Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Jurgita Grigonienė Baudž. byla Nr. 1A–113-174/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.5.1, 1.2.4.5, 1.2.4.8, 1.2.26.1, 2.1.6.2, 2.4.6.3.1 (S).

2008 m. gegužės 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Sigito Lečo ir nukentėjusiųjų F. K. ir S. K. atstovės advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006-07-26 nuosprendžio, kuriuo D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. nepadarius šios nusikalstamos veikos,

pagal BK 140 str. 1 d. dėl A. Z. sužalojimo, padarius šią veiką neperžengiant būtinosios ginties ribų,

pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. K. sužalojimo, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

S. K., F. K. ir prokuroro, ginančio Valstybinės ligonių kasos interesus, civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: 2004-07-02, nuo 15 iki 16 val., išėjo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į laiptinės koridorių, viešoje vietoje įžūliais veiksmais ir grasinimais, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. mojuodamas plaktuku įbėgo pro praviras duris į buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridorių, kur rankomis sugriebė S. K. už kairės rankos, kaire koja atsistojo ant jos dešinės kojos, tyčia iš chuliganiškų paskatų spyrė jai į pilvą, šaukdamas, kad užmuš, padarydamas S. K. poodines kraujosruvas pilve, kairėje rankoje, odos nubrozdinimus kairėje rankoje, dešinėje kojoje, dėl to nukentėjusiajai nežymiai sutrikdyta sveikata.

D. A. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą: 2004-07-02, nuo 15 iki 16 val., būdamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, rankomis paėmęs už juosmens A. Z., norėjusį apginti S. K., du kartus metė jį ant grindų ir A. Z. gulint kojomis spyrė ne mažiau kaip du kartus, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniajame sėdmenyje, odos nubrozdinimus kairėje kojoje, dešiniojo klubo sumušimą, uodegikaulio lūžį, dėl to nukentėjusiajam nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

pripažinti D. A. kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 284 str. l d., 140 str. l d., 138 str. l d., ir nuteisti:

pagal BK 284 str. l d., paskiriant laisvės apribojimą 9 mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per teismo nustatytą laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 140 str. l d. dėl S. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo, paskiriant laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per teismo nustatytą laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 138 str. l d. dėl A. Z. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, paskiriant laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 50 valandų per teismo nustatytą laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 str. l, 2, 4 d., 5 d. l p., paskirtas bausmes pagal BK 284 str. l d. ir 140 str. l d. subendrinti bausmių apėmimo būdu, o bausmę pagal LR BK 138 str. l d. – dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 60 valandų per teismo nustatytą laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Civilinius ieškinius tenkinti, priteisiant S. K. 2000 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai 492,60 Lt A. Z. gydymo išlaidų.

F. K. ieškinį atmesti.

Laikinąjį D. A. nuosavybės teisių į butą (duomenys neskelbtini), apribojimą panaikinti.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog neįrodyta, kad D. A. sutrikdė viešąją tvarką. Mano, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad išteisintasis viešoje vietoje – gyvenamojo namo bendros laiptinės aikštelėje – įžūliais, akivaizdžiai agresyviais ir moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais – mojuodamas plaktuku, šaukdamas ir grasindamas užmušti, baugino žodžiais ir veiksmais aplinkinius, dėl to kilo triukšmas ir į įvykio vietą susirinko kaimynai. Prokuroras tvirtina, kad šios aplinkybės įrodytos nukentėjusiųjų S. K., F. K., A. Z., liudytojų V. G., V. G., T. N., A. K., A. M. parodymais, juos patvirtina specialistų išvados dėl padarytų sužalojimų S. K. ir A. Z.. Prokuroras mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-10-14 nutartyje nustatyta, jog D. A. veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos veikos požymius. Dėl A. Z. sveikatos sutrikdymo nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į išteisintojo ir D. P. parodymuose esančius prieštaravimus dėl D. P. išlaisvinimo iš A. Z., po kurio šis pargriuvo, o kitu atveju D. A. nemini fakto, kad A. Z. pargriuvo. Todėl pateikta būtinosios gynybos versija yra nepagrįsta, vertintina kaip gynybos būdas. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į A. G., A. N. parodymus ir jų neaptarė, nesiaiškino A. M. parodymų neatitikimų.

Nukentėjusiųjų atstovė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad D. A. elgesys buvo įžūlus, nes veika padaryta prieš vyresnius žmones, prieš juos pavartojo fizinį smurtą. Mano, kad teismas neįvertino išteisintojo asmenybės ir neteisingai įvertino jo parodymus – jis turi aukštąjį juridinį išsilavinimą, todėl duodamas parodymus buvo pranašesnis už nukentėjusiuosius, kurie parodymus davė padedant vertėjui. Tvirtina, kad jokios bylos faktinės aplinkybės nepaneigė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, kad D. A. naudojo plaktuką, garsiai šūkavo, dėl to laiptinės kaimynai išėjo į laiptinę. Mano, kad jauno aukštąjį išsilavinimą turinčio asmens ir susitarusių žmonių parodymai padarė teismui daugiau įtakos nei stresą išgyvenusių pagyvenusių žmonių parodymai, todėl teismas padarė neteisingas išvadas.

Atsikirtime į apeliacinius skundus D. A. prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad apeliaciniai skundai nepagrįsti. 2004 m. liepos 2 d., apie 11 val., jis ir D. P. atvažiavo į jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Priėję prie durų pamatė, kad buto durys užkaltos vinimis, jas ištraukė ir įėjo į vidų. Tuo tarpu iš šalia esančio (duomenys neskelbtini) buto išėjo jo močiutė F. K., kuri iškoneveikė jį ir D. P. necenzūriniais rusiškais žodžiais. Įėjęs į butą pastebėjo, kad jis apvogtas, išlaužtos balkono durys ir nebėra jo daiktų, todėl paskambino į policiją ir pranešė apie vagystę (b. l. 65). Apie 12 val. 30 min. atvyko policijos pareigūnas A. K., kuris paliko blanką, kad surašytų, kas dingo iš buto, ir išvyko, po to grįžo apie 14 val. ir, paėmęs pareiškimą, išvažiavo. Apie 15 val. išteisintasis pamatė, kad balkone stovi jo teta S. K., ji rėkė ir keikė jį bei D. P., paskui pasitraukė. Po 5-10 min. jis išgirdo smarkų beldimą į jo buto duris, tai truko maždaug apie 15 min., po to išgirdo kalimą į duris, jų staktą ir spyną. Per durų skylutę pamatė, kad prie durų stovi kaimynas A. Z. iš gretimo 48 buto, teta S. K. ir močiutė F. K.. Pravėrus duris, jie bandė įsiveržti į butą, tada jis ranka pastūmė tetą ir duris uždarė. Po to vėl išgirdo, kaip užkalinėjamos buto durys. Tada D. P. pasisiūlė išeiti į laiptinę, kad durys toliau nebūtų kalamos, tačiau jai išėjus pasigirdo didelis triukšmas, riksmas, D. P. šaukėsi pagalbos. Tada jis atidarė duris ir pamatė, kaip teta S. K. už megztinio į savo 45 butą tempia D. P., kaimynas A. Z. D. P. stūmė, o ši buvo įsikabinusi į durų staktą. Jis iškvietė policiją (t. 2, b. 1. 132, 134–135). Tada jis išbėgo gelbėti D., prašė ją sugriebusį A. Z. paleisti ją, tačiau jam to nepadarius, priėjo prie A. Z. ir sugriebęs per pečius nutraukė šalin nuo D., šis pargriuvo ant žemės keturiomis, tuo metu D. išbėgo į laiptinę, o jis grįžo prie savo buto durų. Tada į koridorių išbėgo A. Z., kuris įspyrė jam į vidinę šlaunies pusę. Po to teta, kaimynas ir močiutė suėjo į 45 butą, o po kelių minučių atvažiavus policijos pareigūnams jie vėl išėjo į laiptinę.

Išteisintasis teigia, kad jis savo tetos S. K., močiutės F. K. ir kaimyno A. Z. nemušė, jiems necenzūrinių žodžių nesakė ir niekam negrasino. Savo veiksmais neturėjo tikslo pažeisti viešosios tvarkos, nesiekė nieko sužaloti ir negalėjo bei manė, kad nesužalojo. Konfliktas įvyko siekiant jam apginti būstą ir savo draugę nuo pavojingo kėsinimosi. Kai A. Z. kartu su F. ir S. K. tempė D. P. į butą jis, atbėgęs jos gelbėti, nuplėšė A. Z. nuo D. P., pargriaudamas ant grindų. Todėl jo veiksmai prieš A. Z. vertintini kaip būtinoji gintis, kadangi jis gynė D. P. nuo tiesiogiai jai gresiančio bei jau prasidėjusio pavojingo kėsinimosi. Jo rėkimas reikalaujant paleisti D. P. jokiu būdu nelaikytinas viešosios tvarkos trikdymu, o laikytinas reikalavimu nutraukti nusikalstamą veiką, už kurį negali būti baudžiama, nors tai ir lėmė kaimynų subėgimą į šią aikštelę. Pažymi, kad atvažiavusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams A. Z., S. K. nesakė, kad buvo sužaloti, tai patvirtino liudytojai A. M. ir A. K.. Konfliktinę situaciją išprovokavo pati nukentėjusioji S. K. ir jo močiutė F. K., nes nuo pat jo ir D. P. atvykimo į (duomenys neskelbtini), F. K. ir vėliau prisidėjusi S. K. trukdė jam tame bute būti, įkyriai belsdamos ir skambindamos į duris, verždamosi į tą butą net pro balkoną, pademonstravo vandališkus veiksmus, užkalant šio buto duris vinimis, bandė tai padaryti ir jam su D. P. esant tame bute. Tokiu būdu F. K. ir S. K. siekė perkelti turtinių santykių aiškinimąsi į viešosios tvarkos sritį. Pačios F. K. ir S. K. neneigia tai dariusios ir visaip bandžiusios pasikalbėti su juo. Tai kerštas už jų iniciatyva pradėtas ir pralaimėtas civilines bylas.

F. K. dėl to paties įvykio buvo pareiškusi kaltinimus D. P., bet Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005-02-08 nuosprendžiu, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko galioti, D. P. dėl jai pareikštų kaltinimų, numatytų BK 140 str. l d., išteisino. Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančias medicinos specialistų išvadas ir pagrįstai nesusijo 2004-07-04 ir 2004-11-10 išvadų. F. K. paduotas apeliacinis skundas yra asmens, neturinčio teisės apskųsti teismo nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais, kadangi F. K. nėra šioje byloje nukentėjusioji. Teismas konstatavo, kad F. K. pareiškusi šioje byloje 300 Lt ieškinį dėl advokatės samdymo išlaidų, tačiau šios išlaidos nesusijusios su šia byla, todėl ieškinys atmestinas. Pagal BPK 312 str. 3 d. civilinis ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Giminaičių, močiutės ir tetos, paduoti skundai yra tik mėginimas spręsti turtinius ginčus, kadangi po tėvo mirties jis paveldėjo butą (duomenys neskelbtini). Mano, kad F. K. ir S. K. kreipėsi į teismą, ne siekdamos apginti tikrai pažeistas savo teises, o tik norėdamos sukelti jam nemalonumų. Tokiu būdu piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d.). Prokuratūros ir nukentėjusiosios S. K. bei civilinės ieškovės F. K. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroras ir nukentėjusioji ir gynėja prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai D. A. išteisino dėl jam inkriminuojamų kaltinimų. Teisėjų kolegijos nuomone, išteisinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovės apeliaciniai skundai atmestini. Nuosprendyje detaliai išdėstyta, kodėl nenustatytas D. A. kaltumas.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

Iš byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad tarp išteisintojo D. A. bei kartu su juo buvusios D. P. bei S. K., F. K. ir A. Z. buvo konfliktas. Konflikto priežastis buvo ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės. Šias aplinkybes patvirtino ir visi įvykyje dalyvavę asmenys.

Tačiau išteisintasis buvo kaltinamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, padaryto 2004 m. liepos 7 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 16.00 val., prie šio buto esančioje laiptinėje.

Byloje nustatyta, kad išteisintajam priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), durys prieš jam atvykstant buvo užkaltos. D. A. vinis ištraukė ir įėjo į vidų. Tuomet jis pastebėjo, kad bute trūksta jo daiktų, iškvietė policiją ir pranešė apie vagystę iš buto.

Iš Klaipėdos m. VPK rašto nustatyta, kad 2004-07-02, apie 11.44 val., telefonu į policiją kreipėsi D. A., o 12.18 val. – moteris (t. 1, b. l. 65). Iš Klaipėdos m. VPK informacijos žurnalo išrašo matyti, kad 12.18 val. skambinusi moteris pranešė, jog į butą nori patekti anūkas iš (duomenys neskelbtini) buto, o 15.48 val. skambino vyras iš mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (iš to paties mobiliojo ryšio telefono abonento numerio apie 11.44 val. policijai skambino D. A.) ir pranešė, kad vyksta muštynės (t. 2, b. l. 134-135). Todėl tokios aplinkybės neabejotinai rodo, kad konflikto užuomazgos buvo gerokai anksčiau nei nurodyta kaltinime.

Nukentėjusiosios S. K., F. K. patvirtino, kad konfliktas buvo dėl buto, kuris priklauso D. A.. S. K. taip pat parodė, kad beldė į D. A. buto duris lazda (t. 2, b. l. 118). Liudytojas A. M. parodė, kad pagal policijos pranešimą atvyko į (duomenys neskelbtini) butą ir pamatė sėdinčias „abi moteris, kaltinamąjį ir merginą“. „F. K. sakė, kad neis iš buto, o A. norėjo išvaryti“. Jis taip pat parodė, kad šias moteris jie (policijos pareigūnai) išprašė iš buto (t. 2, b. l. 122-123).

Teisėjų kolegija neabejojo, kad nukentėjusiųjų veiksmai buvo provokuojantys (savavališkai užkaltos buto durys, aktyvus beldimas į duris bei bandymas patekti į D. A. butą, taip pat priešinimasis išteiti iš šio buto). Kaimynas A. Z. taip pat buvo pakviestas nukentėjusiųjų. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio. Be to, konflikto pasekmės nebuvo tik dėl D. A. veiksmų, jas išprovokavo nukentėjusieji.

Pirmosios instancijos teismas D. A. išteisino pagal BK 284 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apylinkės teismo išvada. D. A. veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, tai buvo atsakas į nukentėjusiųjų veiksmus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. A. veiksmai buvo padaryti siekiant sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Triukšmas namo laiptinėje buvo šio konflikto pasekmė, jo atsiradimą sąlygojo tiek nukentėjusiųjų, tiek išteisintojo veiksmai. Akivaizdu, kad tyčios pažeisti viešąją tvarką nebuvo, todėl D. A. dėl šio kaltinimo išteisintas pagrįstai. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinių skundų argumentas dėl šios veikos padarymo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl S. K. ir A. Z. sveikatos sutrikdymo

Dėl S. K. sveikatos sutrikdymo pirmosios instancijos teismas D. A. išteisino, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant šią nusikalstamą veiką, o dėl A. Z. sveikatos sutrikdymo – kad šią veiką jis padarė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Nukentėjusioji S. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino aplinkybes, kad jos mama F. K. norėjo patekti į D. A. butą pasiimti savo daiktų. Taip pat S. K. beldėsi lazda į minėto buto duris, bet niekas buto durų neatidarė.

Ji parodė, kad po beldimosi į buto duris ji nuėjo į jos mamos (duomenys neskelbtini) butą, o paskui ją į butą grįžo ir jos mama. Ji nurodo, kad tuomet atsidarė (duomenys neskelbtini) buto durys ir pamatė D. A. su plaktuku rankoje. Jis pasakė, kad ją užmuš, kad ji negyvens. Tada ji nubėgo skambinti policijai, atbėgo kaimynai G. ir N.. Po to atvažiavo policijos patrulis, po 10-15 min. dar atvažiavo policijos pareigūnų, kurie buvo be uniformų. Taip pat parodė, kad A. Z. ją gelbėjo nuo D. A. puolimo, tačiau kaip jis sužalojo A. Z., ji nematė. Kai atvyko policijos pareigūnai, A. Z. jau nebuvo. Nei ji, nei jos mama D. P. netempė. D. P. pati bandė pulti jos mamą. Teigia, kad sakė policijos pareigūnams, jog yra D. A. sumušta, tai yra jis užlipo jai ant kojos (t. 2, b. l. 118-120).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. K. parodė, kad po jos beldimosi į D. A. duris pirma iš buto išėjo D. P., o po to išbėgo D. A. su plaktuku rankoje. Ji taip pat parodė, kad D. A. paskui ją įbėgo į jos butą, užlipo jai ant kojos, čiupo jai už rankos ir keliu spyrė jai į pilvą. Tarp jų atsistojo A. Z., jis bandė nuraminti D. A., o ji tuo tarpu pabėgo į virtuvę skambinti policijai. Girdėjo, kaip buvo sulaužytos koridoriaus spintelės durelės. Tuo pat metu D. P. jos mamą F. K. prispaudė koridoriaus kampe (t. 2, b. l. 197). Atsakydama į gynėjo klausimą, S. K. parodė, kad kai buvo atidarytos buto durys, ji paklausė D. P., kodėl jie neįsileidžia į butą, ir po 15 sekundžių išbėgo D. A.. Parodė, kad ji D. P. nebandė tempti (t. 2, b. l. 198).

Ikiteisminio tyrimo metu S. K. parodė, kad pirmiausia atsidarė buto durys ir pro jas išėjo D. P., kurios paklausė, kodėl neatidaro durų. Ji norėjo su ja pasikalbėti, tačiau normaliai nepasikalbėjus iš to buto išbėgo D. A., kuris pradėjo šaukti (t. 1, b. l. 136).

Taigi S. K. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl kolegija jais tiki tiek kiek jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Liudytoja F. K. patvirtino aplinkybes, kad ji matė į savo butą atėjusį D. A., ir ji iš šio buto norėjo pasiimti savo daiktus. Atvykusi jos dukra S. K. beldėsi į D. A. duris, tačiau niekas jų neatidarė. Be to, ji parodė, kad po beldimosi pro minimo buto duris išbėgo D. A. ir šaukdamas bei laikydamas plaktuką, puolė S. K.. Tuo metu mergina (D. P.) pribėgo prie jos ir ją prispaudė prie sienos. Be to, ji parodė, kad D. A. pribėgo prie A. Z. ir jį sučiupo (t. 2, b. l. 120).

Ikiteisminio tyrimo metu F. K. parodė, kad po beldimosi duris atidarė mergina ir iš buto išbėgo D. A., o tuo metu jos dukra jau buvo (duomenys neskelbtini) buto koridoriuje. Ji nurodė, kad mergina (D. P.) ją sugriebė už rankos, po to jos galvą patrankė į sieną, vieną kartą spyrė. Kiek iš viso jai sudavė smūgių, neprisimena. Po to, mergina užspaudė ją kampe. Taip pat parodė, kad A. Z. atbėgo ir išgelbėjo jos dukrą nuo D. A.. Matė, kaip D. A. sugriebė A. Z. ir jį nuvertė ant grindų. Jis virsdamas sulaužė spintelės dureles (t. 2, b. l. 143).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja F. K. parodė, kad po beldimosi duris atidarė pirma D. P., o po to išbėgo D. A., kuris nubėgo prie jos dukters. Po to pamatė, kad A. Z. guli ant grindų, o jai pasidarė bloga (t. 2, b. l. 195).

Šios liudytojos parodymai taip pat nenuoseklūs ir prieštaringi. Ji įvykio aplinkybes aiškina kiekvieną kartą kiek skirtingai

Nukentėjusysis A. Z. patvirtino aplinkybę, kad jis buvo pakviestas padėti pernešti daiktus iš D. A. buto. Be to, jis parodė, kad pirma iš buto išbėgo mergina, o po jos su plaktuku rankoje išbėgo D. A., kuris puolė S. K., jau buvusią savo buto koridoriuje. Jis parodė, kad D. A. jį pakėlė ir metė ant grindų, dėl to jis trenkėsi į spintelę. Po to vėl pakėlė ir vėl metė ant grindų. Tada subėgo kaimynai, D. A. nuėjo į savo butą, vėliau atvažiavo policijos pareigūnai, o S. K. „įrodinėjo policininkams, kad jas įleistų į butą“ (t. 2, b. l. 121). A. Z. taip pat parodė, kad jie klausė D. P., kodėl šie neįsileidžia jų į butą, kad D. A. jį pakėlęs metė ant grindų ir tuo pačiu metu „rankose laikė plaktuką, nes kur daugiau jis galėjo būti“ (t. 2, b. l. 122).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Z. parodė, kad D. A. išbėgęs iš buto, puolė S. K., kuri stovėjo prie savo buto durų. Taip pat parodė, kad matė, kaip D. A. du kartus įspyrė S. K. į pilvą, tačiau kategoriškai nurodyti negalėjo. Teigė, kad jis puolė ginti S. K., atsistojęs tarp jų. Tada D. A. jį pakėlė ir metė ant grindų, po to tai padarė dar kartą (t. 2, b. l. 200).

Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. parodė, kad pirma iš D. A. buto išėjo jauna moteris, o F. K. tuo metu buvo prie (duomenys neskelbtini) buto durų, S. K. – savo buto koridoriuje. F. K. D. P. pasakė: „kodėl jūs taip darote, juk jums policininkai sakė, kad daiktus jūs turite atiduoti“. Ji verkė. Netrukus iš buto išbėgo labai agresyviai nusiteikęs D. A. ir puolė prie S. K. (t. 1, b. l. 149-150).

Bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka teisiamajame posėdyje A. Z. parodė, kad jis išgirdęs šauksmą atbėgo į koridorių ir pamatė, kaip D. A. prispaudęs rankomis laiko S. K.. Jis ją gynė ir tada D. A. puolė jį, jie susigrūmė (t. 1, b. l. 106).

Išteisintasis D. A. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad S. K. skambino į jo buto duris, tačiau į vidų jis jų neįleido. Be to, jis parodė, kad į duris teta S. K. skambino apie 15 minučių. Paskui ji pradėjo kalti plaktuku spyną. Tada jis išėjo iš buto, paklausė, ką daro, ją nustūmė ir įėjo į vidų. Po to vėl išgirdo beldimą. Jis pagalvojo, kad ji užkalinėja buto duris. D. P. pasisiūlė išeiti iš buto, kad jos nieko negalėtų daryti. Po to išgirdo D. P. šauksmą gelbėti ir kviesti policiją. Jis iškvietė policiją, po to išėjo iš buto ir pamatė, kaip teta S. K. tempė D. P. į savo butą (45), o A. Z. norėjo atitraukti D. P. ranką nuo durų staktos. Tada jis A. Z. apglėbdamas atitraukė nuo D. P.. Po to atvažiavo policijos pareigūnai. Išteisintasis parodė, kad atvykus policijai į jo butą kartu atėjo ir F. K., kuri vėliau nenorėjo išeiti iš buto. Atvykus pareigūnams niekas nesiskundė, kad yra sužaloti, buvo kalbama tik dėl buto (t. 2, b. l. 116-117).

Bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka teisiamajame posėdyje išteisintasis D. A. parodė, kad S. K. skambino į duris, vėliau bandė užkalti duris. Jis atidarė duris ir pamatė už durų stovinčius S. K., F. K. ir A. Z.. Jie jėga pradarė buto duris ir teta bandė įsiveržti į vidų.. Tada jis ją pastūmė, užrakino duris. Jie vėl ėmė kalti duris. Taip pat parodė, kad D. P. pasisiūlė išeiti iš buto, jie tikėjosi, kad buto durų daugiau nebandys kalti. Po to išgirdo, kaip D. šaukėsi pagalbos, liepė kviesti policiją. D. A. matė, kaip D. P. tempė į 45 butą, o ji buvo įsikibusi į durų staktą. Jis iškvietė policiją, taip patraukė A. Z. nuo D. P., kad jis pargriuvo (t. 1, b. l. 107-108). Analogiškai D. A. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 30-31).

Liudytoja D. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino D. A. parodymus. Be to, ji parodė, kad S. K. daužė į duris pagaliu. Ji išėjo į koridorių ir pamatė visus tris nukentėjusiuosius. Jie pradėjo ją temti į 45 butą, o ji pradėjo šauktis D. A. pagalbos. D. A. išbėgo iš buto ir pradėjo garsiai rėkti, kad ją paleistų. Parodė, kad D. A. nuo jos nustūmė A. Z., tačiau prie S. K. D. A. neprisilietė. Taip pat parodė, kad atvykus policininkams, į jų butą atėjo S. K. ir F. K., kuri policininkams pasakė, kad niekur neis (t. 2, b. l. 139-141). Analogiškas aplinkybes D. P. nurodė ir apklausiama teisme, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 110-111, t. 2, b. l. 11-14).

Byloje yra duomenų apie tai, kad D. P. buvo kaltinama privataus kaltinimo tvarka dėl to, kad ji 2004-07-02, apie 16 val., bendro naudojimo koridoriuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butų laiptinės aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sumušė F. K. – sugriebė už rankos, įstūmė į kampą, trenkė į sieną, kelis kartus spyrė į koją, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad D. P. nurodė analogiškas aplinkybes (t. 2, b. l. 45). Apeliacinės instancijos teismas patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir nukentėjusiosios F. K. apeliacinį skundą atmetė (t. 2, b. l. 110).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti visais nukentėjusiųjų parodymais, nes jų parodymai dėl atskirų epizodų nėra nuoseklūs ir detalūs ir tik iš dalies atitinka faktines bylos aplinkybes. Visų pirma tokia išvada darytina dėl to, kad nukentėjusieji nevienodai ir nenuosekliai nurodo, kas pirmas išėjo iš buto. Teisėjų kolegija neturi jokių duomenų, kad galėtų paneigti išteisintojo gynybos versiją, jog D. P., išėjusi iš buto, tikėjosi, kad dėl to nukentėjusieji nedaužys ar nebandys užkalti durų. Taip pat nėra paneigta ir išteisintojo versija, kad D. P. buvo tempiama į kitą butą. Priešingai, išteisintojo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir patys nukentėjusieji.

Antra, nei S. K., nei A. Z. neparodė, kad buvo konfliktas tarp D. P. ir F. K. ir tik po šio konflikto iš buto išbėgo D. A.. S. K. parodė, kad D. A. ją užpuolė be jokios priežasties, nes tuo metu S. K. į duris nebesibeldė ir ėjo atgal į savo mamos butą. Jeigu D. P. ir būtų puolusi F. K., kolegijos nuomone, S. K. nebūtų abejingai žiūrėjusi ir leidusi D. P. skriausti savo mamą. Be to, ginti F. K. galėjo ir A. Z., tačiau tokių duomenų byloje nėra. Todėl apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pagalbos reikėjo ne F. K., o D. P., nes ji šaukėsi D. A. pagalbos. Būtent ši situacija privertė D. A. išbėgti iš buto. Nukentėjusysis A. Z. patvirtino, kad D. P. verkė iki to momento, iki iš savo buto išbėgo D. A. (t. 1, b. l. 150). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusieji sąmoningai nutyli buvusį konfliktą tarp D. P. ir F. K.. Be to, jau minėta, kad D. P. yra išteisinta dėl kaltinimo tyčia nežymiai sužalojusi F. K.. Taip pat pažymėtina, kad nors D. P. ir nurodo, kad F. K. ją sužalojo – atsuktuvu prakirto antakį, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių buvusį tokį sužalojimą, byloje nėra.

Trečia, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių S. K. sužalojimo aplinkybes. Policininkai ir nukentėjusiųjų kaimynai nepatvirtino, kad S. K. buvo sužalota dėl smurtinių D. A. veiksmų. Policijos pareigūnas A. K., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad niekas dėl sužalojimų į jį nesikreipė (t. 2, b. l. 122, 208-210). Policijos pareigūnas A. M., kuris taip pat buvo atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad jiems atvykus D. A. bute sėdėjo abi moterys (S. K. ir F. K.), D. A. ir jo mergina, kuri verkė. D. A. norėjo šias moteris išprašyti laukan, tačiau niekas nesimušė, sužalojimais nesiskundė (t. 2, b. l. 122-123). Liudytoja T. N. taip pat nepatvirtino, kad matė konfliktą tarp savo kaimynių S. K. ir F. K. su D. A.. Ji girdėjo tik triukšmą – garsiai šūkavo jos anūkas D. A. (t. 2, b. l. 201).

Byloje nustatyta, kad D. A. antrą kartą kvietė policiją, nurodydamas, kad vyksta muštynės (t. 2, b. l. 135). Šios aplinkybės patvirtina išteisintojo versiją, kad jis savo veiksmais stengėsi apginti savo draugę nuo netinkamų nukentėjusiųjų veiksmų ir dėl to kvietėsi policijos pareigūnus. Ir priešingai, Klaipėdos m. VPK informacijos žurnale nėra jokio įrašo, kad nukentėjusiesiems reikalinga policijos pagalba dėl naudojamo fizinio smurto ar pan. Todėl be aptartų nukentėjusiųjų parodymų, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. K. kvietė policiją.

Liudytoja V. G. parodė, kad matė, kaip D. A. iš savo buto išbėgo su plaktuku rankoje ir puolė S. K., o D. P. – F. K.. Ji parodė, kad jos vyras A. Z. puolė gelbėti S. K., tačiau išteisintasis tada pakėlė jos vyrą ir metė ant grindų. Tačiau tokie parodymai teismo vertintini kritiškai, nes niekas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad minėtą konfliktą matė V. G.. Šios aplinkybės nepatvirtino nei išteisintasis, nei liudytoja D. P.. Be to, liudytoja V. G. yra A. Z. žmona, todėl jos parodymai negali būti laikytini nešališkais.

Specialisto išvadoje Nr. G 1350/04 (03) nustatyta, kad S. K. padarytos poodinės kraujosruvos pilve, kairėje rankoje, odos nubrozdinimai kairėje rankoje, dešinėje kojoje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl keturių traumuojančių kontaktinių poveikių 1-3 paros iki apžiūros, S. K. sveikata sutrikdyta nežymiai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiųjų parodymais. Nors nukentėjusieji ir kategoriškai nurodo, kad išteisintasis sudavė mažiausiai vieną smūgį S. K. į pilvą, tačiau jų parodymų daugiau niekas nepatvirtino. Išteisintasis D. A. proceso metu nurodė, kad tokie sužalojimai S. K. galėjo atsirasti ir tuo metu, kai jis išstūmė S. K. pro savo buto duris laukan (t. 1, b. l. 108).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių, taip pat nepaneigia ir išteisintojo D. A. nurodytų aplinkybių tiek dėl S. K., tiek dėl A. Z. sužalojimų.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Tai reiškia, kad kėsinimasis turi egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ir kelti akivaizdų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms. Asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.).

Būtinosios ginties situacija galima ne nuo bet kokio, o tik nuo pavojingo kėsinimosi.

Ištirti įrodymai dėl D. A. išbėgimo iš savo buto momento atitinka būtent išteisintojo versiją – apginti D. P.. Kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų paneigti šios išteisintojo versijos, kad jis gynė savo draugę D. P.. Tiek D. P., tiek D. A. parodė, kad S. K. ją tempė už plaukų, o A. Z. stūmė. Esant tokiai situacijai neabejotina, kad D. A. sugriebė arčiausiai buvusį asmenį – A. Z. – ir tokiu būdu išlaisvino D. P.. D. A. neneigia, kad po to A. Z. pargriuvo. Tokie veiksmai pagrįstai vertintini kaip būtinoji gintis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad jis gynė D. P. ir būtent dėl šios priežasties – ją gindamas – pargriovė A. Z., tuo padarydamas jam sužalojimus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į pateiktą laiptinės aikštelės (koridoriaus) planą, kuriame matyti, kad atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buto durų yra nedidelis, butai yra vienas šalia kito. Spintelė, kurios durelės buvo sulažytos konflikto metu, yra šalia buto durų. Be to, ir pats A. Z. patvirtino, kad besigrumdami sulaužė spintelės dureles.

Pažymėtina, kad vertindamas tuo metu padarytų sužalojimų mastą (sutrikdymo laipsnį: nežymų ar nesunkų) nukentėjusiajam A. Z. apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad uodegikaulio lūžis A. Z. yra D. A. veiksmų pasekmė. Neginčijamų įrodymų dėl šios aplinkybės nebuvo nustatyta ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisiamajame posėdyje medicinos ekspertas parodė, kad sužalojimai, susiję su uodegikaulio lūžiu, galėjo būti ir šio konflikto pasekmė, tačiau gali būti ir nesusiję, t. y. patirti dėl atskirų sužalojimų, kitų ligų, senatvinių pakitimų. Atitinkamai apylinkės teismas D. A. veiksmus vertino kaip nežymų sveikatos sutrikdymą esant būtinajai ginčiai. Tokia apylinkės teismo išvada laikytina pagrįsta.

Nukentėjusioji S. K. teigia, kad D. A. užmynė jos pėdą, spyrė keliu į pilvą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netiki šiais parodymais. Nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės apie D. A. staigų išbėgimą iš savo buto ir S. K. užpuolimą be jokios priežasties nepagrįstos jokiais kitais objektyviais įrodymais. Todėl teismas negali remtis šiais parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neįrodyta, jog D. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nežymiai sužalojo S. K., visiškai pagrįsta. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo atmesti išteisintojo versijos dėl S. K. sužalojimo išstumiant ją iš D. A. buto, nes sužalojimai S. K. buvo nustatyti. Kadangi ši kaltinimo dalis nepasitvirtino bylą išnagrinėjus ir apeliacinio proceso tvarka, todėl D. A. išteisintas pagrįstai.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu D. A. išteisinimo dėl S. K. sužalojimo pagrindu (kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką – BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Byloje nustatyta, kad išteisintasis D. A. turėjo vienintelį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja S. K., kada jis išstūmė ją pro jam priklausančio buto duris. Sužalojimai, kurie buvo nustatyti S. K., galėjo būti padaryti tik tuo metu. Esant šioms aplinkybėms kolegija nustato, kad išteisintasis D. A. gynėsi nuo įsibrovimo į jam priklausantį būstą. BK 28 str. 3 d. nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma veika, kai asmuo ginasi nuo įsibrovimo į būstą.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Kolegija nustato, kad D. A. išteisintinas pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. K. sužalojimo, padarius šią veiką neperžengiant būtinosios ginties ribų (BK 28 str. 3 d.).

Nukentėjusiosios S. K. civilinis ieškinys bei prokuroro civilinis ieškinys ginant Valstybinės ligonių kasos interesus paliktini nenagrinėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2. d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Sigito Lečo ir nukentėjusiųjų F. K. ir S. K. atstovės advokatės Svetlanos Baracevičienės apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006-07-26 nuosprendžio dalį, kuria D. A. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. K. sužalojimo neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką pakeisti:

D. A. išteisinti pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. K. sužalojimo, padarius šią veiką neperžengiant būtinosios ginties ribų.

S. K. civilinį ieškinį ir prokuroro civilinį ieškinį ginant Valstybinės ligonių kasos interesus palikti nenagrinėtus.

Laikinąjį D. A. nuosavybės teisių į butą Antakalnio g. 82-46, Vilniuje, apribojimą panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.