Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-24 · Civilinė byla Nr. 2-540/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-24
Bylos Nr.
2-540/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00646-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Sasnelė“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vamėsa“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-540/2013Proceso Nr. 2-56-3-00646-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8; 122.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Investlita“ atskirąjį skundą dėl Kaunoapygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sasnelė“ civilinėje byloje Nr. B2-2350-390/2012 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Vamėsa“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Investlita“ pareiškimus dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Sasnelė“ iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas bankroto bylos įmonei iškėlimo klausimas.

Šalies argumentai

UAB „Vamėsa“ ir BUAB „Investlita“ pateikė pareiškimus teismui dėl bankroto bylosUAB „Sasnelė“ iškėlimo. Nurodė, kad atsakovas yra skolingas UAB „Vamėsa“ 11 293,43 Lt už parduotas prekes, o BUAB „Investlita“ - 2 277,49 Lt už parduotas prekes. Pareiškėjų teigimu, atsakovas neatsiskaito, turimais duomenimis, turi ir daugiau įsiskolinimų, kurių grąžinti nepajėgs, todėl įmonė laikytina nemokia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi nutarė atsisakyti iškelti bankroto bylą UAB „Sasnelė“.

Teismas, siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas bankroto bylai iškelti, 2012 m. rugpjūčio 14d. nutartimi įpareigojo UAB „Sasnelė“ vadovą per 5 dienas nuo nutarties gavimo pateikti teismui dokumentus, būtinus įvertinti atsakovo finansinę būklę, pilnai ir visapusiškai ištirti visas aplinkybes bei įrodymus, tam, kad būtų nustatyta, ar yra pagrindas bankroto bylai iškelti. Per nustatytą terminą teismo reikalavimas neįvykdytas, todėl 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi UAB „Sasnelė“ vadovui skirta 500 Lt bauda ir nustatytas4 dienų terminas nuo šios nutarties gavimo dienos nepateiktų įrodymų pateikimui. Tačiau atsakovas neįvykdė nutartimi nustatytų įpareigojimų. Atsižvelgiant į tai, teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi tiek prie pareiškimų pridėtais dokumentais, tiek kitais Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka gautais duomenimis apie įmonės ūkinę ir finansinę būklę.Teismas nurodė, jog teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais iš atsakovo yra priteista 154 653,64 Lt suma. UAB „Sasnelė“ valstybės (savivaldybės) biudžetui bei fondams skolinga 43 011,03 Lt mokesčių bei 3 131,67 Lt delspinigių, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui siekia 37 600,92 Lt, taigi, bendra UAB „Sasnelė“ pradelstų įsipareigojimų suma, teismo turimais duomenimis, siekia 168 224,56 Lt. Iš VĮ Registrų centrui pateikto 2010 m. balanso matyti, kad įmonė 2010 m. turėjo turto už 3 089 248 Lt, kurį sudarė 1 191 140 Lt ilgalaikis turtas, 1 898 108 Lt trumpalaikis turtas,mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 2 727 237 Lt, visą šią sumą sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Sasnelė“ nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi. Iš LR kelių transporto priemonių registro išrašo matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 12 transporto priemonių. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir konstatavęs, jog balanse apskaitytos per vienerius metus mokėtinos sumos netapatintinos su pradelstais įmonės įsipareigojimais, darė išvadą, kad atsakovo pradelsti finansiniai įsipareigojimai yra mažesni negu pusė atsakovo turimo turto vertės, todėl, teismo vertinimu, įmonė nelaikytina nemokia. Be to, teismas nurodė, kad byloje esančiais duomenimis nenustatytos ir kitos ĮBĮ 9 straipsnio7 dalyje numatytos sąlygos bankroto bylai iškelti, todėl pareiškimus dėl bankroto bylos UAB „Sasnelė“ iškėlimo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas BUAB „Investlita“ prašo Kauno apygardos teismo2012 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovui bankroto bylą. Atskirajame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas įmonės nemokumo klausimą, nepagrįstai lygino skirtingų laikotarpių duomenis, t.y. 2010 m. balanse nurodyto turto vertę lygino su šių dienų įmonės įsipareigojimais. Be to, jeigu pagal 2010 m. balansą per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 727 237 Lt, laikytina, kad jų mokėjimo terminai jau yra suėję. Todėl šiai sumai viršijant pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikytina nemokia. Be to, apeliantui atsakovas skolos neapmoka nuo 2007 metų, taip pat nemoka mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų, taigi, laikytina, kad nevykdo savo įsipareigojimų. Laiku neiškėlus bankroto bylos, daroma žala valstybės ir savivaldybės biudžetams, fondams ir kitiems kreditoriams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą pagal kreditoriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo.

Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesus.

Įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir kitos, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys, o teismas turi įrodinėjimo pareigą.

Įmonės nemokumas yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus teismui pateiktus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Taigi sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su įmonės balanse įrašyto turto verte, o ne visiškai tikslius visų įmonės pradelstų konkretiems kreditoriams įsiskolinimų dydžius. Tikslesnį pradelstų įsipareigojimų dydį svarbu nustatyti tik tada, kai tokių įsipareigojimų suma pagal bylos duomenis yra tik nežymiai didesnė arba nežymiai mažesnė negu pusė įmonės turto vertės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, kad įmonė nėra nemoki (pradelstos skolos neviršija pusės įmonės turimo turto vertės) padarė remdamasis tuo, kad bendra UAB „Sasnelė“ pradelstų įsipareigojimų suma, teismo turimais duomenimis, siekia 168 224,56 Lt. Šiuos duomenis teismas lygino su VĮ Registrų centrui pateikto 2010 m. balanso duomenimis, pagal kuriuos įmonė 2010 m. turėjo turto už 3 089 248 Lt, kurį sudarė 1 191 140 Lt ilgalaikis turtas, 1 898 108 Lt trumpalaikis turtas. Nors mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 2 727 237 Lt ir visą šią sumą sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, teismo vertinimu, balanse apskaitytos per vienerius metus mokėtinos sumos netapatintinos su pradelstais įmonės įsipareigojimais, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo pradelsti finansiniai įsipareigojimai yra mažesni negu pusė atsakovo turimo turto vertės, dėl šios priežasties įmonė nelaikytina nemokia.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta.

