Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kisieliaus, Vladislavo Lenčiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos bausmės subendrintos remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sušvelninta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo UAB „Kilminė“ naudai priteista 25,77 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. V. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d., apie 20 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, užėjo į UAB „Kilminė“ priklausantį prekybos centrą „ExpressMarket“, esantį adresu Jasinskio g. 1, Vilniuje, ir kavos skyriuje, matant parduotuvės kasininkei E. G. (ankstesnė pavardė S.) bei dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems parduotuvės pirkėjams, atvirai nuo lentynų pasikėsino pagrobti 3 vnt. kavos pupelių „Jacobs“ pakuočių po 1 kg, kurių vieneto kaina 15,49 EUR, bendra vertė – 46,47 EUR, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes pardavėja E. G. užblokavo parduotuvės įėjimo-išėjimo duris. Be to, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, I. V. grasindamas panaudoti fizinį smurtą – rankoje laikydamas į kasininkę I. G.-O. nukreiptą peilį, prekybos centro „ExpressMarket“ sandėlyje ją įbaugino, ir jos akivaizdoje įsibrovęs į patalpą, pažymėtą „Cg“, nuo lentynų pagrobęs 5 butelius alkoholinio gėrimo – brendžio „Renaissance VS“ 0,5 l, kurio vieneto vertė 8,59 EUR, bei spiritinio gėrimo „Žolynų“ 0,5 l, kurio vieneto vertė 7,99 EUR, pasišalino iš parduotuvės už prekes nesusimokėjęs.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. V. prašo perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 178 straipsnio 2 dalies pagal Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas. Akcentuoja, kad galvojo, jog įvykio metu jo niekas nemato.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Apeliacinio proceso ribas nustato BPK 320 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis nesutinka dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, todėl apygardos teismas, neperžengdamas skundo ribų, pasisakys tik dėl apelianto nuteisimo pagal šią teisės normą.Apeliacinio proceso, šiuo atveju, esmė ta, kad nuteistasis teigia, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip atviroji vagystė (pasikėsinimas padaryti atvirąją vagystę), nes jis objektyviai galvojo, jog jo niekas nemato. Jo vertinimu, nusikalstami veiksmai atitinka administracinio nusižengimo sudėties požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis savo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo pripažino (t. 1, b. l. 88, 92), apklausiamas apylinkės teismo posėdyje taip pat parodė, kad savo kaltę pripažįsta (t. 2, b. l. 30). Atsižvelgiant į nurodytą, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis prisipažino ir gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas. BK 64¹ straipsnio pagrindu jam paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, pagrindą nuteistojo nenaudai vertinti jo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes sudaro ir tai, kad jis ankstesnėje proceso stadijoje buvo pripažinęs savo kaltę. Apygardos teismas pažymi, kad I. V. iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo apylinkės teisme buvo teistas net 13 kartų, tarp teistumų – ir už kvalifikuotą vagystę, taigi jis neabejotinai žinojo teismo proceso eigą, suprato, kad pripažįsta savo kaltę ir to siekė taip palengvindamas savo teisinę padėtį. Siekiant nustatyti, ar I. V. veiksmai gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas, būtina įvertinti atvirosios vagystės požymius. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Nuteistojo pozicija yra ta, kad pardavėja, tuo metu dirbusi parduotuvėje, negalėjo suprasti, kad jis rengiasi vogti. Šių apelianto argumentų kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad kaltinamuosius G. G. ir R. K. vagysčių metu stebėdavo liudytojai (t. y. parduotuvių darbuotojai: pardavėjai ir apsaugos darbuotojai), kurie bandydavo juos sulaikyti, todėl kaltinamieji suprato, kad vagystes darė atvirai /.../ taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti, matant kitiems asmenims, suvokiantiems, jog grobiamas svetimas turtas, o kaltinamajam to nepaisant, pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis atvirai pagrobė ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2011). Vagystė (taip pat ir atvirtoji vagystė) yra aprašyta materialiąja nusikalstamos veikos sudėtimi, kas reiškia, jog vagystė yra baigta tada, kai kaltininkas užvaldo grobiamą turtą taip, kad gali juo disponuoti kaip savu. Šiuo konkrečiu atveju I. V. turto nebuvo užvaldęs, supratęs, kad durys užrakintos, jis ir toliau kurį laiką bandė jas atidaryti. Be to, apeliantas savo nusikalstamus veiksmus atliko parduotuvėje, žinodamas, kad yra stebimas vaizdo kamerų, taigi, apsaugos darbuotojų ar pardavėjų. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių nuotraukų matyti, kad šalia pardavėjos darbo vietos yra ekranas, kuriame matomi vaizdai iš apsaugos kamerų (t. 1, b. l. 27). Apeliaciniame skunde nuteistasis dviprasmiškai nurodo, kad buvo tikras, jog jo niekas nestebi, nes pardavėja aptarnavo pirkėjus prie kasos. Iš šių argumentų matyti, kad apeliantas, vis dėlto, suprato, kad gali būti stebimas, tačiau, remdamasis subjektyvia nuomone ar spėjimu tikėjosi, jog jo niekas nemato. Tokios aplinkybės nepašalina apelianto baudžiamosios atsakomybės, nes nagrinėjamu atveju suaugęs, protingas žmogus privalo žinoti, jog parduotuvės klientus stebi vaizdo kameros bei darbuotojai. Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog slaptoji vagystė gali peraugti į atvirąją, jeigu kaltininkas, nors ir iš pradžių veikia slaptai, tačiau vėliau supranta, kad jo veiksmus pastebi pašaliniai asmenys, bet savo nusikalstamų veiksmų nenutraukia. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo analizuojamas slaptos vagystės peraugimas į atvirąją, tačiau apygardos teismas šią aplinkybę įvertina dėl to, kad iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų gali kilti toks klausimas. Kaip minėta, I. V. net ir supratęs, kad buvo pastebėtas, bandė atidaryti parduotuvės duris, nuotraukoje Nr. 10 (t. 1, b. l. 28) matyti, kad kitam pirkėjui bandant sulaikyti apeliantą, jis aktyviais veiksmais stengėsi ištrūkti, t.y. tęsė savo veiksmus. Taigi, net ir konstatavus, jog I. V. iš pradžių pagrįstai galvojo esąs nematomas apsaugos kamerų bei parduotuvės darbuotojų, vėliau jį buvo bandoma sulaikyti, I. V. bandė ištrūkti, todėl jo veiksmai bet kokiu atveju būtų laikomi peraugusiais į atvirąją vagystę. Pažymėtina, kad apeliantas yra pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo padaryti atvirąją vagystę, o ne už baigtą nusikaltimą.Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parduotuvės darbuotoja E. G. parodė, kad į apeliantą iškart atkreipė dėmesį, matė, ką jis darė, kas taip pat patvirtina, jog nuteistasis visą laiką buvo stebimas ir neturėjo pagrindo manyti kitaip (t.y. kad jo niekas nemato) (t. 1, b. l. 60). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta apie 20 val. vakaro, tuo metu, kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, parduotuvėje, be dviejų pirkėjų buvusių prie kasos bei paties kaltininko, daugiau žmonių nebuvo, taigi, tikėtis, kad paėmęs tris vienetus kavos pakuočių, kurių kiekviena yra pakankamai didelė ir matoma (vienos pakuotės svoris – 1 kg), jis liks nepastebėtas, nebuvo pagrindo. Be to, nuteistasis kavos pakuočių neslėpė, nebandė jų užsikišti po drabužiais ar kitaip užmaskuoti, veikė visiškai atvirai ir akivaizdžiai parodydamas, kad siekia užvaldyti jam nepriklausantį turtą. Tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog apylinkės teisme nuteistajam nebuvo užduotas klausimas apie tai, ar jis suprato, kad jį stebi kiti asmenys. Atsakant į šį argumentą pabrėžtina, jog pats nuteistasis pripažino savo kaltę ir gailėjosi dėl padarytų veiksmų, patvirtino, kad suprato jam pareikštus kaltinimus, taigi, atsižvelgiant į jau aptartą jo patirtį teisminiuose procesuose, nėra galimybės svarstyti, kad jis buvo suklaidintas ar nesuprato dėl kokio nusikaltimo padarymo pripažįsta savo kaltę. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko naikinti jo nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.