- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-23
- Bylos Nr.
- 2-1966/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00828-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- I. B., A. O., T. O.
- Ieškovas
- BAB banko SNORAS
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Akvafanas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. B. (I. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo BAB banko SNORAS ieškinį atsakovams A. O., T. O. ir I. B., trečiasis asmuo BUAB „Akvafanas“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BAB bankas SNORAS prašo teismo priteisti iš atsakovų A. O., T. O. ir I. B. 1 154 445,95 Lt skolą ir 8% metinių palūkanų. Ieškovas pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą ieškinio sumai, prašymą motyvuodamas tuo, kad atsakovų įsiskolinimo bankui suma yra labai didelė, atsakovai savo prievolių nevykdo ilgą laiką, skolos nedengia net dalinai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovo BAB banko SNORAS naudai areštavo atsakovams A. O., T. O. ir I. B., nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis bendrai 1 154 446 Lt sumai. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų A. O., T. O. ir I. B. kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, areštavo atsakovo turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, atitinkamai neviršijant areštuotinų sumų, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Nurodė, kad ieškinį dėl sutartinių prievolių vykdymo atsakovams pareiškė bankrutuojantis bankas, todėl ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas liečia ne tik banko, bet ir jo kreditorių interesus. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, siekiant apginti viešąjį interesą. Pateikti rašytiniai įrodymai tikėtinai patvirtina ieškovo reikalavimų pagrįstumą, o pareikšto ieškinio suma, vertinant aplinkybę, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, laikytina itin didele. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai, neginčydami savo prievolių, jų nevykdo ilgą laiką, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovai savo pareigų nevykdo todėl, kad neturi objektyvių finansinių galimybių, arba kad elgiasi nesąžiningai. Todėl pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintino, kadangi nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas I. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria areštuotos I. B. piniginės lėšos, esančios bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, panaikinti ir leisti atsakovui I. B. disponuoti lėšomis jo bankų ir/ar kredito įstaigų sąskaitose, įskaitant I. B. banko sąskaitą, esančią AB Swedbank, viršijančios areštuotą 15,24 Lt sumą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo nutartis per daug apriboja, pažeidžia ir varžo apelianto teises ir teisėtus interesus, nes jo reguliarias pajamas sudaro pašalpa asmeniui, nukentėjusiam nuo 1939-1990 metų okupacijos ir neįgaliojo pašalpa, kurios 2013 m. balandžio mėnesį sudarė 997,03 Lt. Vykdant ginčijamą teismo nutartį buvo areštuota apelianto sąskaita Swedbanke. Kadangi areštuota visa sąskaita, apeliantas negalės disponuoti būsimomis lėšomis ir pašalpomis, kurios pervedamos į sąskaitą. Apeliantas nurodė, kad nesant galimybės disponuoti būsimomis pašalpomis negalės tenkinti elementarių kasdienių ir būtinų poreikių.
2. Ieškovas prašydamas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones nutylėjo aplinkybes, kad apeliantas laidavo tik todėl, kad tuo metu buvo UAB „Akvafanas“ akcininkas. 2008 m. birželio 27 d. apeliantas akcijas pardavė kitiems dviem akcininkams, todėl nebeturėjo jokių santykių su UAB „Akvafanas“, susijusių su valdymu, administravimu ar sprendimų priėmimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320, 338 straipsniai).
Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo.
Ieškovas BAB bankas SNORAS šioje byloje pareiškė reikalavimą dėl 1 154 445,95 Lt skolos ir 8 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovų iš atsakovų A. O., T. O. ir I. B. ir reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi bei suinteresuoto asmens prašymu, teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t.y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos. Tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemonės, areštavo atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, neviršijant 1 154 445,95 Lt sumos, o minėto turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčija motyvuodamas tuo, kad laidavo už UAB „Akvafanas“ tik todėl, kad tuo metu buvo UAB „Akvafanas“ akcininkas, o pardavęs akcijas nebeturėjo jokių santykių su UAB „Akvafanas“, susijusių su valdymu, administravimu ar sprendimų priėmimu. Teisėjų kolegija atmeta nurodytą apelianto argumentą ir pažymi, kad laidavimo sutarties galiojimas nepriklauso nuo to, ar už juridinį asmenį laidavęs asmuo yra šio juridinio asmens akcininkas ar valdymo organo narys bei kad po laidavimo sutarties sudarymo laiduotojas perleido savo turėtas akcijas.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies neteisėtumą argumentuoja tai pat tuo, kad areštavus jo sąskaitą, apeliantas negalės disponuoti būsimomis lėšomis ir pašalpomis, kurios pervedamos į sąskaitą. Apeliantas nurodė, kad nesant galimybės disponuoti būsimomis pašalpomis negalės tenkinti elementarių kasdienių ir būtinų poreikių.
Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 739 straipsnis numato, iš kokių lėšų negalimas išieškojimas, atitinkamai, tokios lėšos negali būti areštuojamos, siekiant užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tokiomis lėšomis yra tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai, laidojimo pašalpos ir kt.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vadovaujantis atsakovo nurodytais argumentais, kadangi atsakovo gaunamos pašalpos priskiriamas prie CPK 739 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytų pašalpų ir pagal CPK normas neareštuojamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo I. B. turto ir piniginių lėšų areštas, palikti nepakeistą.