Pirma, teismas lygino 2010 m. balanso duomenis su duomenimis apie įmonės pradelstas skolas 2012 m. antrojoje pusėje (2012 m. spalio mėnesį). Tačiau pažymėtina tai, jog toks palyginimas negali būti vertinamas kaip atspindintis įmonės mokumą (nemokumą). Visų pirma, nustatydamas pradelstų skolų dydį, teismas rėmėsi tik duomenimis apie išnagrinėtas teismuose bylas ir priimtus jose sprendimus. Tačiau tai nėra įrodymas, patvirtinantis, kad kiti įmonės įsipareigojimai nėra pradelsti. ĮBĮ 9 str. 1 d. įpareigoja įmonės vadovą gavus kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nuorašą, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jo gavimo pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Taigi, įstatymas įpareigoja įmonės vadovą nedelsiant pateikti teismui dokumentus, kurie reikalingi sprendžiant dėl įmonės nemokumo. Tačiau UAB ,,Sasnelė“ vadovas nepateikė įstatyme numatytų dokumentų teismui ne tik per ĮBĮ 9 str. 1 d. nustatytą terminą, tačiau jų nepateikė ir teismui įpareigojus juos pateikti 2012-08-14 nutartimi (b.l. 33), taip pat- paskyrus bendrovės vadovui baudą bei pakartotinai įpareigojus pateikti reikalautus dokumentus (b.l. 53). Tai liudija, kad atsakovas, gavęs ieškinį, kuriame teigiama apie jo nemokumą remiantis ilgalaikio neatsiskaitymo su kreditoriais aplinkybėmis, nesiekė paneigti savo nemokumo, nepateikė įrodymų, kurie liudytų priešingai- kad atsakovas yra mokus (CPK 178 str.).

Taip pat pažymėtina, jog analizuojant UAB ,,Sasnelė“ 2010 m. balanso duomenis, matyti, kad balanse visos mokėtinos sumos- 2 727 237 Lt yra mokėtinos per vienerius metus, taigi, visos šios sumos turėjo būti sumokėtos ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d.. Nesant įrodymų, kad šios skolos buvo sumokėtos, kad turto bei trumpalaikių įsipareigojimų santykis yra pasikeitęs, yra pakankamas pagrindas manyti, jog šios skolos šiuo metu jau yra pradelstos.Sprendžiant dėl įmonės nemokumo būklės 2012 m. pabaigoje, negalėjo būti remiamasi ir balanso duomenimis apie 2010 m. įmonės turėtą turtą, kadangi išrašas iš nekilnojamojo turto registro duomenų banko patvirtina, jog bylos nagrinėjimo metu įmonė nekilnojamojo turto neturėjo; išplėstinis išrašas iš šio registro patvirtina, jog nekilnojamąjį turtą (pastatą- kavinę barą su priklausiniais) UAB ,,Sasnelė“ pardavė 2011 m. birželio 7 d.. Tai liudija, jog turto masė, taigi ir jo vertė, lyginant su 2010 m. yra sumažėjusi.

Antra, iš atsakovo 2010 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės veikla tiek 2010 m. tiek ir 2009 m. buvo nuostolinga (atitinkamai 439 711 Lt ir 474 889 Lt nuostolio). Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis viešai prieinama informacija iš VSDFV informacinės sistemos, šiuo metu įmonėje yra tik vienas apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu asmuo (nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokių asmenų buvo du); be to, skola VSDF biudžetui lyginant su skola, buvusia nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme yra dar padidėjusi- 39 243,92 Lt (buvo 37 600,92 Lt). Šie duomenys kelia pagrįstų abejonių, kad atsakovas apskritai vykdo ūkinę-komercinę veiklą.

Trečia, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas UAB „Sasnelė“ nevykdo Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose). Atsakovas nepateikė 2011 m. įmonės finansinės atskaitomybės duomenų ne tik viešam registrui, bet, minėta, nevykdė ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei nepateikė jų bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui, todėl daryti išvadą apie įmonės mokumą remiantis 2010 m. gruodžio 31 d.. balanso duomenimis, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo. Juo labiau, kad ir iš šių duomenų taip pat negalima pagrįstai manyti, kad įmonė yra moki.

Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai taikė įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai įmonės reabilitaciniam tikslui suteikė prioritetą, nors atsakovas procese elgėsi itin pasyviai, neteikė teismui jokių duomenų apie įmonės, kuri galimai nevykdo ūkinės-komercinės veiklos finansinę padėtį, dėl ko netinkamai nustatė turto ir pradelstų skolų santykį bei padarė išvadą, jog įmonė nėra nemoki. Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta atsakovui kelti bankroto bylą, negali išspręsti klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės (ĮBĮ 10 str. 8 d.). Žemesnės instancijos teismo nutartis dėl joje padarytų materialiosios teisės ir proceso teisės normų pažeidimų naikintina ir ieškovo ieškinys atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sasnelė“ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėVytas MiliusMarytė Mitkuvienė