Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-10 · Civilinė byla Nr. 2S-1729-450/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-10
Bylos Nr.
2S-1729-450/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09351-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Atsakovas
R. R., I. N., J. Š.
Ieškovas
BUAB „Įmonių valdymo grupė“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1729-450/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09351-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 110.1.; 110.5.; 122.4.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. spalio 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovių R. R. ir I. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Įmonių valdymo grupė“, atstovaujamo administratoriaus UAB „Forsina“, ieškinį atsakovėms J. Š., R. R. ir I. N. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas UAB BUAB „Įmonių valdymo grupė“, atstovaujamas administratoriaus UAB „Forsina“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių J. Š., R. R. ir I. N. 126.745 Lt žalos atlyginimo, 22206 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – solidariai skolos sumai areštuoti atsakovių nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas atsakovių banko sąskaitose bei kasoje, esančias pas atsakoves, tiek pas trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovo BUAB „Įmonių valdymo grupė“, atstovaujamo administratoriaus UAB „Forsina“, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo solidariai 148.951 Lt skolos sumai atsakovėms J. Š., R. R. ir I. N. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar/ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant šio turto ar esant jo nepakankamai, trūkstamai sumai areštuotos piniginės lėšos, priklausančios atsakovėms ir esančias pas atsakoves ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant areštuotu turtu (lėšomis) atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad, nenagrinėdamas ir nevertindamas paties ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesus bei užtikrindamas jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį. Įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad prievolė turtinė, skolos suma fiziniams asmenims yra didelė bei reikšminga ieškovui, kaip bankrutuojančiai įmonei, prievolė nėra užtikrinta kitomis priemonėmis. Atsakovių mokumas nėra žinomas. Teismas sprendė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Vadovaudamasis CPK 145 str. 1 d. 3 p. ir ekonomiškumo principu, teismas nurodė, kad ieškinio sumai pirmiausiai areštuotinas atsakovėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas ir tik šio turto nesant ar trūkstant – piniginės lėšos.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė R. R. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. R. turto atžvilgiu bei panaikinti skundžiamoje nutartyje numatytus apribojimus atsakovės ir bendrasavininkių turtui. Atsakovės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pritaikytas nemotyvuotai ir nepagrįstai. Skundžiama nutartis priimta netinkamai išsiaiškinus faktines bylos aplinkybes ir pažeidus procesines teisės normas, todėl nutartis neteisėta ir naikintina. Ieškovo administratorius nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atitinkamai teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė neturėdamas jokių rašytinių įrodymų nei apie atsakovo turtinę padėtį ir jo statusą byloje, nei apie ieškovo reikalavimų patenkinimui kylančią grėsmę. Pažymėtina, kad vėliausioje teismų praktikoje yra susiformavusi pozicija, jog, nesant įrodymų apie galimą teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jų taikymas nesant tam objektyvaus pagrindo, nepagrįstai varžytų atsakovo teises ir interesus, kas neatitiktų šio instituto tikslų bei ekonomiškumo principo. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo administratorius, žinodamas apie visas reikšmingas aplinkybes, kreipėsi į teismą, pateikdamas neteisėtą ieškinį. Ieškinyje nurodė tikrovės neatitinkančius faktus ir aplinkybes. Be to, atsakovė R. R. yra BUAB „Įmonių valdymo grupė“ kreditorė. Tuo tarpu nuo 2010-12-01 atsakovė bendrovėje nevadovavo, nuo 2011-04-27 nėra bendrovės akcininke, o bendrovė iki akcijų perleidimo vykdė veiklą, t.y. ieškinyje nurodyta 10355,26 Lt suma atsirado kai atsakovė nebuvo nei bendrovės vadovu, nei akcininku. Atsakovė nurodė, kad teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei R. R. neturi jokio pagrindo. Vengimas atsiskaityti negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes toks teiginys remiasi prielaida, jog atsakovė neabejotinai yra skolinga ir nepagrįstai atsisako vykdyti prievolę. Ieškovo administratorius nesikreipė nei žodžiu, nei raštu į atsakovę, teismui nepateikė jokio raštiško įrodymo, kad būtų kreipęsis dėl ieškinyje nurodytų reikalavimų, todėl iki teismo sprendimo priėmimo, negalima teigti, kad atsakovė nepagrįstai vengia atsiskaityti su ieškove. Teismas nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasisakydamas, kad atsakovė vengia atsiskaityti su ieškove, turėtų nagrinėti ir pasisakyti dėl ieškinio pagrįstumo, t.y. pasisakyti dėl ieškinio iš esmės. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenurodė nei vieno argumento, remiantis kuriuo galėtų kilti pagrįstų įtarimų, kad atsakovė galėtų trukdyti bylos nagrinėjimui ar piktnaudžiauti savo teisėmis. Atsakovės teigimu, teismas neįvertino, ar taikytini apribojimai gali būti taikomi šioje situacijoje ir tokiomis priemonėmis, kurios yra neteisėtos, daro žalą ir yra nuostolingos atsakovei. Be to, akivaizdu, kad teismas, pritaikydamas administratoriaus nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės išsprendė ginčą administratoriaus naudai. Atsižvelgiant į tai, kad keičiasi aplinkybės, t.y. kad ieškinio skolos suma susidaro iš atsakovės R. R. ir kito akcininko suteiktų paskolų bendrovei bei į tai, kad ieškovo administratorius nepateikė visų reikšmingų aplinkybių, teismas turi panaikinti atsakovės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Atskiruoju skundu atsakovė I. N. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo I. N. Nurodė, kad bankrutuojančios bendrovės įsipareigojimus sudaro skolos buvusiems akcininkams: I. N. ir R. R. Pagal 2011-07-07 duomenis skolos likučiai akcininkei I. N. sudarė 49.307,00 Lt, akcininkei R. R. - 44.387,01 Lt, iš viso bendra suma 96.694,01 Lt. Iš to seka išvada, kad ieškovo teismui pateiktos žalos dydis 148.951 Lt sumai nėra teisingas ir suklaidino teismą, priimant nutartį. Šiuo atveju ieškovo patirta žala yra tik 52.256.99 Lt. Nesutiko su motyvu, kad atsakovė vengia atsiskaityti, kadangi ieškovas nepateikė jokio raštiško įrodymo, kad būtų kreipęsis į atsakovę. Pažymėjo, kad atsakovė yra bankrutuojančios bendrovės kreditorė, o ne asmuo, padaręs bendrovei žalą, todėl atsakovei, kaip kreditorei, taikomos laikinosios apsaugos priemonės visiškai pažeidžia atsakovės teises. Šis laikinųjų priemonių taikymas pažeidžia atsakovės ir jos šeimos interesus, kadangi uždraudimas disponuoti piniginėmis lėšomis apriboja atsakovės nepilnamečio vaiko teisėtus lūkesčius, atsakovės teisę į minimalų pragyvenimo lygį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskiruosius skundus ieškovas BUAB „Įmonių valdymo grupė“, atstovaujamas administratoriaus UAB „Forsina“, nurodė, kad pateikti atskirieji skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini, paliekant galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nors apeliantė R. R. teigia, jog galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymui realios grėsmės nėra, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškinio suma atsakovei yra nedidelė ir todėl nėra grėsmės galimos teismo nutarties vykdymui. Ieškovui, pateikus ieškinį, atsakovės turtinė padėtis nebuvo žinoma, taip pat nėra žinoma ir šiai dienai, o įrodymų, patvirtinančių atsakovo turtinę padėtį vėliau pateikta taip pat nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad apeliantė nedetalizuoja, kokias turtines pasekmės taikomos laikinosios apsaugos priemonės sukelia jai ir jos turto bendrasavininkiams. Nesuprantami atsakovės kaltinimai dėl administratoriaus nesąžiningo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad administratorius ėmėsi visų jam prieinamų veiksmų dėl R. R. kreditorinio reikalavimo dydžio patikslinimo, tačiau šios atsakovės kreditorinis reikalavimas nėra teismo patvirtintas ir ginčas nėra išspręstas. Kita vertus, atsakovės kreditorinis reikalavimas nėra susijęs su ieškinio reikalavimu, nes fizinio ir juridinio asmens reikalavimai negali būti tapatinami ar įskaitomi, net ir tuo atveju, kai fizinis asmuo ir juridinio asmens vadovas yra tas pats asmuo. Priešingai nei teigė apeliantė, visi dokumentai ir aplinkybės pateikti su ieškiniu ir yra gauti iš VĮ Registrų centro. Atsakovė taip pat nesukonkretino, kokie faktai ir kokios aplinkybės, pasak jos, neatitinka tikrovės. Atsikirsdamas į apeliantės I. N. atskirąjį skundą, nurodė, kad atsakovė nepagrįstai tapatina bankrutuojančios įmonės ir fizinių asmenų turtą. Suteikdamos įmonei paskolas atsakovės tapo įmonės kreditorėmis, o jų statusas kaip akcininkių reikšmės įmonės mokumui finansine prasme neturi. Pastaroji apeliantė net nėra pateikusi kreditorinio reikalavimo įmonės bankroto byloje. Atsakovė taip pat nepateikė argumentų ar aplinkybių, dėl kurių būtų negalimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

Atsakovė J. Š. atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliančių [atsakovių] R. R. ir I. N. atskirieji skundai atmestini.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). LR CPK 320 str. 1 d. numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą [LR CPK 178 str.]. Lietuvos apeliacinio praktikoje taip pat nurodoma, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo [Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2173/2011].

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, kad prievolė turtinė, skolos suma fiziniams asmenims yra didelė bei reikšminga ieškovui, kaip bankrutuojančiai įmonei, prievolė nėra užtikrinta kitomis priemonėmis, atsakovių mokumas nėra žinomas, todėl pastarųjų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliančių teiginiais, kad skundžiama nutartis be motyvų ar tinkamai nemotyvuota, nes pirmosios instancijos teismas nurodė esminius faktus [aplinkybes], kurie, jo vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovo reikalavimų šioje byloje patenkinimas gali būti apsunkintas. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pastaruoju atveju grėsmės, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas bus apsunkintas, apeliantės nepaneigė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareikštu ieškiniu reikalaujama priteisti solidariai iš trijų atsakovių 148.951 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės yra fiziniai asmenys, o duomenų apie jų finansinę padėtį, turimą turtą byloje nėra, todėl galima preziumuoti, kad reikalavimo suma atsakovėms yra didelė. Atkreiptinas dėmesys, kad, pateikdamos atskiruosius skundus, atsakovės nepridėjo jokių duomenų bei įrodymų apie savo finansinę padėtį, turimus finansinius įsipareigojimus ir pan., t.y. nepaneigė, jog, ieškovui palankaus teismo sprendimu atveju, jos turės finansinių galimybių teismo sprendimą įvykdyti. Pastebėtina, kad, patikrinus Turto areštų akto registro duomenis, nustatyta, kad vienos iš atsakovių [J. Š.] atžvilgiu galioja net 11 turto areštų.

Be nurodytos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatyto, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, turi atlikti preliminarų ieškinio reikalavimų įvertinimą [LR CPK 144 str. 1 d. redakcija nuo 2011 m. spalio 1 d.]. Šiuo aspektu taisytinas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti ieškinio reikalavimus, teismas nenagrinėja ir nevertina paties ieškinio pagrįstumo. Priešingai, tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turi spręsti ar egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pastebėtina, kad būtent pastaruoju argumentu dėl ieškinio [jo dalies] nepagrįstumo apeliantės prašė panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir atsakovių pateiktais dokumentais dėl paskolų suteikimo bankrutuojančiai įmonei [ieškovui], sprendžia, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nėra galimybės daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovo reikalavimai ar jų dalis, kurių užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsti. Kita vertus, preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas ir šių reikalavimų užtikrinimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra ginčo išsprendimas iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumo kiekvienos iš atsakovių atžvilgiu klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

Apeliantė I. N. nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia jos ir jos šeimos interesus, kadangi uždraudimas disponuoti piniginėmis lėšomis apriboja jos nepilnamečio vaiko teisėtus lūkesčius, atsakovės teisę į minimalų pragyvenimo lygį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas patikrino Turto areštų akto registro duomenis ir nustatė, kad, vykdant pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo areštuotas atsakovių J. Š. ir R. R. nekilnojamasis turtas, tačiau jokių įrašų apie atsakovės I. N. areštuotą turtą, įskaitant pinigines lėšas, nėra. Todėl darytina išvada, kad apeliantės nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos ir nurodyti jos teisių pažeidimai yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant disponuoti tam tikru areštuoti turtu, asmuo, kurio turto atžvilgiu taikomas areštas, gali pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis: prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti kitą materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo [LR CPK 146 str., 148 str., 149 str.].

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismui pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovių turtui, todėl teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį neturi [LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.].

Kadangi už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokėtinas žyminis mokestis [LR CPK 80 str. 2 d. redakcija nuo 2011 m. spalio 1 d.], kuris šiuo atveju nebuvo sumokėtas, todėl, atmetus atskiruosius skundus, iš kiekvienos apeliantės priteistina po 100 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą [LR CPK 96 str. 2 d.].

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių [apeliančių] R. R. (duomenys neskelbtini) ir I. N. (duomenys neskelbtini) po 100 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėja Asta Radzevičienė