Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-17 · Administracinė byla Nr. I-1560-463/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-17
Bylos Nr.
I-1560-463/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
P. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis tam tikrais laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. kovo mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Į kameros plotą buvo įskaityti joje esantys baldai. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Kamerose nebuvo įrengto unitazo, o tiesiog grindyse įrengta skylė. Nuolat sklido nemalonus kvapas Sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nėra tinkamas atskyrimas ir neužtikrina privatumo atliekant gamtinius reikalus. Buvo netinkamas apšvietimas ir tai kenkė regėjimui. Pažymėjo, kad kameroje buvo stalas ir dvi kėdės, o laikomų asmenų skaičius yra didesnis, todėl negalėjo pavalykit prie stalo, tekdavo laukti. Dėl to pareiškėjas jautėsi pažemintas, kad negalėjo pilnavertiškai maitintis. Be to, kamerose veisėsi tarakonai. Buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, jokių galimybių pajudėti nebuvo. Asmenų apžiūra atliekama šaltose patalpose. Pareiškėjui trūko oro, nuolat skaudėjo galvą, negalėjo pilnavertiškai išsimiegoti. Kamerose dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas.

Dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Jis prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei prašė priteisti 1,80 Eur išlaidų, patirtų teismui teikiant medžiagą (b. 1. 8–17).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. kovo mėn. padarytų pažeidimų, todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų ir nepažeidžia pareiškėjo privatumo. Kratos atliekamos teisės aktų reikalavimų. Priėmimo-paskirstymo punkte reguliariai atliekami valymo darbai, palaikoma sanitarinė švara. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

Prašė priteisit 1,80 Eur realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimo, t. y. už 30 lapų pateiktų kopijų teismui.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. kovo mėn.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. 2014 m. kovo mėn., o skundą teismui išsiuntė 2016 m. lapkričio 14 d. (b. l. 4). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas ex officio nenustatė aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015). Pareiškėjo pažeista teisė ginama nuo 2013 m. lapkričio 14 d., kai jis buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K iki 2014 m. kovo 13 d. Byloje vertinama būtent šis laikotarpis. Remiamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 14 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki vienuolikos asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 42,33 kv. m (b. l. 9–11). Tokie duomenys atitinka ir pareiškėjo Apskaitos kortelėje nurodytus duomenis (b. l. 26–29).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 32 paras. Nepažeidus šio reikalavimo – 80 parų. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 372, kurios plotas 7,23 kv. m ir kameroje Nr. 376, kurios plotas 7,35 kv. m, pažeidus ploto reikalavimą, kai šiose kamerose buvo laikomi 3–4 asmenys. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m pareiškėjas visą laiką buvo laikomas nepažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų.

Darytina išvada, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šios higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nebuvo unitazo, o ik grindyse įrengta skylė, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje, kokiu laikotarpiu nebuvo įrengto unitazo. Jis tik abstrakčiai šį pažeidimą įvardijo. Duomenų, kad kreipėsi į administraciją, nepateikė. Tokių pažeidimų nenustatyta ir patikrinimo aktuose (b. l. 30–47). Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Akivaizdu, kad atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl veikiančiam Lukiškių TI-K netaikytinas. Tie patys argumentai patvirtina, kad atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad buvo ribojamas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Pažymėtina, kad neišvengiami tam tikras kalinamųjų ir suimtųjų privatumo, apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų ribojusi pareiškėjo privatumą, pažeisdama teisės aktų reikalavimus.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose ginčui aktualiuose patikrinimo aktuose (b. l. 33–47) nebuvo nustatytų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (dėl temperatūros, drėgmės ir vėdinimo), tikrinant kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, t. y. 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 376, nustatyta, kad sanitarinis mazgas tinkamai įrengtas, dušo patalpos švarios, buitinių parazitų nerasta (b. l. 33). Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai (b. l. 19–25). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją. Nurodyti teiginiai yra nekonkretūs, neindividualizuoti, todėl teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pareiškėjo teiginius dėl asmenų kratos, atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, vertina kritiškai, kadangi jis abstrakčiai nurodė šiuos teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, kada jam buvo atlikta krata, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 32 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą – kalinimo trukmę (32 paros), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Lukiškių TI-K prašymas priteisti 1,80 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, netenkinamas. Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė teismui, vykdydamas teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį (b. l. 5). Kadangi įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, tai Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė