Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-05-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1078-560/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-05-18Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-10
Bylos Nr.
2A-1078-560/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-17514-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Ieškovas
„If P&C Insurance AS“
Atsakovas
UAB „Swedbank valda“
Civilinė byla Nr. 2A-1078-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17514-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.2; 44.5.2.8.; 121.18
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank valda“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „If P&C Insurance AS“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank valda“ 617,63 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-03-10 požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Konstitucijos pr. 20A, Vilniuje, nuo lubų lašantis vanduo su kalkių priemaišomis išgraužė (apgadino) ieškovo apdrausto automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paviršinę dangą, dėl ko ieškovas atlygino (išmokėdamas draudimo išmoką) šio įvykio metu padarytą 617,63 Lt dydžio žalą. Pagal įstatymą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.266 str. įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šio objekto savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Todėl prašė šią žalą priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Swedbank valda“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog apdraustam automobiliui žala buvo padaryta būtent atsakovui priklausančiose patalpose, neįrodė, kad žala automobiliui padaryta dėl atsakovui priklausančios požeminės aikštelės trūkumų. Pažymėjo, kad V. Z. iš karto po įvyko apie jos automobiliui padarytą žalą banko darbuotojų ar požeminės aikštelės valdytojo neinformavo, dėl automobiliui padarytos žalos V. Z. į policiją kreipėsi tik praėjus savaitei po įvykio, konkreti žalos padarymo vieta byloje nėra nustatyta, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei atsirasti. Taip pat atsakovas nesutiko su ieškovo nurodytos žalos dydžiu, nes ieškovas neįrodė, kad visi automobilio remonto darbai susiję su ieškovo nustatytu draudžiamuoju įvykiu bei būtini kaip žalos pašalinimo pasekmė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-05-18 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog žala automobiliui buvo padaryta būtent atsakovui priklausančioje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, nes nėra įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti konkrečius aikštelės trūkumus (varvėjimą per lubas), galimai sukėlusius ieškovo nurodytus automobilio pažeidimus, todėl nėra pagrindo atsakovo, kaip automobilių stovėjimo aikštelės savininko, atsakomybei pagal LR CK 6.266 str. atsirasti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas „If P&C Insurance AS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 176-185 str., 270 str. reikalavimus, nukrypo nuo LAT teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl įrodymų vertinimo. Pažymi, kad automobilio sugadinimo faktą ir aplinkybes patvirtina, policijos 2010-03-30 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei liudytojos V. Z. parodymai. Policininkai, apžiūrėję automobilį įvykio vietoje, nustatė ant automobilio vandens nutekėjimus, dangos pažeidimus. Liudytoja V. Z. paaiškino, kaip buvo sugadintas automobilis, kad apie tai pranešė atsakovo darbuotojams, kad policijos pareigūnai matė, jog lašėjo nuo stogo, dėl ko buvo susidariusios balos. Teigia, jog teismas, tinkamai nevertindamas šių įrodymų, neteisingai išsprendė bylą, nepragrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atsakovo, kaip aikštelės savininko, atsakomybei pagal LR CK 6.266 str. atsirasti. Pasak apelianto, bylos įrodymai patvirtina, kad V. Z. automobilis buvo sugadintas atsakovo automobilių stovėjimo aikštelėje dėl šios trūkumo – lašančio nuo stogo (perdangos) vandens. Apelianto manymu bylos išnagrinėjimui tai, kad teismo posėdžio metu V. Z. neprisiminė vietos, kurioje buvo apgadintas automobilis, numerio, neturi reikšmės. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo, ieškovas neprivalo įrodinėti, o privalo įrodyti tik tai, kad užliejimas įvyko iš atsakovo patalpų, o atsakovas privalo paneigti šią aplinkybę. Dėl šių aplinkybių, apelianto manymu, yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį patenkinti pilnai.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Swedbank valda“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad nei 2010-03-10, nei 2010-03-17 atsakovo darbuotojai nebuvo informuoti nei apie nuo lubų lašantį vandenį, nei apie tai, kad policijos pareigūnai buvo atvykę ir fiksavę kokias nors galimas faktines įvykio aplinkybes. Atsiliepime teigiama, kad šioje byloje nėra nei vieno įrodymo, išskyrus V. Z. paaiškinimą, kad automobilis buvo apgadintas būtent 2010-03-10, ir kad tai įvyko atsakovui priklausančioje požeminėje aikštelėje. Pasak atsakovo, apeliantas nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnai 2010-03-30 nutarimu patvirtino visas V. Z. pareiškime nurodytas aplinkybes, t.y. kad: 1. 2010-03-10 požeminėje automobilių aikštelėje nežinomoje vietoje (nes V. Z. nesugebėjo tiksliai identifikuoti vietos) nuo lubų lašėjo vanduo; 2. kad lašantis vanduo buvo su kalkių priemaišomis; 3. kad V. Z. automobilis stovėjo toje nežinomoje vietoje, virš kurios susidarė vandens ir kalkių sankaupos; 4. kad įvykis įvyko būtent 2010-03-10; 5. kad būtent vanduo su kalkių priemaišomis apgadino automobilio variklio dangtį. Minėtas nutarimas patvirtina tik tai, kad ant variklio dangčio matomi vandens nutekėjimo žymės ir dangčio pažeidimai. Jokio „Volkswagen“ gamyklinio serviso meistrų patvirtinimo dėl automobilio apgadinimo pobūdžio nėra. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui priklausančioje požeminėje stovėjimo aikštelėje kada nors ir kur nors lašėjo skysčiai, įskaitant ir vandenį su kalkių priemaišomis. Pasak atsakovo, V. Z. paaiškinimai vertintini kritiškai, nes jie yra nenuoseklūs ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes ji yra materialiai suinteresuota šios bylos baigtimi, jai gali grėsti atsakomybė už neteisėtą draudimo išmokos gavimą. Taip pat atsiliepime pažymima, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kad buvo nustatinėjamas automobiliui padarytos žalos dydis. Byloje pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad buvo remontuojamas ne tik automobilio variklio gaubtas, bet ir poliruojamas bei šlifuojamas priekinis automobilio bamperis, ant kurio niekas nelašėjo. Teigia, jog apeliantas neįrodė, kad žala automobiliui padaryta dėl požeminės aikštelės trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto „If P&C Insurance AS“ apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovas neįrodė sąlygų atsakovo, kaip aikštelės, esančios Konstitucijos pr. 20A, Vilniuje, savininko, atsakomybei pagal LR CK 6.266 str. atsirasti, todėl pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas „If P&C Insurance AS“ buvo apdraudęs automobilį VW Golf 6 Trendline, v.n. (duomenys neskelbtini) pagal transporto priemonių draudimo sutartį laikotarpiu nuo 2009-12-31 iki 2010-12-30. Ieškovas, remiantis LR CK 6.266 str. pagrindu, pareiškė ieškinį atsakovui dėl 617,63 Lt žalos, padarytos minėtam automobiliui atsakovui priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, atlyginimo. Nurodė, kad žala buvo padaryta 2010-03-10 atsakovui priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuomet ant V. Z. šioje aikštelėje laikyto automobilio lašantis vanduo su kalkių priemaišomis išgraužė automobilio paviršinę dangą.

Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal aptariamą teisės normą statinių (tarp jų ir tiesiamų ar nutiestų kelių) atsakomybės subjektu įvardytas savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Taigi, reiškiant ieškinį LR CK 6.266 str. pagrindu ieškovas privalo įrodyti šių aplinkybių visumą – žalą, šios žalos padarymą dėl pastato (statinio) sugriuvimo ar trūkumų, priežastinį ryšį tarp žalos ir pastato (statinio) sugriuvimo ar kitų jo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, laiko, kad visų šių aplinkybių ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė.

Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Taigi, civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog žala automobiliui buvo padaryta būtent atsakovui priklausančioje požeminėje aikštelėje dėl atsakovo valdomo pastato (statinio) trūkumo, defekto. Apeliantas teigia, jog jo nurodomą automobilio sugadinimo faktą ir mechanizmą patvirtina byloje esantys Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato prevencijos skyriaus 2010-03-30 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 6) ir automobilio valdytojos V. Z. parodymai, tačiau su tuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal V. Z. pareiškimus automobilio sugadinimas įvyko 2010-03-10, o nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyti duomenys užfiksuoti tik 2010-03-17 apžiūrint automobilį, t.y. praėjus 7 dienom nuo V. Z. nurodomo įvykio. Nors nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad apžiūrint automobilį nustatyta, jog ant automobilio dangčio matomi vandens nutekėjimo žymės, dangos pažeidimai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš policijos tyrimo medžiagos (o taip pat ir apelianto nurodomo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) negalima nustatyti, kokiu laiku ir kokioje konkrečioje vietoje automobilio pažeidimai buvo padaryti, nėra užfiksuota, kad apžiūrint automobilį nuo lubų varvėjo vanduo (nefiksuota lubų būklė, nėra duomenų, jog pažeidimai automobiliui buvo padaryti būtent toje vietoje, kurioje automobilis nufotografuotas). Kaip seka iš atsakovo paaiškinimų ir pateiktų nuotraukų, V. Z. buvo suteikta automobilio stovėjimo vieta Nr. 104, kurioje nėra fiksuoti jokie perdangos įtrūkimai, iš kurių galėtų lašėti skysčiai (vanduo su kalkėmis). Teisme apklausta liudytoja V. Z. teigė, kad įvykio metu automobilį buvo pastačiusi kitoje stovėjimo vietoje, tačiau negalėjo paaiškinti, kur konkrečiai stovėjo automobilis (kokioje automobilio stovėjimo vietoje, kokiame aukšte). Įrodymų, kurioje konkrečioje automobilio stovėjimo aukštelės vietoje automobilis buvo apgadintas, nepateikė ir ieškovas, nors tokia pareiga kyla būtent jam. Duomenų apie požeminės stovėjimo aikštelės trūkumus, dėl kurių galėjo įvykti skysčių lašėjimas, taip pat nėra pateikta, kas leidžia pagrįstai abejoti ieškovo bei liudytojos nurodoma versija, jog automobilis buvo sugadintas atsakovui priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Nors liudytoja V. Z. teigė, jog dar iki kreipiantis į policijos pareigūnus dėl automobilio sugadinimo, informavo atsakovo atstovus, tačiau šiuos liudytojos aiškinimus atsakovas kategoriškai neigia bei nurodo, kad jo atstovai nebuvo informuoti nei apie padarytą žalą, nei apie policijos pareigūnų atliktą automobilio apžiūrą. Tokių liudytojos V. Z. parodymų nepatvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys, kurie taip pat nepatvirtina V. Z. aiškinimų, jog įvykio metu buvo lietingas periodas. Be to, pati liudytoja V. Z., teismo posėdyje duodama parodymus, abejojo dėl jos automobilio sugadinimo mechanizmo, t.y. teigė, jog arba jai sąmoningai buvo apgadintas automobilis, arba nulašėjo vanduo nuo stogo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog automobilio dangtis buvo sugadintas ieškovo nurodomu būdu – dėl nuo lubų lašančio vandens su kalkių priemaišomis. Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti V. Z. parodymais dėl įvykio aplinkybių, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai. Tai, kad žala buvo padaryta dėl atsakovo pastato trūkumo, nepatvirtina ir policijos pareigūnų atliktas tyrimas bei nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovui neįrodžius, kad žala buvo padaryta dėl pastato (statinio) trūkumų, dėl kurių galėjo būti skysčių tekėjimas, bei priežastinio ryšio tarp žalos ir pastato (statinio) trūkumų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas norminių ir procesinių teisės aktų reikalavimų, ieškinį atmetė.

Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank valda“ prašo, atmetus apeliacinį skundą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė jokių patirtų bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių dokumentų, todėl toks atsakovo prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teismas

nutaria:

ieškovo „If P&C Insurance AS” apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius