Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-36-309/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2015-04-02
Bylos Nr.: 1A-36-309/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-70-3-00026-2014-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: R. S.
Nukentėjusysis: T. J.
Advokatai: Henrikas Oseckis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-309/2015Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00026-2014-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.2; 1.2.14.10; 2.1.7.4; 2.1.7.3; 2.1.14; 2.1.15.3.3.1; 2.4.2.1; 2.4.6.3.3; 2.4.6.4.1; 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,

dalyvaujant privačiam kaltintojui T. J.

privataus kaltintojo atstovui advokatui Henrikui Oseckiui,nuteistajam R. S., jo gynėjui advokatui M. Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. gynėjo advokato M. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. T. J. atlyginti 829 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus).

R. S. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. T. J. atlyginti 829 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. T. J. atlyginti 829 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus).

Nukentėjusiojo T. J. pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl 829 Lt turtinės žalos atlyginimo tenkinta visiškai ir priteista T. J. iš R. S. 829 Lt (aštuonis šimtai dvidešimt devyni litai) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo T. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) sumai ir priteista T. J. iš R. S. 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti. Likusi ieškinio dalis atmesta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), lauko keliuke kilus konfliktui, T. J. bandant užfiksuoti vaizdo kamera jo atžvilgiu atliekamus veiksmus, R. S. tyčia ranka sudavė T. J. į veidą, sukeldamas skausmą, ko pasekoje T. J. padaryta kraujosruva kaktos dešinėje pusėje ir dešinės akies viršutiniame voke, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. S. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), lauko keliuke kilus konfliktui, T. J. bandant užfiksuoti vaizdo kamera jo atžvilgiu atliekamus veiksmus, R. S. tyčia ranka sudavė T. J. į veidą, suduotas smūgis kliuvo ir per jo laikytą vaizdo kamerą „Sony DCR-SR75E“, kuri dėl suduoto smūgio iškrito ant žemės ir buvo sugadinta, tokiais tyčiniais veiksmais R. S. sugadino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam T. J. 755 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas advokatas M. Z. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį ir R. S. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl visų pareikštų kaltinimų, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto nuomone, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai. Teismas remdamasis bylos duomenimis ir pripažindamas juos įrodymais turėjo ir privalėjo įvertinti juos objektyviai ir nešališkai, visapusiškai juos ištirti sudėjus į įrodymų visetą, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus to padaryti - vertinti juos kaltinamojo naudai. Pažymi, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimas, dėl ko, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir neteisėtai paskirta bausmė. Taip pat, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų.

Gynėjo teigimu, šioje baudžiamojoje byloje in dubio pro reo principas buvo pažeistas, kadangi teismas nepašalinęs visų prieštaravimų juos vertino kaltintojo – nukentėjusiojo naudai, neatsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo skundo turinys, parodymai ir pateikta filmuota medžiaga kaip įrodymas iš esmės skiriasi, o nurodomos aplinkybės yra prieštaringos. Nuteistasis R. S. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaltu neprisipažino ir parodė, kad: „Para prieš įvykį perspėjo medžiotoją T. J., kad į jų bokštelį T. J. neitų. Kitą dieną buvo netoliese, sulaukė K. K. skambučio, kad jo teritorijoje, apie jo langus šaudo. Pats pasakė, kad atvažiuos. Po to atvyko iki K. K. ir laukė prie automobilio. Kuomet atėjo T. J. buvo trise. Savo automobilį pasistatė už T. J.. T. J. tuo metu negalėjo išvažiuoti. T. J. automobilis stovėjo prie provėžų, nes toliau negalėjo pravažiuoti. Policiją kvietė K. K.. T. J. pasakė „ką išsidirbinėji“. T. J. pasakė „dabar tau bus viskas“. Sulaukė prie automobilio ateinančio T. J.. T. J. buvo pasimetęs. Jo paprašė, kad pasidėtų ginklus. T. J. išsitraukė kamerą ir pradėjo provokuoti konfliktą ir filmuoti, kišo kamerą į veidą ir pasakė, ką yra pridaręs. Filmuojant ištiesta jo ranka buvo todėl, kad filmavimo kamera buvo kišama jam į veidą. Nežino ką ir kas padarė, bet T. J. sakė „ką tu man padarysi, aš sudaužiau tau bokštelį, sudaužiau valtį, tau kaulų prikroviau“. Jis provokavo konfliktą. Pats bijojo, kad su kamera nesužalotų, nes ją kišo agresyviai. Kamera buvo kišama 10 cm atstumu ir kokius tris kartus. Po to jis apvirto, kamera iškrito, susirinko žmonės, sakė „kvieskime policiją“ ir viskas pasibaigė. Kamera buvo iškritusi, nes buvo nelygus realjefas. Kamera iškrito po trečio - ketvirto atsitraukimo, po provokacijos, T. J. suklupus nelygioje realjefo vietoje. Iškrito kameros baterija, ją rado J. J. ir padėjo ant jo (R. S.) automobilio. Atvykus pareigūnams, girdėjo, kad K. K. parašys pareiškimą, pats bus kaip liudytojas, ir iškels baudžiamąją bylą. J. P. atėjęs sakė, kad ne tą pusę palaikė. Pats fizinio kontakto su asmeniu neturėjo, į veidą jam nesudavė. Kol buvo su T. J., sužalojimo nebuvo, jis nesiskundė. Paskui atsirado sužalojimas, ryte pasipylė grasinimai. T. J. gal ir buvo nuvirtęs. Jis buvo nuvirtęs vieną ar du kartus. Mano, gal draugai padėjo jam įsigyti mėlynę. Kameros neužkabino, o pats tik gynėsi, jokio fizinio kontakto nebuvo. T. J. priėjo prie jo, kai sėdėjo automobilyje, po to stovėjo atsirėmęs į automobilio kapotą, tuo metu T. J. ir kišo kamerą į veidą. Po įvykio T. J. skambino, kalbėjo ne į temą, sakė „pasitark su šeima“. Su pareikštu civiliniu ieškiniu visiškai nesutinka. Pagrindinis T. J. motyvas, kad jis (R. S.) paviešino šį įvykį ir T. J. neteko teisės medžioti metus laiko ir patyrė nuostolį. Šiuo atveju atliko pilietinę pareigą. T. J. būrelyje buvo svarstomas tris ar keturis kartus dėl neteisėtos medžioklės. Teisės medžioti neteko kuomet grįžo būrelio pirmininkas spalio mėnesį. Policijos automobilis buvo sustojęs 30 m atstumu nuo įvykio vietos. Du pareigūnai viską pasakė. Pareigūnas iš nuovados skambino, kuomet pats buvo (duomenys neskelbtini), sakė „trumpai klausk“, „jokio konflikto nebuvo“ ir nesigilino ką jis užrašė. Kiti du liudytojai – nukentėjusiojo giminės, turi palaikyti T. J., jie yra šališki. Jis ir pats taip pat palaikytų gimines.“

Gynėjo nuomone, šie R. S. parodymai nėra niekuo paneigti, ir priešingai, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, o būtent, įvykio vietoje buvusių liudytojų K. K., J. J. parodymai, kurie patvirtino, jog R. S. nenaudojo smurto prieš T. J., kad T. J. elgėsi neadekvačiai, plūdosi ir provokavo konfliktą, be to, pats pargriuvo ant žemės, dėl ko galėjo tiek susižaloti, tiek sugadinti savo filmavimo kamerą. Tiek K. K., tiek J. J. įvykio vietoje buvo nuo pat pradžių, kadangi T. J. medžiojo K. K. nuosavybės teise priklausančioje žemėje, juo labiau, T. J. medžiojo pažeisdamas nustatytas medžioklės taisykles dėl ko jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šie liudytojai buvo apklausti liudytojais juos įspėjus BPK 163 straipsnyje nustatyta tvarka ir jie buvo vieninteliai įvykio tiesioginiai liudytojai, todėl jų parodymais nesivadovauti nėra pagrindo. Be to, šioje baudžiamojoje byloje liudytojais buvo apklausti ir policijos pareigūnai B. B. ir M. K., kurie buvo atvykę į įvykio vietą pagal K. K. pranešimą bendruoju pagalbos telefonu, taip pat, pareigūnas A. R., kuris surašė tarnybinį pranešimą dėl minėto įvykio pagal asmenų paaiškinimus. Pažymi, kad nei vienas iš pareigūnų nepatvirtino, jog T. J. buvo sužalotas įvykio metu. Atvykus pareigūnams į įvykio vietą, T. J. taip pat nesiskundė, kad prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas. Gynėjo vertinimu, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu iš esmės vadovavosi tik niekuo nepagrįstais T. J. parodymais, kurie netgi iš esmės yra prieštaringi pateiktai vaizdo medžiagai, kurios beje pirmosios instancijos teismas nevertino.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad 2014 m. gegužės 21 d. skunde, kuriuo prašoma pradėti baudžiamąjį persekiojimą R. S. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje, nurodomos tokios faktinės aplinkybės, kad „Aš pasakiau tik pabandyk ir sėdau į savo automobilį, užsivedžiau, įsijungiau šviesas, bet važiuoti negalėjau, nes priekyje automobilio stovėjo K. K. ir kažkam skambino, šaukė iškvies policiją. Pamatęs, kad gali baigtis blogai, nes jie buvo trise, o aš vienas, pasiėmiau su savimi turėtą vaizdo kamerą, ją įsijungiau ir pradėjau filmuoti, filmuodamas lipau iš automobilio. Kamerą nukreipiau ir į R. S. pusę, tai jis pamatęs, puldamas ant manęs bandė išmušti kamerą iš mano rankų, užsimodamas 3-4 kartus. Aš atsitraukiau nuo R. S., kai jis bandė išmušti kamerą ir atsukau kamerą į K. K., kuris tuo metu kalbėjo telefonu. Aš jam pasakiau, kad pasitrauktų nuo kelio ir leistų pravažiuoti. K. K. nesitraukiant nuo kelio aš vėl atsisukau į R. S., kuris stovėjo prie mano automobilio atsirėmęs ir rūkė. Kilo sumaištis, man kažką pasakius ar paklausus R. S. ir priėjus arčiau prie jo, R. S. man ranka trenkė per veidą, kliuvo ir per mano laikytą rankoje kamerą, kuri nuo smūgio iškrito ant žemės. Nukritusi kamera išsijungė, nes atsiskyrė baterija. Aš pasikėliau kamerą, o baterijos neradau“. Tuo tarpu, iš pateiktos vaizdinės medžiagos matyti akivaizdūs nurodomų faktinių aplinkybių prieštaravimai, kurie paneigia skunde nurodytas iškreiptas faktines aplinkybes bei patvirtina T. J. parodymų nepatikimumą. Priešingai nei teigiama skunde (kas nurodyta aukščiau), įvykio aplinkybės dėstosi visiškai kitaip. Vaizdo įraše (faile - M2U00736.mpg) yra girdėti balsai, tačiau paties vaizdo nėra, užfiksuota iki 38 sekundės, nuo 38 sekundės matyti, kad kamera atsukta link R. S. ir vaizdas artėja, girdimi balsai, po ko 48 sekundę, R. S. pastumia kišamą kamerą nuo savo veido, kadangi T. J. peržengia R. S. saugumo suvokimo ribą, tačiau jokio smūgio nėra suduodama, o T. J. ir toliau tęsia filmavimą bei konfliktuoja su R. S. iki 1 min. 3 sek., kuomet T. J. prieina prie K. K. ir girdimas reikalavimas „pasitrauk ponas nuo kelio“, toliau vyksta ginčas su žemės savininku iki 1 min. 21 sek., po ko girdima, kaip K. K., kreipiasi žodžiu „policija“, o kamera nukreipiama į R. S., kuriam yra akivaizdžiai grasinama, po ko, vėl grįžtama prie K. K., kuris tuo metu kalba telefonu ir kviečia atvykti policiją, nurodomos aplinkybės, po ko, yra tiesiog filmuojama aplinka, o vaizdo įrašas baigiasi 2 min. 17 sek., t. y. visiškai priešingai, nei buvo nurodoma, kad nuo smūgio į veidą užkabinus ir kamerą ši iškrito ir išsijungė, be to, atsiskyrė jo baterija. Taigi, skunde nurodytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja tiesioginiam įvykio įrodymui – filmuotai medžiagai, todėl teismo argumentas, kad T. J. „nurodytos aplinkybes yra nuoseklios tiek pateiktame skunde, tiek duodant parodymus teisme“ yra neteisingos, kadangi jo parodymai prieštarauja filmuotai medžiagai, tiesioginių įvykio liudytojų K. K. bei J. J. parodymams. Gynėjas, taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas besąlygiškai tiki T. J. pakviestų liudytojų M. K. (T. J. pusbrolio) ir J. P. (draugo) parodymais, kurie paties įvykio ir konflikto nematė, tačiau aplinkybes perpasakojo pagal T. J. subjektyviai papasakotą istoriją. Apelianto nuomone, šių liudytojų parodymai neturi jokios įrodomosios galios, kiek tai susiję su aplinkybių nustatymu, nes jie nieko nematė, juolab, kad jų parodymai prieštarauja tiesioginių liudytojų parodymams ir filmuotai medžiagai, be to, liudytojo M. K. parodymai, kiek tai susiję su jo nurodomais akivaizdžius sužalojimais, prieštarauja pareigūnų D. B. ir M. K. parodymams. M. K. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad „Pats įvykio nematė, tik buvo iškviestas“. Be to, pastarasis parodė, kad „T. J. stovėjo su J. P., kiti stovėjo kitoje pusėje. Paklausus kas nutiko, pasakė, kad įvyko susistumdymas, konfliktas, kad R. S. smūgiavo į veidą, sudaužė kamerą. Paklausė kur buvo smūgiuota, pasakė, kad į veidą. Pažiūrėjus ir pašvietus žibintuvėliu į veidą, nes buvo tamsu, pamatė, kad antakis buvo nubrozdintas, mėlynė ir patinę“, tačiau pareigūnas D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad „apie fizinį smurtą nieko nežino, jei būtų buvęs, asmenį būtų sulaikę. Sužalotų asmenų nebuvo, akivaizdžiai nematė. Jei būtų buvę sužalotų žmonių, būtų kvietę greitąją medicinos pagalbą. Dėl sugadinto turto nusiskundimų nebuvo“, taip pat, pareigūnas M. K. apklaustas liudytoju teisme parodė, kad „Smurto nebuvo, nusiskundimų nebuvo. Sužalojimų nebuvo, nes su visais bendravo. <...> Iš budėtojo pranešimo apie smurtą nebuvo“. Teismo teiginys, „Kad iš ties R. S. kontaktas su nukentėjusiuoju buvo, patvirtina pats nukentėjusysis, kurio nurodytos aplinkybės yra nuoseklios tiek pateiktame skunde, tiek duodant parodymus teisme. <...>. Kad R. S. naudojo fizinį smurtą T. J. atžvilgiu, parodė ir paskui į įvykio vietą atvykę M. K. ir J. P.“, visiškai nepagrįstas, tai prasilenkia su BPK 20 straipsnyje nustatytais įrodymų vertinimo kriterijais, nes šie asmenys nieko nematė ir negalėjo nieko parodyti apie kilusį įvykį, juolab daugiau nei tiesioginiai liudytojai, kuriuos teismas, nesant jokio teisinio pagrindo ir objektyvių duomenų, pavadino šališkais, o būtent, „K. K., J. J. į įvykio vietą atvyko kartu su kaltinamuoju R. S., tarpusavyje juos sieja draugystės ryšys, todėl jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi“. Gynėjui kyla klausimas kaip vertinti M. K. parodymus, kuris yra T. J. pusbrolis ir kurio parodymai akivaizdžiai prieštarauja filmuotai medžiagai, K. K. ir J. J. parodymams, bei policijos pareigūnų parodymams ? Kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad K. K. ir J. J. parodymai melagingi ? Pasak gynėjo, priešingai, M. K. ir J. P. parodymai yra išvestiniai iš T. J. jiems papasakotos subjektyvios, tik jam suvokiamos ir palankios istorijos, kurie neturi jokios įrodomosios vertės ir net yra klaidinantys.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pasak gynėjo, teismas, kaip neginčijamu įrodymu, apkaltinamąjį nuosprendį grindžia 2013 m. spalio 1 d. specialisto išvada Nr. G 1425/13(04), kurioje nurodyta, kad T. J. kraujosruva kaktos dešinėje pusėje ir dešinės akies viršutiniame voke padaryta buku kietu daiktu paros bėgyje iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisme taip pat buvo apklaustas ir specialisto išvadą pateikęs J. S., kuris patvirtino duotą išvadą, jog nurodytas sužalojimas yra būtent nežymus ir padarytas suduodant kietu buku daiktu, „galimai nurodytomis aplinkybėmis“. Teismų praktikoje pripažintina, kad specialisto išvada savaime nėra įrodymas, jeigu jos nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl tam, kad ši specialisto išvada būtų įrodymas reikalinga, kad ją patvirtintų kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Teisme apklausiamas specialistas parodė, kad „smūgis buvo suduotas į kaktos apatinę dešinę dalį ties antakiu ir išplito. Konkreti kaktos vieta, kur rasta kraujosruva, nėra atsikišusi kūno dalis. Iš turimų duomenų nėra galimybės identifikuoti konkretų įrankį, ar tai kamera, iš nurodytų aplinkybių nepanašu, kad taip būtų atsitikę. Žmogus griūdamas pirmiausiai stengiasi rankomis atsiremti į žemę. Tokiu atveju, jei jis rankoje turėjo kamerą, griūdamas turėjo ją patraukti.“ Be to, parodė, kad „nustatyti daikto galimybės nėra, galėjo būti ranka, kumštis“. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, T. J. švaistėsi su kamera pirmyn - atgal, kišo kamerą asmenims prie veido peržengdamas šių asmenų saugumo suvokimo ribas, dėl ko (ką pripažino ir teismas) provokavo R. S. atlikti vienokius ar kitokius veiksmus ir kaip matyti iš pateiktos filmuotos medžiagos, o būtent 48 sekundės, nustumia kišamą vaizdo kamerą nuo veido. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra tirta ar sužalojimas nebuvo padarytas tuomet, kai pats kišdamas kamerą R. S. prie veido, ja pačia, o būtent ta kameros dalimi, per kurią yra stebimas vaizdas ir susižalojo T. J.. Tokiu atveju, negalima R. S. veiksmų pripažinti tyčiniais, o turi būti vertintini kazusu, kilusiu dėl paties T. J. neteisėtų veiksmų. Ši aplinkybė nėra paneigta specialisto išvada, kadangi ji tinkamai neištirta, o svarbiausia, duodant tokią išvadą specialistui nebuvo žinomos ir kameros naudojimo aplinkybės. Specialistui nebuvo pateikta ir pati kamera, o byloje nėra pateikta užfiksuotų sužalojimų nuotraukų. Klausimas ar galėjo būti sužalotas T. J. savo paties kamera, nebuvo ištirtas ir šis prieštaravimas nėra pašalintas. Be to specialisto išvada negali paneigti ir kitos aplinkybės, t. y., kad T. J. susižalojo pats kitu metu arba tyčia, turėdamas tam motyvą ir tikslą pateisinti savo neteisėtus medžioklės veiksmus ir kilusį konfliktą kitiems būrelio medžiotojams, kadangi, 2014 m. kovo 28 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio Visuotinio susirinkimo metu buvo svarstytas šis konfliktas ir T. J. paskirtos šios nuobaudos: „7. Dėl konflikto su ūkininkais, T. J. sustabdyti medžioklę Pakapės būrelio plotuose vieneriems metams...; 2. T. J. medžioklės licencijų išdavimą sustabdyti penkiems metams.“' (balsavo: už - 21 balsas, prieš 6 - balsai, kvorumas yra). Be to, iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento rašto matyti, kad T. J. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 85 straipsnio 5 dalį, be to, R. S. T. J. atžvilgiu buvo parašęs pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio dar 2014 m. rugsėjo 30 d., taip pat ir 2014 m. liepos 7 d. dėl grasinimų susidoroti. Pasak apelianto, visa tai, rodo abiejų pusių nesibaigiančius konfliktus, o svarbiausia, tai, kad T. J., turėjo motyvą apkalbėti ir apkaltinti R. S.. Smurto panaudojimo T. J. atžvilgiu fakto šioje byloje nėra, išskyrus jo paties teiginius, kurių nepatvirtina net ir filmuota medžiaga, bei kuri skunde (pradėti privataus kaltinimo bylą) nurodytoms faktinėms aplinkybėms skiriasi iš esmės.

Šalies argumentai

Apelianto nuomone, taip pat labai įdomiai atrodo teismo teiginys, kad R. S. su T. J. tą vakarą buvo susitaikę, todėl pareigūnams T. J. nenurodė, kad buvo sužalotas ir sugadinta kamera. Net jeigu taip ir būtų, kad jie susitaikė (kas beje vis tiek nepatvirtintų sužalojimo fakto baudžiamąja prasme), tai tik dar kartą patvirtintų tą aplinkybę, kad T. J. skundą padavė siekdamas sušvelninti savo padėtį („apsidrausti“) ir kitaip pateikti situaciją, nes R. S. iš karto ėmėsi veiksmų T. J. atžvilgiu ir parašė pareiškimą.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį į tai, kad skundą T. J. pateikė po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas uždrausti jam medžioti būrelio plotuose, kas apelianto vertinimu tik dar kartą patvirtina iškeltą keršto versiją R. S. atžvilgiu. Pažymi ir tai, kad nuo to laiko kai įvyko konfliktas, o T. J. pradėjo ginti savo tariamas pažeistas teises, praėjo pusė metų, kas su dvasiniais išgyvenimais po tiek laiko nelabai suderinama, o sietina su kerštu. Teismas R. S. kaltės įrodymu pripažįsta ir tai, kad R. S. sutiko taikytis su T. J. ir atlyginti turtinę žalą ir atstovo išlaidas, tačiau tokią teisę kaltinamasis turi nepriklausomai nuo to ar jis kaltas ar ne, o pasirinktas konflikto sprendimo būdas neturi įtakos įrodymų vertinimo prasme. Susitaikymą kaltinamasis gali suvokti ne kaip teisininkas, o kaip asmuo, kuriam gaila gaišti savo laiką. Toks vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų ir yra tiktai prielaida.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi asmeniui, inkriminuojant nusikalstamą veiką privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje; 3) motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus; 4) pašalinti prieštaravimai. Pasak apelianto, šiuo atveju, nepašalinus visų prieštaravimų nurodytų aukščiau ir nenustačius tikrųjų bylos aplinkybių teismas pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamosios teisės principus ir suformuotą teismų praktiką, ir tai sutrukdė teismui priimti objektyvų ir teisingą nuosprendį R. S. atžvilgiu. Pažymi, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. to sąmoningai siekiant, šiuo atveju, ši aplinkybė ir valinė išraiška byloje nėra nustatyta.

BK 187 straipsnis nustato atsakomybę tam, kas „sunaikino ar sugadino svetimą turtą“. Turto sunaikinimo ar sužalojimo objektas yra nuosavybė. Šio nusikaltimo dalykas yra bet koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Taigi pagal konkretų straipsnį atsako asmuo tik už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Svetimas turtas - tai daiktas, kuris nusikalstamos veikos darymo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Teismų praktikoje turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė -(didmeninė, rinkos, komiso kaina) - nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Paprastai teismų praktikoje kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (2007 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-693/2007). Pažymi ir tai, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis materiali, o nusikalstama veika padaroma tiktai tyčia. Šioje byloje filmavimo kameros „Sony DCR-SR75e“ prekinė vertė nėra nustatyta, kaip to reikalauja teismų praktika. Nukentėjusysis tik nurodo, kad kameros remonto darbai kainavo 755 litus, o gedimo nustatymo kaina buvo 30 Lt. Tačiau, gynėjo nuomone, tai kad gedimo remonto kaina yra 755 litai, dar nereiškia, kad ji atitinka rinkos kainą. Kaip pavyzdys, gali būti ir mobilieji telefonai, kurių nuvertėjimas per metus, dvejus yra nemažiau kaip 50 %, o per 5 metus ir 80 %, todėl sugadinus 5 metus naudotą daiktą, kuris buvo įsigytas prieš 5-6 metus ir buvo nuolat naudojamas dar nereiškia, kad nurodytas sugadinto suvartojamo daikto žalos dydis 2014 m. yra toks pats kaip pvz. 2008. Nukentėjusysis teigia, kad kamerą įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. gegužės 31 d. Pati kamera apžiūrai proceso dalyviams nepateikta. Taigi, byloje nėra atskleista daikto prekinė vertė tariamo nusikaltimo padarymo metu. Nusikalstama veika kvalifikuojama BK 187 straipsnio 1 dalį, kai sugadinto turto nustatyta vertė viršija 3 MGL (BK 190 straipsnio 1 dalis).

Be to, kaip minėta, šis nusikaltimas padaromas tiktai tyčia. Byloje nėra įrodyta, kad filmavimo kamerą „Sony DCR-SR75e“ sugadino būtent R. S., kadangi kaip matyti iš byloje esančios filmuotos medžiagos ir liudytojų K. K. bei J. J. parodymų, R. S. neatliko jokių neteisėtų veiksmų T. J. atžvilgiu. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad kaip matyti filmuotoje medžiagoje, T. J. 48 sek. kiša filmavimo kamerą R. S. į veidą, o šis ją nustumia, tokiu būdu akivaizdu, kad T. J. siekdamas konflikto ir išprovokuoti R. S. pažeidžia jo saugaus suvokimo zoną, dėl ko R. S. teisėtai ir pagrįstai T. J. kišamą į veidą kamerą nustumia. Kaip, kad nurodė R. S. taip buvo padaryta net kelis kartus (nors tai vaizdinėje medžiagoje nesimato). Todėl neatmestina tikimybė, kad kamera galėjo būti sugadinta ir tuo metu, tačiau R. S. veiksmų tokiu atveju negalima pavadinti tyčiniais, nes jie yra gynybiniai ir instinktyvūs. Apelianto teigimu, pats nukentėjusysis aiškina, kad R. S. jam sudavė į veidą ir kartu pataikė į kamerą, dėl ko kamera išsijungė, nes nukritus atsiskyrė jos baterija. Tačiau, paanalizavus įrašą matyti, kad filmuota medžiaga baigiasi T. J. laikant kamerą ir stovint kitoje automobilio pusėje nei kad stovi R. S.. Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar meluoja vaizdo įrašas ? Paanalizavus vaizdo įrašą ir T. J. parodymus matyti ir daugiau prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), juolab, kad įrašas patvirtina kameros kišimo faktą R. S. į veidą (nuo ko gintųsi bet kuris žmogus), tačiau nepatvirtina jokio smūgio į veidą, kurio metu matytųsi, jog sutrenkiama ir kamera. Priešingai, kamera įsijungia, o vaizdo nesimato (gali būti ir tikslingai), nes po to, kai T. J. plūstasi ir teigia, kad tai R. S. vaizdas atsiranda ir jokių neteisėtų veiksmų nesimato, tačiau visa seka nurodoma T. J., o kartu ir jo giminaičio M. K. bei J. P. (kas natūralu, nes jie parodymus duoda pagal T. J. papasakotą istoriją) nuo vaizdo medžiagoje užfiksuotų įvykių skiriasi iš esmės.

Apeliantas nurodo, kad R. S. nepripažįsta turtinės žalos, kadangi jis neprisipažįsta padaręs jam nepagrįstai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Jeigu teismas laikytų, kad R. S. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, tai gynėjo nuomone, nukentėjusysis T. J. į neturtinės žalos atlyginimą neturi teisės, vien dėl to, kad galimai neteisėtus R. S. veiksmus išprovokavo pats, o pirmosios instancijos teismas šiuos provokuojančius veiksmus pripažino kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokiu atveju, galioja principas, kad iš neteisės negali gimti teisė. Dėl to, proporcingai mažintinos ir atstovavimo išlaidos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, privatus kaltintojas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tačiau neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. J. duotais parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir be to prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

R. S. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), lauko keliuke kilus konfliktui, T. J. bandant užfiksuoti vaizdo kamera jo atžvilgiu atliekamus veiksmus, R. S. tyčia ranka sudavė T. J. į veidą, suduotas smūgis kliuvo ir per jo laikytą vaizdo kamerą „Sony DCR-SR75E“, kuri dėl suduoto smūgio iškrito ant žemės ir buvo sugadinta, dėl tokių tyčinių R. S. veiksmų T. J. padaryta kraujosruva kaktos dešinėje pusėje ir dešinės akies viršutiniame voke, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei buvo sugadintas T. J. priklausantis turtas, kurio vertė 755 Lt.

Privataus kaltinimo skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis T. J. parodė, kad jis „pasiėmė filmavimo kamerą ir pradėjo filmuoti, R. S. užsimojo ranka ir bandė trenkti bei išmušti kamerą. Vaizdo kamerą laikė nuo R. S. veido apie 30 cm, bandė sufokusuoti, apsaugas buvo atitraukęs. Kamerą vežasi visą laiką, kad galėtų nufilmuoti gražų vaizdą ar trofėjų. Ji visą laiką buvo automobilio dėtuvėje. Vaizdo kamera buvo veikianti. Atsidaręs kameros dangtelį, pamatė, kad K. K. skambina policijai ir sako „su ginklu švaistosi“. Filmuojant pradėjo sakyti „meluojat, ponas“. Priėjęs prie R. S., kuris stovėjo prie automobilio ir rūkė, paklausė „kaip vertinat situaciją“. Tuomet R. S. trenkė į kamerą ir į veidą. Kamera iškrito. Tada sugriebė kamerą ir ieškojo baterijos, nes ji iškrito. Ištraukė kamerą ir neatidarė dangtelio. R. S. tuo metu bandė išmušti kamerą, vieną kartą gal kliudė, bet ji neiškrito. Manė, kad matosi, po to matosi, kad atsirėmęs. Pats priėjo ir norėjo jo paklausti, tada jis smūgiavo į kamerą ir ji iškrito. Jis bandė išmušti kamerą, fizinis smūgis buvo po vaizdo įrašo, prieš tai tik bandymai ją išmušti. Pats pasiėmė kamerą, o R. S. paėmė bateriją. Jam tada pasakė „dabar bus blogai“. Paskambino J., kad kilo konfliktas ir jis ateitų. Po to R. S. suprato, kad pasielgė blogai ir pasakė, kad grąžins bateriją bei atlygins nuostolius. Kol atvyko policija, jie susitaikė. Kitą dieną patikrinus bateriją kamera neveikė, buvo aišku, kad reikia nešti į taisyklą. Ryte patino veidas, matėsi kraujosruvos, pasidarė ekspertizę.“

Taigi iš šių nukentėjusiojo T. J. nurodytų aplinkybių matyti visa įvykių eiga, t. y. kad jam (nukentėjusiajam T. J.) atėjus prie savo automobilio jį sutiko R. S., K. K. ir J. J., tuo metu tarp jų kilo konfliktas, nukentėjusysis pasidėjo ginklą ir sumedžiotas dvi antis ir žąsį į automobilį, sėdo ir norėjo išvažiuoti, tačiau kelią jam užstojo K. K.. Tada jis išsiėmė vaizdo kamerą ir pradėjo filmuoti. Jam pradėjus filmuoti R. S. užsimojo ir bandė suduoti bei išmušti kamerą. Užfiksavo kaip K. K. skambino policijai. Priėjus prie R. S., šis jam trenkė į kamerą ir į veidą, kamera iškrito, taip pat iškrito jos baterija.

Tačiau, teisėjų kolegija išsamiai ir visapusiškai išanalizavusi nuteistojo R. S., liudytojų K. K., J. J. duotus parodymus, taip pat vaizdo įraše, kurį pateikė nukentėjusysis T. J., užfiksuotas aplinkybes, pastebi, kad nukentėjusiojo T. J. pateikta įvykių versija prieštarauja nuteistojo ir minėtų liudytojų duotiems parodymams, bei vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, taip pat liudytojų D. B. ir M. K. duotiems parodymams. Iš šių įrodymų visumos matyti, kad prie nukentėjusiojo T. J. automobilio, stovinčio K. K. priklausančioje žemėje, atvyko R. S., K. K. ir J. J., sulaukė po medžioklės grįžtančio T. J., kuris parsinešė šautuvą, sumedžiotas dvi antis ir žąsį, kad tarp T. J. ir K. K., J. J. ir R. S. kyla konfliktas dėl medžioklės, kad nukentėjusysis T. J. pasidėjęs šautuvą ir sumedžiotas dvi antis ir žąsį į automobilį, pasiėmęs vaizdo kamerą pradeda filmuoti vykstantį konfliktą, pats jį aktyviai provokuodamas. Tokias aplinkybes taip pat iš dalies patvirtina vaizdo įraše, kuris buvo ištirtas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, užfiksuotos aplinkybės, t. y. kad visų pirma įvyksta konfliktas tarp T. J. ir R. S., J. J. ir K. K., ir tik vėliau prasideda vaizdo fiksavimas ir santykių aiškinimasis, taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad K. K. kviečia policiją, T. J. aktyviai provokuoja konfliktą, vaizdo kamerą R. S. kiša labai arti jo veido dėl ko R. S. T. J. kišamą ranką su vaizdo kamera nustumia, kad vaizdo įrašas nutrūksta ne nuo suduoto smūgio. Taigi šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusiojo T. J. duoti parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, bei sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nuteistojo R. S. duoti parodymai yra nuoseklūs, o juos patvirtina liudytojų K. K., J. J. duoti parodymai, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, o šiuos duomenis taip pat iš dalies patvirtina liudytojų D. B. ir M. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Teismas nesiremia liudytojų M. K. ir J. P. duotais parodymais, kadangi jie patys tiesiogiai nematė viso įvykio, be to jų duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiojo T. J. duotiems parodymams, kad „ryte patino veidas, matėsi kraujosruvos“, kai liudytojas M. K. nurodė, jog „pamatė, kad antakis buvo nubrozdintas, mėlynė ir patinę“, o liudytojas J. P. parodė, kad „T. J. buvo kaip prakirsta, kaip kraujosruva“, tuo tarpu tokių T. J. padarytų sužalojimų nepamatė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai D. B. ir M. K., bei kitą dieną tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas, nurodydamas, kad T. J. nustatyta: kaktos dešinėje pusėje ties antakiu ir dešinės akies viršutiniame voke patinimas ir violetinė kraujosruva 6x4 cm. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiojo T. J. duoti parodymai yra prieštaringi tarpusavyje, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, policijos pareigūnų D. B. ir M. K. duotiems parodymams, iš esmės prieštarauja nuteistojo R. S. ir liudytojų K. K. ir J. J. duotiems parodymams, kuriuos iš dalies patvirtina vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, policijos pareigūnų D. B. ir M. K. duoti parodymai, nukentėjusiojo T. J. duotais parodymais nesiremia. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad privataus kaltinimo skundas apylinkės teisme buvo gautas tik 2014 m. gegužės 22 d., t. y. po nagrinėjamo įvykio praėjus beveik 6 mėnesiams, kad vaizdo kameros tyrimas atliktas tik 2014 m. balandžio 25 d. (praėjus 5 mėnesiams po galimo jos sugadinimo), kad praėjus 14 dienų po įvykio buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio.

Teismas pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nebuvo paneigta nuteistojo R. S. ir liudytojų K. K. ir J. J. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis T. J. buvo nukritęs dėl nelygaus paviršiaus įvykio vietoje. Nors teismo medicinos ekspertas J. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiojo T. J. sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ir to, kad šie sužalojimai atsirado dėl tyčinių nuteistojo R. S. veiksmų. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad T. J. priklausanti vaizdo kamera buvo sugadinta būtent nagrinėjamo įvykio metu, kad ją sugadino būtent R. S.. Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai D. B. ir M. K. neužfiksavo jokių sužalojimų nukentėjusiajam, jiems nebuvo nurodyta, kad konflikto metu R. S. sugadino T. J. priklausančią vaizdo kamerą, taip pat atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis teigė, jog jis su R. S. iki atvykstant policijos pareigūnams buvo susitaręs tik dėl vaizdo kameros sugadinimo atlyginimo, tačiau nenurodė, kad buvo susitarę dėl atlyginimo dėl patirto sužalojimo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. S. kaltu, kaip jo kaltės įrodymą įvertino ir tai, kad R. S. sutiko atlyginti padarytą turtinę žalą ir išlaidas advokatui, taip pat liudytojo A. R. duotais parodymais, kad pokalbio metu R. S. jam minėjo, kad tyčia sudaužyti vaizdo kameros nenorėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas – „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2013). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūno A. R. duotų parodymų, kad pokalbio metu R. S. jam minėjo, jog tyčia sudaužyti vaizdo kameros nenorėjo, nepripažįsta įrodymu gautu įstatymų nustatyta tvarka, nes šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, kadangi minėtų liudytojo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, taip pat nėra duomenų, kad jei buvo gauti BPK numatytu būdu, nes pokalbis nėra procesinis veiksmas. Teismas taip pat pažymi, kad kaltinamojo sutikimas atlyginti padarytą žalą ir išlaidas advokatui, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad tokiu būdu asmuo pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir tai yra įrodymas, patvirtinantis jo kaltę, todėl apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo išvadą vertina kaip niekuo nepagrįstą prielaidą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma, neįrodo, jog būtent R. S. 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), padarė nežymų sveikatos sutrikdymą T. J. ir sugadino jam priklausantį 755 Lt vertės turtą, todėl R. S. išteisintinas, nes neįrodyta, kad nuteistasis R. S. dalyvavo padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis T. J. byloje pareiškė 10 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai ir 829 Lt turtinei žalai dėl R. S. neteisėtų veiksmų atlyginti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo T. J. pareikštą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir iš dalies neturtinei žalai atlyginti, ir iš R. S. priteisė nukentėjusiajam T. J. 829 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis R. S. išteisintinas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, T. J. pareikštą civilinį ieškinį atmeta.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis T. J. byloje pateikė prašymą iš nuteistojo R. S. priteisti patirtas 2000,00 Lt dydžio atstovavimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo prašymą, šias nukentėjusiojo išlaidas pripažino proceso išlaidomis ir iš R. S. priteisė 2000,00 Lt atstovavimo išlaidų. Be to pateikė prašymą pripažinti proceso išlaidomis 1200 Lt išlaidas patirtas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad R. S. išteisintinas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, netenkina nukentėjusiojo T. J. prašymų jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš R. S..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad R. S. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas ir baudžiamąją bylą R. S. atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiojo T. J. civilinį ieškinį atmesti.

Netenkinti nukentėjusiojo T. J. prašymo pripažinti jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose proceso išlaidomis ir jas priteisti iš R. S..

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė