- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-06
- Bylos Nr.
- e2A-1713-392/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU
- Atsakovas
- E. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU ieškinį atsakovui E. V. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 34 762,09 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Egvilta“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Avere“, o 2010 m. birželio 14 d. nutartimi pripažino šią įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė yra viena didžiausių BUAB „Egvilta“ (toliau - ir Bendrovė) kreditorių, kuriai priklauso 46,22 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Reikalavimo teisę ieškovė įgijo 2015 m. balandžio 29 d. Susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo pagrindu, kuriuo pradinis kreditorius SIA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei 1987000 Eur dydžio finansinį reikalavimą kilusį iš tarp UAB „Egvilta“ ir AS „Unicredit Bank“, veikiančio per AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrių (pareigų ir teisių perėmėjas – SIA „UniCredit Leasing“), 2008 m. kovo 21 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 41000050-01. Taip pat 2015 m. gegužės 4 d. Įkeitimo perleidimo sutartimi SLA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei prievolių, kylančių iš Kreditavimo sutarties, užtikrinimo prievoles, nurodytas Hipotekos lakšte ir Įkeitimo lakšte. Tai reiškia, jog bendrovės prievolių kylančių iš Kreditavimo sutarties, įvykdymas yra užtikrintas ieškovės naudai įkeistu bendrovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu – daugiabučiu gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini). 2014 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi E. V. į kreditorių sąrašą buvo įtrauktas su 7 338 325,37 Lt kreditoriniu reikalavimu. Taigi šiuo metu E. V. priklauso 46,84 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų į BUAB „Egvilta“ sumos ir jis yra pats didžiausias bendrovės kreditorius, tačiau jo finansinis reikalavimas yra tik trečios eilės. UAB „Egvilta“ buvo įsteigta vienam nekilnojamojo turto projektui vystyti – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybai. Kilusio ginčo dėl BUAB „Egvilta“ turto įkainavimo teisme nustatymo, BUAB „Egvilta“ turėjo vienintelį nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kartu su 0,8970 ha žemės sklypo nuomos teise. BUAB „Egvilta“ bankroto procedūra tęsiasi 9 metus dėl kreditorių nustatomos nerealios, itin didelės parduodamo turto kainos. Vilniaus apygardos teismas nustatė pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą 2 800 000 Eur. Atsakovas E. V. pateikė ne tik apeliacinį skundą, bet ir kasacinį skundą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti realizuoti turtą iki byla nebus išnagrinėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus. Dėl atsakovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė patyrė nuostolius, kurių atlyginimo yra priversta reikalauti iš atsakovo. Atsakovo piktnaudžiavimas savo teisėmis pasireiškia balsuojant už nepateisinamai didelės pradinės turto pardavimo kainos nustatymą ar išvis sprendimo šiuo klausimu nepriėmimu bei atsakovo E. V. nepagrįstais skundais, kuriais buvo vilkinamas pardavimo procesas. Ieškovės nuomone, nagrinėjamoje byloje yra akivaizdus netiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtų nuostolių ir visų atsakovo neteisėtų veiksmų piktnaudžiaujant suteiktomis teisėmis. Asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti susidariusius nuostolius. Atsakovo kaltė preziumuojama. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, užsitęsė turto pardavimas, buvo užvilkintas kreditorinių reikalavimų patenkinimas. Apeliacinis teismas nutartį priėmė 2016 m. gruodžio 19 d., turtą galėjo realizuoti tik bylą išnagrinėjus kasacine tvarka 2017 m. balandžio 19 d. Ieškovės kreditorinių reikalavimų suma 2 097 183,81 Eur. Taikant 5 procentų metinių palūkanų normą, ieškovė patyrė žalą per 121 dienas 34 762,09 Eur.
2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovas, nepritardamas turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymui Kreditorių susirinkime, siekė ne vilkinti turto pardavimo procedūras, o siekė patvirtinti tokią turto pradinę pardavimo kainą, kuri atitiktų turto rinkos vertę, bei sudarytų sąlygas, turtą pardavus už turto rinkos vertę, patenkinti ne tik hipotekinio kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus (ar juos patenkinti bent dalinai). Atsakovo nuomone, ieškovės nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą. BUAB „Egvilta“ bankroto procese išsiskyrė hipotekinio kreditoriaus ir kitų kreditorių, įskaitant ir atsakovo, interesai dėl BUAB „Egvilta“ priklausančio turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. Tiek pradinis kreditorius AS „UniCredit Bank“, tiek ieškovė siekia kuo skubiau parduoti turtą už kainą, lygią jų kreditorinių reikalavimų dydžiui, ar bent jau dalinai juos padengiančią. Ieškovė visiškai nėra suinteresuota turtą parduoti už kiek įmanoma didesnę kainą, nes jos, kaip hipotekinio kreditoriaus, reikalavimas tenkinamas pirmumo tvarka iš visų įkeisto turto pardavimo lėšų, jų proporcingai neskirstant kitiems kreditoriams. BUAB „Egvilta“ bankroto proceso eiga po ieškovės kreditorinio reikalavimo patenkinimo ieškovei yra visiškai neaktuali, todėl nepaisydama kitų kreditorių interesų, ieškovė visais įmanomais būdas siekia parduoti turtą už rinkos sąlygų neatitinkančią ir vien jos kreditorinį reikalavimą padengiančią kainą. Tuo tarpu atsakovo teisėtas interesas yra parduoti turtą už kaip įmanoma didesnę kainą, kad, turtą pardavus ir visiškai patenkinus ieškovės kreditorinį reikalavimą, dar liktų lėšų trečiosios eilės kreditorių reikalavimams bent dalinai tenkinti. Pabrėžtina, kad šiuos priešingus savo interesus tiek pati ieškovė, tiek ir atsakovas aktyviai gina, todėl tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningas teisės naudojimas priešingai jos paskirčiai ar piktnaudžiavimas teise. Atsakovas pasinaudojo teise į teisminę gynybą, neperžengdamas savo teisių įgyvendinimo ribų, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Turtas turėjo būti parduodamas varžytynėse, todėl pranešant apie varžytynes, mokant įnašus, vykdant varžytynes, sumokant kainą už parduodamą objektą, ieškovas nuostolius galėtų skaičiuoti tik nuo 2017 m. kovo 15 d. Dalis ieškovės kreditorinio reikalavimo yra patvirtinta 2017 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo datai ieškovė neturėjo tokio dydžio patvirtinto finansinio reikalavimo. Ieškovė ieškinį įrodinėja prielaidomis, į varžytynes 2017 m. balandžio 24 d. įsiregistravo vienas dalyvis, nėra įrodymų, kad buvo potencialūs pirkėjai pirkti nekilnojamąjį turtą varžytynėse po 2016 m. gruodžio 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įsiteisėjimo. Prašo ieškinį atmesti, nes nuostolių atsiradimas pagrįstas prielaidomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui E. V. iš ieškovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Egvilta“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Avere“ (įgaliotas asmuo R. P.), o 2010 m. birželio 14 d. nutartimi pripažino šią įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovei priklauso 43,729 proc. BUAB „Egvilta“ visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Reikalavimo teisę ieškovė įgijo 2015 m. balandžio 29 d. Susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo pagrindu, kuriuo pradinis kreditorius SIA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei 1 987 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą kilusį iš tarp UAB „Egvilta“ ir AS „Unicredit Bank“, veikiančio per AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrių (pareigų ir teisių perėmėjas - SIA „UniCredit Leasing“), 2008 m. kovo 21 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 41000050-01. 2015 m. gegužės 4 d. Įkeitimo perleidimo sutartimi SLA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei prievolių, kylančių iš Kreditavimo sutarties, užtikrinimo prievoles, nurodytas Hipotekos lakšte ir Įkeitimo lakšte. UAB „Egvilta“ prievolių kylančių iš Kreditavimo sutarties, įvykdymas yra užtikrintas ieškovės naudai įkeistu UAB „Egvilta“ priklausančiu nekilnojamuoju turtu – daugiabučiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2B-2422-562/2017) patvirtinti atsakovo E. V. kaip trečios eilės kreditoriaus finansiniai reikalavimai 2 125 325,93 Eur sumai, ieškovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KLNNISVARA OU kaip trečios eilės kreditoriaus finansiniai reikalavimai 102 606,51 Eur sumai, o kaip hipotekos kreditoriaus – 1 994 577,30 Eur sumai. BUAB „Egvilta“ priklauso nekilnojamasis turtas – daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei 8970,00 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisė, kylanti iš 2000 m. kovo 27 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 198 (ir vėlesnių susitarimų dėl šios sutarties pakeitimo). Buvo paskelbtos 8 varžytynės, mėginama 4 kartus parduoti nekilnojamąjį turtą tiesioginių derybų būdu, tačiau turto niekas neįsigijo.
5. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį, nustatė, kad ieškovės įkeitimu užtikrintas kreditorinis reikalavimas BUAB „Egvilta“ bankroto byloje aktualiu nagrinėjamu laikotarpiu buvo 1 994 577,30 Eur, kiti trečios eilės kreditoriniai reikalavimai sudarė 2 542 444,31 Eur, iš viso 4 537 021,61 Eur. Kaip matyti, bankroto procese aiškiai išsiskyrė ieškovės hipotekos kreditoriaus, ir kitų kreditorių, įskaitant ir atsakovą, interesai. Kreditoriai, kurių tarpe didžiausią dalį (kiekine išraiška) sudaro avansus už statomus butus iš anksto sumokėję pirkėjai, gautų bent dalinį jiems priklausančių kreditorinių reikalavimų patenkinimą tik tuo atveju, jei ieškovei įkeistas turtas būtų parduotas už didesnę kainą, nei ieškovės kreditorinis reikalavimas. Todėl, teismo nuomone, tiek atsakovas, tiek ir kiti trečios eilės kreditoriai turi teisėtą ir pagrįstą interesą, kad turtas būtų parduotas už įmanomai didžiausią ir rinkos sąlygas atitinkančią kainą, kuri leistų patenkinti ne tik ieškovės kreditorinį reikalavimą, bet ir leistų kitiems kreditoriams atgauti bent dalį skolos.
6. Teismas padarė išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas atsakovo kasacinis skundas, pritaikymas nesusijęs su žalos ieškovei padarymu. Šioje byloje ieškovė žalos dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jai padarymą grindžia aplinkybe, kad negalėjimas parduoti turtą varžytynėse, sąlygojo jai žalos atsiradimą, nuostolius. Teismas pažymėjo, kad draudimas parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą galiojo tik šiek tiek daugiau kaip tris mėnesius. Toks terminas, kai ketinama investuoti į didelės vertės turtą paprastai nevertintinas kaip labai ilgas, t. y. toks, dėl kurio įmonė, ketinanti įsigyti nekilnojamąjį turtą, prarastų suinteresuotumą ją įsigyti. Siekiant nustatyti realius nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, turi būti įvertinta, ar ieškovė negavo naudos, ar ji turėjo ją gauti, koks yra ryšys tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės nurodytų ir paskaičiuotų nuostolių. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad ieškovė nuostolio atsiradimą sieja su atsakovo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis kasacinio proceso metu, nes jos užvilkino ieškovės hipotekinio reikalavimo 1 994 577,30 Eur sumai patenkinimui. Teismas ieškovės ieškinį dėl nuostolio atlyginio atmetė, nes ji neįrodė, kad turėjo realius nuostolius dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
7. Ginčo šalys yra BUAB „Egvilta“ kreditoriai, turintys skirtingos rūšies ir apimties kreditorinius reikalavimus. Nagrinėjamos BUAB „Egvilta“ turto pardavimo atveju, užsitęsus bankroto procedūrai, teismas nutartimi nustatė parduodamo nekilnojamojo turto kainą, kuri netenkino atsakovo. BUAB „Egvilta“ nekilnojamasis turtas yra itin brangus – nebaigtas statyti statinys, todėl tik pavienės finansiškai pajėgios įmonės gali susidomėti parduodamu turtu, gauti finansų-kredito įmonių finansavimą ar už savo lėšas jį įsigyti. Ieškovė savo nuostolius grindžia prielaida, kad turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių, todėl patyrė nuostolius. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius inicijuodamas varžytines turi laiko sąnaudas, varžytynių eiga trunka kelis mėnesius iki piniginių įplaukų už parduodamą turtą gavimo, į kurias ieškovė nekreipia dėmesio. Todėl 2017 metų sausį, vasarį varžytynės, jeigu atsirastų dalyviai, negalėtų įvykti ir ieškovė negalėtų tenkinti finansinį reikalavimą. Vėlesnė turto pardavimo eiga ir rašytinis įrodymas – 2017 m. spalio 11 d. BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytynių turto perdavimo-priėmimo aktas, įrodo, kad turtui už 3 605 601 Eur pirkėjo neatsirado ir turtą perėmė ieškovė.
8. Ieškovė nuostolius skaičiavo vadovaudamasi prielaida, kad prarado pajamas per laikotarpį sudarančias 5 procentų metinių palūkanų normą nuo 2 097 183,81 Eur kreditorinės reikalavimo sumos. Tačiau Lietuvos Banko skelbiamomis internete statistikos duomenimis eurozonos valstybėse banko paskolos virš 1 000 000 Eur virš metų laikotarpiu įmonėms palūkanos buvo 1,84-3 procentai nuo 2017 sausio iki 2017 balandžio. Teismo vertinimu, minėti įrodymai rodo, kad ieškovė dirbtinai pasiskaičiavo nuostolius, kurių realiai neturėjo. Ieškovės nurodytų palūkanų dydis neatitinka paskolos rinkos pasiūlos, rinkoje skolinamasi ženkliai mažesnėmis palūkanomis. Ieškovės nurodytas nuostolių skaičiavimo terminas neatitinka varžytynių eigos laikotarpio, jeigu būtų netaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
9. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, sprendė, ieškinį atmesti, nes ieškovė ne tik realių nuostolių neįrodė, bet ir hipotetinių nuostolių nepagrindė, neįrodytas ryšis tarp atsakovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir kokių nors turtinių netekčių, skaičiuojant nuostolius. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčas dėl nekilnojamojo turto objekto, kuris priklauso BUAB „Egvilta“, kilo tarp bankrutuojančios įmonės kreditorių, o ieškovės, kaip kreditorės, teisė perleisti kreditorinį reikalavimą suinteresuotiems asmenims nebuvo pažeista.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 34 762,09 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteisiamą 34 762,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bankroto byloje nebuvo. Nurodo, kad BUAB „Egvilta“ bankroto procedūros vyko apie aštuonerius metus. BUAB „Egvilta“ bankroto procese balsų daugumą turintys kreditoriai nepagrįstai nustatydavo itin didelę jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainą arba išvis vengdavo priimti sprendimą dėl jo pardavimo, todėl buvo užkertamas kelias realizuoti turtą ir gauti bent dalinį kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą.
10.2. Vadovaujantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kai yra reikalaujama nuostolių, kreditoriaus patirtų dėl skolininko prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, skolininko kaltė apskritai neturi teisinės reikšmės, kadangi tokių nuostolių atsiradimo riziką privalo įvertinti ir ją visiškai prisiima skolininkas teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties priėmimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti vykdomos turto varžytynės, todėl buvo užkirstas kelias BUAB „Egvilta“ kreditoriams gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą.
10.3. Atsakovas, padavęs kasacinį skundą ir po to pateikęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones veikė savo rizika, todėl Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi pripažinus jo skundą nepagrįstu ir jį atmetus, atsakovui kilo pareiga atlyginti ieškovei atsiradusius nuostolius dėl negalėjimo parduoti turto laikotarpiu nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties įsiteisėjimo dienos iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties priėmimo dienos.
10.4. Atsakovas tendencingai viso bankroto proceso metu vilkino turto pardavimą ir nepaisant to, kad bylą dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo nagrinėję teismai nusprendė, kad tai daugiau nebegali tęstis, nes yra pažeidžiami tiek kreditorių, tiek BUAB „Egvilta“ interesai, dėl to patys nustatė turto pardavimo kainą ir tvarką. Tačiau atsakovas, siekdamas bet kokiu būdu išvengti turto pardavimo ir teismo nutarčių vykdymo, pateikė prašymą stabdyti turto pardavimo procedūras. Toks elgesys apeliantės nuomone, parodo, kad atsakovas piktnaudžiavo įstatymo įtvirtintomis galimybėmis.
10.5. Teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad vien tai, jog kreditoriai turi priešingą interesą bankroto byloje ir yra suinteresuoti kuo brangiau parduoti turtą, negalima atsakovo veiksmų traktuoti kaip piktnaudžiavimo procesu. Be to, teismo sprendime nėra įvertinta aplinkybė, jog paprastai visi kreditoriai yra suinteresuoti kuo brangiau parduoti turtą, tačiau tokia situacija nėra pagrindas piktnaudžiauti eilę metu besitęsiančiu bankroto procesu. Atsakovas veikė prieš greitą bankroto procedūrų užbaigimą bei nesąžiningai iškėlė vien tik savo interesus ir tokiu būdu sukėlė ieškovei žalą. Šiuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų kreipęsis į kasacinį teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kasaciniame procese, turtas bankroto procese jau anksčiau būtų realizuotas, nesvarbu ar turtą parduodant trečiajam asmeniui ar perleidžiant ieškovei kaip neparduotą iš varžytynių.
10.6. Teismas deklaratyviai pasisakydamas, kad ieškovė neįrodė pagrįsto nuostolių tikrumo ir realumo nenurodė, kokius konkrečius įrodymus pagrįsti nuostolių tikrumui ir realumui ieškovė turėjo pateikti.
Šalies argumentai
10.7. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad reikalavimas priteisti nuostolius, apskaičiuotus taikant 5 proc. palūkanų normą, yra nepagrįstas. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Banko skelbiamomis internete statistikos duomenimis eurozonos valstybėse banko paskolos virš 1 000 000 Eur virš metų laikotarpiu palūkanomis įmonėms. Ieškovė, pareikšdama reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo vadovavosi Civiliniame kodekse įtvirtinta palūkanų norma, reikalaudamas minimalių nuostolių, siejant juos su CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 procentų metinių palūkanų norma.
10.8. Ieškovė reikalavimo teisę į BUAB „Egvilta“ įsigijo investiciniais tikslais, žinodama apie tai, kad bankroto procesas tęsiasi jau ne vienerius metus, kad BUAB „Egvilta“ turto už itin didelę kainą nepavyksta parduoti, kad bankroto byloje jau yra atliktas turimo turto rinkos vertės nustatymas. Tačiau ieškovė nematė ir iki šiol nemato jokio teisėto pagrindo stabdyti turto pardavimą, todėl visiškai pagrįstai tikėjosi, jog turto pardavimo klausimas bus protingai ir operatyviai išspręstas sušauktame kreditorių susirinkime.
10.9. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad varžytynės nebūtų galėjusios įvykti ir ieškovė nebūtų galėjusi tenkinti finansinį reikalavimą, nes varžytynių eiga trunka kelis mėnesius. Faktą, jog turtui atsirado pirkėjas patvirtina 2017 m. spalio 11 d. BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytinių turto perdavimo-priėmimo aktas, kuriame nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. pasibaigusių Turto varžytynių Nr. 141643 laimėtojas pasiūlytos 3 605 601 Eur kainos nustatytą terminą nesumokėjo, todėl varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis.
10.10. Jeigu atsakovas nebūtų pateikęs prašymo stabdyti turto pardavimą, Bendrovės administratoriaus paskelbtose varžytynėse turtas būtų buvęs parduotas ir ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Tai, kad turtas būtų buvęs parduotas varžytynėse, patvirtina tai, jog po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir varžytynės paskelbtos iš naujo, jose, sumokėjęs dalyvio mokestį, užsiregistravo pirkėjas, kuris, sprendžiant iš dalyvio mokesčio kainos, buvo suinteresuotas turto įsigijimu.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė, ieškinyje suformuluodama ieškinio reikalavimą bei ieškinio faktinį pagrindą, aiškiai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, todėl šioje byloje yra vertinamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su ieškinio faktiniu pagrindu, t. y. privalu vertinti atsakovo veiksmus tik už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde pasisako ir dėl aplinkybių, kurios nesusijusios su nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. dėl BUAB „Egvilta“ bankroto procedūrų vykdymo termino, vykusių bendrovės kreditorių susirinkimų ir juose priimtų nutarimų, priežasčių, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių negali vertinti, o ieškovė neturi teisės jomis grįsti savo apeliacinio skundo. Atsakovas, pasinaudodamas teise į teisminę gynybą bei teikdamas prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarčių vykdymo sustabdymo, neperžengė savo teisių įgyvendinimo ribų ir tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Mano, jog ieškovė, kaip protingas ir atidus asmuo, turėjo įvertinti visą situaciją BUAB „Egvilta“ bankroto byloje, nes jai turėjo būti žinomos aplinkybės dėl kurių BUAB „Egvilta“ bankroto procedūros buvo vykdomos penkerius metus. Suinteresuotų asmenų inicijuotos civilinės bylos rodo, jog BUAB „Egvilta“ bankroto procedūrų vykdymas užsitęsė ne dėl atsakovo, o dėl bankroto administratoriaus ir AS „UniCredit Bank“ veiksmų (inicijuotų civilinių bylų) ir tarpusavio vykusių ginčų. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, jog bendrovės bankroto procedūros buvo vykdomos 8 metus išimtinai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar piktnaudžiavimo teisės. Ieškovės argumentus, kad turtas būtų parduotas pirmose varžytynėse, atsakovas laiko nepagrįstais, nes tas faktas, jog 2017 m. balandžio 24 d. paskelbtose turto varžytynėse užsiregistravo varžytynių dalyvis, dar neįrodo, jog turtas būtų parduotas galimai ankstesnėse turto varžytynėse. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė, jog 2016 m. gruodžio 19 d. turtas realiai galėjo būti parduotas, todėl ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su realia tikimybe parduoti turtą 2016 m. gruodžio 19 d., laikytinos neįrodytomis. Ieškovė, turėdama pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, neįrodė teismui nuostolių sumos (ieškovės gautinų pajamų (finansinio reikalavimo tenkinimo apimties)), nuo kurios galėtų būti skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o nesant įrodytoms tokioms aplinkybėms, laikytina, jog ieškovė neįrodė galimai jos patirtų nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuostolių, kurie atsirado dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo priteisimo.
14. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Egvilta“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Avere“ (įgaliotas asmuo R. P.), o 2010 m. birželio 14 d. nutartimi pripažino šią įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovei priklauso 43,729 proc. BUAB „Egvilta“ visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Reikalavimo teisę ieškovė įgijo 2015 m. balandžio 29 d. Susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo pagrindu, kuriuo pradinis kreditorius SIA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei 1 987 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą kilusį iš tarp UAB „Egvilta“ ir AS „Unicredit Bank“, veikiančio per AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrių (pareigų ir teisių perėmėjas - SIA „UniCredit Leasing“), 2008 m. kovo 21 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 41000050-01. 2015 m. gegužės 4 d. Įkeitimo perleidimo sutartimi SLA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovei prievolių, kylančių iš Kreditavimo sutarties, užtikrinimo prievoles, nurodytas Hipotekos lakšte ir Įkeitimo lakšte. UAB „Egvilta“ prievolių kylančių iš Kreditavimo sutarties, įvykdymas yra užtikrintas ieškovės naudai įkeistu UAB „Egvilta“ priklausančiu nekilnojamuoju turtu – daugiabučiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2B-2422-562/2017) patvirtinti atsakovo trečios eilės kreditoriaus E. V. finansiniai reikalavimai 2 125 325,93 Eur sumai, ieškovės trečios eilės kreditorės Estijos Respublikos bendrovės INTI KLNNISVARA OU finansiniai reikalavimai 102 606,51 Eur sumai, ir ieškovės kaip hipotekos kreditorės finansiniai reikalavimai 1 994 577,30 Eur sumai. BUAB „Egvilta“ priklauso nekilnojamasis turtas – daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei 8970 m² žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisė, kylanti iš 2000 m. kovo 27 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. 198 (ir vėlesnių susitarimų dėl šios sutarties pakeitimo).
15. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais buvo nustatoma ženkliai per didelė turto pardavimo kaina panaikinimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-4517-562/2016) panaikino 2016 m. balandžio 5 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimus ir nustatė bendrovei priklausančio turto pardavimo tvarką ir kainą, nustatant, kad turtas parduodamas kaip vienas nedalomas vienetas iš viešųjų varžytynių, pradinė turto pardavimo kaina – 2 800 000 Eur. Dėl šios nutarties E. V. padavė atskirąjį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-2096-370/2016) jį atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsakovas dėl šių nutarčių pateikė kasacinį skundą, kuriuo, taip pat paprašė sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties vykdymą, kol bus priimtas galutinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi netenkino prašymo dėl skundžiamų nutarčių vykdymo sustabdymo. Atsakovas 2017 m. sausio 24 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti bendrovės administratoriui pardavinėti bendrovės turtą, kol bus priimtas galutinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė bendrovės bankroto administratorei pardavinėti bendrovei priklausantį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį paliko nepakeistą, panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
16. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti, remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Nagrinėjant nuostolių priteisimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant nuostolių atsiradimo faktą ir jų dydį. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai uždraudus atlikti tam tikrus veiksmus su nekilnojamojo turto ar akcijų pardavimu, atsakovui atimama galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines teises į areštuotą turtą. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir trukmę, nustatyti teisingą padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų.
17. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl nuostolių priteisimo netenkintas, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bankroto byloje nebuvo. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teismų praktiką tam, kad būtų nustatyta, jog asmuo piktnaudžiavo procesu, turi būti nustatytas ne tik procesinio veiksmo neteisėtumas, bet ir jį atlikusio asmens nesąžiningumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju atsakovas, teikdamas prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarčių vykdymo sustabdymo, pasinaudojo CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. teise į teisminę gynybą ir todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.
18. Apeliantė nurodo, kad BUAB „Egvilta“ bankroto procedūros vyko apie aštuonerius metus, bankroto procese balsų daugumą turintys kreditoriai nepagrįstai nustatydavo itin didelę jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainą arba išvis vengdavo priimti sprendimą dėl turto pardavimo, todėl buvo užkertamas kelias realizuoti turtą ir bent iš dalies patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtintus BUAB „Egvilta“ kreditorių finansinius reikalavimus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės hipotekos kreditorės ir kitų kreditorių, taip pat ir atsakovo, interesai bankroto procese skiriasi, nes tuo atveju, jei ieškovei įkeistas turtas būtų parduotas už didesnę kainą, nei ieškovės finansinis reikalavimas, tai kiti kreditorių reikalavimai bent iš dalies būtų patenkinti. Todėl tiek atsakovas, tiek kiti trečios eilės kreditoriai turi teisėtą ir pagrįstą interesą siekti, kad turtas būtų parduotas už įmanomai didžiausią ir rinkos sąlygas atitinkančią kainą.
19. Pažymėtina, kad nuostolių kitai šaliai atsiradimą gali sąlygoti ir kitos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad turi būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant nuostolių (negautų pajamų) faktą ir jų dydį. Pirma, negautų pajamų numatomumas, kai atsakovas sugeba įrodyti, kad patyrė tokius nuostolius, kuriuos buvo numatęs sudarydamas sutartį. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Negautos pajamos turi turėti realumo požymių (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), t. y. nukentėjusysis turi konkrečiai nurodyti, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojant disponavimą turtu paveikė suvaržyto turto vertę ir jo, kaip verslininko, galimybę plėtoti nekilnojamojo turto verslą. Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius.
20. Apeliantė nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygojo jai žalos atsiradimą, nes nebuvo galima parduoti turto iš varžytynių, todėl buvo užkirstas kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimas. Teisėjų kolegija šį apeliantės argumentą atmeta. Byloje nėra jokių įrodymų, kad BUAB „Egvilta“ nekilnojamas turtas būtų parduotas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė tokių įrodymų nepateikė. BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius 2017 m. sausio 12 d. paskelbė turto varžytynes, tačiau vėliau šias varžytynes atšaukė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiose varžytynėse neužsiregistravo nei vienas varžytynių dalyvis. 2017 m. balandžio 24 d. paskelbtose turto varžytynėse užsiregistravo vienas dalyvis, bet jos taip pat buvo atšauktos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, turtas galėjo būti parduotas. Iš 2017 m. spalio 11 d. BUAB „Egvilta“ neparduoto iš varžytynių turto perdavimo-priėmimo akto matyti, kad turtui už 3 605 601 Eur pirkėjas neatsirado ir turtą perėmė ieškovė. Be to, draudimas parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą galiojo tik šiek tiek daugiau kaip tris mėnesius. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog toks terminas, kai ketinama investuoti į didelės vertės turtą paprastai nevertintinas kaip labai ilgas, t. y. toks dėl kurio įmonė, ketinanti įsigyti nekilnojamąjį turtą prarastų suinteresuotumą jį įsigyti.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė realių nuostolių, be to nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės patirtų nuostolių. Nesant įrodymų, kad apeliantės nurodytos išlaidos yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmė, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, įvertino byloje esančius įrodymus, todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės Estijos Respublikos bendrovės INTI KINNISVARA OU apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.