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad draudžiama veika pagal ATPK 41³ straipsnį laikomas darbas, kuris pagal savo esmę neatitinka jokios civilinės sutarties požymių, dirbamas nesudarius darbo sutarties. DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai vertinami kaip kriterijai nustatyti, ar yra darbo teisiniai santykiai, siekiant atriboti darbo sutartis nuo civilinių sutarčių, darbo teisinius santykius nuo kitų teisės šakų nustatytų teisinių santykių (Administracinių teismų praktika 2005 m. Nr. 7). Nurodė, kad DK 93 straipsnyje yra apibrėžta darbo sutarties sąvoka, t. y. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje numatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. LR CK 2.108 str. 1 d. numatyta, kad juridinio asmens dalyviai, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. LR CK 2.108 str. 3 d. numatyta, kad likvidatoriumi gali būti reikiamą kvalifikaciją turintis asmuo. Pabrėžė, kad įstatyme nėra detalizuota kokia kvalifikacija yra pakankama atlikti likvidatoriaus funkcijas, tačiau tokio asmens patirtis ar išsilavinimas turi leisti jam tinkamai vykdyti likvidatoriaus funkcijas. Įstatymas nenumato specialių reikalavimų turėti licenciją ar būti išlaikius specialius egzaminus. Pažymėjo, kad pagal ATPK 173 straipsnį administracinėn atsakomybėn gali būti patraukti asmenys, kurie neteisėtai vertėsi komercine, ūkine finansine ar profesine veikla, neturėdami licencijos, leidimo ar kitokiu neteisėtu būdu. Nurodė, jog tam, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal šią teisės normą būtina nustatyti gautas asmens pajamas arba bent jau siekimą gauti pajamų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 23 d. konsultacija Nr. 62). Būtinas pažeidimo požymis yra veiklos neteisėtumas, priešingas teisei veikimas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju asmenų veikoje nėra šių visų teisės aktuose išvardintų būtinų pažeidimo požymių ir aplinkybių, nes sutartis yra neatlygintinė, likvidatoriams nėra numatyta turėti specialius leidimus, licencijas. Nurodė, kad vadovaujantis ATPK 250 straipsnio nuostatomis, organas (pareigūnas), įvertinęs pateiktą medžiagą (informaciją) ir nustatęs, kad nėra administracinio teisės pažeidimo, negali pradėti administracinės teisenos.
II.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atmetė pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (15.1)-46-42277 atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną. Teismas nustatė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija teisingai nurodė, jog šiuo atveju nėra nelegalaus darbo požymių, nes likvidatoriaus išrinkimo tvarką, statusą, veiklos ribas apibrėžia LR CK, tai yra civilinio pobūdžio sutartis, kuriai taikomos privatinės teisės normos. 2006 m. balandžio 11 d. sutartis, sudaryta tarp likviduojamos bendrijos ir R. P. L., pagal sutarties sąlygas nėra traktuotina kaip darbo sutartis ir šiai sutarčiai taikomos civilinių sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės. Pažymėjo, kad teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose (Administracinių teismų praktika 2005 m. Nr. 7) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teikdamas teisės taikymo rekomendacijas, nurodė, kad nelegalaus darbo sudėties objektyvūs požymiai, bei esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, reikšmingi asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str., yra šie: darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; darbdavio ir darbuotojo susitarimu siekiama sukurti tarpusavio teises ir pareigas, jis sudaromas dviejų šalių valia; asmens savarankiškas darbas be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios neužtraukia atsakomybės pagal ATPK 41³ str.; asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; dirbantysis vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (darbuotojas gali dirbti laikydamas nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan.); asmuo dirba atlygintinai. Pažymėjo, kad LR CK 2.108 str. 1 d. numatyta, jog juridinio asmens dalyviai, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. LR CK 2.108 str. 3 d. numatyta, kad likvidatoriumi gali būti reikiamą kvalifikaciją turintis asmuo. Teismas nurodė, kad įstatyme nėra detalizuota kokia kvalifikacija yra pakankama atlikti likvidatoriaus funkcijas, tačiau tokio asmens patirtis ar išsilavinimas turi leisti jam tinkamai vykdyti likvidatoriaus funkcijas. Nurodė, kad įstatymas nenumato specialių reikalavimų turėti licenciją ar būti išlaikius specialius egzaminus. Pažymėjo, jog tam, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal šią teisės normą būtina nustatyti gautas asmens pajamas arba bent jau siekimą gauti pajamų. Būtinas pažeidimo požymis yra veiklos neteisėtumas, priešingas teisei veikimas. Nurodė, kad R. P. L. veikoje nėra šių visų teisės aktuose išvardintų būtinų pažeidimo požymių ir aplinkybių, nes R. P. L. negauna pajamų iš šios veiklos (sutartis neatlygintina), likvidatoriams nėra numatyta turėti specialius leidimus, licencijas. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, jog byloje neįrodyti priešingi teisei kalti veiksmai, už kuriuos įstatymu numatyta administracinė atsakomybė (LR ATPK 9 str. 1 d.).
III.
V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nutarimą ir patenkinti prašymą.
V. B. nurodo, kad teismo nutarimas nėra pagrįstas norminių teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog nepažeidus asmens paskyrimo eiti tam tikras pareigas tvarkos, darbo sutartis tampa nebūtina ir asmuo, teisėtai paskirtas eiti tam tikras pareigas, gali dirbti be darbo sutarties, neatlygintinai, neterminuotai. Nurodo, kad aplinkybė, jog už darbą nemokama, nepaneigia, kad tarp šalių yra susiklostę darbo teisiniai santykiai. Pabrėžia, kad DK nenustato teisinių pagrindų įmonei, įstaigai, organizacijai ar kitai organizacinei struktūrai (darbdaviui) sudaryti pavedimo sutartį su savo vienasmeniu valdymo organu dėl pareigų vykdymo. Teismas, nurodydamas, kad susiklostę santykiai yra civilinio pobūdžio, neatsižvelgė į teismų praktiką dėl nelegalaus darbo subjektyviųjų požymių. Teigia, kad nuostata, jog likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo, yra konkretizuota kituose teisės norminiuose aktuose.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra nelegalaus darbo požymių, nes likvidatoriaus išrinkimo tvarką, statusą, veiklos ribas apibrėžia LR CK. Sudaryta sutartis yra civilinio pobūdžio, šiai sutarčiai taikomos civilinių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės. Pabrėžia, kad nesant darbo teisinių santykių, nėra pagrindo taikyti atsakomybės pagal ATPK 41³ straipsnį. Pabrėžia, kad byloje neįrodyti priešingi teisei kalti veiksmai, už kuriuos būtų taikoma atsakomybė, numatyta ATPK 173 straipsnyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad R. P. L. yra paskirtas 595-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos (toliau – Bendrija) likvidatoriumi, su juo 2006 m. balandžio 11 d. buvo sudaryta neatlygintinė sutartis dėl Bendrijos likvidatoriaus funkcijų vykdymo (b. l. 53 – 58). Pareiškėjas nurodė, kad su R. P. L. nėra tinkamai sudaryta darbo sutartis, likvidatorius dirba neteisėtai, kadangi sutartis neatitinka pavyzdinės darbo sutarties formos, nėra sulygta dėl būtinų darbo sutarties sąlygų, sutartis nėra įregistruota darbo sutarčių registracijos žurnale. Pareiškėjas prašė kaltus asmenis patraukti administracinėn atsakomybėn už pažeidimus numatytus ATPK 41³ straipsnyje ir 173 straipsnyje.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato darbdavių ar jų įgaliotų asmenų administracinę atsakomybę už nelegalų darbą. Nelegalaus darbo požymius apibrėžia DK 98 ir kituose straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Nelegalus darbas, kaip administracinis teisės pažeidimas, objektyviai pasireiškia realiai darbuotojo dirbamu darbu, darbdavio ir darbuotojo santykiams turint darbo sutarties požymius, tačiau nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių.
Darbo sutarties sąvoka įtvirtinta DK 93 straipsnyje, tai – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Taigi esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, reikšmingi asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį, yra: 1) darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; 2) asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 3) asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; 4) asmuo dirba atlygintinai.
Paminėtų įstatymo nuostatų analizės pagrindu darytina išvada, kad nustatinėjant, buvo ar nebuvo nelegalaus darbo faktas, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tarp asmenų atsiradę faktiniai santykiai pagal savo pobūdį yra darbo teisiniai santykiai, kaip juos apibrėžia DK 93 straipsnis, patenkantys į darbo teisės reguliavimo sritį.
Kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis DK ir LR CK ir atsižvelgti į bendrosios kompetencijos teismų praktiką („Administracinių teismų praktika“ Nr. 7).
LR CK 2.108 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių, o 3 dalyje nustatyta, kad likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. LR CK 2.110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo pereina likvidatoriui nuo likvidatoriaus paskyrimo. Likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas (LR CK 2.110 str. 2 d.), t. y. jis prilyginamas juridinio asmens vadovui. Taigi teisės aktuose nenustatyta, kad su likvidatoriumi sudaroma darbo sutartis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001 konstatavo, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykių ypatumai sudaro pagrindą pripažinti, kad net ir tuo atveju, kai tarp administracijos vadovo ir bendrovės yra sudaryta darbo sutartis, šie santykiai iš esmės atitinka ne darbo teisinius santykius, o civilinius teisinius santykius, kuriems taikytinos pavedimo sutartį reguliuojančios teisės normos. Kartu pažymėjo, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu sąlygoja tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, vadinasi, administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Taigi konstatuotina, kad administracijos vadovo ir bendrovės santykiai savo esme yra pavedimo teisiniai santykiai.
Atsižvelgusi į teisinį bendrovės likvidatoriaus išrinkimo, statuso, veiklos ribų reglamentavimą, teismų praktiką bei faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2006 m. balandžio 11 d. tarp R. P. L. ir Bendrijos sudaryta sutartis yra civilinio pobūdžio sutartis, kuriai taikomos privatinės teisinės normos, yra teisėta ir pagrįsta. Kolegija pažymi, kad tarp R. P. L. ir Bendrijos susiklostę santykiai yra civiliniai, o ne darbo teisės santykiai, todėl minėta 2006 m. balandžio 11 d. sutartis neprivalo atitikti darbo sutarčiai būdingų požymių ir jos sudarymui keliamų reikalavimų. Konstatavus, kad tarp R. P. L. ir Bendrijos susiklostę santykiai nėra darbo teisiniai santykiai, darytina išvada, kad pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju sudaryta sutartis privalėjo atitikti darbo sutarties požymius bei asmenims kyla atsakomybė dėl nelegalaus darbo pagal ATPK 41³ straipsnį, nėra.
ATPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) tokiai veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas).
Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją (teisės aktais nustatyta, kad ja užsiimti privaloma turėti įgaliotos institucijos išduotą licenciją), ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Šis veiką kvalifikuojantis požymis ATPK 173 straipsnio dispozicijoje apibrėžtas sąvoka „vertimasis veikla“, kuri apibūdina veiklos versliškumą, t. y. sistemingumą, pastovumą ir pelno siekimą ar gavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 23 d. konsultacija Nr. 62).
LR CK 2.108 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Tačiau teisės aktuose nereglamentuojama, kad asmuo, vykdantis gyvenamojo namo statybos bendrovės likvidatoriaus pareigas, privalo turėti įgaliotos institucijos išduotą licenciją (leidimą). Tad vien šios aplinkybės pakanka konstatuoti, kad asmuo, versdamasis likvidatoriaus veikla, negali pažeisti ATPK 173 straipsnio, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyti priešingi teisei kalti veiksmai, už kuriuos kyla atsakomybė, numatyta ATPK 173 straipsnyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės aktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.